Destrukcijos spiralė

10
10
- Reklama -

Aurimas Mozūraitis

Beatodairiškai barstydami akmenis
Jų surinkimą paliekame kitiems
(perfrazuota išmintis)

Nuo pat Fronto partijos atsiradimo pradžios valdančiosios sistemos technologai darė viską, kad ji pavirstų vien „atskeltuku“ nuo LSDP, imituojančiu „tikrai kairiuosius socdemus“. Vienas aukštas pareigas einantis „frontininkas“ yra prasitaręs – „buvo laikas išeiti – išėjome, ateis metas grįžti, sugrįšime“. Tad „atskeltukui“ buvo numatytas Destrukcijos spirale grįstas vaidmuo. Kad ir kaip mūsų oponentai kratytųsi marksizmo bei jo pagrindą sudarančios dialektikos, „neigimo neigimo“ dėsnį jie ne tik išmano, bet ir taiko! Taigi –„grįžtamosios spiralės vija“. Pažvelkime į jos pradžią.

Galiūnai ir vilkolakiai

Buvo siekiama sukurti kontrastą „socialdemokratinės srovės“ viduje. Jo esmė – oligarchams atstovaujantys kirkilininkai bei teisybės siekiantys frontininkai.

Frontui buvo gudriai „pakišta“ ideologijos imitacija – vadinamasis švediškasis socializmas.

Ties šia vieta būtina pasakyti, kad jokio švediškojo socializmo nėra. Pakanka pažvelgti į tai, kaip mūsų šalyje su mūsų žmonėmis elgiasi grobuoniški Švedijos bankai. Tai… aukščiausios stadijos kapitalizmas! O tiems, kas postringauja apie tos šalies vidinį perbūvį, reikia priminti klasikų teiginį – negali būti laisva tauta, engianti kitas tautas!

Tad ko buvo siekiama tada, „spiralės“ užuomazgoje? Ogi dviejų tikslų. Priversti LSDP karjeristus pergrupuoti jėgas („seniems“ socdemams su LDDP „užkratu“ ilgainiui neužtektų parako dalyvavimui stiprinant dvipartinį dipolį) bei… išryškinti tuos, kas jau tada planavo „grįžti atgal“, tačiau „turi polinkį į kairumą“. Ir todėl –sistemai jie liks „komunistai“ (kad ir kaip jie tryptų kojomis, girdėdami šį žodį), t.y. „raupsuotieji“, išryškintieji. Sistema juos paaukos. Pažadės daug, bet jie negaus nieko. Kaip sakoma, jie bus laikomi „panaudotais sraigteliais“.

Netikėtai bei ryškiai „nušuoliavęs ateitin“, suvokiau, kad čia būta ir trečiojo sistemos technologų tikslo – „pas socdemus sugrįžę frontininkai“ taps socdemams puikia priemone… savo įvaizdžiui kelti.

Visai neseniai A.Butkevičius valė LSDP nuo „komunistų“, t.y. nuo buvusių LDDP narių, taip neva keldamas socdemų įvaizdį žmonių akyse. Bet šis vyksmas nėra beribis. Nuo ko po dviejų – trijų metų jie galės „apsivalyti“? Aišku, nuo „buvusių frontininkų“.

Taigi, iš pradžių (2008-jų metų vasarą) Fronte susitelkė ne tik išties kairiųjų pažiūrų žmonės, bet ir idėjiškai margaspalvis karjeristų būrys. Nemaža karjeristų dalis pateko į partijos vadovaujančius organus.

Tačiau į Frontą ėjo daugybė žmonių, išties norinčių kovoti sunkiomis dabarties sąlygomis. Kadangi artėjo Seimo rinkimai ir buvo platinami mūsų Kovingojo Karšto Komentaro priedai, skleidusieji Fronto partijos (o ne karjeristų) idėjas, partijoje susitelkė išties nemažas įsitikinusių žmonių būrys.

Šie žmonės nenusivylė, kai partija gavo 3,4 proc. rinkėjų balsų. Jiems tik buvo apmaudu, žiūrint į tariamą pralaimėjimą apverkiančius karjeristus ir kitus Idealo neturinčius „frontininkus“. Buvo apmaudu dėl šio kontrasto, nes ateidami, jie jau tada tikėjosi monolito. Kodėl tikėjosi? Gal dėl to, kad buvo naivūs? O ne! Tikėjosi dėl to, kad… to norėjo! Dėl to, kad būtent šiems žmonėms ateity teks iš Kovingos Jėgos kurti tikrą, o ne plakatinį monolitą. Dėl to, kad sistemos technologai sieks tęsti „destrukcijos spiralę“, kurdami ir daugiau „kontrastų“, kuriais būtų siekiama slopinti monolito formavimąsi.

Liepsnos ir dūmai

Kontrastai buvo kuriami jau vykstant rinkimų į Seimą kampanijai. Tuometinis (pavasarį pašalintas iš partijos) Fronto partijos pirmininko pavaduotojas A.Pocius įpiršo mintį siūlyti ilgametei politikei D.Grybauskaite „fronto vyriausybės“ premjerės vietą, kai tuo tarpu čia pat buvo žadama, kad „su Frontu ateis tik nauji žmonės“. Aišku, galima laikyti rinkėjus kvailiais bei mažaraščiais, tačiau manyti, jog jie šio kontrasto (visų laikraščių ištrimituoto) nepastebėjo, būtų kiek naivu.

Įvykus rinkimams į seimą, sistemos technologų kontrastų ugnis buvo nukreipta būtent prieš frontininkus, atėjusius į partiją iš įsitikinimų. Buvo atsižvelgta į tai, jog daugelis šių žmonių atėjo į Frontą Kovingojo Karšto Komentaro bei jo frontinių priedų idėjų paraginti.

Dėl visos eilės priežasčių vasarą ir rudenį mūsų laikraštis – Kovingasis Karštas Komentaras rašė apie „Naujosios sąjungos“ bei jos strategų nusikaltimus. Taigi, agitavimas už Frontą objektyviai „suaugo“ su priešprieša Naujajai sąjungai. Ir…

Iš karto po rinkimų sistemos technologai Fronte vis dar liekančių karjeristų lūpomis pradėjo vykdyti gan garsų agitavimą (2008 m. lapkričio pabaigoje įvykusiame Tarybos posėdyje bei kituose pasitarimuose) už… Fronto derybas su Naująja sąjunga. Kiek vėliau Fronto partijos pirmininko pavaduotojo A.Šumsko pastangomis buvo siekiama įpiršti Frontui… V.Grigaravičiaus palaikymą per Prezidento rinkimus. Visa tai vyko tuo pat metu, kai partijos karjeristai nepaliaujamai primesdavo partijai kapituliantiškas diskusijas dėl vėliavos spalvos, partijos pavadinimo pakeitimo. Tad čia tik (nenorėjimo matyti prasme) galėtų neįžvelgti destrukcinės veikos.

Tačiau dėl tam tikrų priežasčių (destruktoriai A.Pocius bei A.Šumskas atstovavo skirtingoms sistemos interesų grupėms ir kt.) šie kontrastai, nors ir slopino (bet daugiausiai užplepėdavo) partijos veiklą, bet jos gretų neišblaškė.

Audriaus Butkevičiaus atėjimas į Frontą (tolesnis destrukcinis žingsnis) kildino kitą kontrastą – tarp ką tik minėto veiklos slopinimo ir aktyvios veiklos proveržio imitacijos. Ir būtų didžiausia nesąmonė dabar ieškoti kaltų – kas, kodėl, na va kodėl priėmė A.Butkevičių? Jo, kaip ir kitų destruktorių, atsiradimo fronte „kaltininkų“ tiesiog fiziškai nesugebėtume surasti. O ir nereikia. Čia svarbiausia – subjektyvios ir objektyvios priežastys. Subjektyvios priežastys visada slypi momento ypatumuose. A.Butkevičiaus atveju tai neramūs žiemos socialiniai įvykiai. Objektyvi priežastis čia viena – kaip jau minėjau, Fronto partija lig šiol gyvavo be kryptingos ideologijos.

Prezidento rinkimų kampanijos išvakarėse reiškėsi kiti kontrastai. Vieną dieną keliame A.Pocių (A.Butkevičiui įdėmiai stebint frontininkų ginčus dėl šios personos), kitą dieną – nedalyvaujame prezidento rinkimų farse. Beje, aš visada pritardavau šiai nuostatai, ir dabar laikau, jog ji buvo teisinga. Tačiau A.Butkevičius ne tik sugebėjo ją nusavinti (priskirti sau), bet ir išplėtė jam (ir destrukcijos spiralės kūrėjams) reikalinga kryptimi – platino dokumentus, kuriuose vis aiškindavo, jog Frontui su niekuo negalima vienytis. Šio epizodo tikslas – ir toliau daryti viską, kad Frontas liktų partija be ideologijos, be tikrų sąjungininkų.

Žuvis be vandens gali išgyventi, bet tik trumpą laiką. Partija be ideologijos taip pat. Paskui su ja galima daryti bet ką.

Norėdamas atsikratyti visais, kas jam trukdė, Audrius Butkevičius pradėjo imituoti aktyvią veiklą ir taikyti „saldafonišką“ diktatą. Bet „išsigando“ tik grupelė inteligentų – kapituliantų. Jų išėjimas iš Fronto išryškino kapituliantiškumo kaip reiškinio turinį – tai socialinės kantrybės stoka, nulemta objektyvių vystimosi dėsnių nepaisymo ir netikėjimo jų galia. Su tuo dar daugybę kartų teks susidurti vykstant kovai.

Kiti ne tik liko partijoje, bet ir garsiai prabilo apie tai, jog „didysis grosmeisteris pats nemoka žaisti šachmatais“. Vyksmą paspartino artėjantys europarlamento rinkimai (šiame rinkimų farse mes nutarėme dalyvauti). Nors niekuomet netikėjau tuo, kad kairiosios jėgos (kurių kelrodė yra socializmas) gali nugalėti parlamentiniu keliu (ir niekad šia utopija nepatikėsiu), tuomet dar kartą suvokiau, jog rinkiminė kova taip pat reikalinga. Nes jei ne tas priešrinkiminis ažiotažas, jei ne butkevičių, pocių, sadovskių ir į juos panašių draskymasis rinkimų išvakarėse, Audrius Butkevičius mulkintų „vasiukų kaimą“ ir toliau. Ir… dalis eitų į „Žalgirį“, kita dalis – pagal „destrukcijos spiralę“ – pas socdemus. Aišku, būtų ir tokių, kurie neitų niekur. Bet Fronto neliktų.

Taigi, rinkimų farso (atsiprašau, europarlamento ar kitokių rinkimų) išvakarėse kartais būta dalykų, kurių negali numatyti sistemos technologai. A.Butkevičius, A.Pocius buvo pašalinti iš partijos. Kiti antipartinės grupės („reformatų frakcijos“) įkūrėjai – V.Gembicka, J.Sadovskis, A.Daugėla, A.Šumskas buvo pašalinti (ar patys išėjo) vėliau.

Esminis pasirinkimas

Atėjo šių metų vasara. Numatytas Fronto partijos jungimasis su Lietuvos Socialistų partija. Dabar būtina išsiaiškinti, kokius kontrastus ties šia vieta parengė destrukcijos spiralės rengėjai.

Jau minėjau, kad lig šiol Fronto partija neturėjo kryptingos ideologijos. Tačiau visgi būta praktinės veiklos, būta sąlyčio su liaudies masėmis. Praktine veikla (kaip paradoksaliai beskambėtų) laikytina ir čia šiek tiek aprašyta vidinė kova su visomis jos priešpriešomis, gebėjimais atlaikyti.

Praktinė veikla – ne tik grūdina.Ji (nesant ideologijai laikinai, bet vis dėl to) stumia partiją pirmyn link kito „kokybinio šuolio“, link kitos raidos pakopos. Ir kiekviena subręsta objektyviai. Tad dabar objektyviai prieiname prie tokios partijos vystimosi pakopos, ties kuria Frontas turi įgyti ideologinę kelrodę. Taip ir kyla objektyvi būtinybė jungtis su kryptingą (marksistinę) ideologiją turinčia Socialistų partija.

Iš viso to išplaukia, kad bet kokia veikla, nukreipta prieš Fronto jungimąsi su socialistais, iš esmės yra antipartinė. Nes partija, neįveikusi objektyviai subrendusios pakopos, pasmerkta žlugimui.

Antipartinę veiklą (destrukciją) nūdienos vykdo dalis Fronto partijos bei jos skyrių vadovų (B.K., A.Č.). Vienas, neturėdamas tam įgaliojimų (o čia jau ir partijos statutas numato antipartinės veiklos akivaizdžius požymius) kalbėjo su LDSP pirmininko A.Butkevičiumi, aptarinėjo galimybes „frontininkams grįžti pas socdemus“.

„Dalis frontininkų jau pareiškė tokį norą“ – teigė A.Butkevičius žiniasklaidai.

Tiek A.Č., tiek B.K. veda aktyvų agitavimą prieš jungimąsi su Socialistų partija. „Marksizmas paseno, su marksizmu mes į valdžią (ak, vėl…) neateisime, kam tas socializmas, socializmas nepasitvirtino, ši ideologija pralaimėjo…“. Neskirsiu čia dėmesio šiems pseudoargumentams. Ne tik dėl to, kad alergiškai nenoriu „į valdžią“. O todėl, jog dabar svarbiausia pažvelgti jau į sistemos technologų planuojamą destrukcijos spiralės vijos pabaigą.

Jeigu (dėl destruktorių veiklos) Fronto partijos suvažiavime jungimosi su Socialistų partija idėjai nebus pritarta (reikia 2/3 suvažiavimo delegatų balsų), Frontas (netgi kaip savarankiška partija) žlugs. Nes (ir tai numatė destruktoriai), jei taip atsitiktų, įvyktų esminis jėgų persigrupavimas. Fronto partijos pirmininko (kurio vardas mūsų partijai itin daug reiškia) linija bus laikoma pralaimėjusiąja. „Ant balto žirgo“ atsiduria A.Č., B.K. bei jų bendraminčiai, tapdami ‚autoritetais“. Toliau vien technikos reikalas. Vieni vorele (spirale) traukia pas socdemus (todėl šiomis dienomis ir formuojamos atitinkamos derybos). O kitiems, – ir Fronto pirmininkui, lieka stoti į socialistų partiją eiliniais nariais (t.y. padaryti tą patį, ką nūdien, kai kurie antipartinę veiklą vykdantys „frontininkai“ arogantiškai siūlo socialistams). Beje, visai įmanoma, kad ir tarp Socialistų partijos vadovų yra to siekiančių.

Aišku, destrukcijos „spiralės“ vijos skasi ne vien tam, kad nerandančius sau vietos po saule blaškytų „pirmyn – atgal“ – iš socdemų ir į socdemus. Ir ne tik tam, kad sunaikintų Frontą. Kartu siekiama smogti ir socialistų partijai. Taip, jai būdinga kryptinga socialistinė kelrodė bei ideologija. Bet ideologija bei praktinės veiklos netenka savo kovinės pozicijos nūdienoje, ir taip yra pasitarnaujama tiems, kas vis klykia apie šios ideologijos neveiksmingumą, apie tai, kad ji neva „paseno“. O praktinę veiklą, kurios jau 15 metų trūksta socialistų partijai, šiandien tegali (ir objektyviai turi) įžiebti būtent susijungimo su Frontu impulsas. Antraip socialistų laukia sąstingis, vidinė korozija, o dirbtinai siekiant savo gretų gausėjimo – ir socialdemokratėjimas („visi keliai į Romą veda“).

Taigi, destrukcijos spiralė sukasi apie viso kairiojo Judėjimo sunaikinimą.

Būta vienintelės išeities. Jau dabar (iki suvažiavimo) destrukcijos vykdytojai turi atsisveikinti su fronto partija. Nes… Dabartinės „už ir prieš“ proporcijos, neva palankios jungimuisi – iliuzija. Tiesiog destruktoriai dar nespėjo aplankyti visų (ar daugumos) skyrių ir „išgąsdinti“ žmones neva „pasenusiais“ marksizmu bei socializmu. Nepamirškime – lig šiol neturėjome tvirtos ideologinės kelrodės, mūsų gretoms yra būdingas pasaulėžiūrinis margumas, objektyviai gebantis kildinti kapituliantiškumą, (socialinės kantrybės bei veržlumo stoką).

Tad jau dabar visi ištikimieji Fronto partijos nariai turi gerai suvokti – destruktorių raginimai balsuoti prieš jungimąsi su socialistais, prieš socialistinę kelrodę tėra agitavimas savo rankomis sugriauti Fronto partiją. Trečios išeities nesama!

O dėl tikrųjų ir tariamų kelrodžių, tai…

Džiaukimės tolimąja Pergale, nesusiviliokime artimosios sėkmės masalu. Sveikinkime Kovą, nenorėdami greitosios rimties. Nes nebus rimties. Būsime nublokšti, arba turėsime „jais“ pavirsti. Apsiginkluokime Kovingiausia Idėja ir kelio dėl takelio – idėjinio komforto – nemeskime.

Ir.., Mes vis vien nugalėsime! Jei ne mes patys, tai šimteriopa galia, mūsų išugdyta, mus pakeisianti.

Tik taip, vien ties visu tuo sutversime tvirtą, kovingą, kairįjį monolitą. Priešakinės linijos kovingieji, frontininkai – vienykimės! Destrukcija neprasiverš!

2009-08-19

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą