Asmens sekimas, slapta jo gyvenamosios ar darbo vietų apžiūra, pokalbių ar susirašinėjimo korespondencijos kontroliavimas bei liustracija (lot. lustratio- peržiūrėjimas, peržiūra) yra operatyvinio tyrimo būdais, įsibraunančiais į privačią sferą. Dėl to šiems veiksmams atlikti privalomas faktinėmis aplinkybėmis ir jas patvirtinančiais duomenimis pagrįstas teismo sprendimas.
Todėl ikiteisminio tyrimo metu prokuratūra, o operatyvinio tyrimo atveju- specialiosios tarnybos privalo įrodyti teismui bet kurios iš paminėtų specialiųjų priemonių panaudojimo prieš konkretų asmenį faktinį pagrindą ir neišvengiamą būtinumą.
Tai savo ruožtu reiškia, kad teismui privalo būti pateikti duomenys, nedviprasmiškai įrodantys, kad tas ar kitas asmuo realiai, o ne tariamai vykdo konkrečią nusikalstamą veiką. Jos negali būti skiriamos šiaip sau, vien tenkinant smalsumą arba siekiant įsitikinti, kad nėra daromas nusikaltimas.
Pagaliau teisėjai, įgalioti spręsti šių priemonių naudojimo sankcionavimą privalo principingai reikalauti šių priemonių panaudojimo faktinio pagrindo ir neišvengiamo būtinumo jas taikyti įrodymų.
Dėl šių priežasčių bet koks ketinimas ar bandymas “palengvinti” operatyvinės veiklos būdų ir metodų taikymą žurnalistų atžvilgiu valstybinės valdžios lygmenyje prilygsta viešam pripažinimui apie kompleksiškai egzistuojančius negatyvius faktus ir reiškinius, o būtent: prokuratūros ir specialiųjų tarnybų darbuotojų visišką neprofesionalumą, visuomenės teisės būti savalaikiai informuotai bei teisės žinoti naikinimą ir pagaliau bandymą įteisinti kaltumo prezumpcijos principus ne tik žurnalistų, bet ir visos valstybės gyventojų atžvilgiu.
