Ak, tie rusai – neprognozuojami, visiškai kaip mes

25
20
- Reklama -

Vytautas Mikalauskas. KK nuotr.

Nežinau, kokiais informaciniais šaltiniais remiasi vadinamieji patriotai ir mūsų slaptosios tarnybos, bet ta paskutinių savaičių isterija „rusai puola“ jau gerokai įgriso ir peraugo visas leistino tarpvalstybinio etiketo normas.

Jokiuose didesniuose portaluose ar didžiosios rusų, ir ne tik rusų, spaudos puslapiuose neradau nieko ypatingo, kas argumentuotai patvirtintų tos mūsų sukeltos isterijos būtinumą. Jei ir surandi kokią žinutę apie Baltijos šalis, tai ji, nors ir neigiama, tikrai nėra kuo nors išsiskirianti.

Suprantu, kad tūlas paranojikas (tikrumoje mes jau, matyt, jais virstame) tuoj pateiks informacijos nebuvimą kaip įrodymą, kad visa tai daroma slaptai.

Jei informacija prasiskverbia į viešumą, tai jau nebėra slapta informacija. Jei slaptą informaciją negeba apsaugoti net mūsų specialios tarnybos, tada už ką mes mokame jiems pinigus? Už pliurpimą?

Bijau, kad tos rimtos informacijos tikrumoje visai nėra, o sukeltasis kipišas siekia paprastų materialių tikslų. Prie viso pridėkime neabejotiną provincialų bandymą įvairiausių politinių jėgų pasinaudoti susidariusia padėtimi ir gausime gana stiprų kokteilį, kuris neišvengiamai veiks mūsų sąmonę. Juk seniai žinoma, kad „jei melą kartosi ilgai ir kuo didesniai auditorijai, tai jis virs tiesa“.

Negalima nuneigti ir tokio argumento, kad nors kruopelytė tiesos visuose tuose pranešimuose privalo būti. Negi mes jau visiškai skelbiamas tiesas „išlaužiame iš piršto“ ir gebame priversti visus kitus tuo patikėti? Ne, sugriežtintos vežėjų patikros, „pieno karo“ faktų paneigti neįmanoma. Jie egzistuoja, bet tai gali būti susieta su tikrais ekonominiais dalykais, o ne su kažkokia ypatinga mūsų politika ar kažkokiais mūsų veikiančių politikų kėslais.

Gebėjimas panaudoti realiai egzistuojančią aplinką savo politiniams tikslams – „menas“, kurio šiandien moko kiekvienoje rimtesnėje politinių technologijų mokyklėlėje. Manau, kad per daugiau kaip dvidešimt metų mūsų politiniai sluoksniai turėjo nors tai įsisavinti.

Kaip žinia, pagrindiniai argumentai, turintys pateisinti tokius kaimyninės šalies vaiksmus, yra mūsų pirmininkavimas ES ir mūsų nenuilstančios pastangos įkalbėti ukrainiečius pasirašyti partnerystės sutartį su ES.

Apie pirmininkavimą aš jau rašiau ir neturio ko bepridėti. Apie Ukrainą – taipogi, tik ten atsiskleidžia vis naujesnių, galbūt anksčiau tiesiog praleistų pro akis įvykių, kurie gali būti susiję ir su mūsų isterika.

Nieko naujo nepasakysiu, tik dar kartą patvirtinsiu, kad Ukraina stovi ant finansinio peilio ašmenų ir jos nacionalinės valiutos ateitis labai miglota, todėl ne viskas taip paprasta su tų dokumentų pasirašymu.

Tymošenkos korta vis dar aisbergo viršūnėje, nors šios ponios klausimu kol kas nė kiek į priekį nepasistūmėta. Politiniai koziriai lyg ir ukrainiečių pusėje. Dabar laukiama atsakymo. Kokio?

Ukrainai verkiant reikia naujos ir ganėtinai stambios valiutinės paskolos, kitaip grivinos laukia neišvengiama devalvacija.

Rusija tai puikiai supranta ir užkulisiuose sūlo 18 milijardų paskolą už pakankamai geras palūkanas.

ES stengiasi pergudrauti visus. Ji nesiruošia pati suteikinėti tokio dydžio paskolų, bet jau kuris laikas aktyviai užsima lobizmu TVF, kuris labiausiai priklauso nuo JAV ir D.Britanijos. Matyt, europiečiai taip galvoja: didžioji užjūrio imperija labiausiai suinteresuota šiuo geostrateginiu kąsniu, tai tegu ir dengia reikiamą sumą. Be to, TVF 2011 metais dėl savo kietakatiškumo įšaldė būtiną eilinę paskolą Ukrainai, todėl dabar tegu moka.O ji ne tokia menka.

Europiečių paskaičiavimu, Ukrainai artimiausiu metu reiks nuo 10 iki 15 milijardų, kad užkimštų vis plačiau atsiveriančią finansinę skylę.

Europiečių argumentai gana svarūs ir geopolitinė padėtis daug geresnė. Kartu su amerikiečių propogandiniais kanalais į ukrainiečių sąmonę įkaltas europietiškojo kelio teigiamas įvaizdis sukūrė tokią aplinką, kai apie 50 procentų gyventojų yra pasiryžę pasukti ta siūloma kryptimi. Dabartyje, kai ukrainiečiu valdančioji dauguma įsprausta į kampą valiutos trūkumu, virš jų galvų kabančiu „Svobodos“ partijos iškeltu domoklo kardu, atsisakyti perimti šią teritoriją būtų tiesiog geopolitinis nusikaltimas. Tačiau mokėti turi amerikiečiai.

TVF, kaip visada, spyriojasi ir už paskolą reikalauja reformų: pirmiausiai sumažinti grivinos vertę kitų valiutų atžvilgiu ir nustoti subsidijuoti dujų kainą buitiniams vartotojams. Tai reiškia, kad įvykdžius tokius reikalavimus, dujų kaina kils, o grivinos perkamoji galia mažės. Tos žirklės prakirps nemenką skylę kiekvieno ukrainiečio kišenėje, kurioje ir taip tesimėto keletas per vargus sutaupytų grąšių. Tai reiškia, kad artėjančiuose Prezidento rinkimuose Janukovyčiui matyti antrą kadenciją kaip savo ausis be veidrodžio.

Tačiau pats įdomumas, kad europiečiai iš TVF reikalauja lankstumo Ukrainos atžvilgiu, remdamiesi tuo faktu, jog Ukraina jau nukentėjo ir dar labiau nukentės nuo Maskvos spaudimo po sutarties pasirašymo.

Kai perskaitai tokį argumentą, kuris tikrai nėra laužtas iš piršto, nes eksporto – importo reikalai tarp Ukrainos ir Rusijos paskutiniais mėnesiais labai pablogėjo, ir sugrįžti prie situacijos mūsuose, kyla daug klausimų.

Mūsų valstybė tapogi planuoja kitais metais skolintis nemenką sumą užsienio rinkose. Jei ukrainiečiams bus suteikta paskola pagal nukentėjusios nuo Rusijos statusą, tai kodėl mes kitokie? Mes taip pat nukentėjome ir mums turi būti kompensuota žala, o paskolos – suteiktos už mažesnes palūkanas. Mes nukentėjome už bendrą reikalą, už mūsų didžiųjų strateginių partnerių geopolitinius siekius, besistengdami juo įgyvendinti ir atvesti ukrainiečius į didžiąją Europos, o vėliau – ir NATO šeimą, todėl mums taipogi priklauso lengvatos. Jei mums sumokės, tai mes pasiruošę ir visus kitus metus tokį politinį kadrilį šokti.

Aišku, tai, ką išdėsčiau, nesukelia jokios euforijos, bet, žiūrint, kaip visa tai pateiksi. Jei po „rusai puola“ vėliava, kuri mumyse jau seniai uždengia visus pragmatinius ir realistinius vyksmus, tai rezultatas gali būti dvigubas ar net trigubas: lengvatinės paskolos ir žalos kompensacija, padėka už Ukrainą ir nauda artėjančiuose rinkimuose.

O kai kas neabejotinai dar ir savo pridirbtas politines kelnes suspės išsiplauti tais „rusai puola“ įprastais skalbimo milteliais.

Sakysite, per menkas tikslas, kad sukelti tokį kipišą? Ne, negi keli milijardai neverti tokių tokių pastangų? Svarbiausia, kad visa tai Lietuvai – šalelei gimtajai. O verslas? O ką verslas? Teneprekiauja su Rytais, teieško patikimų rinkų Vakaruose. „Rusai puola“, gelbėkitės kiekvienas kaip išmanot, tik mokesčius sumokėti nepamirškite.

Keista, kad į visus tuos mūsų išsišokimus niekaip nereaguoja didžioji kaimynė. Nei kokių nors notų skelbia, nei mūsų pasiuntinio pas save kviečiasi. Panaikino vežėjų patikras, grąžins mūsų pieno produktus į savo rinką… Gal jiems tokia mūsų veikla taipogi naudinga? Ak, jau tie rusai – neprognozuojami, kaip ir mes…

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą