V. Mazuronis: litas žmogui, trys – į dausas

36
4
- Reklama -
Valentinas Mazuronis: Gedimino prospektas pelnytai pašiepiamas, kaip „valdininkų gatvė“. KK nuotr.

Litas žmogui, trys – į dausas. Toks įspūdis susidaro vertinant nekilnojamo valstybinio turto situaciją didžiuosiuose miestuose. Privačiame sektoriuje ploto norma vienam darbuotojai yra apie 6 kv. m, tuo tarpu valdininkas naudoja kelis kartus ar dešimt kartų daugiau. Vadinasi, valstybė naudoja daugiau ploto nei jai jo reikia. Turint omenyje, kad kiekvienas kvadratinis metras išlaikyti kainuoja, net ir per pusę sumažinus šį skaičių būtų galima sutaupyti šimtus milijonų litų.

Jeigu valstybinės įstaigos bent kartą rinktųsi įsikurti ne senamiestyje galima būtų pradėti skaičiuoti sutaupomus pinigus.

Pavyzdžiui, Higienos institutas, Lietuvos bioetikos komitetas, Valstybės statistikos departamentas, Lietuvos metrologijos inspekcija, Žuvininkystės departamentas, netgi STT, FNTT ir VMI – pačiame Vilniaus centre. Tokių valstybinių ir savivaldybės įstaigų įstaigėlių prestižiniuose ir brangiausiuose Vilniaus rajonuose – Senamiestyje, centre, Žvėryne – dešimtys jei ne šimtai. Skaičiuojant kartu su visomis ministerijomis, Vyriausybe ir Seimu, Gedimino prospektas pelnytai pašiepiamas, kaip „valdininkų gatvė“.

Kodėl šios įstaigos turėtų būti įsikūrusios būtent ten, kur brangiausias nekilnojamasis turtas, o pageidaujančiųjų jį įsigyti ar išsinuomoti už didžiulę kainą tikrai netrūksta? Ar valstybė dar ilgai galės sau leisti tokią prabangą, apie kokią net ir sėkmingai dirbantis verslas gali tik pasvajoti?

Nepamirškime, kad didelė dalis šio valstybės ir savivaldybės patalpų yra senos, reikalauja nebe rimto remonto, o rimtos renovacijos, žiemą darbuotojai skundžiasi, kad šalta, nors šildymo sąskaitos – milžiniškos. Kai kurios įstaigos patalpų išlaikymui išleidžia žymią dalį savo biudžeto, o savoms funkcijoms vykdyti, gyventojams paslaugas teikti pinigų nebelieka. Taip ir gaunasi, kad tris litus siunčiam į dausas, o tik litas lieka visuomeninėms reikmėms.

Tokia didelė valdžios įstaigų koncentracija centre sukelia transporto spūsčių, oro taršos, automobilių statymo problemas, nes valstybės įstaigos „generuoja“ didelį skaičių darbuotojų ir interesantų.

Premjeras Algirdas Butkevičius pačioje šios Vyriausybės kadencijos pradžioje žadėjo, kad diegs valstybės nekilnojamojo turto centralizuoto valdymo schemą, nustatys šio turto valdymo efektyvumo rodiklius, sukurs IT paremtą valstybės nekilnojamojo turto valdymo kontrolės sistemą ir t.t. Gražūs žodžiai ir siekiai, bet praėjus pusei kadencijos rezultatų dar nematyti.

Centralizuota nekilnojamojo turto valdymo sistema Suomijoje, Danijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Belgijoje ir kitose valstybėse pasiteisino su kaupu. Jeigu pavyktų viską padaryti taip, kaip kitos šalys, 2 mln. kv. m. nekilnojamojo valstybės turto valdymui reikalingų specialistų skaičius galėtų sumažėti bent penkis-šešis kartus. Net ir per pusę „blogesnis“ rezultatą galėtume jau vadinti didele pergale.

Jeigu centralizuotų sistemų kūrimas per didelis uždavinys, galima viską daryti paprasčiau – koncesijos principu. Lietuvai tai vis dar nepažįstamas reiškinys tuo tarpu praktiškai visose ES senbuvėse kitoks elgesys jau nebeįsivaizduojamas. Valstybė iškeičia brangioje vietoje esantį nekilnojamą turtą į privataus verslo rankas, o šis pastato naują pastatą įstaigai toliau nuo centro. Naujo pastato išlaikymas įstaigai tampa pigesnis (efektyviau išnaudojamos patalpos, mažesnis plotas, mažesni energijos poreikiai ir t.t.), o centrinė miesto dalis gali džiaugtis mažesniu eismu. Lietuvoje per dvejus trejus metus tikrai būtų įmanoma suprojektuoti, suderinti ir pastatyti naują pastatą koncesiniu būdu, ypač Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose, kur nekilnojamo turto kainos centrinėse miestų dalyse didelės.

Užsienyje valstybinės institucijos pastatus dažniau net nuomojasi. O miestų centruose lieka tik tos valstybinės institucijos, kurios susijusios su tarptautiniu bendradarbiavimu arba įsikūrusios istoriniuose pastatuose (Seimas, Prezidentūra, muziejai ir pan.).

Visiškai ambicingas planas būtų Vilniaus pakraštyje, pavyzdžiui, prie vakarinio aplinkkelio, suprojektuoti savotišką naują mikrorajoną, kuriame galėtų įsikurti didesnė dalis valstybinių įstaigų. Tokie sprendimai gana populiarūs pasaulyje: privažiuoti viešuoju transportu būna patogu, aplinkiniuose rajonuose gyvena daug gyventojų, todėl jiems nebebus reikalo belstis į Senamiestį, tarp žinybinis bendradarbiavimas tik pagerėtų, nes ir valdininkams nebereiktų gaišti laiko važinėti po miestą per institucijas. Nebūtina 100 proc. visas įstaigas įkurdinti naujajame rajone, bet didesnę dalį – laisvai. Atlaisvėję plotai bus tokie dideli, kad susidomės ne vienas suinteresuotas NT vystytojas. Smarkiai išaugus pasiūlai kristų ir nekilojamojo turto kainos, vietoj to, kad įmonės mokės milžiniškas sumas už nuomą, galės investuoti į veiklą.

Arba galima viską daryti visiškai paprastai: galų gale rimtai ministerijoms ir savivaldybėms peržiūrėti patalpų poreikį ir parduoti ar išnuomoti nereikalingą turtą, o įstaigas įkurdinti vieną pas kitą. Kiek galima sutaupyti, rodo Informacinės visuomenės komiteto prie Susisiekimo ministerijos pavyzdys: savu laiku jie atsisakė ankstesnių patalpų nuomos ir persikėlė į ministerijos kitos įmonės – Lietuvos pašto patalpas, taip sumažindami išlaidas patalpoms beveik 30 proc.

Valstybės kontrolė 2012 m. atlikusi Valstybei priklausančio turto vertinimą konstatavo, kad nemaža dalis įstaigų nesivadovauja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nurodytais valstybės turto valdymo visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais bei kitais turto įsigijimą, valdymą, perdavimą ir nurašymą reglamentuojančiais teisės aktais. Kitaip sakant – reikalingi teisės aktai yra, bet matyt nėra noro arba kompetencijų juos įgyvendinti.

Greitai bus lygiai du metai, kaip dabartinė Vyriausybė pradėjo darbą. Liks lygiai tiek pat, todėl ir norisi priminti duotus pažadus. Du metai – ilgas laiko tarpas, per kurį galima daug ką padaryti. Nes jeigu vietoj trijų litų į dausas išsiųsime tik vieną – tie du sutaupyti liks institucijos tiesioginiam darbui arba dar paprasčiau – žmogui.

Valentinas Mazuronis – Europos Parlamento narys

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą