Ar Iranas turi teisę gryninti uraną? Atsakymas – taip

0
20
- Reklama -

(Sxc.hU)

Pasaulyje jau dešimtmetį nenutyla kalbos dėl Irano teisės gryninti uraną. Daugelis vakariečių yra įsitikinę, kad Irano veiksmai yra neteisėti, tačiau Minesotos profesorius Williamas Beemanas pasiryžo atskleisti, jog remiantis tarptautine teise nėra jokio pagrindo uždrausti Iranui gryninti uraną. Tarptautinė teisė yra gerokai subtilesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Diskusijas dėl sankcijų labiausiai eskaluoja Jungtinių Amerikos Valtijų vadovai ir Izraelio premjeras Benjaminas Natanyahu. Jie turi visą eilę argumentų, kodėl ne Iranui negalima gryninti urano. Tuo tarpu Iranas atsako, jog teisę jam suteikia Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis, kuria yra pasirašiusi ir pastaroji valstybė.

Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties (NTP) 4 skyriuje aiškiai nurodoma: „Niekas šioje sutartyje negali būti interpretuojama kaip teisės atėmimas vystant tyrimus, gaminant ir naudojant branduolinę energiją taikiems tikslams be diskriminacijos, jei suderinamos I ir II sutarties dalys“.

JAV pareiškimuose skelbiama, jog ši teisė turi būti atimta dėl veiklos, kuri nėra detalizuota sutartyje. JAV sekretoriaus pavaduotoja Wendy Sherman susitikime su Senato užsienio reikalų komitetu pažymėjo: „JAV pozicija visuomet buvo tokia, jog branduolinio ginklo neplatinimo sutartis savaime nesuteikia teisės urano išgavimui. Ji tiesiog reiškia, jog šalys turi teisę vystyti tyrimus ir gaminti energiją. Ir tokios valstybės kaip Vokietija ar Japonija priėmė šią nuostatą kaip teisę. Tačiau JAV nesilaiko tokios pozicijos. Mes laikomės pozicijos, jog kiekvienu atveju reikia žiūrėti atskirai. Be to, Jungtinių Tautų Saugumo Taryba yra suspendavusi Irano urano gryninimą, kol šalis negaus tarptautinio pasitikėjimo. Jie sustabdė ne teisę gryninti uraną, tačiau patį gryninimą. Taigi galima matyti, jog nėra tokios visiems priklausančios teisės gryninti uraną“.

Šis komentaras atskleidė klaidas požiūryje į Irano branduolinę programą. Pirmiausiai JAV neturi jokios teisės pati interpretuoti tarptautinę sutartį, kurią ratifikavo 189 valstybės. Besilaikydamas savo pozicijos Vašingtonas elgiasi vienašališkai negerbdama sąjungininkų ir tarptautinių organizacijų, kurios rūpinasi šia sritimi, pavyzdžiui, Tarptautinės Branduolinės Energetikos Asociacijos (IAEA). Taip mano profesorius W. Beemanas.

Netgi Henry Sokolskis, Branduolinių ginklų neplatinimo tyrimų instituto vadovas, būdamas Irano branduolinės programos kritikas, turėjo pripažinti, jog teisinio pagrindo draudimams nėra. „Ar tautos turi teisę remiantis NTP aktu vykdyti civilines branduolines programas, jeigu jos per trumpą laiką gali baigtis branduolinio ginklo gamyba?“ – klausia jis. Brazilija, Pietų Afrika, Vokietija, Demokratų vadovas ir minėta IAEA atsako – taip. Vadovo nuomone, kad ir kaip vertintume valstybių teisę gaminti uraną taikiems tikslams vienintelis būdas susitarti su Iranu ir susėsti prie derybų kaip lygūs su lygiais, o ne kaip prižiūrėtojams iškart smerkiant šalies ketinimus gaminti uraną energetikai.

Vienašališkas JAV noras vertinti programą išryškėjo 2006 m. Laikotarpyje tarp 2003 ir 2006 m. Iranas pats buvo nusprendęs stabdyti programą kaip “pasitikėjimo kūrimo gestą”. Per tą laikotarpį buvo Iranas turėjo ratifikuoti papildomą IAEA rekomenduojama protokolą, kuris papildė branduolinio ginklo neplatinimo sutartį. Tačiau paskutinę minutę Irano parlamentas neratifikavo šios sutarties. JAV ir kitos valstybės į tai sureagavo greitai ir skaudžiai – paskyrė ekonomines sankcijas. Iranas nepatenkintas tokiais veiksmais atnaujino urano gryninimo operacijas. W. Beemano nuomone toks JAV ir sąjungininkų veiksmas taip pat buvo neteisėtas. Valstybės negali taikyti sankcijų dėl branduolinės veiklos užsienio valstybėse, jos gali tik prašyti sustabdyti veiklą.

IAEA savo ruožtu paprašė tęsti „pasitikėjimo kūrimą“ ir įvykdyti šiuos reikalavimus: atnaujinti branduolinių programų išjungimą, įskaitant bet kokius tyrimus susijusius su uranu; persvarstyti sunkiojo vandens reaktorių konstrukcijas; ratifikuoti papildomą branduolinių ginklų neplatinimo sutarties protokolą; įdiegti skaidrumą ir saugumą užtikrinančias priemones, kurių reikalauja įvairūs tarptautiniai dokumentai.

Tačiau ar tikrai Iranas privalo toliau tęsti „pasitikėjimo kūrimą“? Po to kai įkalčių apie nerado net JAV žvalgyba, abu tyrimai 2007 ir 2011 m. baigėsi išvadomis, jog Irano programos vykdyme neatrasta nieko įtartino. IAEA kiekvieną metų ketvirtį rengia pranešimus, kuriuose prieinama tokios pačios išvados. JAV ir Izraelio kariuomenės raportuoja tą patį – nieko įtartino.

Senatoriaus Rubio buvo klausiama, ar Iranas panašesnis į sutartį taip pat pasirašiusius Pakistaną ir Šiaurės Korėją (kurie irgi atlieka bandymus su uranu) ar į Vokietiją, Braziliją, Olandiją ir kitas sutartį pasirašiusias šalis atliekančias bandymus (viso tokių yra 15). Senatorius atsakė: „Jie (iraniečiai) panašūs patys į save. Jie yra sui generis atvejis. Daugeliu atveju daug pavojingesni už bet kurią kitą valstybę, kurie turi galimybę tęsti grynimą ar turi branduolinių ginklų, ar siekia jų turėti“. Taigi Iranas atrodo vienintele pasaulio valstybe, su kuria elgiamasi būtent taip.

Tačiau situacija gali pasikeisti, šiuo atveju B. Obama yra tarpinės nuomonės. Jis pareiškė, jog aiškiai yra parodęs, kad gerbia Irano žmonių teisę gaminti branduolinę energiją ir tikisi, jog susitarimas išlaisvins nuo sankcijų taikymo. Iranas tuo tarpu atsakė, jog nors nėra nusiteikęs stabdyti programos, tačiau gali aptarti tam tikras detales. Atrodo, kad teisės gaminti uraną pripažinimas yra vienintelis būdas bendradarbiauti su Iranu ir stebėti jų vykdomą programą iš šalies.

Parengta pagal The Huffington Post.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą