Krizės pamokos ir galimi sprendimai (I)

52
0
- Reklama -

Dr.Algimantas Matulevičius,
Pilietinės demokratijos partijos pirmininkas

Dažnai buvusi sovietinė sistema tapatinama su socializmu. Toks požiūris yra nekorektiškas ir klaidingas. Tai buvo tik pavadinimai ir lozungai, tačiau nieko bendro su socializmo arba socialdemokratine idėja nebuvo.

Socialistinės santvarkos elementų yra daugelyje išsivysčiusių pasaulio valstybių, ryškiausiai tai pasireiškia Skandinavijos šalyse. Mūsuose nutylima, kad šiose šalyse greta privačios nuosavybės taip pat teisėtai egzistuoja ir užima deramą vietą ekonomikoje valstybinė nuosavybė.

Nedaugelis Lietuvoje žino, kad „Statoil“ degalinės priklauso valstybiniam Norvegijos naftos gigantui, kuriam privatus kapitalas sudaro neženklią dalį. Buvusį Lietuvos „Telekomą“ nupirko Suomijos-Švedijos valstybinis konsorciumas. Buvusį Lietuvos žemės ūkio banką įsigijo vienos Vokietijos žemės Vyriausybės kontroliuojamas investicinis fondas. Lietuvoje ar iš neišprusimo, ar kažko tai bijantis, visa tai buvo pateikiama kaip privatizavimas, nes tik privatininkai gali efektingai tvarkytis su ekonomika. Aukščiau minėti ir kiti pavyzdžiai, kurių galima pateikti daug, šį teiginį paneigia.

Pasaulyje daug gerai dirbančių valstybinio kapitalo įmonių. Privatus kapitalas pats savaime neapsaugo nuo klaidų ir piktnaudžiavimų. Ne taip seniai pasaulis stebėjo kaip žlugo garsioji JAV kompanija „Enron“. Vien dėl nesąžiningų vadovų, kurie apsimelavo ir apsivogė. Pavyzdžių sąrašą papildė dabartinė finansų ir ūkio krizė.

Normaliam, elementarios kultūros ir etikos žmogui nesuprantama, kaip bankų vadovai (realiai nieko naujo nesukurdami) tik perskirstydami svetimus pinigus sau išsimokėdavo didžiulius atlyginimus ir premijas bei naudojosi įvairiausiomis nepelnytomis privilegijomis (automobiliai, kompanijų lėktuvai ir t.t.). Šios neatsakingos sistemos išsigimimas visu savo „gražumu“ atsiskleidė, kai tai įvyko valstybėms gelbstint bankus.

Privataus sektoriaus nesąžiningumas, išlaidavimas buvo dengiamas visų gyventojų sąskaita. Logiškas klausimas: o kodėl dažnai stengiamasi įrodyti, kad tik privatus kapitalas ir privati iniciatyva yra ženkliai pranašesnė už valstybinį.

Taip teigiant į vieną visumą yra suplakama daug faktorių. Tai daroma dėl vieno paprasto skirtumo. Privačioje bendrovėje pelnas (nauda) atitenka savininkui. Jei tai akcinė bendrovė, akcijų turėtojui. Jei įmonė valstybinė, pelnas (nauda) atitenka valstybei. Būtent naudos (pelno) pasisavinimas ir yra esminė amžino ginčo priežastis. Tačiau nesiveldami į nereikalingus ginčus analizuosime akivaizdžius faktus, kuriuos ne visada norima pripažinti.

Niekas neneigia, kad privati iniciatyva yra gerai. Ji skatina žmogų veikti, stengtis, tobulėti ir kurti. Kurdamas jis gauna naudos sau bei kažkiek iš to gauna ir aplinkiniai. Štai čia prasideda esminiai skirtumai.

Žmogus, siekdamas naudos sau, labai retai elgiasi altruistiškai ir moraliai. Nes pati rinka yra bejausmė ir negailestinga. Ji tiesiog nepriima arba sunaikina geruosius. O priima dažniausiai tik brutalius, kurie, kaip taisyklė, siekia tikslo bet kokia kaina. Tikslas vienas – gauti kiek galima daugiau naudos. Pripažinkime, kad joks privatininkas nesistengs mokėti samdomam darbuotojui didesnės algos, jeigu galės mokėti mažesnę. Jis nemokės mokesčių, jeigu galės jų išvengti, jis beatodairiškai naudos gautus išteklius, jeigu jam tai naudinga ir niekas nedraus.

Mokslo yra įrodyta, kad laisva rinka iš vis civilizuočiau gali veikti, jei yra užtikrinta laisva konkurencija. Tai privalo užtikrinti valstybinė valdžia. Tačiau net be didelės analizės visiems aišku, kad to nepavyksta padaryti visuose ūkio sektoriuose. Rezultate konkurencija reiškiasi tik tarp smulkiųjų gamintojų ar prekiautojų, bet jos nėra stambiausiuose ekonomikos segmentuose ir kas svarbiausia, finansinėje sferoje. Tai labai aiškiai atskleidė krizė.

Didžiulės finansinės ir gamybinės transnacionalinės korporacijos iškėlė globalizacijos lozungą, o realiai išvengė bet kokios konkurencijos ir tapo monopolistinėmis. Būtent jos ir sukėlė šią neregėto masto krizę, nes, praktiškai veikdamos be kontrolės ir nusikalstamai, sukūrė virtualias finansines piramides, kas yra didžiulio masto kriminalinis nusikaltimas. Praktiškai jie įrodė, kad laisva rinka yra žalinga ideologinė priedanga tarpti įvairiausio plauko veikėjams, siekiantiems rafinuotais būdais gyventi gerai daugumos nuskurdinimo sąskaita.

Matomai tiesa yra ta, kad nereikia šiame gyvenime visko suabsoliutinti. Ir patartina vengti kraštutinumų. Mūsuose vieni buvo suidealizavę sovietinę santvarką, kai valdė viena partija ir visas ūkis buvo suvalstybintas. Neleidžiama privati nuosavybė ir stabdoma iniciatyva. Todėl pradžioje ir minėjau, kad sovietinė santvarka nieko bendro neturėjo su socializmu, kuriame yra vietos ir privačiai iniciatyvai. Tačiau teisybės dėlei reikia pripažinti, kad Sovietų Sąjungos ekonominis ir ypač technologinis atsilikimas buvo sąlygotas ne tiek šio faktoriaus. Jeigu užtektų valstybinę nuosavybę paversti privačia ir valstybė suklestėtų, tai šiandieninė Rusija turėtų pirmauti pasaulyje. Reiškia, ne čia „šuo pakastas“, problema sudėtingesnė nei atrodė iš pradžių. Beje, nepamirškime ir to fakto, kad Rusija turi didžiules gamtos turtų atsargas ir praktiškai gyvena tik iš to, kad jais prekiauja. Čia slypi ir Lietuvos daugelio politikų esminė klaida.

Atkūrus nepriklausomybę buvo skubama bet kokia kaina (su didžiuliais nuostoliais) išvalstybinti ir dar geresnius ūkio sektorius pusvelčiui atiduoti užsieniečiams. Buvo manoma, kad tada tai suklestėsime. Iš dalies taip ir atsitiko, nedidelė dalis apsukriųjų, bet toli gražu ne protingiausiųjų ir mokančių dirbti, o labiau mokančių vogti ir neturinčių jokių moralės normų, tapo labai turtingi. Todėl didžiausia dalis tapo skurdžiais ir gyvena net blogiau nei prie sovietų. Gamyklos sugriautos, kaimas prasigėręs. Liaupsinti užsieniečiai jokių aukštų technologijų įmonių nepastatė, o pasinaudojo tomis įmonėmis, kurios ir be didelių injekcijų iš šalies neša pelnus jiems, o ne mums.

Krizė ir ekonomikos vystimosi analizė patvirtina, kad privati iniciatyva geriausiai ir teisingausiai pasireiškia mažose ir vidutinėse ( kiekvienoje šalyje tai skirtingo kapitalo dydžiai) įmonėse, šiame sektoriuje geriau ar blogiau veikia tam tikra konkurencija. Dažnai tokiose įmonėse savininkas būna ir vadovas. Stambiose įmonėse privatumo sąvoka išsiplauna, nes jos dažniausiai yra atviros akcinės bendrovės, turinčios dešimtimis, o JAV – net šimtais tūkstančių akcininkų. Tokių įmonių likimas ir jų veiklos rezultatai priklauso jau ne nuo savininkų, o nuo samdytų vadovų. Štai čia ir atsiranda landa, skatinanti piktnaudžiavimus, nes kai kurie vadovai sutapatina įmonę su savimi, o didžiulė armija savininkų (akcininkų) nebeužtikrina efektyvios kontrolės.

Logiška išvada: kodėl negali tokios įmonės būti valstybinėmis, kur valstybė, skirdama vadovus, juos ir kontroliuotų. Nauda (pelnas) nuo tokių įmonių atitektų valstybės biudžetui. Tam tikrai nėra jokių ekonominių trikdžių, išskyrus vieną: šalyje visuomet atsiras įtakingų veikėjų, norinčių šią naudą perimti sau ir sugebančių isteriškai, per jiems prieinamą (už pinigus) žiniasklaidą įrodinėti, kad norima grįžti į sovietinius laikus. Tačiau jeigu mes visą laiką būsime šių veikėjų įkaitai, tada tikrai premjeras A. Kubilius teisus sakydamas, kad krizę turi įveikti tik sunkiausiai ir neturtingiausiai gyvenanti visuomenės dalis, nes turtingieji gali nuversti valdžią.

Manau, kad krizės pamokos mus verčia daryti rimtus, esminius sprendimus. O būtent visas energetikos bei monopolinių (kur nerealu konkuruoti) sektorių įmones privalo perimti valstybė. O privačiom įmonėm atlyginti realią jų įsigijimo metu mokėtą kainą t.y., taikyti restituciją. Vadovais paskirti aukštos kvalifikacijos atsakingus profesionalus, o veiklą padaryti viešą ir skaidrią. Didžiulis rezervas, taupant valstybės ir žmonių lėšas, bet kokių tarpininkų šioje srityje (kurių dabar privisę devynios galybės) atsisakymas ir uždraudimas. Juk sveiku protu nesuprantama, kam dujų sektoriuje reikalinga „Dujotekana“. Ji neturi nei dujų, nei vamzdžių. Be to, yra „Lietuvos dujos“. Lygiai taip pat šalyje pagaminamą elektrą parduoda į užsienį privatus tarpininkas – energijos realizavimo centras (ERC). Jie po Ignalinos uždarymo ruošiasi į Lietuvą importuoti trūkstamą elektros energiją. Ar ne čia ir slypi priežastis, kad niekas iš Lietuvos vadovų nė piršto nepajudino, kad būtų pratęstas Ignalinos AE darbas? Juk ypač šios žiaurios krizės sąlygomis tai nesiderina su ES šalių solidarumo samprata. Jau darosi aišku, kad mažiausiai 20 ct už 1 kw nuo naujų metų pabrangsianti elektros energija bus didžiausias smūgis ir dabar jau merdinčiai šalies ekonomikai. Visa tauta daroma įkaitais, kad galėtų pasipelnyti saujelė ir taip jau turtingų.

Tai akivaizdus pavyzdys, iki kokio ciniškumo gali nuvesti privati iniciatyva, siekianti naudos sau ir savo klanui. Lygiai taip pat visiškai nesuprantama, kam Vilniaus ir dar nemažos dalies Lietuvos miestų šilumos tinklus reikėjo perduoti (lyg tai išnuomoti) Rubikono grupės įmonėms. Jau nekalbant apie fantastiškas, jokia ekonomine logika nepagrįstas šilumos kainas, niekas argumentuotai negali paaiškinti, kodėl to negali atlikti valstybinė ar savivaldybės įmonė.

Tai tik keletas pavyzdžių, iliustruojančių, kad būtina keisti santykį tarp privataus ir valstybinio. Reabilituoti valstybinę nuosavybę, suprantama, viso šio proceso nesuabsoliutinant. Ankščiau minėti siūlymai argumentuotai gali pasitarnauti (jeigu, suprantama, bus norima įsiklausyti), kad monopolistinės ir energetinės įmonės pagal savo veiklos pobūdį yra reikalingos tiek verslui, tiek atskiram žmogui. Jų veikla yra svarbi ir įtakoja kitų ūkio sektorių veiklą. Galima teigti, kad jos ekonomiškai ir socialiai net nacionalinio saugumo aspektu yra bendravalstybinės reikšmės. Taigi logiška išvada: ženkime drąsų ir realų žingsnį į mišrios nuosavybės ekonomikos erą. Tai taps mūsų konkrečiu veiksmu, įveikiant krizės ir ankstesnių klaidų pasekmes. Tai bus ne imitacija, o tikros permainos.

2009-08-12

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą