A.Marcinkevičius: Kuri iš likusių aštuonių Tarybų Sąjungos valstybių įvykdė žudynes Medininkuose, jeigu Rusija pati iš Tarybų Sąjungos jau buvo pasitraukusi?

100
22
- Reklama -

Advokatas Arūnas Marcinkevičius. KK nuotr.

A.Marcinkevičius: Kuri iš likusių aštuonių Tarybų Sąjungos valstybių įvykdė žudynes Medininkuose, jeigu Rusija pati iš Tarybų Sąjungos jau buvo pasitraukusi?

Iki gyvos galvos Medininkų byloje nuteisto buvusio Rygos omonininko Konstantino Michailovo advokatas Arūnas Marcinkevičius atveria Pandoros skrynią: kadangi Generalinė prokuratūra siekia, kad Apeliaciniame Teisme K.Michailovas būtų nuteistas dėl „karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui“ (pagal įstatymą, įsigaliojusį atgaline data), advokatas kelia klausimą – o tai su kokia šalimi kariavo Lietuva 1991 m. liepos 31 d., kai įvyko žudynės Medininkuose?

Advokatas Arūnas Marcinkevičius atsakė į „Karšto komentaro“ klausimus.

-Tai su kuo 1991 m. liepos 31 d. kariavo Lietuva, jeigu Konstantinas Michailovas teisiamas už „karo nusikaltimą“? Ką išsiaiškinote?

-Na, pas mus sakoma, kad tuo metu kovojo Lietuva ir Tarybų Sąjunga.

Karas yra įmanomas tarp dviejų savarankiškų subjektų. Štai, sakykit, jeigu Žemaitijoje prasidėtų separatistinės nuotaikos ir Lietuva būtų priversta įvesti policijos, kariuomenės pajėgas, ar tai bus karas, apie kurį bus galima kalbėti, kad Žemaitija kariavo su Lietuva? Ne, gerbiamieji.

Grįžtame prie Hagos konvencijos, 1907-ieji metai. Kas joje pasakyta? Taip, karas gali būti paskelbtas, karas gali būti nepaskelbtas.

Jei prisimintume didįjį kunigaikštį Kęstutį, tai jis laikėsi šventai Vakarų riterių papročių ir, prieš puldamas kryžiuočius, nusiųsdavo žygūną, sakydamas: „Cave ipsum“ (lot. „Saugokis, aš einu“). Žygūnui, aišku, pasibaigdavo liūdnai, atnešęs tokią žinią, gyvas nelikdavo. Tačiau rasdavosi drąsių žmonių, kurie pasiaukodavo dėl kunigaikščio garbės. Garbingai užpuolė, o ne už pasalų.

Kadangi tie visi dalykai yra suvokti, kaip apibrėžti karą, kuris yra nepaskelbtas? Apibrėžiama yra labai paprastai – jeigu kariauja du subjektai, t. y. dvi valstybės, apie tai turi žinoti trečios šalys.

Be to, kaip žinoma, karas, konvencinis jis ar ne, baigiasi vienos pusės pergale, o kitos- kapituliacija, arba taikos sutartimi. O kaip gi buvo sureguliuota karo baigtis 1991 metais? Kokiame tarptautiniame ar bent jau nacionaliniame kokios nors valstybės teisės akte įtvirtintas toks faktas?

O dabar sugrįžkime prie istorinių faktų.

1990 metų kovo 11-ąją įvyksta Nepriklausomybės akto atkūrimas. Tačiau mūsų niekas neskuba pripažinti. O kol mūsų nepripažįsta, turime problemą.

Su panašia problema 1990 m. birželio 12-ąją susiduria ir Rusijos Federacija, paskelbusi apie savo Suverenitetą [pranc. souveraineté], paprastai tariant, valstybės nepriklausomybę apimančią absoliučią jos piliečių teisę savo nuožiūra nustatyti valstybės santvarką, bei teisę savarankiškai tvarkyti savo vidaus bei užsienio reikalus.

Tačiau yra dar vienas dalykas.

1990 metų balandžio 3 d., tai yra mažiau nei po mėnesio, Tarybų Sąjungos Aukščiausioji Taryba priima įstatymą, kuris nustato Respublikų išstojimo iš Tarybų Sąjungos tvarką. Kiek tada dalyvavo Lietuvos deputatų ir ką jie kalbėjo, priimant šį įstatymą?

-Tokį įstatymą priimant dalyvavo ir Lietuvos deputatai?

-Šitą reikėtų tikrinti buvusios Tarybų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos posėdžio protokole. Tačiau nemanau, kad Lietuvos deputatai būtų priešinęsi respublikų galimybėms išeiti iš Tarybų Sąjungos sudėties.

Taigi šito Tarybų Sąjungos Aukščiausios Tarybos priimto įstatymo 6 straipsnis skelbė, kad Respublikai norint išstoti iš Tarybų Sąjungos, Respublikoje turi būti surengtas referendumas, ir Respublika laikoma išstojusia iš Tarybų Sąjungos sudėties, jeigu už išstojimą prabalsuoja 2/3 Tarybų Sąjungos pilietybę turinčių tos Respublikos gyventojų. Tai reiškia, kad tokio referendumo dalyvis privalėjo būti registruotas Lietuvoje, o ne Ukrainoje ar kitur.

Po to turėjo būti sudaromos komisijos ir pradėtos turto dalybos: kaip kad šeimoje, skiriantis.

Dabar pažiūrėkime, kas vyksta nuo 1990 m. kovo 11-osios (nepriklausomybės paskelbimas), 1990 m. balandžio 3 d. (Tarybų Sąjungos AT įstatymas dėl Respublikų išstojimo iš Tarybų Sąjungos) – iki 1991-ųjų sausio.

Naftos blokada, trūksta benzino, ekonominė blokada – prekių kiekis ribotas, įvedamos pirkėjų kortelės – jeigu prisimenat, buvo tokios ružavam fone su nuotraukyte. Ir viskas, daugiau nieko. Niekas nesimuša.

Taip, yra „Jedinstvos“ judėjimas ir yra Sąjūdis. Bet ir mitingai – aprimę.

Taip mes ir gyvenome iki 1991-ųjų sausio. Bet žinot, kur yra problema?

-Kur?

-Kažkodėl niekas nepuola organizuoti referendumo dėl Lietuvos išstojimo iš Tarybų Sąjungos. Nė viena pasaulio valstybė mūsų nepripažįsta.

Užsiduokit sau klausimą: kokie būtų buvę referendumo rezultatai, jeigu referendumas dėl išstojimo būtų organizuotas 1990 metais?

Žiūrėkime, kas buvo toliau. Pasiekėme 1990-1991 metų ribą.

1991 m. sausio 7 d. K.Prunskienės Vyriausybė pakelia kainas. Kainos sukyla per naktį.

1991 m. sausio 8 d. įvyksta mitingas – minia braunasi į Seimą. Ką per atidarytą Seimo langą kalba mūsų „grietinėlė“? „Nusiraminkit, mes kainas atstatysime į vietą, čia provokacija“.

O kas tada brovėsi į Seimo vidų? Ir Sąjūdis, ir „Jedinstvo“, ir Lietuvos laisvės lyga. Visi kartu.

Pasakykite, jeigu referendumas dėl Lietuvos išstojimo iš Tarybų Sąjungos būtų įvykęs 1991 m. sausio 8 d., už ką būtų liaudis nubalsavusi?

-Klausimas retorinis, kaip suprantu.

-Į ką reikia atkreipti dėmesį – kas 1991 m. sausio 8 d. saugo Aukščiausiąją Tarybą nuo šitos minios? OMON’as. Pirmoje grandinėje stovi tas pats Makutynovičius, Razvodovas, Skleras, Kaliačius. Vilniaus OMON’as čia dar neskilęs.

Kas toliau darosi? Atsidaro Aukščiausios Tarybos pagrindinės durys ir kažkoks gudrutis su priešgaisrine žarna pradeda pilti ant žmonių čiurkšlę vandens.

Žmonės pradeda kilti, susierzina, grasina nušluoti Aukščiausiąją Tarybą.

Tuo metu AT nuo įtūžusios minios gynę omonininkai, milicininkai – visi paklaikę: kam šito reikia? Nes ta vandens čiurkšlė buvo tik erzinimas žmonių. Visi pradėjo rėkti jam: „Ką tu darai?“ Sako: „Tuoj tave patį suimsim“. Ir tada vandenėlis buvo staigiai užsuktas, ir durys – uždarytos. Vandenį pylė kas? Iš Krašto apsaugos departamento, savanoriai.

Klausimas: jie taip padarė dėl to, kad nervai jiems neatlaikė, ar jie buvo provokatoriai? Nes ten, toje aikštėje, trūko tik degtuko, kad būtų nušluoti visi, ir Seimo apsauga nieko nebūtų padėjusi.

Vienintelė apsauga stovėjo gyva grandine keliomis eilėmis – omonininkai. Ir tie, kurie paskui tapo „ariečiais“, ir tie, kurie pasiliko omonininkais.

Tuo metu po Vilnių pradeda demonstratyviai važinėti karinė technika. Visiškai demonstratyviai.

1991 m. sausio 8 d. po visos šitos nesąmonės skyla Vilniaus OMON’as.

1991 m. sausio 13-oji. Aukos prie TV bokšto.

Kokia prasmė buvo pulti televizijos bokštą, jeigu dar prieš kelias dienas jie, norėdami, galėjo užimti ir Aukščiausiąją Tarybą, ir visa kita? Jėgų sovietai čia turėjo, patikėkit manimi…

Taigi, 1991 m. sausio 13-ąją aukos yra aiškios. O dabar žiūrėkime toliau.

1991 m. sausio 16-oji diena. Tą dieną Lietuvos Aukščiausioji Taryba nustato referendumo datą pagal 1990 m. balandžio 3 d. Sovietų Sąjungos AT įstatymą (dėl Respublikos išstojimo iš Sovietų Sąjungos) – referendumas įvyks vasario 9 d.

Tai dabar suvokiate, kokia tai Pandoros skrynia? Tai mes 1991 m. vasario 9 d. kur buvome? Sovietų Sąjungos sudėtyje ir patys tą pripažinome savo veiksmais?

1991 m. vasario 9 d. įvyksta referendumas. Referendumo rezultatai buvo tokie: referendume dalyvavo per 76 proc. visų turinčių aktyvią rinkimų teisę Lietuvoje gyvenančių Tarybų Sąjungos piliečių, iš kurių daugiau kaip 90 proc. pasisakė už nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą.

Po sausio 13-osios tu ką nori būtum bandęs įrodinėti, kad sovietai yra geri, – nusispjauti ant tų kainų, bet jeigu jūs taip žmones žudot, tai jau atleiskit…

Taigi, 1991 m. vasario 9 d. įvyksta plebiscitas ir – pažiūrėkite, kas vyksta toliau. 1991 m. vasario 11 d. mus pripažįsta Islandija. Iš karto po to, kai įvyksta referendumas ir paskelbiami jo rezultatai, islandai pasako: „Mes jus pripažįstam!“.

1991 m. vasario 28 d. mus pripažįsta Danijos Karalystė.

Treti mus pripažįsta Rusija. Tai įvyksta 1991 m. liepos 29 d. 10 val. ryte. Ir ne tik pripažįsta, bet ir diplomatinių santykių užmezgimo sutartį pasirašo. Sutartį pasirašo Borisas Jelcinas ir Vytautas Landsbergis.

Taigi, 1991 m. liepos 29 d. pati Rusija yra išėjusi iš Tarybų Sąjungos sąstato. Kas lieka Tarybų Sąjungoje?

Tą dieną Tarybų Sąjungoje likę: Baltarusija, Ukraina, Azerbaidžanas, Kazachija, Uzbekija, Tadžikija, Turkmėnija, Kirgizija? Kitos – paskelbusios nepriklausomybes ir pasitraukusios. Taigi lieka aštuonios respublikos, sudarančios Tarybų Sąjungą?

Tačiau ir visos šios respublikos dar iki 1990 m. gruodžio 16 d. tarptautiniu mastu buvo paskelbusios savo šalių suverenitetus.

Tai dabar sakykit – kuri iš šitų aštuonių respublikų įvykdė Medininkų žudynes 1991 m. liepos 31 d.? Ir kam joms to reikėjo? Rusai jau 1991 m. liepos 29 d. pasakė, kad jie – su mumis.

Pasikartosiu, 1991 m. liepos 29 d. Rusija mus pripažįsta.

1991 m. liepos 30 d. į Maskvą atvyksta Džordžas Bušas vyresnysis, kuris atvažiuoja pasakyti M.Gorbačiovui: „Klausyk, Gorbi, gerai tu atrodai, bet tavo valstybės nebėra“.

Taigi, kam buvo naudingos Medininkų žudynės?

Ar tuo metu vyko kokie karo veiksmai? Gal vyko karo veiksmai su Rusija? Tai kad su Rusija tik ką pasirašėm sutartį.

Tai kodėl Medininkai – karo nusikaltimas? Kokio karo?

Aš pateikiau prašymą prokuratūrai Sausio 13-osios byloje, jie iki šiol nežino, ką atsakyti: aš pareikalavau pateikti duomenis apie karo veiksmus – kur vyko mūšiai, kas su kuo kariavo, kokiais dokumentais tai įrodoma, kokiais faktais tai pagrįsta, kiek žuvusiųjų, kokie kariniai objektai buvo puolami, kas gynėsi, kas puolė.

Aišku viena – mes neturime nei faktinių, nei teisinių pagrindų kalbėti apie karo nusikaltimą. Nusikaltimai žmoniškumui taip pat yra padaromi esant tam tikrom sąlygom, o nei viena faktinė sąlyga neatitinka čia buvusių. Breiviko juk neteisė už nusikaltimus žmoniškumui, nors jis nužudė beveik 80 žmonių?

Taigi, pirmiausia, kalbant apie žudynes Medininkuose, reikia išsiaiškinti, kas tą padarė ir kam buvo naudingas konflikto sukėlimas būtent Dž.Bušo atvažiavimo išvakarėse, būtent po to, kai su B.Jelcinu buvo pasirašyta sutartis?

Beje, pas estus aukų nebuvo, pas latvius buvo, bet ne tokios. O latviai tyrimo metu priėjo tokios išvados: kad žmonės žuvo nei nuo OMON’o, nei nuo sovietų kariškių kulkų, nei nuo Latvijos „aissargių“ (krašto apsaugos), bet žuvo nuo trečios jėgos naudotų ginklų, kuri stengėsi sustumti jas kaktomuša.

Galvojate, Lietuvoje buvo veikiama pagal kitą scenarijų? Tik kas ta trečioji jėga? Ji lieka neįvardinta.

Bet mes vėl užsispyrusiai lipam ant konflikto absoliučiai lygioje vietoje. Čia lygiai taip, kaip su ta žarna 1991 m. sausį prie Seimo rūmų, lygiai taip pat.

O štai visa tai, ką aš dabar išdėsčiau, yra analitinė informacija, kurią dabar drąsiai galima įslaptinti, o ją paviešinus, pasekmės įsivaizduojat kokios? Nes informacija, kad ten kažkas kažką ruošia prieš Prezidentę… Na, perskaičiau jos paviešintą disertaciją. Ir kas? Ir kas čia keisto? Ir ko čia piktintis? Kokios čia problemos? 1988 metai…

Tuo tarpu tai, ką aš dabar pateikiau, – įvykusių faktų analizė.

Beje, po to, kai 1991 m. vasario 9 d. įvyko plebiscitas, ir mus pripažino Islandija, Danijos Karalystė, kovo pabaigoje buvusiame Vilniaus miesto Spalio rajono komunistų partijos komitete (tą dieną, kai ant Tauro kalno ten buvo omonininkų ir draugovininkų sulaikytas KAD vadas A.Butkevičius su savo vairuotoju) vyko „platformininkų“, arba tiksliau sakant, komunistinės senosios kartos šalininkų inicijuotas referendumas dėl Tarybų Sąjungos išsaugojimo. Tačiau šitas referendumas jau neturėjo jokios prasmės. Nes Lietuva jau buvo įvykdžiusi nepriklausomybės pripažinimo sąlygas – tiek teisines, tiek faktines. Plebiscitas įvykęs, tautos valia išreikšta, užsienio valstybės jau ją pripažinusios.

O dabar dar grįžkime į 1991 m. liepos 29 d. 10 val. ryto. Rusija pasirašo sutartį su Lietuva – dėl pripažinimo ir diplomatinių santykių užmezgimo. Todėl kas lieka – kam naudingas Medininkų įvykis? Kas suinteresuotas veikiantysis asmuo?

Reikia pažymėti dar vieną dalyką – kad į B.Jelcino pusę stojo iš karto karinės pajėgos ir visi specialieji daliniai.

Tai kas tada vykdė Medininkų žudynes? Kirgizai? Kazachai? Azerbaidžaniečiai? Ar baltarusiai? Kuriuos nors iš jų galime apkaltinti? Negalime. Kodėl negalime? Nes pirma reikia išsiaiškinti, kas tą padarė. Įvardinkit žmones!

O kai žmones įvardinsit, tada galėsime spręsti – kieno jie yra „draugai“.

Bet faktas yra vienas: netgi po to, kai įvyksta plebiscitas, kai mus pripažįsta Islandija, Danija ir Rusija, nėra jokių duomenų apie tai, kad Lietuva būtų karo stovyje su Tarybų Sąjunga (ne su Rusija – Rusija mums jau buvo draugai) – nei patys tokių duomenų turime, nei trečios šalys, kurios turėtų ir galėtų pateikti duomenis, kad, jų žiniomis, Lietuva kariavo su kažkuo.

Tad ar neabsurdiška dabar būtų kalbėti, kad mes kariavome… su Rusija? Jei taip, ką tuomet Rusija pripažino? Su ja kariaujančios šalies nepriklausomybę ir dar diplomatinius santykius su ja užmezgė? Bet juk, kai karas prasideda, diplomatiniai santykiai nutrūksta?

Taigi, ką mes čia slepiame?

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą