Medininkų byla: contradictio ad absurdum

171
5
- Reklama -

Iki šiol, susidaro įspūdis, tiesos Medininkų byloje reikia tik advokatui A.Marcinkevičiui - valstybė nelaiko prestižu reikalu ištirti šios rezonansinės bylos. KK nuotr.

Lotynų kalboje posakis condradictio ad absurdum reiškia tokį logikos trūkumą, tokį adsurdišką prieštaravimą, kad „toliau jau – niekur“.

Vienintelė tokia frazė ir ateina į galvą, detaliai susipažinus su ištirtais ir užfiksuotais Medininkų bylos prieštaravimais, alogizmais, teisiniu požiūriu – nesąmonėmis, kurių logiškumo ir tikslumo lygmenį neskundžiamomis nutartimis atsisakė aiškintis pirmosios instancijos teismas, neva bus „užvilkintas bylos nagrinėjimas“.

Kai Algimantas Kliunka šią bylą „balzamavo“ baudžiamųjų bylų mauzoliejuje aštuoniolika metų – niekas čia esą nieko nesivilkino, ir kai metų metais kartais nebūdavo atliekamas nė vienas procesinis veiksmas – A.Kliunkos pasaulyje ir jo suvokime nebuvo jokių „vilkinimų“.

Iki prageriant Algimantui Kliunkai savo postą – prisiminkime, kaip šis „teisės galiūnas“ į darbą vieną rytą atėjo neblaivus – nei jis, nei jam pavaldūs prokurorai nesugebėjo netgi nuvažiuoti į vietą ir ištirti prie Medininkų posto išlikusių įrodymų – o būtent, kulkų, kurias advokatas K.Marcinkevičius kartu su teisininkais rado ir užfiksavo dokumentiškai 2009 metais.

Praeituose straipsniuose minėjome, jog galimai Konstantinas Michailovas buvo nuteistas be jokių tiesioginių jo kaltės įrodymų, pasirėmus kažkieno pasvarstymais ir gandais – jog neva jis turbūt galėjęs būti Medininkuose ir ten šaudyti.

Pirmosios instancijos teismas ir prokurorai Mindaugas Dūda bei Rolandas Stankevičius atsisakė atlikti bet kokius tokiose bylose būtinus proceso veiksmus – balistines – trasologines ekspertizes, vietos apžiūrą, tyrimą su metalo detektoriais. Medininkų žudynių vieta – memorializuota ir užasfaltuota. Na ir kas? Normaliame demokratiniame pasaulyje ši viena būtų buvusi uždaryta ir „perknista“ su visa įmanoma įranga, ieškant nusikaltimo pėdsakų. Tačiau iki šios dienos nieko panašaus byloje nėra atlikta.

Advokatas A.Marcinkevičius, remdamasis vienintelio gyvo liudytojo Tomo Šerno parodymais – o Tomas Šernas tą lemtingąjį rytą, apie 4 valandą, pamatė atsėlinant ginkluotą užpuoliką nuo pamiškės – su nepriklausoma tyrėjų grupe tad ir pradėjo „šukuoti“ pamiškę. Ir rado įrodymų, kurių tačiau teismas neprijungė prie bylos, nes „surasti ne su teisėsaugos darbuotojų“. O kokiais būdais advokatas ir nepriklausomi tyrėjai galėjo priversti Algimantą Kliunką ir jo nepakeičiamuosius prokurorus Mindaugą Dūdą ir Rolandą Stankevičių važiuoti kartu tirti įvykio vietos, jeigu jie kategoriškai laikosi įsikabinę prieštaringos ir galimai įrodymais nepagrįstos versijos? Niekaip.

Prisimenate, minėjau, jog man neoficialiai paaiškinta, jog vaizdo medžiagos šiame tyrime – neįdomios, nes yra įvykio vietos apžiūros protokolas. Tačiau nuotrauka su Medininkų posto pareigūnų lavonais ir situacijos schema NEATITINKA.

Be to, remiantis 2009 metų radiniais – pamiškėje, žemėje, rasti aptrūniję, tačiau išlikę ir identifikuojami šoviniai, kurie atitinka to meto smogikų turėtuosius ginklus – rodo, jog ĮVYKIO VIETA IKI ŠIOS DIENOS YRA NEAPŽIŪRĖTA.

Įvykio vieta – tai ne tik ta vieta, kur rasti lavonai. Įvykis – tęstinis veiksmas: nuo kur įvykis (užpuolimas) prasidėjo ir kur jis baigėsi – pagal tai turėtų būti identifikuojama ir ištiriama ĮVYKIO VIETA.

Prokuratūra, akivaizdu, apžiūrėjo tik vagonėlį ir jo prieigas – bet ne įvykio vietą.

Anksčiau minėjome, jog galimai nenustatytas įvykio laikas. Aiškėja, jog iki šios dienos – jau nuteisus iki gyvos galvos kalėti Konstantiną Michailovą – nėra netgi nustatyta ir apžiūrėta ĮVYKIO VIETA.

Liudytojų parodymų duomenimis, tarp Medininkų posto darbuotojų ir užpuolikų įvyko SUSIŠAUDYMAS. Kaimyninėje sodyboje gyvenę asmenys – KURIŲ APKLAUSOS PROTOKOLAI GALIMAI DINGĘ IŠ BYLOS – pastebėjo apšaudytą mašiną, stovinčią pamiškėje. Ja galimai spruko užpuolikai.

Teismas tačiau visiškai nesidomėjo – kokiomis aplinkybėmis žuvo pasieniečiai, ir užsiėmė labiau istorinių „marazmų“ pasakojimų: neva, negalėjo „Aro“ pareigūnai – profesionaliai apmokyti elitinio būrio pareigūnai – priešintis ir atsišaudyti, nes neva buvo duotas įsakymas kaip kokiems avinams mirti žudomiems.

Tai neatitinka istorinių ir karinių to meto aplinkybių.

Net Lietuvos televizijos ir radijo komiteto kai kurie darbuotojai buvo apsiginklavę, ir užpuolimo metu – kai vežė svarbią istorinę medžiagą – turėjo teisę gindamiesi šaudyti į užpuoliką. Racija ir ginklu buvo aprūpintas ir Medininkų žudynių vaizdą 1991-07-31 apie 5.40 filmavęs TV operatorius Jonas Dovydaitis.

Taip, kad kaip jau atvirai liudija aukščiausieji to meto kariuomenės pareigūnai, Parlamento gynėjai – kurių tarpe buvo priimtas net 16 metų jaunimas (pagal sovietinius įstatymus jiems negrėsė sušaudymas už „Tėvynės išdavimą ir ginkluotos organizacijos kūrimą, tik iki 10 metų kalėjimo, todėl buvo kviečiami Tėvynės ginti nepilnamečiai, kurie noriai ėjo) buvo skubiai čia pat Parlamente apmokomi šaudyti, gaminti sprogmenis, karinio špionažo, sabotažo ir partizaninio karo subtilybių. Besikuriančią kariuomenę konsultavo iš JAV atvykę specialiosios paskirties karybos specialistai. Nes, kaip šiandien liudija kariuomenės buvę vadai, – Lietuva buvo pasiryžusi priešintis, bet priešintis tokiu mastu, jog niekam nebekiltų abejonių, jog čia ne tie „avinai“, kurie nesipriešino 1940 metais. Taigi, teismas akivaizdžiai ir galimai tyčia iškraipė istorinius faktus, ir galimai diskreditavo 1991 metų pasipriešinimo sovietams kovą, kai kariuomenė ir specialiosios pajėgos buvo ginkluotos, ir apmokytos priešintis imperialistiniam užpuolikui.

Medininkuose po žudynių todėl ir buvo rasta viena peršauta liemenė, kuri nepriklausė Lietuvos pareigūnams, o net kelias dienas po įvykių Lietuvos teisėsauga ieškojo sužeisto užpuoliko, kurį galėjo gindamasis sužeisti vienas iš Medininkuose budėjusių pareigūnų. Tačiau šios aplinkybės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme liko neatskleistos, pasirėmus kažkokia mitologema, neva Lietuva buvo nusprendusi nesipriešinti – nors Seimo rūsiuose buvo įrengta šaudykla, o Lietuvos gynėjai buvo ginkluojami nuo galvos iki kojų, mokomi gamintis Molotovo koktelius, ir netgi ašarines ir paralyžiuojančias dujas!

Parlamento prieigos buvo minuojamos, o Parlamento stogas buvo aplietas vandeniu – jog nusileidus desantininkams, jie būtų “paspirginti” elektros srove. Jeigu tai “nesipriešinimasis”, tai tada teisėjai nelabai susigaudo, ką reiškia Mahatmos Gandžio neprievartinio pasipriešinimo idėjos. Akivaizdu, jog nei Lietuvos kariuomenė, nei muitinės pareigūnai, nei kitos besikuriančios struktūros nesivadovavo jokia Rytų išmintimi, o buvo dieną naktį pasiruošę atremti valstybės priešą.

Nepasipriešinimo filosofija buvo diegiama civiliams – kad jie nepasiduotų provokacijoms, ir patys, būdami neprofesionalai, neiššauktų neramumų. Apie tai nereikia net skaityti – visi, kas yra tų įvykių liudytojai, atsimena raminantį Vytauto Landsbergio balsą per TV. Tačiau tiek Parlamente, tiek besikuriančiose Lietuvos struktūrose virė aktyvi strateginė veikla.

Kadangi Lietuva ruošėsi pasipriešinti, nusiplaudama gėdingą 1940 metų „atsidavimą“ okupantui, jaunieji kariai, kurių daugelis buvo netgi nepilnamečiai, buvo instruktuojami, jog jeigu nepavyktų parlamento gynyba, būtų traukiamasi į miškus, į konspiracinius butus, vykdomas sabotažas ir okupacinių jėgų terorizavimas. Tam buvo pasiruošta labai plačiu mastu, suvežti medikamentai į butus, kuriuose turėjo apsigyventi dalis karių. Praktiškai, mūsų jaunuoliai buvo apmokomi kaip elitiniai specnazo kariai – o teismas galimai mano, jog ten tebuvo kažkoks „vaikų darželis“, kuriam buvo liepta nesipriešinti. Tik specialiosios paskirties kariai yra išmokomi pasigaminti ginklus patys, žvalgyti, sprogdinti, konspiruotis, kovoti su priešu sabotažo, konspiracijos, terorizavimo metodikomis.

Grįžtant prie teismo ir prokurorų sprendimo byloje – nieko, kas tik susiję su tiesioginiais įrodymais, netirti, tai byloje ir liko neištirta – kokiais ginklais šaudė užpuolikai. Buvo nuspręsta – be balistinių ir trasologiniųekspertizių – jog šaudyta tokio tipo ginklais, kurių tuo metu nenaudojo SSRS karinės struktūros. Kuo pasirėmė teismas ir prieš tai nusprendė prokurorai – lieka neaišku. Aišku tik tai, jog tai yra absurdiškas prieštaravimas – nes vagonėlyje, o vėliau ir pamiškėje rasta tokio tipo kulkų, kurios atitinka Vilniaus OMON turėtųjų ir SSRS elitinių smogikų būriuose naudotųjų ginklų kalibrą. Taip pat mašinų ratų žymės pamiškėje ir miškelyje atitinka tuometinių Vilniaus OMON turėtųjų mašinų ratų žymes. Iš viso Medininkų užkardos prieigose buvo rasta net trijų skirtingų karinių mašinų žymės. Kam priklausė tos mašinos, ką įrodo mašinų ratų žymės – teismas nesidomėjo, nevertino ir netyrė.

Toliau – dar gražiau. Liudytojas Tomas Šernas atsimena užpuolikus buvus apsirengus „afgankėmis“ – chaki spalvos kariniais drabužiais, kurie galėjo rodyti kokio nors specialojo smogikų karinio būrio dalyvavimą „akcijoje“. Teismas šio liudytojo užfiksuoto atsiminimo nevertino, netyrė, neužsiklausė jokių karinių struktūrų apie dėvėtąsias uniformas SSRS armijoje tiriamuoju 1991 m. laikotarpiu. Primename, jog, pavyzdžiui, Sausio 13-osios įvykiams malšinti į Lietuvą buvo atsiųstas specialiosios paskirties būrys „Alfa“.

Vieno iš Medininkų posto pareigūnų nužudymą iki šios dienos gaubia paslaptis. Negatyviųjų įvykio aplinkybių tyrimo metodika, atliekant aukšto lygio empirinį eksperimentą, nustatyta (aišku, atliko ne prokurorai M.Dūda ir R.Stankevičius, o jau minėtas advokatas A.Marcinkevičius), jog prielaida, kad keli pareigūnai galėjo būti nužudyti automobilyje, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Jie negalėjo būti nužudyti savo automobilyje, ir negalėjo žūti vagonėlyje. Jų žūties vieta kita. Galimai jie dviese gynė (karine terminologija tariant – „pridengė“) kovos draugus, kad jie galėtų per tą laiką pasislėpti. Galimai dėl to, kad buvo pridengtas, ir liko gyvas Tomas Šernas. Nors visuomenei bandoma įteigti, jog mūsų pareigūnus nesipriešinančius susivarė į vagonėlį ir sušaudė nesipriešinančius – o būtent tokia versija yra galimai šio kraupaus įvykio neigimas ir pareigūnų diskreditacija po jų žiaurios mirties, nes jie mirė didvyriškai, neatlaikę žymiai gausesnių pajėgų. A.Marcinkevičiaus atliktas empirinis tyrimas – eksperimentas rodo, jog jeigu būtų šaudoma suguldžius ant žemės – kaip galimai sutempiant kūnus, buvo bandoma imituoti – tai privalo būti likęs artimojo šūvio pėdsakas. Tačiau artimojo šūvio pėdsakų nėra.

Iš bylos duomenų aiškėja, jog vyko aktyvus pasipriešinimas galimai kelis kartus didesnei grupuotei – o gal net visam specialiosios paskirties būriui. Nes kitaip sušaudyti iki ausų ginkluotus pareigūnus reikėjo dvigubai – trigubai didesnių pajėgų. Todėl transporto priemonių, kurių pėdsakai nuimti miškelyje, žymės, rodo ne kokius nors paprastus automobilius – miške stovėjo kariniai autobusai. Autobusai naudojami „pakrauti desantui“.

Taigi, žmogus jau sėdi penkerius metus kalėjime, nuo įvykio jau praėję daugiau nei 21 metai – o nei teismas, nei prokurorai nesugeba net atlikti pradinių ikiteisminio tyrmo veiksmų: nustatyti įvykio vietos, aplinkybių, tikslaus laiko.

Juk jeigu karinė pasala galėjusi vykti nuo 1:00 val. nakties, tai ir įvykio laikas – ne 4 val, ryto, o 1:00 – 4:35. Nes nusikaltimas turėjo pradžią – smogikų išdėstymas, žvalgymas, budėjimas, ir pabaigą – pareigūnų sušaudymas, pasišalinimas iš įvykio vietos, įrodymų paslėpimas.

Dabar gi Medininkų posto pareigūnų sušaudymas ištirtas vos ne kaip buitinis nužudymas, kur neva atėjo trise, sušaudė tris kartus didesnę pareigūnų grupę, o paskui neva buvo tokie kvaili, jog vienas jų „įkliuvo“ ir „sėdi“.

SSRS specialiosios paskirties būriai nedarydavo jokių klaidų. Tačiau Medininkų žudynių byloje padarė ir paliko pėdsakus (neperšaunama liemenė, suvarpyta kulkų, autobusų ir automobilių žymės, kulkos, iki šios dienos randamos miškelyje) – „vizitinę kortelę“ – kurios perskaityti nenori ar nemoka Lietuvos teismai ir teisėsauga.

Smogikų būrys, kaip aiškėja, nusikaltimo išvakarėse net galimai nebuvo Vilniaus OMON bazėje – kur nakvojo Konstantinas Michailovas. Vienoje vietoje – kur irgi bazavosi Vilniaus OMON – galimai vyko vakaronė, kur kariai „įšilo“ prieš operaciją, ir iš vakaronės vidurnaktį visi ginkluoti iki ausų –Vilniaus OMON ir jų „svečiai“ – pajudėjo kažkur. Galimai – į pasalą Medininkuose, kuri galimai prasidėjo jau 1:00 nakties, ir baigėsi žiauriu susišaudymu paryčiais.

Dingę vaizdo įrašai iš bylos prokurorams ir teisėjams, kurie mėgsta absurdiškus prieštaravimus, netinka galimai todėl, jog tie vaizdo įrašai nesutampa su politine (ne teisine) bylos versija.

O tiksliau – šlykščiu melu, kurio ausys ir išlenda per klaikias ir pirmokiškas prieštaras ir išvadas, prieštaraujančias ano meto įvykiams.

Ir būtent – Lietuvos kariuomenės ir specialiųjų jos tarnybų didvyriškam pasiryžimui priešintis iki galo – ne taip, kaip 1940 metais.

Jeigu Medininkų ąžuolai nebūtų priešinęsi iki galo, tai Tomas Šernas nebūtų likęs gyvas. Vienas likęs iš kovos draugų, ir liudijantis apie žiaurią tiesą – tai yra daug, tai yra stebuklas.

Tokį stebuklą ir norėjo sukurti Lietuvos Nepriklausomybės gynėjai – kad nežūtume visi, kad liktų liudytojų, kurie tuoj pat praneštų pasauliui.

Likusio gyvo Tomo Šerno žinia ir apskriejo ne tik visą Lietuvą – SSRS irgi žinojo apie susišaudymą.

Byloje nėra atskleista, jog galimai Tomas Šernas, būdamas sušaudytas į galvą, sugebėjo pasinaudoti racija ir pranešti apie įvykusį išpuolį. Todėl V.Petruškevičius, o paskui jį – ir LTV žurnalistai, atskubėjo iš karto, tik gavę žiaurią žinią.

Juk šis T.Šerno didvyriškumas ir nėra atskleistas.

Byloje iš viso nekalbama apie tai, jog Tomas Šernas, sušaudytas į galvą pareigūnas, sugebėjo tiksliai atpasakoti įvykio aplinkybes – priminsiu, turėdamas peršautą galvą – kokiomis uniformomis dėvėjo užpuolikai, iš kurios pusės atbėgo, ir netgi spėjo įvardinti žudikų pavardes.

Lietuvos didvyriams per specialiuosius apmokymus buvo įkalta į galvą „nemirti per 20 minučių“ – kad dar spėtų pranešti žinią, jog pasipriešino, jog kovėsi. Šitos specialiųjų mokymų metu išmoktos metodikos laikėsi sunkiai į galvą sužeistas Lietuvos ąžuolas Tomas Šernas. Tokiems veiksmams reikėjo neeilinių dvasinių jėgų – ir, aišku, neeilinių karinių apmokymų, kuriuos štai tokiu nuosprendžiu – jog esą lietuviai turėjo nesipriešinti – bandė nuneigti pirmosios instancijos teismas.

Teismui belieka pripažinti, jog byla yra iš viso neištirta, priimti nutartį ir arba grąžinti bylą prokuratūrai papildymui, arba nutraukti bylą nuteistojo Konstantino Michailovo atžvilgiu, nes byloje iki šio nėra jokių jo kaltę pagrindžiančių TIESIOGINIŲ ĮRODYMŲ.

Reikėtų turbūt priminti, jog eina jau 23 Lietuvos Nepriklausomybės metai.

Nebegalioja jau seniai „trojkų“ teismai ir draugovininkų, KGB kadrų ir kitokių valstybės priešų veikla.

Esame laisvi. Taigi, ir teismai teoriškai Lietuvoje yra laisvi. Ir prokuratūra. Tai į kokį Sibirą yra ištremta logika ir ypač – teisinis mąstymas šioje byloje?

Kokie dar pasiteisinimai – „užvilkins bylos nagrinėjimą“, bei visokie būdai atmesti bet kokį gynėjų prašymą – tarsi prokurorams ir teismui netenka našta taip pat iš visų jėgų stengtis „kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas“?

Prokuratūra iki šios dienos neteisingai vaizduojama kaip įstaiga, kuri kažką turi „pasodinti“. Tačiau Medininkų byla yra pavirtusi į politikos farsą, kur nerasta sveiko proto, o byla – ištisas prieštaravimų kratinys, kur teisėjai sau leidžia ne teisinius, o istorinius ir netgi emocinius vertinimus surašyti į sprendimą.

Neva Lietuva nesipriešino kaip kokia avinų banda.

Ir kodėl dar Stasys Šedbaras nelekia į prokuratūrą su prašymu ištirti tokią teisėjų veiklą, kai galimai buvo paniekinama Laisvės gynėjų atminimas? Susidaro įspūdis, jog vienintelis „valstybės priešas“ – tai Algirdas Paleckis. Kiti, kurie netgi nuosprendžiais ir totaliu neveikimu (kai atsisakoma atlikti teismo kompetencijai priskirtus veiksmus) neigia Laisvės kovų mastą ir apimtį – tarsi „ne prie ko“.

Taigi, išaušus Sausio 13-ajai, norisi paklausti – quo vadis, Lietuva?

Juk tuomet visi susikabinę rankomis dainavome: „Vergams palikit vergo naktį klaikią/ šaukiu aš jūsų protėvių dvasia“.

Lietuviai – ne vergai. Lietuviai – Europos ir pasaulio milžinų tauta, pasipriešinusi milžiniškai imperijai. Švedija ir šiandien pripažįsta, jog ji tebūtų atsilaikiusi dvi-tris dienas prieš tokį priešą, koks buvo SSSR. Lietuviai atsilaikė ne tik tada – atsilaikė iki šiandien – nepaisant vidinių ir išorinių pavojų.

Tačiau kodėl Lietuva turi būti diskredituojama Medininkų byloje – neva mūsų teismai ir prokuratūra, nors neva nesugeba ištirti bylos, tačiau esą valdo Temidę, ir dalija „sanatorijas iki gyvos galvos“ į kairę ir į dešinę? Tačiau tokie nuosprendžiai yra condradictio ad absurdum, kurie gali sugriūti kad ir Hagos tribunole – į kurį, siekdami dar didesnio efekto (prokurorams neužteko „kalėjimo iki gyvos galvos“, byla dar turi būti dar nuspalvinta „nusikaltimu žmoniškumui“) mūsų prokurorai M.Dūda ir R.Stankevičius savo „strategijomis“ atvėrė kelią šiai bylai.

Jeigu Lietuvos teismai dirbtų profesionaliai, tirtų visus įrodymus, gal ir nereikėtų šios bylos siųsti į Hagos tribunolą. Tačiau nuteistajam iki gyvos galvos K.Michailovui patys prokurorai šią galimybę atvėrė.

Tikėtina, jog stebėdamas prieš jį varomą „buldozerį“ – kai nuteisimui iki gyvos galvos nereikalingi jokie TIESIOGINIAI KALTĖS ĮRODYMAI – nuteistasis ir pasinaudos.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą