Trys dygliuoti keliai gelbstint euro zoną

8
19
- Reklama -

Angela Merkel žinos, ko galima tikėtis iš Graikijos. Prezidentūros nuotr.

Graikijai tikriausiai jau netrukus bus paskelbtas bankrotas. Tačiau kyla klausimas, kas bus po to. Jeigu euro zonos valstybių vyriausybės ir Centrinis bankas nori išlaikyti eurą, jos turėtų ryžtis žengti vienu ar kitu keliu, kurių kiekvienas kelia tam tikras ekonomines grėsmes. Europa pradeda rinktis mažiausią iš visų galimų blogybių.

Svarbiausias šių dienų sprendimas – Graikija priims naują paramą ar visgi ryšis paskelbti bankrotą? Sprendimas priimtas kartu su Prancūzijos prezidentu F. Hollandu ir Vokietijos kanclere A. Merkel galbūt nebus paskelbtas viešai, tačiau du svarbiausi Euro zonos politikai jau žinos, ko galima tikėtis iš Graikijos.

Net jeigu Graikija paskelbs bankrotą arbą paliks euro zoną, kitoms bloko valstybėms reikės priimti sprendimus, kaip išvengti tolesnio euro zonos žlugimo. Net jei tie sprendimai atrodys drastiški ir gana grėsmingi. Svarbiausias tikslas – apsaugoti Italiją ir Ispaniją nuo panašaus likimo. Baimė, jog Graikija paskelbs bankrotą verčia didinti reikalavimus ir šioms į skolas įnykusioms dviem valstybėms, netgi jei jų vyriausybės daro viską, jog apkarpytų savo išlaidas.

Diskutuojama apie tris skirtingus kelius, kuriais galima eiti gelbėjant kitas kritinėje padėtyje esančias valstybes. Kiekvienas jų atrodo gana drastiškai.

1.Bendros eurozonos obligacijos. Bendros obligacijos taptų priemone pridengti ekonominių lygių tarp euro zonos narių skirtumus. Nepaisant to, kuri valstybė bus skolininkė, ar Italija, ar Prancūzija, ar Vokietija, visos euro zonos narės išleis vienodas obligacijas, taigi ir taikomos palūkanos bus vienodos. Tai, jog Vokietija bus viena iš jų, bus tam tikras garantas, suteiks pasitikėjimo ir obligacijų palūkanos turėtų nustoti kilti. Be to, investuotojams bus nusiųsta žinutė, jog euro zonos šalys yra vieningos.

Rizikos faktorius. Leidžiant bendras obligacijas nebūtų pakankamai priemonių, kurios galėtų garantuoti sąžiningą ir disciplinuotą valstybių narių fiskalinę politiką. Gali būti, jog silpnosios euro zonos narės taip ir nenustos skolintis, o kartą gavusios leidimą skolintis su Vokietijos garantija, nebeturės saiko.

Be to, toks sprendimas neišspręstų pagrindinės euro krizės problemos – ekonominių lygių skirtumo. Visgi tai gali būti vienas iš galimų variantų, jei pavyktų stabilizuoti situaciją. Nors ganėtinai sunku patikėti, jog Vokietija sutiktų prisiimti tokią riziką. Tiesa, kol kas pats Vokietijos Finansų ministras Wolfgangas Schaube pasisako už bendrą fiskalinę politiką, o bendra bloko narių skola būtų vienas esminių tokios politikos žingsnių.

2.Neribotas pinigų šaltinis iš ESM. Nuo šio rudens turėtų pradėti veikti finansinės pagalbos fondas, skirtas gelbėti euro zonos narėms, kuris vadinsis Europos stabilizavimo mechanizmas arba kitaip ESM. Fondas padėtų krizėje atsidūrusioms šalims, tokios kaip Italija ar Ispanija. Tačiau bėda tame, jog numatomas fondas negali būti toks didelis, jog galėtų išspręsti tokio masto finansines krizes, ypač, kai reikės padėti tikrai didelėms valstybėms.

Todėl siūlomas kiek drastiškesnis sprendimas – sukurti ESM, kuriam nereikėtų vyriausybių leidimo kas kartą prireikus pinigų kažkurios valstybės gelbėjimui. ESM turėtų neribotą priėmimą prie pinigų. Tai reikštų, jog ESM gautų banko licenciją, su kuria galėtų skolintis tiek pinigų, kiek tik reikėtų. ESM pirktų obligacijas iš krizės kamuojamų šalių ir pateiktų kaip užstatą Europos Centriniam Bankui, prašant naujos paskolos. Taip kaip tai daro normalus bankas, tačiau skirtingai nei ECB, naujasis euro zonos mechanizmas obligacijas pirktų tiesiai iš bankų, taigi išvengtų tarpininkų.

Rizikos faktorius. Kritikai teigia, jog toks sprendimas prilygtų pinigų traukimui iš stebuklingos skrybėlės. Deja, ekonomikoje stebuklų nebūna. O pats ECB griežtai atsisakė žiūrėti į ESM kaip į verslo partnerį. Be to, ECB nuostatai draudžia finansuoti vyriausybines organizacijas, o ši būtų būtent tokia.

Toks galingas ir vyriausybių nebevaldomas mechanizmas atrodo tikrai rizikingai. Politikai bijo, jog jis taps bedugne, į kurią be sustojimo bus siurbiami pinigai. Vokietija griežtai reikalauja nustatyti limitą, kuris siektų apie 190 milijardų eurų. Tačiau tuomet kiltų riziką, jog artėjant prieš šios ribos ESM taptų neįgalus, nebegalėtų funkcionuoti ir tęsti įsipareigojimų.

3.ECB griebia rinkas į savo rankas. Tokiu atveju ECB įsipareigotų įsikišti į obligacijų rinkas ir sustabdyti jas, jei paskolos kaina viršytų, tarkim, 6 procentus. Labiausiai tikimasi, jog pasirenkant tokį variantą realaus ECB įsikišimo niekada ir neprireiktų, tai būtų tik kaip gąsdinimo priemonė investuotojams. Investuotojai žinotų, jog turėtų sustoti ties 6 procentais arba išvis nebedaryti jokio verslo . Tai atrodo gera išeitis, nes euro zonos šalys vis vien išlieka patrauklia vieta investicijoms.

Rizikos faktorius. Toks ECB vaidmuo būtų gana neįprastas žinant, jog ECB yra nepriklausoma institucija. Ji taip pat nėra atsakinga Europos Parlamentui. Kyla klausimas, kas galėtų prižiūrėti ECB veiklą.

Tačiau ekonomistas Schmieding teigia, jog toks sprendimas būtų geriausias. Ypač jei dar būtų bendradarbiaujama su būsimuoju ESM, nustatantis šalis, kurioms reikėtų pagalbos.

Pagal užsienio spaudą parengė Vaida Paciūnaitė

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą