Prezidento rinkimuose panoro dalyvauti ir „geriausias šokėjas“ V.Romanovas

30
6
- Reklama -
Geriausio baleto šokėjo konkursui V.Romanovas panoro rengtis ... Prezidentūroje?

Kovo 12-ąją į Vyriausiąją rinkimų komisiją nešinas dokumentais atvyko „Ūkio“ banko prezidentas, „geriausias Lietuvos šokėjas“ Vladimiras Romanovas. Jis pateikė pareiškimą įregistruoti jį pretendentu būti kandidatu į Lietuvos Prezidentus.

Nors V.Romanovas žurnalistams teigė apsisprendęs kandidatuoti tik kovo 12-osios rytą, manoma, jog milijonierius, išbandęs, kaip, turint pinigų, Lietuvoje galima tapti „geriausiu šokėju“ net nemokant šokti, tą pačią formulę greičiausiai sumanė išbandyti ir Lietuvos Prezidento rinkimuose.

Tačiau šį kartą klausimas ne apie V.Romanovo, kaip šokėjo, sugebėjimus, o apie tai, kokie aitvarai jam sunešė turtus? Į šį klausimą bandė atsakyti škotų žiniasklaida. Siūlome susipažinti su Škotijoje išspausdintu straipsniu.

Romanovas – „išryškintas"

Kaip didelis žaidėjas susidorojo su rusų mafija ir KGB agentu

Tai, kad juodojoje rinkoje šmirinėjęs ir smulkias prekes daugelio metų virto garbiu tarptautinio masto biznieriumi, buvo paties likimo valia. Tik žvejys, nepaprastai įgudęs mesti tinklus drumzlinuose vandenyse, kuriais buvo virtusi pokomunistinės Lietuvos rinka, galėjo prisigaudyti 260 milijonų svarų sterlingų vertų auksinių žuvelių, kurios vėliau jam padėjo įsigyti Škotijos futbolo klubą "Hearts".

Pasigviešęs turtų, Romanovas turėjo neišvengiamai susidurti su godžia rusų mafija ir nauju režimu, pasiryžusiu tiek šaliai, tiek ir jos bizniui primesti savo įstatymus. Beje, panašus likimas laukė kiekvieno laimės kūdikio, gimusio Rytų Europoje ant komunizmo griuvėsių ir vėliau laumių apdovanoto milijoniniais turtais. Į tokius pralobusius žmones tučtuojau nukrypdavo rūstus pogrindžio pasaulį kontroliavusių mafijozų žvilgsnis. Kad jie neatimtų iš drumzlinų vandenų žvejo tinklų ir jau pagautų žuvelių, jam ir pačiam teko išbandyti gangsterio dalią, apginti vis didėjantį turtą.

Neišvengė jis kai kurių bėdų ir iš "valdiškų namų" – kartą įkliuvo į uniformuotų vyrukų nagus drauge su vienu žinomu ir turtingu Lietuvos politiku, buvusiu KGB agentu. Negana to, trys kompanijos, kuriose jis valdė didesnę akcijų dalį, taip pat buvo patekusios į policijos nemalonę, teko pergyventi visokių tardymų ir tyrimų.

Tačiau laimė Vladimirą Romanovą ir toliau lydėjo, jam pavyko nuplauti purvinus praeities lopinėlius ir virsti sunkaus, bet sėkmingo Rytų Europos rinkų biznio šulu. Dabar jis laikomas įstatymams paklusniu biznieriumi, su kuriuo Vakarų investuotojai nebevengia sandorių, su kuriuo turi reikalų net Britanijos prekybos rūmai.

Užuot stengęsis apeiti įstatymus, ponas Romanovas nuplaukė pasroviui bangos, kuri Lietuvą nuplukdė į Europos Sąjungą ir, žinoma, nepraleido progos vėl susišluoti gražaus pinigo, dalyvaudamas buvusių valstybinių įmonių privatizavime. Sumaniai naudodamasis jaunos nepriklausomos Lietuvos įstatymų spragomis ir biznierių veiklos kontrolės stoka, jis buvo vienas iš tų verteivų, kurie savo laiku Lietuvą pavertė visų galų biznio vieta, kurioje buvo galima pirkti ir parduoti viską – pradedant spalvotais metalais ir baigiant audiniais bei nafta.

Romanovas išmanė, kaip pasidaryti pinigo. Specifinis jo strategijos bruožas – nevengti biznio ten, kur kiti bijo kelti koją, pavyzdžiui, Baltarusijoje ar Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Jau pirmaisiais veiklos metais, kaip pasakojo jį tuomet pažinoję žmonės, ponas Romanovas palaikė ryšius su liūdnai pagarsėjusiu Lietuvos gangsteriu Henriku Daktaru ir kita kriminalinio pogrindžio garsenybe, žinoma "Gogos" slapyvarde. Tuo metu tokie vadovaujančių biznio figūrų ryšiai buvo įprastas dalykas Kaune, kuriame ponas Romanovas užaugo ir dabar tebeturi butą.

"Privalote suprasti, kad tuo Lietuvos gyvenimo laikotarpiu žmonės nevengė vienas kitam pakišti koją. Bet jis nebuvo kriminalinio pasaulio veikėjas ar nusikaltėlis. Jis už tokius žmones buvo visa galva aukščiau", – man paaiškino žmogus, prisistatęs jo atstovu spaudai.

Kitas man vertingos informacijos suteikęs "šaltinis", gerai išmanęs mafijos reikalus, pakomentavo, kaip gangsteriai pasipelnė iš Lietuvos siekio privatizuoti valstybės turtą ir eiti į Vakarus, tapus laisvos rinkos šalimi. "Daugelis valstybinių ūkių ir įmonių buvo nusiaubta ir paleista vėjais. Nusikaltėlių gaujos jas įsigijo už skatikus, pasiėmė pastatus, įrangą, kitą techniką ir tapo jų turto šeimininkėmis”.

Tiesa, buvo rengiami vieši tokio turto pardavimo aukcionai. Jei juose dalyvaudavo trys ar keturi rimti varžovai, juos atbaidydavo staiga į viršų šoktelėjusi kaina ar rimtesnių kandidatų viešas sukompromitavimas. Taip būdavo išvengiama nepageidaujamų kandidatų į savininkus. O kartais prie vieno ar kito kandidato privažiuodavo juodas limuzinas ir iš jo išlipę penki ar šeši skustagalviai perspėdavo: "Jei dar turi bent kiek sveiko proto ir vertini šeimą, dink iš aukciono". Tai buvo įprasti dalykai.

Ponas Romanovas įsigijo kontrolinius akcijų paketus mažiausiai dviejų įmonių, kurios vėliau dėl jam žinomų priežasčių bankrutavo. Beje, toks likimas ištiko ir daugelį kitų nacionalizuotųįmonių, kurios po dešimtmečius trukusios valstybės globos laisvosios rinkos sąlygomis neilgai teištvėrė. Tokių įmonių, kaip antai "Dirbtinis pluoštas" ar "Silva ir koton", liūdna veiklos baigtis buvo tik laiko klausimas.

Ponas Romanovas, beje, įkūręs pirmąjį Lietuvoje privatų "Ūkio" banką, savo pusvelčiui įsigytoms įmonėms padėjo ištverti penkerius metus, t.y. tiek laiko, kurio užteko visiškai joms nualinti. Bėda tik ta, kad "Dirbtinis pluoštas" buvo apie 1800 darbuotojų, t.y. daugiausia Kaune samdomų žmonių, turėjusi įmonė. 2001 metais jai užsidarius, kilo triukšmas, kuris grobstymus tiriančius teisėsaugininkus privertė imtis darbo. Įmonę susmukdė maždaug 40 milijonų svarų sterlingų skola, ir valdžia panoro išsiaiškinti, kas įmonę taip įklampino. Paaiškėjo, kad ponas Romanovas, anot tyrėjų, čia niekuo dėtas. Įtarimai, kad "Dirbtinis pluoštas" tapo viena iš daugelio privatizavimo aukų, buvo paneigti. Priešingai – pasirodė, kad ponas

Romanovas iš kailio nėrėsi, gelbėdamas skęstančią įmonę. Duodamas interviu vienam Lietuvos laikraščiui ir paprašytas pakomentuoti "įtarimus" dėl įmonės žlugimo, ponas Romanovas išsklaidė visas dvejones: "Klausiate apie "Dirbtinį pluoštą"? Taip, dalyvavau jo pardavimo aukcione, įsigijau akcijų. Deja, "Pluoštą" teko dotuoti ir kiekvienas produkcijos kilogramas buvo nuostolingas. Ilgai su tuo taikstėmės, nors įmonė turėjo seniai bankrutuoti. Galiausiai konkurencija atliko savo darbą".

Manoma, kad pastarasis tyrimas buvo trečias ir paskutinis kartas, kai ponas Romanovas pateko į policijos akiratį. Pirmas iš ankstesnių nemalonumų buvo susijęs su "Ūkio banku", kurio vienas stambiausių akcininkų buvo ponas Romanovas. Deja, pasak tyrėjų, jam tuomet koją pakišę kažkokie sukčiai.

1997 metais, kaip buvo skelbta spaudoje, policija tyrė vieną Lietuvos kontrabandininkų operaciją Vengrijoje ir išsiaiškino, kad pagrindinis įtariamasis iš "Ūkio banko" buvo gavęs 1,4 milijono svarų sterlingų paskolą, už kurią užstatė didelį pastatą, kuriame, be kitų įstaigų, veikė parduotuvė ir baras. Deja, vėliau paaiškėjo, kad užstatyto turto neužtenka paskolai padengti. Vienas iš "Ūkio banko" vadovų netrukus atsistatydino, pareiškęs, kad kontrabandos gabenimu įtariamas asmuo tiesiog prievarta jį įvėlęs į įtartiną sandėrį. Kadangi ponas Romanovas buvo tik šio banko akcininkas, jis buvo apklaustas dėl galimos jo įtakos minėto sandorio sudarymui, jam buvo paaiškintos aplinkybės, kurios privertė jį apklausti. Paaiškėjo, kad šį sandorį jis jau anksčiau pasmerkė ir liepė paskolą išdavusiam valdininkui raštu pasiaiškinti policijai.

Nuo tų laikų nutekėjo daug vandens, Lietuvos mafijos veikla kiek priblėso. Užtat su iki šiol buvusiose tarybinėse respublikose veikiančios rusų mafijos įtaka Romanovui, ir ten turinčiam biznio reikalų, tenka skaitytis. Manoma, kad Romanovui, kurio imperija nusidriekė toli už Lietuvos ribų, teko išgirsti rusų mafijos perspėjimą, kuomet 2001 metų balandžio mėnesį kažkas šovė į "Ūkio banko" Vilniaus filialo langą.

Atrodo, kad Romanovo ir rusų mafijos interesai kartais ir sutampa. Kartą, kai Romanovo kontroliuojama rusų firma pabandė užvaldyti vieną Ukrainos įmonę, prie jos privažiavo šarvuotis, iš kurio išlipo būrys ginkluotų vyrų, dėvėjusių Rusijos ginkluotųjų pajėgų seno modelio uniformas, ir ėmėsi "derinti" būsimųjų akcininkų sąrašą. Turėdamas tokių rėmėjų, ponas Romanovas Lietuvoje dar išlikusių KGB talkininkų ir netgi valdžioje esančių kai kurių jam palankių Lietuvos politikų nelaiko rimta ar priešiška jėga, nes su jos atstovais lengvai randa bendrą kalbą.

Žmogus, kurį pikti liežuviai paskelbė buvusiu KGB agentu, kuriam slaptosios tarnybos neva padėjusios susikrauti turtus, kartą tyčia ar netyčia buvo įveltas į gana rizikingą tų tarnybų projektą. Kadangi jis nepavyko, Romanovas, kaip sakoma, iš tos kompanijos išnešė kudašių, nes savi marškiniai arčiau kūno. Vengdamas nepagrįstos rizikos, jis nepabūgo net keršto KGB, kuriam buvęs priedangos darbuotojas šiuo ekstremaliu atveju patarė "atsiknisti".

Ponui Romanovui daugiau bėdų pridarė ginčas su Viktoru Uspaskichu, kitu Rusijos etniniu milijonieriumi, kuris po rinkimų į Seimą vos netapo Lietuvos premjeru, vėliau sėdo į ekonomikos ministro kėdę, o paskui slapstėsi nuo Lietuvos teisėsaugos Maskvoje. Kopdamas į valdžios olimpą, ponas Uspaskichas įsigijo daug Romanovui priklausiusios Krekenavos kiaulių auginimo firmos "Agrofirma" akcijų ir tik vėliau išsiaiškino, kad akcijos masiškai pardavinėjamos dėl to, kad "Agrofirma" prasiskolinusi bankui. Palyginti jaunas (35) tuometinis Romanovui gana artimas jo patarëjas Liutauras Varanavičius kiek nuslopino skandalą, apramino V.Uspaskichą, šį sandėrį paskelbęs "minimalia pirkimo-pardavimo sutarties problema…” Ponas Uspaskichas tas akcijas įsigijo, nežinodamas, kad įmonė užstatyta. Tai buvo ankstesnio savininko įsipareigojimas sugrąžinti bankui tam tikrą paskolą, apie kurią naujasis akcijų savininkas Uspaskichas sakosi nieko nežinojęs… “Tai normali civilinė byla dėl sumos, nevertos didesnio rūpesčio – pusės milijono svarų sterlingų. Nemanyčiau, kad pirkėjui privalu viską žinoti. Nuo jo paties priklauso – tirti ar netirti esamą padėtį", – sakė Romanovas.

Atrodo, kad ponui Romanovui daugiau nebeteks baimintis Lietuvos politikų įniršio. Jis pastaruosius jau pranoko, kaip išaugo ir iš Lietuvos futbolo marškinėlių. Nors jis ir toliau globoja savo gimtojo miesto Kauno futbolo klubą "FBK Kaunas", ponas Romanovas jau yra išplaukęs į platesnius vandenis ir tapęs Škotijos futbolo klubo "Hearts" savininku. Didžiuma jo biznio interesų jau pranoko Lietuvos ribas, ir dabar jis užsienyje praleidžia daugiau laiko, negu namuose. Škotija, Honkongas, Indija, Venesuela, Ukraina, Baltarusija ir Balkanų šalys – štai kur dabar jis daugiausia dirba. O namo grįžta tik žmonos Svetlanos aplankyti.

Dabar jis valdo ištisą biznio imperiją, kurios karūnos didžiausiu deimantu aš pavadinčiau Serbijoje, tiksliau jos valdytoje Bosnijos dalyje esančią Birako aliuminio gamyklą. Vakarų verslininkai ne kartą mėgino įsigyti šią gana nevienareikšmiškai praeityje vertintą įmonę. Tais laikais, kai Bosnijoje siautėjo dabar ieškomas serbų karo nusikaltėlis Radovanas Karadžičius, jo vyriausybę rėmė Birako įmonė. Tačiau ši praeities dėmių išmarginta įmonės istorija pono Romanovo nepaskatino atsisakyti investicijų ir laimėti įmonės privatizavimo konkursą, nors tarp įmonės darbuotojų yra likę daug abejotinos reputacijos žmonių. "Ūkio bankui" pavaldi "Investmet Group" įsigijo 64procentus akcijų Birako įmonės, kurios visuminė vertė, kaip apskaičiuota, siekia 300 milijonų svarų sterlingų.

Ponas Varanavičius man pastebėjo, kad ponui Romanovui artimus žmones stulbina jo biznio intuicija. "Iš pradžių netiki, jog bus taip, kaip jis sako. Mūsų grupė labai aktyviai dalyvavo privatizuojant Lietuvos įmones. Niekas netikėjo, jog viskas taip gerai seksis, bet mums pavyko. Jis (ponas Romanovas) po to panorėjo investuoti lėšų į Bosniją. Nors visi tarnautojai buvo prieš tai, mums vėl pavyko".

Tiek Kauno, tiek ir Vilniaus policija susilaikė nuo Romanovo elgesio komentarų. Tik aukštas vyriausybės pareigūnas, kuruojantis ryšius su spauda, užtikrino, kad žmogus, ketinantis paversti "Hearts" geriausia Škotijos futbolo komanda, savo tėviškėje nekelia jokių problemų. Artimesniems pono Romanovo bendradarbiams, kaip antai ponui Varanavičiui, nepriimtina net užuomina apie tai, kad, jo nuomone, angeliškai skaidraus oligarcho praeityje gali būti juodų lopinėlių. Paprašytas apibūdinti poną Romanovą, ponas Varanavičius pažymi, kad jis labai apsukrus, giliai religingas, neturintis nieko bendro su jam primetamu kietakakčio pralobėlio įvaizdžiu. "Jam būdingas bruožas – atleisti savo priešams", – savo pastabas tęsia ponas Varanavičius, o boso charakteristiką taip baigia: "Jam religija itin svarbi. Pažįstu ne vieną jam dirbusį vadybininką, kuris buvo atleistas, nes vogė kompanijos pinigus. Mūsų vadovas tepratarė: "Lai teisia jį Dievas"…

“The Scotsman”

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą