Neatsakyti klausimai, arba ką reikia daryti?

216
5
- Reklama -

Stanislovas Stulpinas mano, kad, jeigu Prezidentė nepadės rasti kelio iš Lietuvą suskaldžiusios pedofilijos bylos tolimesnio tautos skaldymo, būtina kurti politinę partiją ir siekti valdžios per ateinančius Seimo rinkimus. KK nuotr.

Kai kas iš ” diskutuotojų” komentaruose primeta mano darbą prokuratūroje, atseit pats toks buvai, kodėl anksčiau tylėjai,, tuo labiau, kad pats, tikriausiai, būdamas nuteistas, jauti nuoskaudą ir, iš viso, nusikaltėlių nėra ko klausyti…

Žinote, ko gero, greitai Lietuvoje ir beliks tik tėvai ir seneliai, bei “naujieji lietuviai”, vadinamieji “oligarchai”, išvogę visą tautos ir Valstybės turtą. Jau dabar apie 700 000 mūsų tautiečių geresnio gyvenimo, o gal ir tiesos ieško svetur.

Aš nemanau, kad Jūs, Jūsų ir mano tėveliai, seneliai vaikai ir anūkai nusipelnė tokio vargano gyvenimo. Nepykite ant manęs, bet tikrai visa Lietuvos liaudis (dabar kažkodėl net bijoma tokį žodį ištart) ne tokios ateities ir gyvenimo tikėjosi stovėdama Baltijos žiede.

Baltijos žiede, susikibę už rankų, stovėjo iš esmės visa Lietuva – stovėjo žemdirbiai, darbininkai, tarnautojai, nepartiniai, buvę ir esami spaliukai, komjaunuoliai, komunistai ir, žinoma, garsūs disidentai, kurie tarybiniais laikais tikrai buvo persekiojami.

Taip, niekas nepaneigs, kad Lietuva buvo okupuota vos ne 50 metų, bet kartu niekas nepaneigs, kad visa Lietuva ir tada garsėjo savo mokslo, kultūros, meno, sporto, pramonės, žemės ūkio pasiekimais – kad ji garsėjo savo žmonių darbštumu, kad ją visame pasaulyje garsino mūsų liaudies šviesuoliai.

Reikia sutikti, kad kažkada, stalinizmo laikais, visos teisėsaugos struktūros buvo pajungtos represiniams tikslams – prokuratūros, teismai taip pat. Tada negaliojo jokia nekaltumo prezumpcija – be jokios kaltės žmonės buvo šaudomi, kalinami ir tremiami.

Visais laikais kiekvienoje valstybėje buvo ir yra visokių išgamų. Bet negalima apie savo liaudį, apie savo tėvus, senelius, vaikus ar anūkus kalbėti, kad jie visi tokie buvo yra, ar bus. Reikia sutikti, kad buvo lietuvių, kurie taip pat persekiojo nekaltus žmones, prisidėjo, kad jie būtų kalinami, tremiami ar net sunaikinami, kad buvo ir tokių išgamų, kurie šaudė ir žydus.

Tačiau aš kategoriškai nesutinku su ne kuriais, kurie tvirtina, kad vos ne visa Lietuvos tauta dalyvavo represijose ir yra vos ne žydšaudžių tauta.

Kažkam labai naudinga tokias nesąmones skleisti, nors būtent žydų tautoje taip pat buvo daug išgamų, kurie naikino Lietuvos tautą, jau nekalbant apie marksizmo-leninizmo idėjų teoretikus ir praktikus -ten visur vos ne vieni žydai. Iškart atsiprašau visų žydų- tai tik Jūsų tautybės atstovai- visokie niekšai, neturintys nieko bendro su pačia žydų tauta, jos istorija ir kultūra.

Kiekviena tauta negali atsiprašinėti už savo valstybėje kažkur gimusius niekšus – žudikus, prievartautojus, vagis, įvairiems klanams tarnaujančius pareigūnus… Ji privalo juos teisti įstatymų nustatyta tvarka, kad ateityje visi žinotų, kokia atsakomybė jų gali laukti.

Kodėl aš nuėjau šiek tiek į istoriją? Aš noriu pabrėžti, kad mes visi esame istorijos įkaitai, kad mes visi, visa Tauta, visa Liaudis atėjome „iš ten“, o jeigu dar paprasčiau – mes visi patys kiekvienas ir kuriame savo ir tuo pačiu Valstybės istoriją, savo ir jos likimą.

Aš, jeigu tai kas domina, taip pat buvau spaliukas, pionierius, komjaunuolis, o vėliau, kai „subrendau“, ir komunistas. Baigęs aštuonias klases, dirbau santechniku, Telšių „Masčio“ fabriko pameistriu, vėliau netgi buvau išrinktas šio fabriko komjaunimo sekretoriumi, rajono darbo žmonių tarybos deputatu. Kartu mokiausi darbo jaunimo vakarinėje mokykloje. Baigęs mokyklą, ilgai abejojau, kokią specialybę toliau pasirinkti. Mane traukė žurnalistika, nes rašiau eilėraščius, apsakymus, mane traukė bendravimas su žmonėmis. Draugas įkalbėjo, kad reikia bandyti stoti į teisę. Paviliojo prisiskaitytų detektyvų romantika.

Dar besimokydamas pradėjau dirbti Mažeikių rajono prokuratūroje. Prokuratūros darbe ir tada ir vėliau jokios romantikos nebuvo. Visą laiką ir tada, ir dabar buvo skelbiama negailestinga kova su nusikaltėliais – vagimis, kyšininkais, smurtautojais, žmogžudžiais, prirašinėtojais, nepilnamečių nusikalstamumu… Drįstu pareikšti, kad „anais laikais“ į darbo žmonių skundus ir pareiškimus buvo reaguojama tikrai veiksmingai ir nedelsiant. Neduok Dieve, jeigu kokio nors žmogaus skundai dėl prokurorų ar teisėjų piktnaudžiavimo pasiekdavo partijos Centro komitetą ar partinės kontrolės komitetą, o jeigu dar ir TSKP organus Maskvoje – manyk, kad esi gyvas suvalgytas, ir tavo visa „karjera“ užsibaigdavo, lengviausiu atveju – pašalinimu iš darbo.

Darbas prokuratūroje manyje suformavo pagarbą paprastam žmogui, supratimą, kad tu pats toks esi ir kiek leidžia tavo patirtis, žinios –tu jam ir privalai tarnauti.

Skaitytojas manęs paklaus: o kaip buvo su disidentų persekiojimais? Tuo klausimu užsiiminėjo tik KGB ir Lietuvos prokuratūros centriniame aparate buvęs specialus padalinys. Manau, kad visi dar gyvi esantys Nepriklausomybės šaukliai tą patys gali patvirtinti.

Aš niekada joks disidentas nebuvau, o paprasčiausiai dirbau savo darbą, auginau dukrą, mylėjau savo tėviškę, žmones ir gamtą.

Beje, pastaruoju metu labai daug atsirado „disidentų“, kurie vos ne su trumpikėmis bėgiodami „kovojo“ už Lietuvos nepriklausomybę. Gaila, kad tauta buvo net du kartus Prezidentu išrinkusi Valdą Adamkų, kuris gyvendamas ir dirbdamas Amerikoje atsakingose pareigose „pardavinėjo“ KGB visus išeivijos kovotojus už Lietuvos Nepriklausomybę.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, aš, kaip ir didžioji dauguma prokurorų, nuėjau kartu su savo tauta, nors buvo ir išdavikų – petrauskininkų.

Buvau pašventęs visą savo gyvenimą mūsų Nepriklausomos Valstybės teisinei reformai. Įsijungiau į teisėkūros procesą. Pats ruošiau įvairius įstatymų projektus, kad jie atitiktų demokratinės valstybės teisinius pagrindus, šiais klausimais nuolat bendravau su Aukščiausiosios tarybos, vėliau su Seimo nariais,

Stengiausi kelti viešai visas aktualias problemas, kurios, mano manymu, būtų padėjusios išvengti tų pasekmių, kurias sukėlė faktiškas visos valstybės turto užgrobimas. Viešai kreipiausi net į tuometinį Aukščiausios tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį, buvau susitikęs su juo ir bandžiau įtikinti, kad jokiu būdų negalima naikinti prokuratūros bendrosios priežiūros kompetencijos, nes tai atvers kelią niekieno nekontroliuojamam Valstybės turto užgrobimui. Deja, tuometinis Konstitucinio Teismo nutarimas uždraudė prokuratūrai kištis į privatizacijos procesus. Po šio Nutarimo mano viešas pareiškimas buvo atspausdintas vos ne visuose šalies dienraščiuose.

Aš mačiau, kad vėliau priiminėjami įvairių politinių jėgų iniciatyva kai kurie įstatymai iš esmės griauna teisinės valstybės pamatus, todėl visada ir visur principingai ir aštriai prieš tai pasisakydavau, nuolat viešai akcentuodavau, kad teisėsaugos institucijos privalo tarnauti tik liaudžiai, kad ji negali vykdyti jokių politinių jėgų užsakymų. Mane visi buvę Generaliniai prokurorai (iki Adamkaus statytinio A. Valantino) , kitų teisėsaugos institucijų vadovai tik palaikydavo, už ką aš buvau tik skatinamas ir apdovanojamas. Už ypatingus nuopelnus valstybei buvau netgi apdovanotas vardiniu ginklu.

Visada, vos ne visose Generalinės prokuratūros kolegijose ar tarpžinybiniuose pasitarimuose keldavau klausimus, kad Lietuvoje, mažytėje valstybėje, prokuratūrų ir teismų yra per daug, kad reikia naikinti visas Apygardų prokuratūras ir Apygardų teismus, kad reikia stiprinti Aukščiausiąjį teismą, Generalinę prokuratūrą bei teritorinius miestų ir rajonų teismus bei prokuratūras. Teigiau, kad, esant dabartinei tokiai biurokratinei teisėsaugos struktūrai, žmogus pasmerktas metų metais ieškoti teisybės ir jos dažnai nerast. Baudžiamųjų ir civilinių bylų tyrimas ar nagrinėjimas į neviltį varo visas bylų šalis, tiek nukentėjusiuosius, tiek ir kaltinamuosius. Kėliau klausimus ir dėl visuomenės tarėjų ar prisiekusiųjų teismo institucijos įvedimo… Deja, mano balsas buvo tyruose.

Pamažu susiformavo vadinamieji „valstybininkai“, kurie viską darė, kad sukurtų tokią teisėsaugos struktūrą, kuri būtų iš esmės nepriklausoma nuo visos valstybės ir visuomenės. Aš visą laiką viešai pabrėždavau, kad kažkokios prokurorų ar teisėjų valstybės valstybėje negali būti, kad įstatymais turi būti nustatyta jų atskaitomybė valstybei ir visuomenei, o tai reikštų, kad visi teisėjai ir Generalinis prokuroras turėtų būti renkami, numatant ir jų atšaukimo tvarką. Dabar turime, ką turime – pati valdžia paskiria visus teisėjus, Generalinį prokurorą, jo pavaduotojus ir kreipkis kur nori – iš visos valdžios gausi vienodus atsakymus – jie nepriklausomi ir aš neturiu teisės kištis. Visiškas absurdas.

Tai, kas dabar vyksta mūsų „teisinėje“ valstybėje, panašu į tai, kad vos ne visas teisėsaugos institucijas valdo kažkokie klanai, kad jos iš esmės dirba sektų principu – nesikišk, o tai būsi sunaikintas.

Tragedija Kaune 2009 spalio 5 atvėrė visas mūsų teisėsaugos piktžaizdes. Aš nenoriu dar kartą šios tragedijos analizuoti. Man tik viena yra šiai dienai aišku, kad nei Generalinė prokuratūra, nei kai kurie teisėjai tikrai teisingumai netarnauja.

Galiu dar atviriau pasakyti: kad aš esu įsitikinęs, jog daromas didžiulis spaudimas, kad ši tragedija ir su ja susijusios kitos bylos būtų amžinai numarintos, manau, kad kai kurie įtakingi politikai viską daro, kad niekada neatsirastų politinės valios – trenkti kumščiu į prokurorų ir teisėjų sąžinę ir pareikalauti viską objektyviai ištirti, kad ir kokia skaudi tiesa išaiškėtų.

Aš atsakingai pareiškiu, kad šias bylas, ir ne tik šias, sugebėtų ištirti kiekvienas doras ir principingas nors šiokią tokią patirtį turintis prokuroras ar policijos tyrėjas.

Kėdainių rajono apylinkės teismo pirmininko sprendimas mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo byloje, net nelaukiant, koks bus priimtas sprendimas mergaitės seksualinio prievartavimo byloje, yra absoliutaus teisinio nihilizmo ir norimo sprendimo priėmimo užsakymo vykdymo pavyzdys – tegu man kelia bylą už šmeižimą. Kažkodėl manau, kad ir kitose bylose sprendimai bus panašūs- REIKIA IR TOLIAU SAUGOTI VALSTYBĖS PASLAPTĮ, TIKSLIAU: NUSIKALTĖLIŲ, PAJUNGUSIŲ SAU TEISĖSAUGOS STRUKTŪRAS, PASLAPTĮ.

Tokiu pat būdu buvo susidorota ir su manim. Taip, klanas mane padarė nusikaltėliu, nors aš niekam jokios žalos nepadariau, kyšių neėmiau, nevogiau,- neva iššvaisčiau savo šeimos draugų turtą. Beje, už tai nuteisė ir juos, mes ir toliau draugaujame. Galite, kas nori, mane vadinti nusikaltėliu, bet jei visi tokie būtų, tai man būtų garbė būti šalia.

Ką reikėtų dabar daryti?

Kiek žinau, Neringa Venckienė jau kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą, prašydama sustabdyti Kėdainių apylinkės teismo teisėjo sprendimo vykdymą bei ruošiamasi apskusti patį sprendimą.

Aš abejoju, kad Panevėžio teisėjai patenkins tokius prašymus. Supraskite, kas dabar vyksta, yra tik pasekmė jau įtakingų jėgų užkulisiuose priimto sprendimo – užgniaužti tyrimus visose bylose ir, kad kuo greičiau mergaitė būtų atiduota motinai, nes reikia iš Lietuvos akiračio, o vėliau gal ir gyvenimo pašalinti paskutines liudytojas.

Būtina nedelsiant kreiptis į valstybės vadovę –Prezidentę, reikalaujant nedelsiant sustabdyti visų šių ikiteisminių tyrimų ir teisminių nagrinėjimų parodijas.

Gerbiama Prezidentė, pati skirianti visus teisėjus, jų vadovus, Generalinį prokurorą bei jo pavaduotojus, privalo jausti pilną atsakomybę už tai, kas dabar vyksta. Manau, kad ji pati puikiai visa tai supranta ir tokią atsakomybę turi.

Šalies vadovė privalo nedelsiant imtis visų priemonių, kad būtų atnaujinti visi ikiteisminiai tyrimai susiję su mergaitės seksualiniu prievartavimu bei su tragedija Kaune – J. Furmanavičiaus , V. Naruševičienės nužudymais bei su galimai nužudytais D. Kedžiu ir A. Ūsu – šiuos tyrimus pavedant atlikti visiškai Generalinei prokuratūrai nepavaldžiai naujai ikiteisminio tyrimo grupei.

Manyčiau, kad būtina susisiekti su buvusiu Generaliniu prokuroru – tikrai doru, garbingu ir principingu teisininku Kaziu Pėdnyčia ir išgirsti jo nuomonę apie visa tai, kas dabar vyksta, ir ar jis sutiktų vadovauti tokiai tyrimo grupei.

Jam sutikus, siūlyti Gerbiamai Prezidentei Kazį Pėdnyčia nors laikinai paskirti Generalinio prokuroro pavaduotoju, pavedant organizuoti visus šiuos tyrimus, dėl netinkamo pareigų atlikimo Policijos departamente ( M. Žalimo „informacija“) taip pat. Suteikti K. Pėdnyčiai teisę ikiteisminio tyrimo grupę ar grupes formuoti pačiam į ją paskiriant gal būt net skirtingų teisėsaugos institucijų pareigūnus. Naujas Generalinio prokuroro pavaduotojas turėtų būti visam ikiteisminių tyrimų laikotarpiui atskaitingas tik Prezidentei.

Šalies vadovė turėtų visai savo tautai, visai visuomenei pagaliau išsakyti savo pilietinę poziciją visais šių rezonansinių tyrimų ir teisminių nagrinėjimo klausimais. Esu įsitikinęs. kad Prezidentės pozicija priverstų „atsibusti“ visus teisėjus, jų vadovus bei prokurorus – tai paskatintų teisingą ir nešališką visų bylų ištyrimą ir išnagrinėjimą.

Šalies vadovei nesiėmus jokių priemonių, kuo aš netikiu, reikia kuo greičiau registruoti naują partiją ir dalyvauti Seimo rinkimuose. Manau, kad nauja partija susilauktų visuomenės palaikymo, o tai, galimai, įgalintų naują partiją laimėti Seimo rinkimus ir formuoti naują Valstybės valdžią.

Manyčiau, kad nauja valdžia atliktų tokią teisinę reformą, kad būtų sugrąžintas visuomenės pasitikėjimas visomis teisėsaugos institucijomis – būtų išrinkti ar paskirti nauji visų teisėsaugos institucijų vadovai bei jos išvalytos nuo bet kokių „niekšų“.

Visos šios priemonės įgalintų ištirti visas rezonansines bylas, taip pat ir Kauno tragedijos.

Ateityje Neringa Venckienė galėtų sėkmingai kandidatuoti į šalies Prezidentės postą.

Manau, kad siekimo valdžios tikrai neprireiks, nes mūsų šalie Prezidentė Gerbiama Dalia Grybauskaitė tikrai gerbia savo liaudį, savo Valstybę ir pasielgs garbingai, kaip ir pridera tautos pasitikėjimo mandatą gavusiai Valstybės vadovei.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą