Slapta saugumo likvidacijos operacija – 4 mirę, dar 2 liko

223
6
- Reklama -

Koks žaibas ir į ką turi būti trenktas, kad pagaliau būtų ištirtos A.Ūso ir D.Kedžio mirties aplinkybės?

Po dar vienos Gaivenio laidos per LNK pasitvirtino įtarimai, jog biologinė mergaitės motina L. Stankūnaitė ateityje negyvens Lietuvoje, nes neva jai čia nebus saugu, o dėl to, kad jai nesaugu, tai nesaugu ir jos biologinei dukrai, nors šiuo metu biologinė jos dukra tikrai nėra pavojuje. Nesuprantama, kodėl mažąją mergaitę vis dar saugo valstybinė apsauga, kadangi nukentėjusiajai nors ir gresia teorinis pavojus, kad ją gali pašalinti tie, kurie pašalino 4 žmones, bet tikrai tie žmonės nežudys mažamečio vaiko taip atvirai suvaidinus nelaimingą įvykį. Užtektų artimų žmonių palydos. Reikia suvokti, kad vaikas gali būti pašalintas tik tokiu atveju, kai yra kartu su biologine motina, o ne atskirai be jos. Plano strategai tikrai nerizikuos, neerzins visuomenės su dar dviem užspringimais. Vienas dalykas yra pašalinti daugumos nekenčiamą A. Ūsą ar L. Stankūnaitę, bet kur kas pavojingiau yra pašalinti mažąją mergaitę Lietuvoje.

Šiuo metu mažoji mergaitė vis dar gyvena N. Venckienės name, o ją saugantys apsauginiai gyvena už namo ribų. Tuo tarpu L. Stankūnaitė gyvena nežinomame bute, kuris yra pastoviai keičiamas. Nėra pastovios gyvenamosios vietos. Nekalbant apie pajamų šaltinį. Taigi yra didelis skirtumas tarp nuolatinio gyvenimo nuosavame name, kai apsauga yra už namo ribų ir kai gyveni nedideliame bute, kuris yra keičiamas vis nauju kas kažkiek laiko. Bute su apsauginiais ir be galimybės gyventi normalų gyvenimą. Neįsivaizduojama, kaip mergaitė galės eiti į mokyklą, į lauką jeigu L. Stankūnaitė yra saugoma įslaptintame bute. Reiškias, pas ją niekas negalės užeiti į butą, bet kokie susitikimai galės vykti tik kitose patalpose. Mergaitė negalės viešai eiti ar išeiti iš L. Stankūnaitės buto. Apsauga ją turės paimti iš mokyklos, įsodinti į automobilį ir vežti į namus. Taip turės būti tol, kol L. Stankūnaite gyvens Lietuvoje, kol vyks teismai.

Kai A. Ūsas dar buvo gyvas, jį irgi saugojo policija – valstybinė apsauga. Tačiau A. Ūsas likus porai mėnesių iki savo mirties atsisakė policijos jam skirtos apsaugos, tad vėliau jis buvo saugomas jau privačios apsaugos bendrovės. Neaišku tik, ar jis savo valia atsisakė valstybinės apsaugos. Oficiali A. Ūso mirties priežastis – nelaimingas įvykis dėl sveikatos problemų, tačiau sveikata nesiskundęs ne senas vyras negalėjo mirti kaip pensininkas sustojus širdžiai ar kaip vaikas prigerti negiliame vandens telkinyje. Tikimybė, kad A. Ūsas buvo nužudytas, yra kur kas didesnė, nei oficiali mirties versija, kadangi profesionalams nužudyti girtą žmogų be smurto žymių nėra sudėtinga. Nužudė ne D. Kedžio šalininkai, kurie negalėjo įtakoti A. Ūso apsaugos buvimo šalia jo, o būtent tie asmenys, kurie buvo susiję su A. Ūsu. Darbą atlikti galėjo VSD smogikai arba samdyti profesionalai.

Žinoma, kad saugumiečiai galėjo tiesiog nusamdyti žudiką iš D. Kedžio aplinkos, kad šis nušautų A. Ūsą ir jo apsauginius, tačiau tai būtų pernelyg sudėtinga operacija nepatyrusiam žmogui iš gatvės. Didelė tikimybė, kad jam tai padaryti nepavyktų: nenušautų visų, būtų pats pašautas arba būtų pagautas ir apklausos metu viską papasakotų, kad veikė ne savo valia. Galima buvo veikti profesionaliai nušaunant A. Ūsą taip, kaip buvo nušautas J. Furmanavičius, tačiau kiltų per daug klausimų, kas nušovė, kaip nušovė. Juk būtų sunku patikėti, jog eilinis žmogus sugebėjo idealiai atsikratyti ne tik A. Ūsu, bet ir jo apsauginiais. Be to, tai rizikinga. Daug paprasčiau yra išnaudoti asmeninį ryšį su galima auka tam, kad jį vieną atvilioti į konkrečią vietą ir ten jį nužudyti. Saugumiečiai galėjo liepti A. Ūsui susitikti nuošalioje vietoje netoli sodybos su kurjeriais, kurie jam perduos kažkokią informaciją.

Artėjo teismo posėdžiai ir reikėjo suderinti pozicijas. Savaime suprantama, kad į susitikimą reikėjo atvykti vienam be apsaugos. Labai svarbu pažymėti, jog jeigu A. Ūsą būtų saugojusi valstybinė apsauga, tai jokie kiti pašaliniai asmenys nebūtų galėję nuimti jam tos apsaugos jo mirties dieną. Net pats A. Ūsas negalėtų taip lengvai pasakyti apsauginiams, kad jie jo nesaugotų. Kadangi buvo privati apsaugos bendrovė, todėl kur kas lengviau privačią patraukti bent laikinai, motyvuojant paties A. Ūso norais ar kitų žmonių norais. Tam nereikia jokių biurokratiškų procedūrų. Kliento noras yra įsakymas ir apsauga nustoja saugoti, kai klientas arba tas, kuris apmoka apsaugą, liepia jai nebedirbti. Daug sudėtingiau būtų buvę su valstybine apsauga. Todėl ją buvo būtina nuimti daug anksčiau, kad tinkamu momentu ji netrukdytų atlikti likvidavimo operacijos.

Keturratis motociklas buvo parinktas dėl to, kad būtų tikroviškesnė nelaimingo įvykio versija, nors jau vėliau buvo nustatyta, kad A. Ūsas buvo girtas, tad kaip jis sugebėjo vairuoti keturratį? Mirties dieną jam buvo pasiūlyta susitikti su kurjeriais, atvykstant su keturračiu motociklu. Tada jam buvo pasiūlyta išgerti. Žmogus padaugino ir tapo lengva auka savo žudikams. Nužudžius jį, jis buvo užkeltas ant keturračio ir nugabentas į jau anksčiau paruoštą nuošalią vietą ir ten paliktas. Jeigu jie būtų tiesiog nušovę A. Ūsą, tuomet policijai būtų reikėję apklausti privačios apsaugos bendrovės vadovą, kodėl šis sutiko patraukti apsaugą, apklausti sodybos savininką, pas kurį A. Ūsas buvo apsistojęs, nuo kada jis pažįsta A. Ūsą, ar dažnai A. Ūsas čia apsistodavo, ar tik 1 kartą gyvenime. Gal išaiškėtų šio asmens ryšys su spec. tarnybomis. Būtų reikėję sužinoti, kas nupirko A. Ūsui keturratį. Taip pat būtų reikėję sužinoti su kuo A. Ūsas bendravo prieš mirtį.

Tiesiog įprastinis nužudymas sukelia per daug triukšmo, nes į tyrimą įsikiša žiniasklaida ir visada išlieka rizika, kad platesnio tyrimo metu bus sužinota visa tiesa. Mirtis suvaidinto nelaimingo įvykio metu – idealus slaptųjų tarnybų būdas atsikratyti nereikalingo žmogaus. Svarbiausia, kad mirties priežastyje nebūtų paminėtas saugumas ir saugumiečiai. Paprasti nusikaltėliai dažniausiai tam laiko neturi ir žudo atvirai, neimituoja savižudybių, nelaimingų mirčių, nes nereikia pamiršti, kad kai kurie sovietiniai prokurorai ir teisėjai dirba būtent saugumiečiams. Juk kai kada net ir suvaidintą mirtį galima ištirti ir nustatyti, kad ji buvo tik suvaidinta. Suvaidinant yra paruošiamas lavonas, kuris pats gražiai numirė tam, kad visuomenė būtų apgauta dėl mirties išvados. Todėl ne tik tam tikri saugumiečiai, bet ir kai kurie sovietiniai prokurorai ir teisėjai yra bendra nusikalstama grupuotė.

Kuomet biologinė mergaitės motina L. Stankūnaitė su dukra bus išvežtos į užsienį, ten joms irgi galės nuimti valstybinę apsaugą taip, kaip buvo atsisakyta valstybinės apsaugos A. Ūso atveju. Saugumiečių smogikams darbas vėl yra palengvinamas, kadangi jiems jau nebereikės taip skubėti ir rizikuoti. Kuomet reikėjo pašalinti A. Ūsą, nes artėjo teismo posėdžiai, tai buvo skubama dėl rimtos priežasties. O dabar, kuomet L. Stankūnaitė gyvens užsienyje, tai skubėti nebus jokio reikalo.

Ir vėl norisi pabrėžti, kad tiek A. Ūso atveju, tiek ir L. Stankūnaitės atveju, tikrai yra tūkstančiai žmonių, kurie yra priešiški šiems dviem asmenims, tačiau saugumiečiai tikrai nerizikuos samdydami neprofesionalus. Jiems reikia pašalinti ne tik L. Stankūnaitę, bet ir mažąją mergaitę. Žinoma, kad jie galėtų surasti kokį L. Stankūnaitės priešą. Jam būtų suteiktos sąlygos priartėti prie jos. Tačiau yra viena didelė problema – juk mergaitė liktų gyva.

Aišku, kad saugumiečiai žino daug būdų, kaip slaptai nužudyti. Avarijos, paskendimai, savižudybės, susisprogdinimai, paspringimai ir daug kitų. Tačiau reikia pažymėti svarbią detalę: jau yra mirę D. Kedys ir A. Ūsas – abu mirė neaiškiom aplinkybėm. Jeigu jie rizikuotų ir tą pat padarytų su dar dviem žmonėm, tai būtų jau per daug keistas sutapimas net ir nemąstantiems žmonėms. Daug saugiau yra abi galimas aukas išvežti iš Lietuvos ir tam tikru momentu nuimti valstybinę apsaugą.

Apie biologinės motinos L. Stankūnaitės ir mažosios mergaitės buvimo vietą žinotų vienetai saugumiečių, kurie tinkamu metu ir organizuotų likvidacijos operaciją. Aišku, kai jie nužudė Lietuvos patriotą Pociūną Baltarusijoje, tai dauguma Lietuvos piliečių apie tai sužinojo. Tačiau niekas negalėtų sužinoti, ar L. Stankūnaitė su mergaite gyvos. Prabėgtų metai ir žmonės pamirštų šį įvykį. Taip būtų padėtas galutinis taškas šioje istorijoje.

Šaltinis: dkedys.kt

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą