Klausimai, kilę pažiūrėjus V.Gaivenio laidas apie “slaptąjį informatorių”

145
8
- Reklama -

Slaptojo informatoriaus "išpažintis" prieštaringai vertinamo žurnalisto laidoje sukėlė daug klausimų, į kuriuos iki šiol nėra atsakyta. LNK nuotr.

2011-11-08 buvo parodyta V.Gaivenio laida „Abipus sienos“ per LNK. Laidoje buvo pateikti nauji faktai, susiję su D. Kedžio istorija, dviejų metų senumo žudynėmis Kaune, garsiuoju pedofilijos skandalu. V.Gaivenis pristatė tariamą „policijos informatorių“, kuris neva buvo nuslėptas nuo prokuratūros. Minėtas asmuo kalbėjo apie tai, kad žudynes Kaune planavo D. Kedys kartu su savo artimu draugu R. Ivanausku, kuris ir pakvietė „policijos informatoriumi“ prisistačiusį M. Ž. padėti D. Kedžiui. Neva D. Kedys planavo žudyti, o apie jo planus žinojo tik artimas draugas R. Ivanauskas, jau minėtas M. Ž., D. Kedžio sesuo ir jos vyras.

Kadangi po mistinio liudininko pasirodymo viešumoje buvo sulaikytas R. Ivanauskas su savo sugyventine, įtariama, kad neva apie tariamus žudynių planus žinojo ir R. Ivanausko sugyventinė.

Mistinis liudininkas M. Ž. visos laidos metu teigė, jog D. Kedys buvo narkomanas, kuris vartojo kokainą. Tačiau taip ir liko neaišku, kaip narkomanas sugebėjo taip tiksliai nužudyti du žmones, nepakliūti policijai ir pasislėpti ilgiems mėnesiams.

Taip pat buvo įvardintas „užsakovas“ – D. Kedžio sesuo teisėja N. Venckienė. Nors jokių įrodymų tam nebuvo pateikta, tik M. Ž. žodžiai.

Pats M. Ž. kalbėjo užsimaskavęs – galima buvo išgirsti tik jo balsą, veidas buvo paslėptas. Taigi nei vardo, nei veido žiūrovai nesužinojo. Neva jo tapatybė slepiama todėl, kad jam gali grėsti pavojus, todėl net ir apsauga paskirta buvo.

Norima pabrėžti, kad V.Gaiveniui ir M. Ž. gresia pavojus, kad net ir V. Gaiveniui reikia apsaugos. Taip norima suteikti solidumo M. Ž. pasakojimui.

Kodėl žmogus taip stipriai norėjo iškeisti ramų gyvenimą į neramų?

Paties M. Ž. vaidmuo „žudynių planuose“ buvo miglotas, kadangi jis turėjo tik parūpinti D. Kedžiui sodybą, nuvežti ten D. Kedžio rūbus ir neva suklaidinti policiją, kurią pats informuodavo apie planuojamas žudynes.

Buvo teigiama, kad D. Kedys pats nesugebėtų rasti, kur pasislėpti Kaune, nors kodėl jam reikėjo pasitikėti būtent šiuo žmogumi, taip ir liko neaišku.

Susidaro įspūdis, jog D. Kedys buvo tiek kvailas, kad rizikavo atskleisti savo planuojamas žudynes Kaune ne dėl to, kad gautų ginklų, ne dėl to, kad pasiūlytų kartu šaudyti, o tik dėl sodybos ir rūbų.

Laidos metu netgi buvo parodytas vienas iš minėtų krepšių. Iš jo ištraukė neva tai D. Kedžio megztinį, nors tokį pat megztinį galima nusipirkti ir tai nebūtinai buvo D. Kedžio megztinis.

Be to, juk taip ir liko neaišku, kur D. Kedys iš tikrųjų buvo visus tuos mėnesius, kai buvo dingęs, kas pasisavino jo daiktus.

Kilo abejonių dėl M. Ž. pasakojimo tikroviškumo, kadangi, kaip jis pats teigė, tai D. Kedys planavo nužudyti net šešis žmones – keturis vieną dieną, o vėliau dar du.

Žudynių dieną keturi lavonai turėjo būti sukrauti į baltąjį autobusiuką ir palikti „pūti“ viename Kauno mikrorajone. Tačiau nieko panašaus nebuvo, kadangi baltasis autobusiukas žudynių dieną buvo naudojamas ne todėl, kad ten „lavonus krauti“, o tam, kad suklaidintų tyrėjus, kadangi panašus baltas autobusiukas buvo naudojamas D. Kedžio darbovietėje. Niekas nesivežiotų lavonų autobusiuke, nes lavonas paliekamas gulėti gatvėje, o ne pasiimamas kartu „pūdyti“. Be to, autobusiukas buvo paieškomas, todėl greit buvo tiesiog numestas.

Pats A. Ūsas mirė vėliau nei D. Kedys, o dar trys žmonės iš „mirtininkų“ sąrašo taip ir liko gyvi, taigi kas trukdė D. Kedžiui tuos mėnesius pabaigti darbą?

M. Ž. pasakojo, jog į policiją kreipėsi tik dėl ten dirbančio giminaičio. Tačiau pats „giminaitis policininkas“ paaiškino, jog jis nepažįsta M. Ž. ir nėra jo matęs.

Lygiai taip pat neaišku, kodėl M. Ž. kreipėsi būtent į V.Gaivenį, o ne į bet kokį kitą žurnalistą. V. Gaivenis vengė nepatogių klausimų. Pašnekovai kalbėjosi taip, tarsi būtų draugai.

Nereikia pamiršti, kad viso pedofilijos skandalo metu būtent V.Gaivenis palaikė A. Ūsą, L. Stankūnaitę ir prokuratūrą, taigi žurnalisto nešališkumu reikėtų abejoti.

Laidoje nebuvo užduoti elementariausi klausimai: kodėl buvo kreiptasi tik po dviejų metų į žurnalistus ir į teisėsaugą? Kodėl D. Kedys manė, kad M. Ž. yra patikimas? Kodėl teisėjo ir moters lavonai taip ir neatsidūrė autobusiuke? Kodėl D. Kedys taip ir neįvykdė 6 žmonių nužudymo plano? Kodėl D. Kedys taip ir neatsidūrė konspiracinėje sodyboje? Kur garso, vaizdo įrašai, kur įrodymai?

Bet koks ikiteisminio tyrimo medžiagos viešinimas per žiniasklaidos priemones gali pakenkti pačiam bylos tyrimui. Apie kokį objektyvų bylos tyrimą galima kalbėti, jeigu bylą tirs ne tik prokurorai, tačiau tirs ir tą pačią medžiagą turėdami V.Gaivenis su „Lietuvos rytu“? Kodėl reikėjo perduoti įrodymus ne prokuratūrai, o V. Gaiveniui? Jau nekalbat apie tai, kad net dveji metai prabėgo ir nėra, ką saugoti.

Šitas „informatorius“ pats turėtų būti teisiamas už tai, kad nuslėpė nusikaltimą: jei matė, kad policija „nedirba“, tai, būdamas „pilietiškas“, turėjo pranešti apie būsimus nusikaltimus kitoms tarnyboms. Juk matė, kad teisėjas nušautas, tai ko jis laukė? Po dviejų metų šita informacija jau nebeišgelbės žmonių gyvybių. V. Gaivenis būtų su mielu noru „išklausęs“ jį anksčiau. Kodėl tik dabar pas V. Gaivenį nubėgo, kai yra keturi lavonai ir dveji metai prabėgę?

M. Ž. prisistatė vos ne kaip geriausias D. Kedžio draugas, nors pats D. Kedys savo geriausiu draugu pristatė A. Žilių, kuris prieš D.Kedžio dingimą jį lydėdavo visur dėl jo saugumo.

D. Kedys net neužsiminė, kad yra toks geriausias draugas M. Ž.

D. Kedžio aplinka nežino tokio draugo M. Ž.

Taigi, šis asmuo labai nori tapti „geru draugu“, kad jo informacija taptų solidesnė. Taip daroma tik dėl to, kad jis „informavo“ Policijos departamentą apie ruošiamas žudynes, nors neaišku, kiek tiksliai jis informavo, kadangi jo informacija apie sodybą, apie vietą, kur slėpsis D. Kedys nebuvo teisinga.

Gal informaciją apie žudynes šis asmuo gavo ne iš D.Kedžio, o iš VSD? Kaip jis susijęs su VSD? Galima daryti prielaidą, jog „policijos informatoriaus“ statuso suteikimas, asmens buvimas dvejus metus pogrindyje ir staigus pasirodymas yra gerai apgalvota provokacija.

Policijos departamento įtraukimas į šią istoriją yra noras surasti kaltininką. VSD ir prokuratūra tuo tarpu lieka švarūs – jie „nežinojo“, todėl ir „nesurado“. Taigi tam, kad suteiktų „liudininkui“ svarbumo ir neliečiamumo priedangą, kad jo asmenybė liktų paslaptyje, jis galimai specialiai suteikė Policijos departamentui kažkiek informacijos apie būsimas žudynes.

Šis asmuo padarė savo darbą ir dabar gali teikti informaciją, kurią tik nori, – teismas patikės. Tačiau gal šis netikėtas „liudininkas“ yra paprasčiausias VSD agentas, kuris atlieka jam pavestas užduotis kompromituojant N. Venckienę? Juk reali grėsmė egzistuoja, ir geriausiai „pasodinti“ visus tuos, kurie dar „kovoja“, ir išvežti mergaitę į užsienį.

Pačios provokacijos esmė (hipotezė): „liudininkas“ turi pasirodyti, kaip geriausias D. Kedžio draugas, kad jis tikrai norėjo padėti teisėsaugai, bet buvo pats auka, nes niekas taip ir nepadėjo jam. Tada turi pateikti kažkieno sudarytą žudymo planą su visais rengėjais ir aukomis. Taigi minėtas asmuo pateikė Policijos departamentui tiek informacijos, kiek reikėjo, ir buvo Policijos departamentas tarsi „pakištas“, kad po to galima būtų suteikti pačiam „liudininkui“ solidumo jausmą, o Policijos departamentą pavaizduoti, kaip korumpuotą įstaigą, kuri „slepia nusikaltėlius“.

Gali būti, kad vyrukai iš saugumo tiesiog liepė į minėto asmens pasakojimus nekreipti dėmesio, trukdė Policijos departamentui veikti. Todėl „nusikaltimo pranešimas“ buvo skirtas ne būsimo nusikaltimo sustabdymui, o Policijos departamento apjuodinimui ir patikimo liudininko statuso sutvirtinimui.

Laidoje buvo užsiminta, jog D. Kedį turėjo sekančią dieną po žudynių iškviesti į Policijos departamentą, taigi šis paankstino žudynes, nes neva jos turėjo būti lapkričio mėnesį, kai yra „tamsu“.

Pats Policijos departamentas nepatvirtino šios informacijos, kad jie kvietė D. Kedį į apklausą, be to, jeigu visa operacija buvo tokia slapta, kaip sako pats „informatorius“, tai kam reikėjo oficialiai kviesti D. Kedį į apklausą? Kodėl tada pats Policijos departamentas išsidavė ir rizikavo operaciją sužlugdyti? Kodėl tada nesulaikė D. Kedžio anksčiau? Gal tiesiog tokios apklausos ir nebuvo? Jeigu Policijos departamentas būtų norėjęs D. Kedį sulaikyti, tai būtų padaręs bet kuriuo paros metu prieš pat žudynes. Todėl, jeigu net Policijos departamentas ir kvietė D. Kedį į apklausą, tai ne dėl to, kad sulaikytų, o tik apklaustų. Nors abejojama, ar tikrai tokia apklausa turėjo būti.

Įdomiausia tai, kad „slaptasis liudininkas“ M. Ž. neturi garso ir vaizdo įrodymų savo istorijai pagrįsti, todėl slėpdamas veidą drąsiai sako, ką žino, nebijodamas būti patrauktas atsakomybėn už šmeižtą. Vieninteliai įkalčiai – tai kažkieno parašytas žudymo planas ir tariami D. Kedžio rūbai.

Per tas tris savaites, būdamas informatoriumi, jis nesugebėjo įrašyti D. Kedžio pokalbių apie planuojamas žudynes, kaip D. Kedys sako, kad nužudys, kaip sako, kad jam liepė žudyti N. Venckienė. Nors giriasi, jog tokius įrašus padarė Policijos departamente. Taigi kas trukdė juos padaryti ir pas D. Kedį?

Nesugebėjo nufilmuoti D. Kedžio ginklų, R. Ivanausko, kuris neva padėjo D. Kedžiui ruoštis, todėl jokių konkrečių įrodymų nėra.

Kodėl reikia tikėti nežinomu žmogumi, išėjusiu iš kalėjimo, ir neaišku kokių tikslų turinčiu? Kur jo kiti įrodymai?

Matydamas, kad teisėjas nušautas, M. Ž. žudynių dieną tiesiog galėjo nutraukti bet kokius santykius su Policijos departamentu ir privalėjo nuvažiuoti pas V.Naruševičienę, ją įspėti apie pavojų. Jis žinojo, kad bus įvykdytas nusikaltimas, bet nieko nepadarė. Net nepranešė apie tai numeriu 112.

Jei jis matė, kad Policijos departamentas nedirba, tai kodėl jis ir toliau beprasmiškai ten trynėsi tame departamente? Gal „informatoriaus“ statusas buvo reikalingas tik dėl vaizdo, kad būtų lengviau po kažkiek laiko apsimesti auka, kurios niekas neklausė, bet jis ir toliau atkakliai mėgino Policijos departamentą „perauklėti“, o kai tai nepavyko, tiesiog dingo ir atsirado po dviejų metų. Vadinasi, ne tiesa jam rūpėjo, o svarbiausia čia buvo kažkokie asmeniniai interesai.

Nuovokus žmogus nerizikuotų po tiek metų tik dėl to, kad būtų išsakyti kaltinimai, kurie jau nepadės prikelti mirusiųjų.

M. Ž., kaip turėjęs reikalų su teisėsauga, privalėjo suvokti, kad teisinė atsakomybė yra numatyta vien už tai, kad žmogus planuoja ką nors blogo padaryti, tarkim nužudyti. Nejaugi M. Ž. buvo toks kvailas, kad „nepastebėjo“ jokio slapto D. Kedžio pokalbių įrašymo ir slapto filmavimo? Juk ir taip aišku, kad, jeigu žmogus nori kažką nužudyti, tai turi būti parengtas konkretus planas. Nereikia laukti, kol bus aukos, tam, kad būtų įsitikinta plano tikrumu. Reikia įtariamąjį sulaikyti su ginklais, padarytais garso ir vaizdo įrašais, kuriuose jis išsako ketinimus padaryti nusikaltimą.

Atrodo, kad M. Ž. nelabai ir rūpėjo, kad D. Kedys būtų sulaikytas, o tik labiau rūpėjo pavaizduoti, kad jis „nuoširdžiai dirba“.

Susidaro įspūdis, kad abi pusės imitavo darbą – kad M. Ž. ir Policijos departamentas apsimetė, jog jiems tikrai rūpi ši byla.

Pabaigoje norisi padaryti šias išvadas: netikėtas „liudininko“ apsireiškimas meta šešėlį ne tik ant Policijos departamento, bet ir ant paties „liudininko“, kadangi jis pavėluotai informavo apie tuos įvykius, kurių nebegalima pakeisti.

Visa istorija atrodo labai keistai, pats „liudininkas“ nori apsimesti auka, o taikinyje – N. Venckienė. Tarsi kažkas pasiuntė „liudininką“ atlikti užduočių, kad būtų suduotas smūgis teisėjai. Dveji metai prabėgo, o kitais metais bus rinkimai, vyksta svarbių bylų nagrinėjimai teismuose. Taigi tokio „liudininko“ atsiradimas tokiu metu kelia pagrįstų abejonių jo savarankiškumu.

Kodėl ne anksčiau? Kodėl ne prieš metus? Juk jis gyveno įprastą gyvenimą, dirbo, kam dabar rizikuoti? Tai primena slapto agento užduoties įgyvendinimą, kuomet buvo laukiama tinkamos progos smogti priešams – N. Venckienei ir jos aplinkai.

Vienintelis V.Gaivenio įrodymas – baltas megztukas

2011-11-15 per LNK buvo parodyta dar viena Gaivenio laida „Abipus sienos“. Laidoje vėl kalbėjo V. Gaivenio informatorius M. Ž. Jis pasakojo, kad neva D. Kedys iš karto po žudynių Kaune turėjo nuvykti į Vilnių, į M. Ž. sodybą ir ten pasislėpti nuo policijos. Žinoma, bėglys buvo tiek kvailas, kad nesuprato, kokia didelė rizika yra taip toli slėptis Vilniuje, kai Kaune slėptis būtų kur kas patogiau. Be to, visi žmonės – taikiniai buvo Kaune, o ne Vilniuje.

Jau žudynių dieną minėtoje sodyboje bėglio turėjo laukti policijos pasala. Sulaikymo operacija tikrai turėjo pavykti dėl to, kad fiziškai atsidurti Vilniuje D. Kedys niekaip negalėjo anksčiau už pačius policijos pareigūnus.

Dar prieš dvejus metus pareigūnai informavo visuomenę apie mįslingą avariją Kaune, kurioje pateko neva tai D. Kedžiui priklausęs automobilis VW Golf (BEK 334). Nors oficialiai šis automobilis nebuvo registruotas D. Kedžio vardu.

Žudynių dieną VW Golf pateko į avariją ir vairuotojui buvo leista pėsčiomis pabėgti iš įvykio vietos.

Ar tikrai šios avarijos metu sudaužytą VW Golf vairavo pats D. Kedys? Jeigu tikėtume V. Gaivenio informatoriaus versija, tai D. Kedys, patekęs į avariją ir neturėdamas kitos transporto priemonės, turėjo eiti pėsčias į Vilnių.

Kaip jam pavyko susiorientuoti? Juk turėjo eiti tamsiu paros metu, miškais, kad niekas jo nepastebėtų. Jam reikėjo mažiausiai kelių dienų, kad sėkmingai įveiktų 100 km atstumą ir sodybą pasiektų taip pat tamsiu paros metu, kad gyvenvietėje jo niekas nepastebėtų. Visas šis sudėtingas procesas buvo reikalingas tik dėl to, kad D. Kedys nesugebėjo rasti sodybos pasislėpti Kaune.

Pasak M. Ž., D. Kedys tikrai negalėjo žinoti, kad M. Ž. yra informatorius, todėl D. Kedžiui nebuvo reikalo ieškotis alternatyvios slaptavietės, tad jo planas eiti į Vilnių buvo nepakeistas.

V. Gaivenio informatorius papasakojo, jog D. Kedys, atiduodamas jam tris krepšius su asmeniniais daiktais, taip pat ten įdėjo ir 70 000 dolerių grynais. Neva šie pinigai būtų reikalingi tam, kad D. Kedys galėtų sėkmingai pasprukti į užsienį. Pinigų kilmę V. Gaivenio laidoje buvo mėginama sieti su kažkokia tai N. Venckienės paskola D. Kedžiui. Neva ji paskolino jam 300 000 Lt. Taigi reikėtų suprasti, kad D. Kedys dalį pinigų išleido, o kitą dalį įdėjo į jau anksčiau minėtą krepšį.

Kodėl buvo pasirinkta tokia valiuta – doleriai, o ne eurai? Ispanijos valiuta yra euras. Kam papildomos problemos bėgliui – keisti pinigus į eurus? Į šį klausimą nebuvo atsakyta.

Be to, jokių įrodymų, kurie būtų nenuginčijami, laidoje nebuvo pateikta. Nebuvo pateikta nė vieno dokumento, pagrindžiančio N. Venckienės paskolos tikrumą savo broliui. Nebuvo pateikta nė vieno įrodymo, kad sportiniame krepšyje tikrai buvo 70 000 dolerių grynais.

V. Gaivenio laidoje kaip nenuginčijamas įrodymas, kad D. Kedys tikrai slapstėsi, buvo pateikti kažkieno krepšiai. Taigi vienintelis įrodymas yra krepšiai, nors juose nebuvo jokių D. Kedžio asmeninių daiktų. Kažkieno drabužiai, tikriausiai higienos priemonės. Kaip įmanoma įrodyti, kad krepšiai priklauso tikrai D. Kedžiui? Kodėl krepšiuose nebuvo įdėta jokių maisto ir vandens atsargų? Kodėl nebuvo įdėtas paprasčiausias radijo imtuvas? Juk D. Kedys sodo namelyje turėjo pratūnoti mažiausiai mėnesį. Doleriais niekur nebūtų galėjęs atsiskaityti, kadangi jo veidas buvo visiems puikiausiai žinomas. Jeigu net ir būtų paprašęs kokios valkatos už butelį nupirkti maistą, tai juk Lietuvoje ne doleris pagrindinė valiuta, o litas.

Kam žmogui reikia trijų sportinių krepšių su drabužiais, bet ne vieno krepšio su maisto ir vandens atsargomis? Kas svarbiau – persirengti ar palaikyti gyvybę?

Kas įdomiausia, kad M. Ž. jau po žudynių Kaune teigė norintis atgauti neva tai D. Kedžio tuos tris iš anksto sodyboje paliktus krepšius. Gali būti, kad ta versija buvo sugalvota tam, kad tuos krepšius parodytų tariamam D. Kedžio bendrininkui kultūristui, silpnai matančiam R. Ivanauskui. Neva parodžius krepšius minėtas bendrininkas ir toliau pasitikės juo. Ir, kaip jis pats pasakė, tai policija jam atidavė krepšius, tačiau be pinigų. Neva pinigai yra kaip įrodymas, o jau drabužiai, patys krepšiai nėra įrodymai. Tačiau tie pinigai nebuvo žymėti, o juos laikė tūkstančiai žmonių, taigi pinigai negali būti įrodymas.

Jeigu M. Ž. tikrai būtų parodęs tuos tris krepšius R. Ivanauskui, tai pastarasis būtų supratęs, jog D. Kedys nepasiekė sodybos, kad kažkas įvyko nenumatyto. O pamatęs krepšius be tariamai paliktų dolerių, tik dar labiau sudvejotų M. Ž. patikimumu. Minėti krepšiai tikriausiai niekada nebuvo sodyboje ir jie nepriklausė D. Kedžiui.

Reikėtų priminti, kad pats žudynių planas buvo visiškai neišsamus. Koks čia žudynių planas, jeigu nėra aišku, kur D. Kedys slapstysis ateityje, kai žudynių planas jau bus visiškai įgyvendintas? Kaip jis nusigaus iš Vilniaus į Kauną? Kaip nužudys likusius žmones? Ką darys po to? Kas jam padės Kaune? Juk tai svarbiausia žudynių plano dalis, kadangi informatoriaus minėta sodyba Vilniuje buvo tik tarpinė stotelė, kaip laikina gyvenamoji vieta pabūti mėnesį, kad jau vėliau imtis pabaigti savo plano ir tuomet kažkur slėptis ilgiems metams.

Kaip suprasti, kad pagrindinės plano dalys nebuvo aptartos? Jeigu M. Ž. buvo toks geras D. Kedžio draugas, kuriam buvo pateikta tiek daug svarbios informacijos, buvo patikėti tokie dideli pinigai, tai kodėl nebuvo pateikta pati svarbiausia informacijos dalis? Turėjo būti pasakyta, ką D. Kedys veiks toliau gyvenime ir kur gyvens.

Laidoje buvo pasakojama apie tai, kad D. Kedys slapstėsi Ispanijoje ir bendravo su R. Ivanausku interneto pagalba per Skype programą rašydamas žinutes, o M. Ž. neva matė tuos pokalbius ir net pats rašė, tačiau laidoje nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys šių pokalbių egzistavimą.

Apie pačius pokalbius buvo kalbama trumpai, nors juk ir kvailiui būtų aišku, kad jie patys svarbiausi, kad reikia klausti, kaip D. Kedys atsidūrė Ispanijoje, kodėl nenuėjo į sodybą Vilniuje, kada grįš.

M. Ž. netgi teigė, kad D. Kedys palaikė ryšį su savo seserimi. Nors kaip jis galėjo tai žinoti? Jokių įrodymų vėlgi nebuvo pateikta.

Jeigu D. Kedys tikrai būtų norėjęs bėgti į Ispaniją, tai bėgęs būtų tik tada, kai būtų visi žmonės iš mirtininkų sąrašo pašalinti. Dar turėjo būti nužudyti net 4 žmonės. Be to, kaip jis galėjo atsidurti Ispanijoje neturėdamas pinigų?

Tai primena tokią pat nelogišką versiją, kaip ir tą apie ėjimą iš Kauno į Vilnių pėsčiomis. Neva D. Kedys be pinigų, be atsarginių drabužių, nepavalgęs, nepagėręs, be transporto priemonės, be bendrininkų mįslingai atsidūrė Ispanijoje. Pamiršęs apie savo žudynių planą. Taip pat mįslingai atsidūrė po to jau Lietuvoje, Kaune.

Ispanija – tolima valstybė, o žmogus, kuris yra paieškomas tarptautiniu mastu, niekaip negalėtų atsidurti Ispanijoje, tada vėl atsidurti Lietuvoje visiškai nepastebėtas. Turėjo būti parūpinti padirbti dokumentai ir pakeista išvaizda.

Aišku, M. Ž. minėjo ir tai, kad D. Kedys dažėsi plaukus, auginosi barzdą. Bet ar tiek užtektų, kad tikrai sugebėtum nusigauti į Ispaniją? Juk pareigūnai žiūrėtų ne tik į išvaizdą, o ir į dokumentus. Reikėtų kirsti daug Europos valstybių, kad nusigautum į Ispaniją.

Kodėl apie Ispaniją nieko nebuvo kalbėta išankstiniuose D. Kedžio planuose? M. Ž. parodymai prieštaringi, nesutampantys.

M. Ž. kaltina Policijos departamentą, kad bėglio negaudė Ispanijoje. Bet ar tikrai D. Kedys buvo Ispanijoje? Juk jokių faktų V. Gaivenio laidoje nebuvo pateikta tam, kad patvirtintų šią informaciją. Nustatyti žmogaus vietą reikia jį pagaunant toje vietoje, sekant skambučius, o ne aiškinant, kad per Skype internetu nežinomas žmogus parašo, kad jis Ispanijoje. Tokia informacija nuskambėjo vaikiškai. Reikėtų, prieš skelbiant tokią informaciją, pateikti bent kokius įrodymus, kurie patvirtintų D. Kedžio buvimą Ispanijoje.

Be to, reikėtų vėl pasikartoti, kad D. Kedžio buvimas Ispanijoje prieštarautų žudynių plano logikai, kadangi tam, kad pasiektum Ispaniją ir po to vėl grįžtum į Lietuvą, reikėtų labai rizikuoti. Žinoma, buvimas Ispanijoje sukeltų mažiau įtarimų vietiniams žmonėms, kurie ne visi yra matę D. Kedžio fotografijas, tačiau svarbu yra pati kelionė ir grįžimas į Lietuvą. Tai itin sudėtinga kelionė bėgliui, kuris neturėjo bendrininko šiam planui.

Peržiūrėjus dar vieną V. Gaivenio laidą, susidaro įspūdis, kad į viešumą pateikiama iš karto ne visa informacija. Ją mėgstama dozuoti, pateikiant po truputį, kad būtų sulaukiama reakcijos. Kol kas nebuvo pateikta jokių nenuginčijamų įrodymų, jokių garso ar vaizdo įrašų apie planuojamas žudynes Kaune. Vienintelis V. Gaivenio įrodymas yra kažkieno baltas megztukas, panašus į D. Kedžio, kuris neva yra didžiausias įrodymas. Rimtesnių įrodymų nebuvo pateikta ir belieka laukti, kol jie bus pateikti.

Tačiau V. Gaivenio informatorius taip įsitikinęs savo teisumu ir tikrai žino, kad N. Venckienė kalta, nors tam įrodymų nepateikia. Jo informacija yra dvejus metus nešiota ir neaišku kokiu tikslu išmesta į viešumą. Jeigu dalis jos yra teisinga, tai nereiškia, kad visa informacija yra teisinga. Pateikęs dalį teisingos informacijos, kurią gavo iš kažkieno, ir taip įgijęs pasitikėjimą, toliau jis jau gali meluoti.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą