Genocidas arba tautžudystė

13
0
- Reklama -

(terminų aiškinimasis)

Vytautas V. Landsbergis

Tarptautinių žodžių žodynas aiškina, kad genocidas – tai tautos arba jos dalies naikinimas rasiniais, nacionalistiniais, religiniais ar kt. motyvais. Lietuviškas „genocido“ atitikmuo būtų tautžudystė.

Labai įdomi paaiškinimo vieta – „ar kt. motyvais“. Kokie dar gali būti ir kt. naikinimo motyvai? Gal politiniai, finansiniai, seksualiniai?…

Jei esi kokios nors tradicinės lietuviškos partijos narys, tai natūralu, jog džiaugsiesi, kai kitai partijai nesiseks. Netgi ko gero (t.y. – ko blogo) rūpinsies, „padėsi“ jai, kad kuo labiau nesisektų. Tai natūrali tautžudiška lietuviška politika.

Jei esi kokios nors tradicinės alkoholį gaminančios ar juo prekiaujančios įmonės vadovas, tai natūralu, jog tau rūpės kuo didesnis geriančiųjų (alkoholikų) skaičius. Ir rinkimuose remsi tik tuos politikus, kurie tavo verslą palaikys, sudarys geresnes sąlygas šio pobūdžio tautžudystei.

(Idėja fix: o ką jei G. Beresnevičiaus našlė paduotų į teismą „Kalnapilį“ už vyro ir maitintojo nužudymą? Juk berods alų a.a. Gintaras paskutinįkart „Suokalbyje“ ragavo. Brazilijoje neseniai nuskambėjo teismas, kai nuo plaučių vėžio mirusio vyro žmona padavė į teismą cigarečių gamintoją ir laimėjo nemažą sumą už vyro nužudymą.)

Kokie dar kt. naikinimo motyvai?

Jei esi kokios nors netradicinės orientacijos veikėjas, normalu, kad tave erzins normalių orientacijų žmonės. Ir turėdamas savo rankose kokį nors įtakingą leidinį, natūralu, kad stengsiesi iškreipti jos skaitytojų orientaciją. Nepropaguosi ir nereklamuosi gi šeimyninių vertybių ar gražių, pagarbių santykių tarp vyro ir moters.

Teigiama, jog egzistuoja trys pagrindinės karų (tautžudystės) rūšys: ginklų karas, informacinis karas ir genetinis karas.

Pirmasis porūšis (ginklais, trėmimais, psichiatrijos ligoninėmis) – pats primityviausias, grubiausias ir akivaizdžiausias tautžudystės metodas, kurį mūsų tauta XX amžiuje patyrė net kelis kartus – du karai, okupacija, pokaris, tremtys.

Tačiau tautžudystė vykdoma ir kitais, žymiai subtilesniais būdais – iškreipiant psichiką, paverčiant žmogų biorobotu, sunaikinant jo sveikatą. Įvarant neurozes, depresijas, auginant savižudybių skaičių, reklamuojant jas filmais, teatrais ir kitomis meninėmis priemonėmis. Propaguojant jėgos ir mirties kultą. Skatinant alkoholizmą, kaip vienintelį linksminimosi būdą šioj ašarų pakalnėj (geriausia ką turime!).

Šis tautžudystės būdas nematomas, užtat labai populiarus, kadangi nesukelia pasipriešinimo. Dažnai jis netgi sukelia malonumą. Krepšinio šalies alus siūlo jums maloniai nusižudyti! Smagaus ir greito!!! Iki greito…

Tai vadinama genetiniu karu, kuris per porą smagiai pageriančių generacijų iškreipia žmogaus gebėjimą džiaugtis. Vietoj to atsiranda pastovaus nepasitenkinimo būsena, lydima agresijos prieš aplinkinius ir prieš save. Kas kaltas – negi įsivardinsi save ar savo tėvelius? Visad patogiau rasti atpirkimo ožį. O čia jau „bambaliams“ iš paskos ateina ir žiniasklaida

Ar vyksta Lietuvoje trečioji tautžudystės forma – informacinis genocidas? Jeigu taip, kas jį vykdo ir kodėl? Ar įmanoma nuteisti šio genocido vykdytojus?

Informacinė tautžudystė – tai žmogaus psichikos iškreipimas, padarant jį priklausomu nuo negatyvių, primityvių emocijų, kurias sukuria gandai, melas, nuolat galvon kalamos blogos, beviltiškos žinios. Mirties scenų aprašymas su nuotraukomis. Pasityčiojimo ir pažeminimo intonacija.

Britų žurnalistų etika grindžiama teiginiu, kad spaudoje negalima skelbti negatyvios žinios, kol:

a) nėra rastas jos išsprendimo būdas;

b) žurnalistas negali pats pasiūlyti bent kelių problemos sprendimo variantų.

Tie kurie laikosi šių taisyklių, yra žurnalistai, kiti tiesiog bulvariniai papezėtojai. Žurnalistai kuria visuomenę, jie jaučiasi atsakingi už progresą. Papezėtojai darosi pinigus iš regreso verslo.

Kuriai kategorijai priskirtini mūsų didieji dienraščiai?

Neseniai viešai paskelbti duomenys apklausų, kuriose Lietuvos žmonės atsakė į klausimą – kodėl bėgama iš Lietuvos. Pasirodė, jog ne dėl mažų atlyginimų, o dėl nepakantumo atmosferos, dėl chamizmo ir agresijos, tvyrančios ore, politikų santykiuose, žiniasklaidoje. Dėl nepagarbos teismuose, policijoje.

Taigi – ir čia labai akivaizdi tautžudystės forma.

Ar turime mechanizmų, kurie neleistų susinaikinti? Ar turime politikų, kurie demonstruotų pagarbą, kurie bent jau patys negertų? Ar turime verslininkų, kuriems rūpėtų sveika ir darni Lietuva po šimto metų?

Ar yra būdas, kuris teiktų vilties, jog išbrisime? Gal tas būdas – tikslo išsikėlimas. Juk ir alkoholikas meta gerti, kai „užsikaifuoja“ nuo ko nors kito, kokio nors smagaus ir prasmingo užsiėmimo.

Koks Lietuvos Valstybės tikslas?

Kol esantys politikai jo nesugalvojo, belieka galvoti apie ateinančiuosius. Ir rašyti jiems pasakas. Pvz.:

Pasaka apie Žmogelį

Kartą Visatoje gyveno Žmogelis, vardu Žemė. Sukosi debesuotų minčių apgaubtas, brendo, vystėsi bei mąstė – kas aš toks esu? Iš ko esu sudarytas ir ką čia veikiu? Kartais taip giliai susimąstydavo, net kakta susiraukšlėdavo ir ant jos atsirasdavo naujų kalnų. Retsykiais apsiverkdavo – išsiliedavo jūros bei vandenynai. O kai susirūpinęs atsidusdavo, ugnikalniai išspjaudavo tamsių minčių kamuolius.

Kaip ir kitų kosminių sutvėrimų, taip ir Žmogelio kūną sudarė įvairūs organai: galva, kojos, rankos, pilvas bei kitos kūno dalys.

Ir štai kartą kairioji ranka pamatė, kad dešinioji pasipuošusi gražiais, blizgančiais žiedeliais.

– Ei, dešinioji, duok ir man panešioti, – paprašė kairioji.

– Neduosiu, nes jie mano, – atsakė dešinioji ir nuėjo nusikarpyti nagų.

Kairioji nejuokais supyko – pasiėmė plaktuką, užsimojo ir tvojo iš visų jėgų į dešiniąją! Dešiniosios pirštai akimirksniu pamėlo, ištino ir ėmė graudžiai šaukti:

– Gelbėkit, mus primušė! Mus sutraiškė!

– Jie patys prisiprašė, – gudravo kairioji ir mosavo dideliu plaktuku virš Žmogelio galvos. Paskui kairioji Žmogelio ranka nuėjo į restoraną ir šešiasdešimt metų šventė pergalę.

Likusios sveikos Žemės kūno dalys suskato rengti taikos konferencijas, dėl visa ko treniravosi, ginklavosi bei organizavo bendras dešiniųjų organų karines pratybas. Tačiau dauguma kūno dalių buvo susirūpinę vien tik savo saugumu, tad ginčytis su kairiąja neskubėjo. Be to, ir patys bijojo plaktuku gauti, tad patyliukais svarstė:

– Tegu tos rankos pačios tarpusavy išsiaiškina, o mes palauksim!

Tuo metu nudaužytieji dešinės rankos pirštai iš skausmo ir baimės aptirpo bei vystytis nustojo. Jie nebegalėjo ramiai miegoti, lankstytis, paišyti, jiems sutriko mąstymas ir virškinimas, apėmė isterija, depresija. Vargšeliai tik ir dairėsi į kairiąją kaimynę – ar nežada toji ir vėl plaktuku vožtelėti! Neišmiegojusiems pirštams nuolat rodės, kad baisus likimo kūjis tuoj ir vėl per juos trinktels!

Tačiau ne visos dešiniosios rankos dalys vienodai elgėsi ir mąstė. Augo ten keli stipriai į save užlenkti nagai, kurie galvojo – esą nereikia pyktis su kairiąja ranka! Ji stipri, raumeninga, ginkluota, jos pirštai apkarstyti trofėjiniais žiedais bei brangenybėmis.

– Jei mus kas nors muša, vadinasi myli! – samprotavo jie. – O jei būsim geri, gal gausim net ir dovanų?

Taip jau sutapo, kad kepenys per tuos metus persigėrė alaus bei susirgo ciroze, inkstai užsinuodijo anglies dioksidu, o pilvas išsipūtė ir ėmė gadinti orą… Nuliūdo kosminis Žmogelis pajutęs, kad jo kūne darosi kažkas negera – viena ranka darosi stipri, grubi ir nekontroliuojama, o kita nyksta, susitraukusi ir pamėlusi. Pilvas irgi nebevirškina, o galvą skauda taip baisiai, tarsi radioaktyvaus polonio picų būtų prisivalgyta!

– Nejaugi teks mirti? – atsiduso Žmogelis ir per pasaulį nuskriejo keli galingi viesulai bei Žemės drebėjimai.

Ir štai vieną naktį tolimas Žemės giminaitis Mėnulis iš savo aukštybių pamatė, kad jo dėdė Žemės rutulys labai rimtai susirgo – kosti, orą gadina ir plaktuku sau per rankas daužo. Mėnulis suprato, kad Žemei išsivystė vadinamasis svetimos rankos sindromas – jos smegenų kairė ir dešinė pusės prarado tarpusavio ryšį ir Žemė ėmė gyventi tarsi du atskiri organizmai. Viena ranka pavargus nori į ką nors atsiremti, atsistoti, o kita neleidžia; viena nori įsidėti kąsnį burnon, o kita tą kąsnį atima… Tada sunerimęs Mėnulis paklausė Saulės:

– Ką daryti su mūsų Žeme? Regis, ji jau miršta…

– Tu gi esi Mėnulis-Mainulis, – nusišypsojo Saulė, – juk tavo darbas ir yra visa permainyti! Aš tau paskolinsiu savo spindulį, o tu pasiimk adatą ir su šiuo spinduliu susiūk abi Žemės smegenų dalis.

Mėnulis taip ir padarė. Ir staiga – it koks meteoritas – šovė sergančiam Žmogeliui galvon mintis:

– O ką, jei dešinės rankos pirštai pabandytų užmiršti plaktuko sukeltą skausmą? Jei atleistų kairiajai, pradėtų nebebijoti, o lavintis, stiprėti, gražėti? Jei kiekvienas nagas susidraugautų su savo pirštu, paskui ir pirštai su savo delnu, delnas su ranka, ranka su nugara ir taip toliau?

Ir įvyko stebuklas – išgirdę šias Žmogelio mintis, dešinės rankos pirštai nustojo liūdėti bei špygas kaišioti. Ėmė mankštintis ir tobulintis, o sustiprėję griebė ir kitas kūno vietas prižiūrėti bei glostyti. Likusios Žemės kūno dalys taipogi panašiai elgtis pradėjo. O kai didžioji kūno dalis pasveiko, kai tapo stipri bei kūrybinga, nieko kito nebeliko ir kairiajai rankai – ji taipogi atsiminė, kad gali būti švelni ir rūpestinga. Kairioji suvokė, kad gera yra mylėti ir dalintis.      

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą