V.Jasukaitytė: Atviras laiškas tiems, kurie migloje

28
7
- Reklama -

Kai tamsa pasiekia zenitą, po to jos mažėja. Tamsa persirita per zenitą ir pamažu tirpsta artėjančio ryto nuojautoje. Nes zenitas – persiritimo žemyn taškas. Toks dėsnis. Po to – pamažėl švinta.

Nujaučiu rytą, nujaučiu artėjančią dieną, vidiniu žvilgsniu žvelgiu į miglą, kurios visada daugiausia prieš saulės patekėjimą. Ir žinau, kad ta migla kažkuo perpildyta, ten kažko daug, ji gyva, joje kažkas gyvena, alsuoja, veikia.

Ten – žmonės.

Aš noriu šiandien kalbėtis su jumis, – su tais, kurie esate dengiami miglos, ir kurių veidų mes negalim atskirti gatvėje, nes jų nepažįstame, kurių nežinome vardų nei pavardžių, kurie niekada neprieisite ir neprisistatysite, tačiau kurie skaitote, ką aš retkarčiais parašau, stebite mano veiksmus, jiems pritariate arba ne. Kurie stebite visų mūsų veiksmus – vieni iš arčiau, kiti iš toliau – juos tarpusavyje komentuojate arba ne, kurie juos numatote, kartais stengiatės užbėgti už akių, kad mūsų žingsniai nenuvestų mūsų į tikslą, o mūsų veiksmai nesutrukdytų jūsų planams.

Nesigilinsiu, kas jums sukuria ir pateikia jūsų planus. Tai gali būti sistema, be kurios negalite egzistuoti, kuri padeda jūsų savirealizacijai. Gali būti aplinkybės, kurios netikėtai atnešė jus į tą, o ne į kitą slėnį, gali būti daugybė dalykų, liečiančių tik jūsų gyvenimą ir jūsų pasirinkimą arba negalėjimą dabar, tuojau pat apsispręsti ir pasirinkti kitaip. Galų gale tai gali būti nedrąsa, neryžtingumas ar egzistencijos baimė – tuojau pat palikti slėnį ir bėgti į kalnus, kai ten nėra paruošta jokios patogesnės būties. Tarp kita ko – slėnio gyvenimas turi savas susiklosčiusias tradicijas ir tikriausiai nepaleistų jūsų iš karto; nepamirštų, ieškotų, bandytų susigrąžinti, atvesti į “protą”.

Taigi – suprantu jus ir žinau, kad kartais, o gal net dažnokai jūs suprantate mane. Matote – esu beveik laisva nuo daugybės dalykų, nuo kurių jūs priklausomi, todėl man lengviau. Visų, kurie esame čia ir jau nujaučiame saulės kraštelį, laisvės laipsnis didesnis. Tiesiog – čia mažiau būties patogumų ir mes mažiau nuo jų priklausomi…

Mes išmokome gyventi rinkdami žagarus, kad susikurtume sau egzistencinę šilumą. Mes pripratome prie žvarbos, daugiau jos jaučiame, tadėl taip intensyviai laukiame ryto. Mes spartiname jį, šaukiamės. Mes rytą bandome apsaugoti, sutikti su meile. Mums nieko kito nereikia – tik ryto. Ir saulė mums – didžiausia demokratė, nes ji apšviečia vienodai visus, kurie išeina į ją pažvelgti, kurie nuo jos nesislepia. Ir mums ji užtikrina gyvenimo komfortą, žvilgsnio komfortą, – mes galime regėti tolimesnius horizontus. Tiesą sakant, kai kuriems iš mūsų tik horizonto ir tereikia – nieko kito…

Žinau, kad slėniuose yra pripratusių prie prietemos, prie neaiškumo, šešėlių… Prie tam tikros sumaišties. Ten viskas daug sudėtingiau, – prieblanda turi savas taisykles, savus kodeksus, savo komunikacijos priemones, savo judėjimus, partijas…

Tačiau žinau, kad jūs matote mus ir net kartais pritariate mūsų žingsniams, kurių jūs negalite žengti, nes to neleidžia jus supančios aplinkybės, bet kurių ilgisi jūsų sielos.

Todėl – kalbėkimės.

Nes visi esame žmonės.

Kalbėkimės – noriu kad išgirstumėte mane.

Aš jus matau ir gerbiu jūsų nuostatas. Noriu, kad suprastumėte mūsų nuostatas – mes turime teisę į jas, tą teisę mums suteikia rytas, kurio dar nėra, bet kurio mes laukiame.

Mes laukiame kito sinodo vadovo, kito sinedriono, kitos valdžios ir kito prezidento. Mes laukiame žmogaus, kuris vieną prieblandos metą uždegs stebulę, pakels ją ant karties į viršų ir visiems lieps daryti tą patį, ką darydavo ir mūsų protėviai, stengdamiesi padėti saulei Joninių naktį. Laukdami saulės jie padarydavo šviesos perversmą apačioje – degindavo ugnį, didindavo šviesos resursus. Tai nė iš tolo nepanašu į pamišėlių galvose gimstančius perversmų scenarijus su langų daužymais, automobilių deginimais, aukomis.

Tiesa taip pat reiškia šviesą – net vieną galingiausių, nes ji apšviečia sąmonę tiek tautos, tiek atskiro individo. Ne veltui Didysis sakė : tiesa padarys jus laisvus.

Teisieji yra laisvi ir aš tikiu, kad jūs žinote tiesą, tik aplinkybės jums neleidžia jos skelbti.

Tačiau tiesai vis viena, ar ji paskelbta, ar ne. Tiesai vis viena, ar žmogus ją išreiškia žodžiais, ar gyvenimo būdu. Tiesai svarbu tik, kad mažiau būtų melo, kad ji turėtų duris, pro kurias galėtų vaikščioti, ir nėra jokio skirtumo, ar tai žmogaus lūpos, ar jo širdis bei sąžinė. Atverta sąžinė – dar geriau nei kalbos padargai, sąžinė nemeluoja niekada.

Tiesai visai nesvarbu, kas tampa jos namais. Nesvarbu religija, tautybė, išsilavinimas, politinė priklausomybė partijoms, sukauptas turtas. Jai svarbu tik būti išreikštai, nes taip ji nemiršta.

Taigi dabar, nusimesdama Ezopo kalbos apsiaustą, kalbėsiu visiškai atvirai.

Taip, mes norime, kad melas netrukdytų Lietuvos Prezidentu tapti žmogui, kuris tikrai sumažins patamsių plotus. Ir jūs tikrai nuo to būsite tik laisvesni ir laimingesni. Vien jau dėl to, kad melas bus šalinamas iš valstybės gyvenimo.

Tas žmogus yra moteris, ir jūs puikiai žinote, kad tai – profesorė Kazimiera Danutė Prunskienė. Aš ja pasitikiu nuo to laiko, kai sėdėjome šalia Aukščiausioje Taryboje, kur iš arti mačiau jos pastangas, reakcijas, jos žlugdymą ir gudriai organizuotą klastą jos, pirmosios nepriklausomos Vyriausybės vadovės atžvilgiu. Jos ambicijos tapti šalies Prezidente, nesiblaškyti ir dirbti Lietuvai čia, Lietuvoje, prieblandos struktūroms, dėsniams, įstatymams ir tradicijoms atrodo katastrofa, pavojus, pasaulio pabaiga. Bet patikėkite – niekas nesugrius jai tapus Prezidente. Jei patamsiai nežinotų, kad ji pavojinga patamsiams, jie taip nekovotų prieš ją. Bet jūs, kurie tik gyvenate, kurių namai slėniuose, kurie dirbate slėnių tarnybose – jums ji nepavojinga. Darykite šviesos perversmą, dekite stebules ir kelkite į dangų, o tai reiškia – padėkite jai tyliai, parasčiausiai – netrukdydami ir nestatydami kliūčių ant jos kelio.

Jūs gi matote, kaip veikia juodosios technologijos, nukreiptos prieš žmogų, kada klastojami sociologinių tyrimų rezultatai, verčiant žmonės nepasitikėti tuo, kuo jie tiki, kada neišprusę, korupcijos jėgoms tarnaujantys žurnalistai, kurie dar vaikai buvo tuo metu, kai ji sunkiausiu Lietuvai momentu vadovavo Vyriausybei, tyčiojasi iš jos televizijos ekrane, tyčia pakišdami klausimus arba komentarus, kurie tamsiuose kovos dėl posto užkulisiuose mažai ką nutuokiantiems žmonėms galėtų suformuoti neigiamą profesosorės įvaizdį. Jūs gi atskiriate juodąsias technologijas nuo paprasto eilinio interviu ar pokalbio. Tad būkite orūs ir žmogiški, nes žmogiškas solidarumas mums visiems yra pats patikimiausias ginklas vertybių kovoje už mūsų išlikimą. Būkite žmogiškai orūs ir nepritarkite akiplėšiškumui bei išsišokimams televizijos ekrane, radijuje ar laikraščių puslapiuose. Pritarkite ir sustiprinkite tą, kuris puolamas nekaltai. Nekalto žmogaus nukryžiavimas jau du tūkstačius metų turinti istorinė pamoka žmonijai. Nepasiduokite nešiojami savojo ego, kuriam taip pasiduoda kai kurie žurnalistai. Nesuvaldytas Ego kaip laukinis mustangas gali tiesog ištaškyti jam pasidavusį raitelį. Geriau atsižvelkime ne į Ego iškeltas asmenybes, o į kiekvieno iš mūsų individualybę, kuri kiekvieno yra vis kitokia ir nepakartojama. Profesorė Kazimiera Prunskienė yra ryški, viena ryškiausių dviejų amžių sandūros individualybė Lietuvoje ir vertinkim tai. Džiaukimės kiekvieno savitumu ir neleiskime žeminti individualybės nei savo, nei kito. Nepateikime akiplėšoms jų laukiamo rezultato, o atvirkščiai – demonstruokime aukštą bendravimo kultūrą, mandagumą ir žmogiškumą – tai, ko jie mažiausiai tikisi iš mūsų.

Jūs juk gerai žinote, kad tas raštelis – sufabrikuotas. Kai kurie iš jūsų yra matę ne vieną tokį raštelį tikrą ir žino, kaip tikrieji “rašteliai” atrodo. Jūs juk gerai žinote, kas pradėjo puolimą prieš talentingą nekaltą žmogų ir ištisus dvidešimtį metų nenustoja žeminę, naikinę, šmeižę moterį, į kurią panašių savo srities profesionalumu turime tikrai nedaug.

Jūs tikrai puikiai žinote, kad jos galimybių diapazonas labai platus – nuo ekonomistės iki aukšto lygio, intuicija apdovanoto diplomato, nuo jautraus koklektyvo vadovo iki didelės drąsos priimti netradicinius sprendimus asmenybės…

Jūs žinote, kad jos tėvas nužudytas “Žalgirio” būrio raudonųjų partizanų, traukiantis vokiečiams ir užeinant Raudonajai armijai ir turi Kovos lauke žuvusiojo statusą.

Jūs žinote daugiau negu aš.

Jūs tikrai žinote ne vieną vadovą, valdžios atstovą, Seimo ar įvairių svarbių tarnybų narį, kurie dirba visiškai ne Lietuvai ir ne jos interesų labui. Tad šiandien jūsų apsisprendimas labai svarbus. Ir todėl prašau, neįdėkite “širdies” į priemones, kuriomis numatyta jai kurti papildomas kliūtis ir trukdžius kelyje į Lietuvos Prezidento postą. Jei dar kartą bus leista “sugesti” kompiuteriams, kompiuterių “meistrai”, tegul juos suremontuoja teisingai, jei bus liepta sukeisti balsus balsadėžėse, tie sistemos varžteliai, sraigteliai, šipuliukai, kuriems lemta tai padaryti, tegul suklysta ir palieka viską savo vietoje, tie, kam bus liepta sukurpti melagingą straipsnį, tegul išsisuka iš padėties kurpdami netalentingai ir neįtikinamai, tie, kurie bus balsavimo “stebėtojais” tam, kad klastotų balsavimą, tegul nedaro to. Vien jau dėl to, kad jaustumėte pergalės šilumą ir savo krūtinėse. Tikros pergalės. Tegul tai būna ir jūsų pergalė. Tam, kad kada nors susitikę su Prezidente akis į akį, žvelgtumėte į ją kaip šviesos darbininkai, kaip bendrininkai. Arba kad iš salės galėtumėte nusiųsti raštelį : ”Prezidente”, per Jūsų rinkimus padėjau Jums”.

Padarykite viską, kad ji ateitų į postą, kurio yra nusipelniusi, ir jums bus atlyginta šviesa, kurios tikrai gausės.

Padarykime viską, kad Prezidento institucija būtų gerbiama Lietuvoje, nes į ją nevestų gendantys kompiuteriai ir sukeisti vietomis rezultatai. Padarykime, kad Lietuvos žmonės mylėtų savo Prezidentę. Padarykime viską, ką galime ir daugiau nei galime. Padarykime VISKĄ…

Tapkime jos ambasadoriais, atstovaukime ją. Identifikuokime save su ja.

Juk visi, ir aš ir jūs, puikiai žinome, kas geriausiai suvaldytų situaciją, kurią neįmanomai apsunkino, pablogino melagių koalicija, iki beprotybės išdidindama krizės baubą vien iš beprotiškų užmačių kaltę suversti politiniams priešininkams.

Juk visi žinome, kad Lietuvos gyvenimu ir jos žmonių likimais žaidžia perpuvusių politinių klanų marionetės. Juk suprantama, kodėl taip sudievinta Profesorės priešininkė – tam, kad išliktų valdžioje ciniški baubų kūrėjai. Tačiau baubo fantomas reikalingas tik tam, kad jo priedangoje dabartinė valdžia galėtų paslėpti savo nesugebėjimą išmintingai valdyti valstybę. Bet valdyti valstybę – reiškia tarnauti jai… Kas tą sugeba?

Esu įsitikinusi ir be estų fenotipologo specialisto Marko Lučino, kad Kazimiera Prunskienė tai sugeba. Tą sugebėjimą laiduoja taikus, nemilitarizuotas mąstymas. Ir žmogiškos kančios kelias, kuriam ji buvo sadistiškai, su zoologinės kovos nuostata numesta dvidešimčiai metų. Ir šiandien, kada visiems atsibodo nesantaikos kurstymas, kurioje jau nesantaikos, agresijos bei nepadorumo kaip normos, mentalitetą įgijo mūsų vaikai, kada visiškai nuskurdinti žmonės nusivylė pačia brangiausia tautai vertybe – Laisve, Kazimiera Prunskienė ką tik jos, kaip Ekonomistų klubo pirmininkės, iniciatyva įvykusioje tarptautinėje ekonomistų konferencijoje prabilo apie aiškias galimybes, perspektyvas, išeitį. Išėjimas iš krizės – regioninių ekonominių santykių kuo aktyvesnis plėtojimas. Ne realizuoti importuotą NATO politiką ir gąsdinti nuolatos puolančia Rusija, o kurti savo regiono ekonomiką: Lietuva, Latvija, Estija, Rusija, Baltarusija, Lenkija, Ukraina… Reformuoti vykdomąjį valdžios aparatą…

Jūs geriau nei aš žinote, kad rinkimuose dėl Prezidento posto kariauja klanų pinigai. Taip pat žinote, kad Kazimiera Prunskienė nėra remiama jokio klano nei jokios užsienio žvalgybos. Jos juodinimas per žiniasklaidos priemones tebebando formuoti neva visuomenės nuomonę, tačiau organizuoti Delfi portalo komentatoriai gali paveikti tik visiškai politikoje nesiorentuojančius. Organizuotas nekalto, o atvirkščiai, tautai daug kuo nusipelniusio, asmens keikimas parodo tik žemiausią politinę kultūrą, kuri specialiai buvo ugdoma tokia, kokia yra, kad, laikui atėjus, agresyvia, neišprususia minia būtų galima pasinaudoti, ją valdant melo vadelėmis.

Dabar kuriama nauja tokios suklaidintos visuomenės “nuomonė”: tegul valdyti Lietuvos ateina naujas žmogus.

Ne!

Tegul valdyti Lietuvos ateina senas, pažstamas, laiko patikrintas žmogus!

Ne bet kokio laiko – kankinimų, egzekucijos laiko patikrintas. Kuris nenusigręžė nuo savo krašto, jo nepaliko, nepasiieškojo sau ramybės kur nors kitur. Tegul ateina mums visiems pažįstamas žmogus. Tik nubraukime nuo jo melą, kuris tiek metų buvo kuriamas ir dauginamas.

Praėjusieji rinkimai – didžiausia politinė pamoka tautai, kokia tik galėjo būti – bekikendami prie televizorių, bežiūrėdami “Dvyračio žynias”, Lietuvos “išminčiai” išsirinko šoumenų partiją… Ar laimingi dabar, padarę neatsakingą eksperimentą su savo šalimi ir savo gyvenimais? Tad rinkimės dabar žmogų, kurį pažįstame.

Kas nežinote priminsiu:

Aš, aš esu ta, kuri pirmoji sužinojo apie Kazimieros Prunskienės neva “raštelio” kilmę ir jo paleidimo į politinę apyvartą istoriją. Aš netikėtai, berankiodama medžiagą savo gal būt būsimoms knygoms, aptikau keistų žmonių, kurie maišėsi lemtingojo laikotarpio istorijoje ir Lietuvos, ir ne Lietuvos pusėje. Daug keistos medžiagos iš jų gavau, kurią dar reikia kruopščiai išnagrinėti. Ir visiškai netikėtai sužinojau, kokie asmenys tą lemtingą dieną svarstė ar “paleisti’ KGB karininko atneštą popierėlį, ar ne. Likimo ironija arba niekšybės grimasa: departamento, o tuo metu jau Krašto apsaugos ministerijos vadovas buvo komandiruotėje užsienyje ir nesant, kas sustabdo neįeinantį į kontržvalgybos priemonių planą melagingo kompromato ruošimo veiksmą, buvo nutarta “paleisti”.

Kabinetas, kuriame TAI vyko, buvo Krašto apsaugos departamento kontržvalgybos skyriaus viršininko kabinetas. Ministras išvykęs, pirmasis jo pavaduotojas politiškai labai aktyviai “strategavo” su G. Vagnoriumi, kuris irgi buvo suiteresuotas Kazimieros Prunskienės kompromitavimu, Lietuva buvo sukiršinta ir toliau kiršinama tarpusavyje. Kova pačių su savimi prasidėjo pačiose valdžios viršūnėse – du stiprūs vadovai, Aukščiausios Tarybos Pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis ir pirmosios Vyriausybės Vadovė profesorė Kazimiera Prunskienė nebeišsiteko vienoje valstybėje. Prieš premjerę buvo ieškoma visokių įkalčių, pasitelkus garsiagerklį A.Terlecka… Premjerę reikėjo sužlugdyti taip, kad ji visą gyvenimą nebeatsikeltų (baisus vyrų kerštas ir neapykanta stipriai mnoteriai). Tą dieną vienam iš nešvariausių istorinių sandorių dalyvavo kontržvalgybos skyriaus viršininkas,  buvusio KGB III-o skyriaus darbuotojas fotografas, aukštas KGB karininkas, kurio tėvas buvo teisiamas kaip politinis nusikaltėlis ir vienas asmuo, senas, visiškai senas žmogus, buvęs prieškario Lietuvoje žvalgybos darbuotoju, dabar už “nuopelnus” netikėtai tapęs dimisijos pulkininku, aukščiausiais Valstybės apdovanojimais apdovanotas ir Aukščiausios Tarybos pirmininko profesoriaus Vytauto Landsbergio, ir tuometinio Lietuvos Prezidento Algirdo Brazausko. Būtent šis asmuo nunešė raštelį-klastotę Vytautui Landsbergiui. Žinoma, žmogus, įpratęs taip uoliai tarnauti, kad net nebeatskyrė kokiam tikslkui tarnauja, negalėjo įtarti, kad kada nors kas nors sužinos tiesa apie tai, kas jis yra iš tikrųjų. O šių eilučių autorė gerai paieškojusi, atrastų diktofono įrašą, kur aukštas TSRS ginkluotųjų pajėgų karininkas pasakoja kai ką, ką būtų galima panaudoti ruošamai knygai, ir ten aiškiai girdimas sakinys:”naš kadrovyj oficer KGB (toliau vardas ir pavardė mielo senuko, taip pasitarnavusio profesorės persekiotojams)”… Beje, Lietuvos Krašto apsaugos departamento (o gal jau tada tai buvo Ministerija) kontržvalgybos skyriaus viršininkas irgi turėjo KGB slapyvardę – Aleksas. Taigi tokioje aplinkoje atsirado raštelis-klastotė-“pasižadėjimas.

Grįžęs iš komandiruotės, ministras užblokavo kontržvalgybos skyrių, atleido jo viršininką ir inicijavo nepasitikėjimą lemtingą sausio 13-os naktį tapusio Valstybės premjeru G.Vagnoriaus interpeliaciją.

Aš parašiau straipsnį apie tai “Lietuvos žiniose” ir jis buvo išspausdintas. Tai buvo pretekstas Profesorei kreiptis iš naujo į teismą, paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Liudininkai, kurie dalyvavo šiame juodame darbe, dėl suprantamų priežasčių paprašė uždaro posėdžio. Teismo posėdyje dalyvavo ir “dimisijos pulkininkas”, kuris buvo ir “kadrovyj officer KGB”, nunešęs raštelį tiems, kas jo laukė, ir kiti liudininkai iš buvusio KGB.

Aiškėjo ne tik naujos aplinkybės, bet ir naujos pavardės. Buvo minimos penkios pavardės, dvi iš kurių jau dingo net iš teismo posėdžio protokolo.

Teismas Profesorę išteisino. Tačiau kadangi posėdis buvo uždaras, iki visuomenės posėdžio detalės nenutekėjo, ir tai sudaro pagrindą iki šiol ivairioms insinuacijoms.

Šiandiena Profesorė prašo paviešinti teismo bylos medžiagą, tačiau niekas jos negirdi. Kodėl? Ar ne dėl tų penkių pavardžių, o ypač dėl tų dviejų, kurių nebėra net teismo posėdžio protokole?

Aš jau parašiau atvirą laišką p.Daliai Grybauskaitei ir kviečiau ją drauge su profesore Kazimiera Prunskiene kreiptis į atitinkamas teisėtvarkos įstaigas, prašant šios bylos paviešinimo, juo labiau, kad ir pati Eurokomisarė sakėsi ateinanti kovoti su šešėliais… Nesu tikra, kad Eurokomisarė ryšis tam, nepasitarusi su konservatorių partija – pagrindiniu savo rinkiminiu varikliu, o ši tikrai nepritars – dėl tų nelemtų pavardžių.

Bet būtų garbinga patvirtinti, arba atmesti tai, ką sako girdėjusieji – tos pavardės tai profesoriaus Vytauto Lansbergio brolio ir mano kolegos signataro Emanuelio Zingerio. O kad ir patvirtinti… Vardan tiesos. Už nosies dvidešimt metų vedžiojama tauta jau yra tiek suklaidinta vertybėse, jog jau sykį pademonstravo, kad galėtų nubalsuoti ir už Prezidentą – pokario saugumo papulkininkio sūnų. Mes, žinodami rafinuočiausius to meto slaptųjų tarnybų darbo metodus, tikrai suprastume nuoširdų prisipažinimą – juk ne kiekvienas galėjo atlaikyti anų tarnybų spaudimą, juk galėjo būti kas nors toks naivus, kas tikėjosi jas pergudrausiąs, sutikdamas dirbti, kad išvengtų nemalonumų, šantažo, persekiojimo. Tačiau tiesa turi būti pasakyta visa iki galo.

Baisu, kai gelbstint savo, savo brolio, švogerio ar mylimojo “gerą” vardą, aukščiausi šalies asmenys dvidešimt metų skandina garbingą, Lietuvai labai šiuo metu reikalingą žmogų. Negana to – į tą skandinimą įtraukia tarnybas, kurių paskirtis – dirbti visai kitą valstybei svarbų darbą, o ne tarnauti asmeniškiems atskirų asmenų interesams vardan abejotinos garbės išlikimo arba savo šiltos vietos.  

Taigi šį, šiek tiek debesuotą balandžio šeštadienio rytą, rašau laišką jums, kurių aš nematau, bet kurie mato arba gali, norėdami pamatyti ir išgirsti, mane. Esu tikra, kad visa tai jūs žinote, o jei kas ko nors dar nežinojo, šis laiškas teužpildo nežinojimo spragas. Būkime visi taikos ir tiesos ambasadoriais.

Suprantame, kad sukiršintą tautą lengviau valdyti, tačiau būkime tais, kas nori pdaryti susikiršinimui galą. Esame pagimdyti šios žemės ir esame prisiėmę jos istorinį likimą. Praeitis liečia visus iki vieno – be jokių išimčių. Nė vienas neišliko absoliučiai nesusitepęs, penkiasdešimt metų gyvendamas dvasinėje nešvaroje. Jau pats gyvenimas, menkas prasigyvenimas ir tai, kad įmanoma buvo išlikti, – rodo, kad visi vienaip ar kitaip buvome priversti taikytis. Jau mūsų ir mūsų vaikų ėjimas į mokyklą, kur buvo nuo mažens skiepijama ideologija, reiškia, kad buvome tos ideologijos paliesti. Tad suvokime, kad susipriešinimas tautos viduje ir stipriausių, labiausiai nusipelniusių asmenų eliminavimas iš valstybės gyvenimo reiškia ne ką kita, kaip tai, jog priešas atrado mumyse puikias slaptavietes, užimdamas kraštutinių, radikaliųjų patrijotų nišas, partijų pavadinimus, vadovavimą ištisiems judėjimams.

Priešas neapsakomai suįžūlėjo ir išdrįsta pasivadinti visuomene, tauta ir t.t.

Tačiau ne visuomenė ir ne tauta nenori Profesorės matyti savo Prezidente tai buvusios ideologijos mutacijos, peraugusios verslą, beveik nebeatraizgomai sujungusios nusikalstamas struktūras su valdžios struktūromis, iškreipusios visuomeninius santykius, teisėtvarką bei teisėsaugą, taip kovoja už savo išlikimą ir tolesnį nebaudžiamą viešpatavimą, nes žino, jok žmogus, nuo jų kentėjęs trečdalį savo amžiaus, bus joms negailestingas.

Nes – kas šiandien kovoja prieš Kazimierą, kas ridena akmenis jai ant kelio į aukščiausią valdžios postą, kas valstybės struktūrų rankomis patraukinėja iš kelio konkurentus vienintelei jų remiamai pretendentei, iš kurios tikisi ilgo ir nebaudžiamo viešpatavimo? Ydinga sistema, sumaniai pagimdyta minėtų mutacijų, sumaniai apraizgiusi įvairiausios kokybės melo gijomis spaudą, radiją, televiziją taip, kad eilinis Lieuvos žmogus nebegali tikėtis įkvėpti nors gurkšnio šviežio, teisingos informacijos oro.

 

Prašau, jūsų, mielieji, kuriuos šiandien dar dengia galimo priešaušrio migla, kurie dėl kokių nors priežasčių priklausote nuo ydingo prievartos mentaliteto, kurie negalite nutraukti gyvenimiškų ar profesinių ryšių, pagrįstų šantažo ar klastos principais, arba tiesiog – nežinojimu. Šiandiena visi galime pasirinkti – padarysime ką nors, kad sumažėtų melo, ar ne.

Ir aš rašau ši kriepimąsi į Jus, nes tvirtai tikiu, kad padarysime. Tikrai tikiu, kad išeidami iš šio gyvenimo, visi norime palikti savo vaikams žymiai tobulesnį kraštą su daugiau laisvės, daugiau šviesos, daugiau laimės. Valstybės vadovas įgauna galią savo ypatingos energijos kokybę perduoti visiems, kas žemiau jo.

Negali būti laiminga tauta, kada į ją nuolatos pilama neteisingo, klastingo, meluojančio vadovo energija, valia ir braižomos klaidinančios tautos gyvenimo gairės. Be visa ko, už tai laukia ir didelė atsakomybė. Religijoje tai vadinama “atsakomybe už pražudytas sielas”. Bet nekviečiu melstis, nes ne visi tai sugeba – kviečiu aktyviai dirbti, o pozityvus darbas kartais prilygsta maldai, nes tai tikriausias doro pasirinkimo, doro gyvenimo, doro mąstymo įrodymas.

Neseniai savo romane “Senis arba laiškai Antikristui” meno kalba išreiškiau didžiojo gundytojo galimybes veikti mūsų pasaulio dėsnius ir vieno seno žmogaus žygdarbį, kuris sugebėjo permatyti ir sutriuškinti pergalės besiekiantį melo tėvą. Darbas prie šio romano vertė ilgus metus mąstyti apie žmogų ir jo lemiamą pasirinkimą tarp gėrio ir blogio.

Aš visada bijojau ir bijau to, kuris ateina giedant “cherubinams”, “serafimams”, plevenant angelų sparneliams, kuriam nusileidus oras pakvimpa rožėmis bei hiacintais.

Nebūkime nuo tiesos medžio nudraskyti žiedlapiai, kažkieno numesti po plaukuotomis ožkanopėmis.

Būkime realūs žmonės ir nelaukime jokių naujų stebuklingų vedlių – jų matėme jau ne vieną, o per kiekvienus rinkimus net po keliolika. Tiesiog – pasitelkime protą, savo įgimtą socialinio saugumo pojūtį, priverskime save naujai pažvelgti į Lietuvoje galingai dirbančią melo mašiną ir pripažinkime, kad jos mastus ir užmojus ne kiekvienas galėjome įsivaizduoti. Tada pabandykime suprasti, kas ją suka ir, naujai pažvelgę į profesorę Kazimierą Danutę Prunskienę, padėkime jai.

Padarykime dėl jos, ką galime. Padarykime daugiau nei galime. Padarykime VISKĄ, ir melo mašina ims braškėti akimirksniu. Šios mašinos smagračių apsisukimo greitis priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų.

Jei profesorė Kamiziera Prunskienė nebus išrinkta Lietuvos Perzidente, ji nepralaimės. Pralaimėsime mes visi. Ar ne per daug jau esame pralaimėję?..

Ačiū jums…

Pagarbiai – Vidmantė Jasukaitytė

2009-04-18

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą