Naujos karo vado vežėčios ir supuvusios savanorių sermėgos

118
17
- Reklama -

Klausimas KAM ministrui J.Olekui: ar Lietuvos kariuomenė iš tiesų stiprinama? KK nuotr.

Nors dabar nei 1918 –ieji, nei 1990-ieji, ir Tėvynės ginti nuo priešų nereikia, tačiau kariai savanoriai traktuojami kaip tais lūžio metais: jie patys turi atsinešti tai, ko kariuomenei „trūksta“.

O trūksta visko – nuo uniformų iki… galvaninių elementų prožektoriui.

Sunku patikėti, nes spaudoje puikuojasi pranešimas, jog „reprezentacijai kariuomenės vadui buvo nupirkta nauja mašina“, o gerbiamas ministras praneša, jog „finansavimas savanoriškoms krašto apsaugos pajėgoms auga“.

Kas yra valstybės ir kariuomenės reprezentacija? Valstybės reprezentacija yra jos kariuomenė, o kariuomenės reprezentacija – gražiai aprengti ir išmuštruoti kariai.

Nežinau, kaip žiūrima į „bazinukus“ („Facebooke“ yra bazinių mokymų karių pastebėjimai: „Gaila, kad manekenų uniformos gražesnės už mūsų…“), tačiau savanoriams siūlomi vos ne supuvę batai bei gerokai apiplyšę uniformos. (Tiesa, internetas mirga marga Lietuvos kariuomenės mokymų nuotraukomis, kur vienas karys – geltona uniforma, kitas – žalia…) Ir taip stengiamasi jas „prakišti“, jog negalioja jokie pasakymai, kad šita suplyšusi ir šimtą penkiasdešimt kartų nuskalbta uniforma elementariai per maža…

Nors įstoję į kariuomenę savanoriai yra dar ir nepraėję bazinių mokymų, tačiau ir iki mokymų jie yra struktūros dalis, pasirašę sutartis, bei turi tam tikras teises ir pareigas. Tačiau, toks įspūdis, „krepšelis“ paaukotas karo vado naujoms vežėčioms – nes ne tik uniformas suplyšusias siūlo: visą krūvą daiktų neva reikia nusipirkti patiems.

Netikėjau, kai guodėsi „Facebook“ platybėse savanoriai dėl prievartinio valstybės rėmimo, tačiau net ir dvi prožektoriaus „batareikos“ yra daug – nes jas elementariai kariuomenė bando sutaupyti, ir galimai paskirti kokioms naujoms vadų vežėčioms, „reprezentacijai“. Juk kariai savanoriai yra dirbantys, ir mokantys valstybei mokesčius – taigi, susimokėję ne tik už „batareikas“, bet ir už nesuplyšusią uniformą bei nesupuvusius batus.

Kodėl kariui savanoriui išruošti į mokymus neskiriamas nė vienas litas?

Pamatęs desperatišką norą mane įrengti į per mažą, ir be to, apiplyšusią uniformą, karininkas Jonas neapsikentęs nuėjo į savo kabinetą ir atnešė naują uniformą. To buvo per daug kitiems! „Viena nauja per daug, būtinai reikia vieną seną prisimatuoti, tu ką, į mokymus su ja eisi?“,- klausė manęs tas sutriušusias uniformas man grūdantis karininkas. Svarbiausia, kad ne tik sutriušusios jos, o ir per mažos – niekas negalvoja, ar kariui gerai mokymuose vaikščioti su per mažais rūbais. Paaiškinau mane rengiančiam karininkui, jog mokymuose uniforma turi būti laisva, o ne aptempta.

-Kodėl, – sakau, – jūs siūlote šitas nekokybiškas uniformas – juk karys eina savo noru į tarnybą?

Dalis iškrenta, tai neapsimoka.

Įdomus požiūris – „dalis iškrenta, tai neapsimoka“. O pabandyk tu, visas kupinas patriotizmo, gauti per tą jausmą supuvusiais batais ir suplyšusiomis uniformomis… Gal dėl motyvacijos stokos ir iškrenta – nes pripažinkime, seni, kažkieno nunešioti rūbai nėra jau taip malonu. O, kaip sakoma, ne karo dabar metas, kad reikia taupyti.

Beje, vis tik kam reikalinga uniforma: ar saugoti karį nuo šalčio, karščio, drėgmės, ar „gerai atrodyti“? Nėra jokios logikos siųsti karius su suplyšusiomis, nudrengtomis ir suplonėjusiomis uniformomis žiemos viduryje į pratybas – automatiškai taip ir programuojamos nesėkmės. Be to, tai primena tarybinės armijos nuostatas: kuo sunkiau, tuo geriau.

Ir dar: jeigu uniformą taip baisu siųsti į miškus, nes „nusibraižys“ – kokios tad ji kokybės? Ir ar kariai tikrame kare irgi būtų rengiami senomis uniformomis – kad neduok Dieve, nesusibraižytų, be to , juk vis tiek „greitai laidoti“ reikės…

Pamenu, draugas buvo atidavęs SKAT, berods, iki 1995 metų naudotos uniformos kelnes – tvirtumas neišpasakytas: gali eiti per laukus, miškus, ir jos neplyšta, nedrįksta. O kariai, pamatę tas kelnes, iš pavydo neturėdavo kur dėtis. Tada nesupratau, jog aprangos kokybė nuo Nepriklausomybės atsikūrimo laikų ne pakilo, o nukrito…

Susidarė įspūdis, jog gausūs finansavimo šaltiniai nelabai susigaudo, kas dedasi mūsų kariuomenės viduje. Atsimenate garsiąją antsiuvų persiuvimo istoriją, apie kurią vėlgi „Facebook“ platybėse pernai taip gyrėsi Rasa Juknevičienė? Niekas ten nepersiūta – karys ne tik gerai šaudyti turi mokėti, bet ir siūti. Susidaro įspūdis, jog naudojamos nurašytos uniformos.

Kadangi naujiems kariams verbuoti ir apmokyti yra skiriamas nemažas biudžetas, kyla klausimas, kur jis dedamas?

Labiausiai šokiravo toks vienas visiškas menkniekis: karys turi pats nusipirkti sau galvaninius elementus prožektoriui. Lyg ir prožektorių, ir net kompasą pats karys turi įsigyti, tačiau pamatę mano veido išraišką, karininkai greitai ištraukė kompasą iš stalčiaus, davė ir maskuojamuosius dažus. Čia, atseit, man labai pasisekė, nes šiaip neduoda, karys atseit turi viską pirkti pats.

„Tai ne tik patriotas turi būti, bet dar ir pinigų turėti, taip išeina?“ – paklausiau.

„Na kadangi iškrenta, tai ir neapsimoka“, -atsakė karininkai.

Karys turi būti ne tik patriotas, bet ir turčius, jeigu nori tarnauti Lietuvos kariuomenėje?

Vadinasi, jeigu kariai eina į mokymus, yra programuojama nesėkmė, jog jie iškris, todėl kariuomenei duotas nurodymas neinvestuoti nei vieno cento į karį. O jeigu netyčia kariui pasiseks – bingo: valstybė bus atsirinkusi karį neinvestuodama nei sudilusio cento. Kokia taupymo sėkmė!

Klausimas – ar egzistuoja kario savanorio naujoko krepšelis – juk karių savanorių užsimota priimti tam tikrą skaičių, ir turi būti tam numatytas biudžetas: verbavimui, parengimui ir apmokymui – taigi, iki priesaikos davimo?

O, tarkime, karys savanoris neturi pinigų ir nenusiperka visų tų reikalaujamų dalykų – kas tada? Atsakymas toks – jeigu karys neatsiveža visko, kyla didžiulis skandalas, ir jo rinktinė turi viską atvežti. Koks rezultatas? Visi ant to kario bus labai pikti, o pirks, aišku, ne iš kario savanorio parengimo krepšelio, o iš savo kišenių – nes niekur sandėliuose tų galvaninių elementų nėra. Nei puodelių, nei šaukštų, šakučių – na, neužgyveno kariuomenė, metų metais po „karštus taškus“ važinėdama. Juk leiskime kareiviams, kurie kariavo ten, statytis ramiai namus, ir pensijas kauptis. O jūs, „nuliai“, nusipirkite puodukus patys. (Už kelių dienų, stengdamasi jau nebesipiktinti, permečiau akimis tą „būtinų daiktų sąrašą“ ir dar labiau buvau šokiruota: pasirodo, jeigu nori tapti kariu, turi nusipirkti dar ir dešimt šiukšlių maišų 30 litrų talpos, ir dar netgi penkis maišus 160 litrų talpos. Apžiūrėjusi kainas parduotuvėje, pamačiau, jog visiškai nemažai kainuoja tie šiukšlių maišai – tik kam jie reikalingi kariams, niekas nepaaiškina.)

Ir, jeigu atseit iškrenta tam tikras skaičius, tai kodėl nėra „pereinamų“ daiktų sandėliuko? Nėra investuojamas nei vienas sudilęs centas?

1991 metais, kai nebuvo jokios normalios kariuomenė sruktūros, gal ir buvo normalu, jog kariai savanoriai stoja į kariuomenę su visa savo atsinešta manta: puodeliais, šaukšteliais, prožektoriais. Dabar mes – NATO sudėties kariuomenė, važinėjanti po pasaulį, daranti tvarką ir prie Somalio krantų, ir Afganistane.

Įdomu būtų sužinoti, kur padedami karių savanorių pinigai, skirti prožektoriams, galvaniniams elementams, puodeliams, šaukšteliams, virvėms kažkokioms (ir ne trumpoms – o 30 metrų netgi, taigi, ne litą ir ne du kainuojančioms…)? Juk tai yra tik penkiasdešimt ar šimtas litų vienam žmogui – ar ir tie 50 ar 100 litų šitaip kruopščiai taupomi? Kam? Kariuomenės vado naujai mašinai „reprezentacijai“, kuri kainavo „vos“ 110 000 litų – nes „sena“, 2007 metų gamybos, neva – netinka reprezentacijai? O ką galima reprezentuoti, karius rengiant nurašytomis ir nuskalbtomis uniformomis? Turbūt tik skurdą ir nepriteklių, bei taupymą bet kokia pasitaikiusia proga…

Kadangi KAM įvairūs specialistai iš kelių skirtingų skyrių man paskambinus atsisakė telefonu suteikti bet kokią informaciją apie beprotišką taupymą – ir netgi minėjo, jog mūsų kariuomenė, kuri išgali savo vadui už 110 000 litų mašiną nupirkti, yra „skurdi“, tai pateikiau užklausimą apie kario savanorio krepšelį, bei finansavimą bazinių apmokymų metu raštu. Neduok Dieve, nenumatytos lėšos karių valgydinimui – reikia gi iš karto susižinoti informaciją: juk kariui savanoriui netgi apynaujė uniforma nepriklauso, tai gal ir badauti teks? Juk specialiųjų pajėgų apmokymuose yra mokoma valgyti supuvusį maistą – tai vadinama „išlikimo diegimu“ („survival training“ – angl.).

O kariai savanoriai, susidaro įspūdis, iš karto ruošiami kaip specialiųjų pajėgų kariai: juk juos ruošiantieji kadaise ėjo per karštį ir šaltį, tai kodėl šitie „nuliai“ negali?

Į klausimą, kodėl žiemą neišduodama žieminė karinė kepurė (aprangos sąraše yra tokia kepurė minima), atsakymas buvo toks: „Aš per minus septyniolika ėjau su ta medvilnine, ir nieko. Tai ir jūs nesušalsite“. Tačiau taip kalbantis karys – iš specialiųjų pajėgų…Tikiu, kad jis iš viso be kepurės per minus trisdešimt yra bėgiojęs, ir per plius penkiasdešimt treniravęsis. (Subtropikuose išlikimo aukštoje temperatūroje pratybas ir aš esu praėjusi, taip pat ir Suomijoje gyvenau, ir per minus trisdešimt vaikščiojau, tačiau visur juk ir apsirengimas, ir pasirengimas buvo pagal klimatinę juostą…)

Tačiau kodėl paprasti kariai savanoriai turi būti muštruojami kaip „specukai“? Kariams savanoriams žiemos metu ir batai be jokio apšiltinimo išduodami – tačiau kaip apsiauti autus, ir iš ko juos pasigaminti, niekas nepaaiškina. Batai be kailiuko traukia šaltį, ant galvos – medvilninė kepurė. Jeigu būtų minus dvidešimt, pusės kuopos iškritimas vien dėl šalčio – garantuotas. Juk didžiausius karus stipriausios kariuomenės pralaimėjo vien dėl netinkamos aprangos žiemos metu – tai ir nepasisekęs Napoleono žygis į Maskvą, tai ir Suomijos – SSRS karas, tai ir Staliningrado apsiaustis, pasibaigusi vokiečių fiasko. Visur kovą laimėjo šaltis.

Tiesa, reklaminiuose klipukuose, kuriuose reklamuojama kariuomenė, visi kariai dėvi tas žiemines kepures. Netgi iš kažkur ištrauktus žieminius maskuojančius drabužius, kurių, kaip supratau, ne reklamai nedalija…

Pratybos žiemos metu – vasaros sąlygomis: be žieminės baltos aprangos ir žaliai „maskuojantis“ veidus?

Beje, kodėl kario savanorio pratybose, kurios vyksta žiemos metu, vis tik nevyksta jokie žiemos pratybų apmokymai – ne tik man kilo šis klausimas, bet plyšta „Facebooko“ su kariuomene susiję puslapiai nuo klausimų? Gal tai yra kito straipsnio tema – juk vasaros sąlygomis mokyti karius paskendus sniege yra ne tik kad nelogiška, bet ir neefektyvu. Žiemos sąlygomis vasaros pratybų kursą praėję kariai nemokės kautis nei vasarą, nei žiemą, praktiškai, jiems reikės dar vienų pratybų – o tai yra neefektyvu, ir visai nepanašu į taupymą. O gal žiemos pratybų aprangą kažkas kažkur nugvelbė – kad ir karo vado naujoms vežėčioms tos lėšos buvo labiau reikalingos? Kas čia žino?

Manau, partizanai kapuose vartosi… Tiesa, mūsų partizanai, neretai neturėję netgi ką valgyti, žiemos žygiuose dalyvaudavo su balta maskuojančia apranga… Partizanams, mirusiems klaikia mirtimi, ir neretai badavusiems, užteko proto ir pinigų žiemos aprangai, šiuolaikinei Lietuvos kariuomenei, susidaro įspūdis, to nereikia. Juk karas nevyksta, ar ne?

Įdomu, ar už tokią Lietuvos kariuomenę mūsų didžiavyriai galvas neatpažintuose kapuose, patys save neretai sprogdindami, paguldė?

„Už tuos kurie ėjo nebijodami mirties…“, dainuoja patriotinės muzikos grupė „Diktatūra“.

Internete skaitytojai, pamatę sniego apsuptus karius, „besimaskuojančius“ veidus žalia spalva, sukūrė ištisą anekdotų seriją: „Kad rusų snaiperis greičiau pamatytų ir greičiau nušautų“. „Sumaišė vasarą su žiema“. Kariuomenė, reklamuodamasi štai tokiomis nuotraukomis, pastato save į pajuokos poziciją, sukelia nepasitikėjimą. Daugeliui kyla klausimas, kas yra Lietuvos kariuomenės prioritetas – ar tikrai karys?

Ir ar tikrai už karius eina šiandieninė valdžia, pioritetu laikanti ne karį savanorį, aukojantį ne tik savo laisvą laiką, bet ir trijų savaičių algą (o „bazinukai“ – net tris mėnesius save aukoja…) – bet karo vado vežėčias, nors karo vadas jau seniai yra galimai prasigyvenęs, ordinais ir kitokiais „bonusais“ apdovanotas…

Kam karo vadui naujų vežėčių prireikė? Reprezentacijai? Gal tegul mūsų valdžia paklausia, ką apie tokią reprezentaciją mano Danija arba Švedija? (Skandinavai labiausiai mėgsta vaikščioti pėsčiomis, (pati esu mačiusi Suomijos Prezidentę vakarinėmis Helsinkio gatvėmis bevaikštančią), o beprotiškos postsovietinių valstybių prabangos nemėgsta – ši prabanga sukelia nepasitikėjimą ir papildomų klausimų dėl galimai netinkamai naudojamų kariuomenei skirtų lėšų). Nesikalbėjo su jais? Tegul pasikalba.

Kalbantis su kai kuriais žmonėmis iš Švedijos ar iš Danijos, atsakinėjant į jų klausimus, buvo gėda už visą Lietuvą… Nors asmeniškai nieko neatlikau, norėjosi skradžiai žemėn prasmegti, kai klausiausi apie šių šalių indėlį į mūsų kariuomenės stiprinimą: juk realybėje viskas neatsitiko taip, kaip šios šalys planavo.. .Nei moterys yra lygios kariuomenėje, nei laivynas stiprus, nei kariuomenė apskritai stipri. (Apie „kvotas“ moterims, „kurios lygios vienam ketvirtadaliui“, apie kurias viešai nesigėdija rašinėti vienos rinktinės vadas „Facebooke“, KAM taip pat užklaustas – nes tiesioginė diskriminacija dėl lyties yra draudžiama tiek NATO, tiek Europos sąjungos šalyse. Moterų diskriminacija tiesiog šiurpina Skandinavijos valstybes.)

„Nesijaudink“, – pasakė šį pavasarį mano pusbrolis iš JAV. „Amerikoje daroma tas pats– silpninama mūsų kariuomenė“. „O kam tą daryti?“ – labai nustebusi paklausiau. „Tai vieningos pasaulinės politikos dalis. Gaila, kad mūsiškiai to nesupranta…Tai, kas pas jus vyksta, tik atspindys Amerikos procesų…“.

Nemanau, kad labai džiaugiasi Lietuvos partneriai, skyrę milijonų milijonus mūsų kariuomenė stiprinimui. Vaizdelis – klaikus: supuvę, net neišdžiovinti, susiraukšlėję batai, sudryžusios uniformos, ir išankstinė nuostata „juk daug iškrenta“. Iš karto kyla klausimas – kaip ten maitina, kad tiek daug iškrenta (kad esą neapsimoka investuoti pinigų netgi į galvaninius elementus): juk pinigų „plovimas“ per maisto davinius vakstybinėse įstaigose – irgi „sena praktika“? Ypač Lietuvos kalėjimuose. „Nieko, sukūsite ten visi, iš streso“,- juokėsi vienas karininkų. Ar tikrai iš streso – o gal dėl prasto maitinimo? O gal stresas bus dėl netinkamų salygų, kas čia žino?

Koks yra kario savanorio „krepšelis“ pagal KAM ministro įsakymus?

Taigi, KAM yra užklaustas, kokia pinigų suma sudaro kario savanorio aprūpinimas bazinių apmokymų metu: klausiama tiek apie maisto davinį, tiek ir medicininį ir kitokį aprūpinimą. Nes kyla klausimas dėl tų šiukšlių maišų, kam jie reikalingi. Gal taupomi pinigai aprūpinimui. O gal kaip šlovingoje sąjungoje, ir tualetinį popierių reikės pasiimti – turbūt, tai yra deficitas. Juk vėlgi, galima sutaupyti tris – penkis litus, ir panaudoti kitiems tikslams.

Kol kas atsakymo nėra. Sulaukiau tik labai draugiško skambučio (šį kartą jau niekas nebesakė, kad „kariuomenė skurdi“) bei pasiūlymo… pasikalbėti su karo vadais. Įdomu, ką man pasakys: tą pačią dainelę, kurią girdėjau metų metais dirbdama mokyklose – jog viską reikia susipirkti? Kad būtinai tų naujų vežėčių reikėjo, nes… metų galas ir reikėjo išleisti pinigus – nes virvelėms, galvaniniams elementams ir šiukšlių maišams šiuos pinigus leisti tiesiog neįprasta?

Ir kiek galima remti šitą klestinčią, tačiau vis skurdžią vaidinančią valstybę?

Vis atsimenu, kaip atrodė NATO konferencijos banketas pernai metais, penkių žvaigždučių viešbutyje. Kaip puota maro metu, būčiau pasakius – jeigu būčiau savo akimis mačiusi, kaip sakė KAM tarnautoja, „kariuomenės skurdumą“.

Ten suėjo ne viena ir ne du galvaniniai elementai, ir ne viena virvelė. Tačiau banketams pinigų yra (kaip ir viso penkių žvaigždučių viešbučio užpirkimas krūvai NATO ir ne NATO karininkų, vertėjų, NATO ir trečiųjų šalių politikų visai savaitei…), o aprengti karius savanorius tinkamai – nėra.

Tačiau ar tikrai taip yra? Tai bus įmanoma atsakyti tik sulaukus raštiško atsakymo apie kario savanorio krepšelį bei atsakymų ir į kitus rūpimus klausimus.Kurie turėtų rūpėti kiekvienam valstybės patriotui, nes sutriušusi, skylėta kariuomenė neapsigins nuo jokio priešo.

Ir jeigu save remiantis karys yra kažkam normalu, tai vadinasi, formuojama ne tik profesionali kariuomenė, bet dar ir pasiturinčio visuomenės sluoksnio kariuomenė. O tai vėlgi yra tiesioginė diskriminacija, nes nenorintis atrodyti skurdžiumi karys, kaip man sakė vienas atsargos grandinis, pasipiktinęs mano keliamais klausimais – nes jis yra „Armijai ir civiliams“ versle – turi viską nusipirkti iš savanorio pinigų. „Juk jūs ten einate dėl pinigų. O jeigu nepirksit, tai tada nepraeisite „medicininės“, atras kitokių būdų, kaip išmesti, aš tavęs tai nelaikyčiau kariuomenėje nė vienos dienos“, – susinervinęs dėstė parduotuvės „Armijai ir civiliams“ darbuotojas (ar dalininkas).

Vadinasi, yra dar ir kitokių „poveikio“ priemonių…

Pabaigai – tikros merginų „atpurtymo“ nuo kariuomenės istorijos

Neseniai, kai į rankas man pateko vienos nuo kariuomenės atpurtytosios merginos sveikatos istorijos kopija, ir pamačiau „Facebooke“, jog tai apsigimusi karė, tvirta, sveika mergina, paskambinau dėl informacijos bei dėl dokumentų jai perdavimo. Tai buvo viena krašto apsaugon norėjusi stoti mergina iš pajūrio. Kai berods psichologui ar kažkuriam iš gydytojų pasakė, jog labiausiai traukia tarnauti laivyne, gydytojų komanda suskubo, sukruto, ir „surado ligą“ – kažkada, prieš daugelį metų sirgta odos liga (nors pagal reglamentą, tikrinami tik penkerių metų laikotarpyje buvę susirgimai). Paaiškino, jog ji gali eiti į mokymus, tačiau po jų negaus vietos, nes „netinkama tarnybai“. Baziniams apmokymams tinkama (!) (matyt, tik užsidėti pliusiuską apie „pravarytus“ suplyšusiomis ir nuskalbtomis uniformomis karius), tačiau tarnauti – netinkama. Nes užsimanė mergina į jūrą. Pamatę šią merginą, danai tik rankomis plotų, naują uniformą iš spintos trauktų, į jūsų akademiją priėmę, apmokytų ir laivan įtaisytų – tokia yra Danijos gynybos politika, kuri apima Lietuvos kadetų apmokymą Danijos pinigais. Lietuvoje ji, susidaro įspūdis, niekam neįdomi. „Kitas, kuris neturėjo praeiti medicininės apžiūros, turėjo dėdę kariškį, tai praėjo, ir dar vietą gaus. Susidaro įspūdis, jog reikia turėti giminių, „blatų“, ir…būti vyru,“- guodėsi tvirtai sudėta mergina iš pajūrio.

Kitas tikras nutikimas iš medicinės tarnybos gyvenimo. Baziniame kario kurse jau antrą mėnesį buvusi mergina atvyko pasitikrinti sveikatos prieš apmokymų pabaigą. Į apmokymus eiti buvo tinkama – niekas jai priekaištų neturėjo. Kadangi po apmokymų norėjo eiti dirbti krašto apsaugos sistemoje, gydytojas neurologas surado, jog ji vaikystėje, maždaug prieš devynerius metus, nuo erkės įkandimo turėjo vidutiniško stiprumo komą. Ir, pasakė gydytojas, šioje vietoje stop – negalėsi tarnauti, eik tirtis sveikatą… Mergina iš gydytojo išėjo šoko būsenos.

Įdomu, o jeigu apibendrinus tokius rezultatus – pirma imant nelegalią “kvotą“, apie kurią nesigėdija rašyti viešai Kauno rinktinės vienas karininkų, bei imant gydytojų „atpurtytas“ merginas, dėl kadaise sirgtų ligų – koks išeina vaizdas? Juk formuojama grynai vyriškos lyties pagrindu buriama kariuomenė. Tik tai, akivaizdu, kito straipsnio tema.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą