Rinkimų valdovė – kultūra arba Kas valdo rinkimus

4
15
- Reklama -

Senovės kaime, paskelbus užsakus ir ruošiantis vestuvėms, apie jaunuosius iškildavo aikštėn ir būta, ir nebūta. Užsakai, matyt, tam ir buvo skelbiami, kad neliktų neapšviestų jaunųjų gyvenimo pusių. Pas mus sakydavo : prieš vestuves ir šluota kampe šoka. Taip, kaip prieš rinkimus.

Prieš rinkimus – kiekvienas žioplys ir apsileidėlis – tikras proto bokštas, palyginti su tebesančiais Seimo nariais. Kyla mintis – na, ir protingumas tų mūsų žmonių, na ir išmanymas visko. Tik niekaip nedingsta įtarus – kodėl? Kodėl ir kas išrenka tuos didžiausius niekadėjus seimūnus ir dar – vis tokius pačius, ir tokius pačius, ir tuos pačius. Ar ne mes patys? Iš pradžių išsirenkame, o po to – visaip žeminame, tyčiojamės, niekiname. Ir tą darome su tokiu malonumu, kurį galime pavadinti kartais net žmogėdrišku, o jau patalogišku – tikrai… Žeminti ir niekinti valstybės institucijas jau tapo gero tono požymiu. Tik… ar tuo nežeminame patys savęs?

Man jau seniai ateina į galvą mintis, kad tas aukštųjų valdžios istitucijų niekinimas yra inspiruojamas iš šono, iš kažkur… Kažkam labai reikia, kad būtų tyčiojamasi iš Prezidento, iš Seimo, ir tai nė iš tolo nepanašu į racionalią kritiką. O, kaip žinia, tyčiojimosi formos juk priklauso nuo mūsų pačių intelekto. Ir jis, kaip galime nuspėti, nėra labai aukštas. Per dvidešimt metų tautos skirstymas į savus ir svetimus, kaip tautą naikinanti piktžolė, pasėta vieno žymaus, tautai nusipelniusio politiko, jau užaugo, peraugo, sunaikino susiklausymą, vienybę, atnešė nesantaiką ir depresiją visuomenei ir tuo pačiu – padėjo ir padeda prasiskverbusiems į valdymo institucijas nesąžiningiems valdininkams, Seimo nariams, ministrams daryti savo juodus darbelius, nes esant visuotinei susipriešinimo atmosferai labai lengva vartalioti kaltę vieniems nuo kitų, į tai įtraukiant visuomenę. (Drumstame vandeny lengviau žvejoti, ar ne?). Ypač populiarus tapo “klasinis” skirstymas į blogiečius bei geriečius. Vieniems socialdemokratas – amžinai raudonas, todėl blogas. Kitiems konservatorius – siauraprotis rėksnys, o dar geriau – persidažęs saugumietis.

O toje išradingų kaltinimų prekyvietėje “plačiosioms tautos masėms”, kurios sumaniai nematomos rankos valdomos gali užgriūti tai vieną, tai kitą asmenybę, visiškai nematomi lieka tikrieji sukčiai ir grobstytojai, kaip ir tikrai dorai dirbantys ir besistengiantys kaip nors išlaikyti, išsaugoti, apsaugoti ir igyvendinti tikrai progresyvias iniciatyvas.

Ne paslaptis, kad priešrinikiminėje veikloje oficialiai naudojamos lėšos neatspindi tikrosios rinkiminės kampanijos finansavimo realybės. Neseniai rodytas filmas apie vieną politiką sukelia nei tai graudulį, nei tai pasišlykštėjimą, tačiau nesiginčysiu, jog niekas jo nežiūri kaip “tikros teisybės”, pavaizduotos menine forma. Man, asmeniškai, kine vaizduojamas politikas atrodo kaip sovietinių metų tikras – teigiamo tarybinio herojaus pavyzdys, ir pažiūrėjus tą filmą kyla mintis, kad jį ir kūrė sovietinis mentalitetas, nes šiuolaikišikai mąstantis žmogus tiesiog nesugebėtų tokio šabloniško herojaus sukurti. Kiek pinigų reikėjo šiam filmui? Ar užteko poros milijonų? Beveik įsitikinusi esu, kad ne… Ar filmas pasiekė tikslą, nuvalė purvą nuo neteisingai apšmeižto politiko? Manau, irgi – ne… Tikiu, kad daugelis padorių žmonių, pajutę kažką nelabai švaraus tame filme, tiesiog nebebalsuos už “teigiamą herojų”. Ir analogija – V.Uspaskich kritimas prasidėjo irgi nuo filmo apie jį patį. Matyt, yra tam tikras geros nuomonės apie save limitas, – kai tik pamatai save su aureole danguje, nebesuvoki, kad kiti to nemato, arba kad kitiems labai jau nepatogu nuolatos užvertus galvą žiūrėti į dangų, laiku nenusileidi žemyn, ir visi tave pamiršta.

Kitas rinkimų paradoksas – vėl gi – Kazimieros Prunskienės ”prisipažinimas”. Tačiau mano pažįstamas inžinierius, manydamas, kad patikėjau paskutiniu R.Grinevičiūtės teisybės “šedevru”, puolė man aiškinti, kad tai akivaizdžiai fabrikuojama “teisybė”, kurios prieš rinkimus nors vežimais vežk, nes per televiziją pacituotas “tikras” įrašas nepaaiškina jokių aplinkybių, kur, kada su kuo… Tačiau kažkodėl niekas nejudina politiko, kuris, kaip jau žinoma iš bet kokia kaina užgniaužiamo skandalo, tikrai dirba tarnyboje “vniešniaja služba Rosiji”. Ar tauta kaip nors komentuoja šį faktą? Niekaip! Kazimierą Prunskienę vėl gi “triauškino” tarp dantų kelias savaites į žmogėdrystę linkę tautiečiai, kol laikraštyje “Karštas komentaras” nepasirodė Giedrės Gorienės – antikorupcijos karžygės – tyrimas: tikrasis ir neiškupiūruotas profesorės pokalbis su operatore Laima Pangonyte prieš daugybę metų. O internetiniame KK portale www.komentaras.lt pasirodžius G.Gorienės straipsniui apie tai, kaip viena žurnalistė išsijuosusi laksto pas buvusius saugumiečius, tikėdamasi sukurpti prie K.Prunskienę kažką “tokio”, kilo tikras ažiotažas. Ką jūs manote – reakcija – 20 tūkst. tautiečių atsiliepimų, pasipiktinusių televizijos blefu. Ir televizijos laidoje, kur turėjo būti profesorės kaltinimų ir “išaiškinimo” tęsinys, jau buvo rodoma apie tėvą prievartautoją. Kur dingo profesorė? Tiesa išbadė akis laidos užsakovams. Tačiau jei rinkimai būtų vykę trimis savaitėmis anksčiau – daugelis tarpuvarčių politikų už profesorę nebūtų balsavę. (Tarp kitko, maža informacija: anais laikais nė vienas operatorius negalėjo dirbti savo darbo, nepasirašęs sutarties su KGB, tiesiog tai buvo neįmanoma. Kas dirbo su kamera – tas buvo visiškai lojalus KGB sistemai. Kodėl taip garsiai bando įrodyti puodas, kad ir be jo kažkas juodas? Ir – už kiek?)

Nemažai kalbama apie juodąsias rinkimų technologijas, kurios visos susijusios su reklama, tačiau mažai kas susimąsto, o kas gi yra tos juodosios technologijos? Paaiškinsiu: tai ne tik į kino filmą, ar į reklaminį klipą, ar tiesiog į bet kokią dantų pastos reklamą įterpiamas 25-as kadras, kurio nepastebi žmogaus akis, bet kuris veikia mūsų sąmonę. Tai yra ir įvairios apklausos, vadinamieji reitingai, “nekalti” ekstrasensų pranašavimai vienai ar kitai partijai, vienam ar kitam politikui “palankius žvaigždynus”.

Tų pranašavimų pagausėja prieš rinkimus. O reitingai… Pagal reitingus aš, pavyzdžiui, visada suprantu, kokį tipelį kas nori mums “įkišti” kaip premjerą, prezidentą, Seimo narį ar kokį kitą vadovą. Ypač tai liečia Baltijos tyrimus. Tačiau bėda, kad klastojimas Lietuvoje tapo visuotine norma. Kaip ir šmeižtas. Kadangi šiuo metu gydausi ir rašau pajūryje, skaitau ir šio regiono spaudą, tad turėjau progos nuoširdžiai apgailestauti, kad tai prasiskverbė ir regioninę žiniasklaidą. Neįmanoma rimtai žiūrėti į tyrimus, kur kaipėdietė Seimo narė p. Irena Šiaulienė įvertinta, kaip vos nesąžiningiausia seimūnė. “Dzyvų dzyvai…” – pasakytų dzūkas… Arba Česlovas Juršėnas… Tokio įvertinimo tendencingumas matosi “plika akimi”, nes jau kam kam, o Česlovui Juršėnui neprikiši jokio vienuolyno privatizavimo uošvės vardu, kas lydi vieną garsiausių konservatorių. Net ir idėjiniai “priešai” pripažįsta šio politiko protą, nepaperkamumą, skrupulingą protokolo bei įstatymų virtuvės žinojimą, atmintį ir galantiškumą. O Irenai Šiaulienei gatvių, tarpuvarčių ir klubų “kieme ant suoliuko” nariai galėtų prikišti tik beskandališkumą, etiką bei racionalumą. Ir, žinoma, – Klaipėdos elitas turėtų žinoti, kad už ką, už ką, bet jau už pasiektą Klaipėdos universiteto gerbūvio lygį bei sudarytas sąlygas kurti unikalų Lietuvoje mokslo ir technologijų slėnį, jungiant naujausias tecnologijas ir verslą, kaip niekas kitas yra nusipelniusi būtent ši klaipėdiečių deleguota Seimo narė, ir ji turi pilną teisę dalintis pagarba už šio universiteto išskirtinumą su aukščiausia jo vadovybe. Projektai, kuriuos globojo Irena Šiaulienė buvo motyvuoti, tinkamai pristatyti ir finansuoti. Ko vertas Klaipėdai vien naujo muzikinio teatro statybos galimybių studijos finansavimas! Ir taip toliau…

Žinoma, universitetas rūpi intelektualiniam elitui, rinkimų “išminčiai” mažai nutuokia apie naujausias technologijas ir apie jų sintezę su verslu bei finansine parama. O intelektualai tiesiog nesusimąsto, nežino, kas stovi už sėkmingiausio jų projektų įgyvendinimo. Ir atsitinka taip, kad iškilmingoje šventėje Universitete, pirmose eilėse atsiduria prezidentūros klerkai, o Seimo nariai kukliai dairosi vietelės atsisėsti paskutinėje eilėje.

Teko matyti panašų atveją kadaise Rašytojų sąjungos suvažiavime: tarp galingų tarybų Lietuvos rašytojų ir nerašytojų valdžios vyrų, sėdėjo prezidiume ir viena moteris – “rašytoja” a.a. Leokadija Diržinskaitė, o mūsų literatūros sesuo garsi latvių poetė Daina Avuotinia, be perstojo verčianti mūsų poeziją į savo brolišką kalbą, atsisėdo ant laiptelių praėjime.

Tai kaip čia dabar su tuo nesąžiningumu? Gal nei garsi poetė, nei Irena Šiaulienė tiesiog nepasirūpino patogesne vietele tarp išminčių, kaip ir nepasirūpino savais balsuotojais už sąžiningumą.

Kaip žinia, didelis nebijo būti mažas, nes jo ūgis netrumparegiams matomas iš darbų. Tik mažas trokšta pasirodyti didesnis ir nesijaučia blogai, kai jo reitingas klastojamas. Tai vyksta tautoje, kurios sąmonė valdoma, ir tie, kas ją valdo juodųjų technologijų dėka, niekada neatsiduria laikraščių puslapiuose, nedemaskuojami per televiziją. Jie siūlo tvarką ir teisingumą (ko labai norėtų Lietuvos žmonės), jie skelbiasi: mes priversime valdžią dirbti (atkreipkime dėmesį į žodį “priversime” ir suprasime, kad jie – prievartos mentaliteto šalninkai, o prievartos mums – per akis). Jie amžinai prieš rinkimus paleidžia antis, kad mus puola Rusija (gal galėtų paaiškinti, kaip jie ruošiasi deportuoti visą Rusiją į Afriką ar kur nors kitur, ir ką norėtų matyti kaimynais?). Taigi, rinkiminiai triukai neklaidina tų, kurie išlaikė savarankišką mąstymą. Bet tokių labai nedaug.

Tad reikia tikėtis, kad naujas Seimas bus panašus, nors partinių frakcijų dydis gali keistis. Tik A. Paleckio “Frontas”, apie kurį tyli ir televizija, ir žiniasklaida (ar ne dėl to, kad jis pavojingas tas sferas valdantiems oligarchams?) gali įnešti daugiau pusiausvyros ir sugadinti laukinio kapitalizmo šalininkų apetitus ten, kur vienodai sutaria tiek “kairieji”, tiek “dešinieji”. Tačiau sąžiningų ir padorių žmonių bus visose partijose ir visose frakcijose. Negalėdami sustabdyti ryklių, jie santūriai dirbs, ką gali – rems progresą, mokslą, naujas technologijas, kultūrą. Ir sunkiausia jiems bus – su kultūra, nes visoje tautoje jau viešpatauja, pirmiausia, labai žema politinė kultūra, prievartos mentalitetas, militaristinė pasaulėžiūra. O kaip žinome, visus valdo būtent kultūra – kokia kultūra, toks ir visas gyvenimas. O taip pat ir rinkimai.

Jus gerbianti –Vidmantė Jasukaitytė

2008-10-09

     

 

 

 

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą