Bet…lietuviui gal nedrąsu? Gal jam patogiau ir toliau užimti kitų (paryškinta mano), niekinančių jo tautos dvasinės kultūros praeitį, advokato poziciją? Romualdas Grigas
Jau seniai norėjau parašyti straipsnį šiuo tiksliu pavadinimu (R.Ozolo nukaltas terminas). Šis puikus mūsų filosofas turėjo puikių, gerų savybių. Bet geriausia jų – kuklumas, sugebėjimas pripažinti klaidą. Būtent jis, bene vienintelis iš žymiųjų sąjūdininkų, prisipažino, kad įstojimas į KPSS buvo klaida. Nors dėl to dar galima diskutuoti, nes TADA gal tai nebuvo apsirikimas, o, priešingai, kova už Lietuvos kultūros interesus Konrado Valenrodo metodu.
Tačiau tas būdas, manytina, yra beviltiškai pasenęs „aksominės“ okupacijos metu ir ne todėl, kad joje prievarta tarsi nenaudojama (ji tebenaudojama net ir „demokratinėse“ visuomenėse, „priešams“ naikinti, kai kitaip jų įveikti nesiseka, pavyzdžiai – kenedžių, kiesų „galvų nukapojimas“). Klastingas įsiskverbimas į priešo stovyklą, norint jam pakenkti, informatikos laikais nebetinka. Naudojau tuos metodus ir aš, maniau, kad įsiskverbti pas priešą, bendrauti su juo, naiviai manant, kad taip galima bus jį teigiamai paveikti, yra net pareiga…
Šiandien, šalia prievartos, daug dažniau ir efektyviau naudojami, ypač jau okupuotų tautų išlaikymui pavergimo būsenoje, baimės (grasinimo), prisitaikymo (atitinkamos ideologijos ir moralės skleidimo), propagandos ir šmeižto, įtikinėjimo ir kompromato, papirkimo (netikros „pagalbos“ su tam tikru tikslu), išdavystės (galutinio buvusio priešo nutautinimo ir jo sąmonės suzombinimo, R.Grigas) metodai. Neatsitiktinai papirkimas yra paskutinė pakopa prieš išdavystę, juk ir Judas taip darė.
Kai kas pasakys – išduodama ne tik už pinigus. Taip, ir iš keršto, pavydo, bet tai irgi „at(si)lyginimas“ su priešų ar nedraugų pagalba…
„Nutautėjimo niekšybės paslapčių“ yra daug. Per daug taip esame kitoms tautoms davę savo kultūros ir savo genų. Per mažai pasilikome sau. Išduoti galima tarsi ir neišduodant, neatliekant savo pareigų tautai, šeimai, lietuvybei, Tėvynei, paliekant ją, senus tėvus, net vaikus…
Baisiausia, žinoma, yra valdžios žmonių išdavystė, kai prieškarinė valdžia negynė valstybės, o dabartinė „savo noru“ laisvę atidavė Briuseliui (mes balsavome ne UŽ TOKIĄ ES, ji be tautos valios buvo pakeista).
O gal eilinį kartą apsirikome? Tada turime teisę pasitaisyti, ar ne? Juk dar ne vėlu?
Norėjau šio straipsnelio pradžioje nurodyti ne R.Grigą, bet Maironį: „o, siurbėlės, niekšai, dykūnų gauja…“. Gražiai skamba, bet Ruso ir Tolstojus rašė išpažintis, analizavo save ir savo darbus bei gyvenimą, tik paskui smerkė ar kritikavo kitus. Taip teisingiau.
Mes, lietuviai, darėme daugybę klaidų. Visi. Net R.Grigas, kai sako, kad nutylėjimas ne toks skaudus, kaip tiesos sakymas. Tyla – blogiausia ir skaudžiausia byla. Klydo net R.Ozolas, kai pavadino lietuvių liaudies dainas „staugimu“ ir, būdamas iškilus politikas, nepasiūlė konkrečių būdų, kaip blogį – baltų nykimą įveikti („kodėl griūva mūsų pilys“). Saviplaka, savinieka, savidrabsta, savižudybėmis mes garsūs. Neužtenka teisingai peikti save ir nematyti tautos priešų klastingų veiksmų, bet pradėti kritiką vis tik geriausia nuo savęs.
Nepykite dėl „priešo“ termino, jį naudoja savo oponentams apibūdinti ir „atviros“ visuomenės šalininkai. Tai gal jį gali naudoti ir mažų tautų bei gyvybės išsaugojimo šalininkai? Mes patys, mūsų neveiklumas, mūsų klaidos – didžiausi savo priešai.
Pradedu savo pagrindinių politinių ir pilietinių klaidų ir nuodėmių išvardijimą Jums atvirai, kaip bažnyčioje; kai kurios jų, deja, būdingos ne vien man, tai yra užkrečiamos mažo žmogaus ir mažos tautos socialinės negerovės.
1. Didžiausia klaida – nesirengimas rimtai politinei kovai (turint įsitikinimus!) ir nedalyvavimas rimtai partinėje politinėje veikloje, savotiškas perdėtas baikštumas, kuklumas. Ir ne tik. Juk norėjosi paprasto, ramaus gyvenimo, domėjausi daug įdomesniais dalykais. Politika yra profesija, pasišventimas, didžiulis kryptingas darbas, reikalaujantis pasiaukojimo tautai. O aš maniau, kad „keturkampių“ kepurių savininkai, „daktarai“, „profesoriai“ viską už mus, „paprastus“ žmones padarys. Padarė, vėl nuvairavo į priklausomybę… Taigi, politinis darbas Lietuvai reikalauja ne tik drąsos, kvalifikacijos, bet ir darbo, darbo, darbo (nebūtinai diplomo, daug yra padarę ir nediplomuoti politikai, bet tikras, gilus, nuoseklus darbas yra būtinas, tik jis duoda tikrą kvalifikaciją). Mes , lietuviai, esame svajotojų, poetų, filosofų tauta, o politikai reikia daug (vieno neužtenka) politikos darbininkų.
Ne tik ir ne tiek peikti, kad valdo, esą, vagys, melagiai, parsidavėliai, bailiai, bet eiti darbo dirbti reikia, kitaip lietuvių tauta žus.
Aš, deja, klaidingai maniau, kad užtenka rašyti knygas, peikti „blogiukus“ – ne, taip istorija, politika nedaroma, ji tik „apverkiama“. Mūsų filosofai prirašė net tūkstančius knygų, straipsnių, geriau būtų tapę patriotiniais konservatoriais, socialdemokratais, net patriotiški liberalai įmanomi. Taigi, ta klaida plačiai paplitusi ir mums, žodžio tautai, labai būdinga. Būkime drąsūs dirbti Lietuvai (mūsų herbe – Vytis), būkime Lietuviai, o ne Lėtuviai.
2.Savotiškas baikštumas, drovumas. Palankiausiai vertinu V.Šustauską. Turėdamas daug trūkumų, jis drąsiai sugebėjo kalbėti. Aš drąsiai kalbėti viešai nesugebėjau, kai viename partiniame forume, dalyvaujant žemės ūkio ministrui, atsakingam už laivyną, A.Brazauskui bandžiau kalbėti, kad reiktų nenaikinti, neatiduoti kitiems už dyką laivyno, iš baimės man net kinkos tirtėjo. Kai per TV su a.a. Algimantu Valiukėnu kalbėjome apie tą patį, buvo labai nedrąsu.
Baimę gimdo du dalykai – nepasirengimas, neįpratimas, „įdirbio“ trūkumas ir paprasčiausia baimė. Jaučiausi kaip kaimietis lietuvis Afrikoje, įkritęs į krokodilų pilną upę?
Norint įveikti baimę politikoje, reikia turėti daug draugų, vienminčių, tada nebus baisu, jei „suės“ – liks draugai. Okupacijoje buvo lengva suklysti. Bet tas klaidas visas įveikiau, net girtuoklystę, bet BAIMĘ DIRBTI sunkiau įveikti…Taigi, antra klaida seka iš pirmos.
3. Kairės atsisakymas. Širdimi jaučiau, kad politinė kairė nėra blogis. Net sovietiniais laikais, šalia blogų, lietuvybės ir dorovės naikinimo, buvo daug gerų dalykų (nemokamas mokslas, pigi medicina, lėtas tautos nykimas, pagarbos kitoms tautoms diegimas, pagalba atsilikusioms tautoms, daug gerų mokslo knygų). Būdami sovietų okupuoti, visai nepažinome „negandingų Vakarų“ – tautų totalinio tirpdymo, pinigų kulto, kapitalo priespaudos, melagingos „liberalios“ propagandos, skurdo, nedarbo, išnaudojimo, nepagalbos skurstančioms, atsiliekančioms tautoms, bibliotekų skurdinimo, savų rašytojų išmetimo iš jų ir mokyklų ar nepriėmimo. Nesupratau daug dalykų (nors skaičiau K.Markso „Kapitalo“ pirmą tomą), kad finansinis, „liberalus“ visuomenės valdymo metodas – kilpa ant kaklo tautoms, o ne „pagalba“…
„Laisvė“ atrodė tokia viliojanti – tas stebuklinga žodis „laisvė“… Nors, rašydamas knygą „Politinių idėjų sistema“, žymia dalimi jau ištaisiau šią savo „ideologinę“ nuodėmę, bet labai jau nedrąsiai. Kaip moteris negali būti pusiau nėščia, taip ir socialistu negalima būti „pusiau“. Tad ir ideologijoje, ir visoje kitoje politikoje neturi būti baimės, neaiškumo, vinguriavimo, netiesumas yra rimta nuodėmė.
Pasitraukimas iš LSDP irgi buvo klaida. Iš pradžių buvau tikrojoje, S.Kairio partijoje, kai jau pamačiau, kad joje valdžią užėmę tie, kurie ją nori sujungti su buvusiais komunistais, nuo kurių jie (būdami nepartiniais ar net buvusiais tremtiniais) niekuo nesiskyrė, užėmiau iš pradžių priešišką, o paskui „klastingą “ poziciją – tegul jungiasi, jei niekuo nuo jų nesiskiria, nes kitaip ir toliau apgaudinės žmones, apsimesdami, kad yra kitokie. Ypač „supykau“, kai „brazauskininkai“ ėmė pardavinėti dujotiekius(ar dalį jų), sakiau sau, juk tai šalies teritorija.
Bet toks susipriešinimas su kairiaisiais, nepaisant to, kad jie dirbtinai kūrė kapitalistus („nėra kapitalizmo be kapitalistų“) vis tik nebuvo geras, NES KENKĖ TAUTOS VIENYBĖS IDĖJAI, KURIOS EMĖS –VISI ESAM NE ŠVENTIEJI. Ne pykti reikėjo, o pasilikti tarp BIČIULIŲ, nors ir netobulų, socialdemokratų ir nuoširdžiai, gerbiant net Kapitalo tarnus, bet atvirai ir principingai, demokratiškai kovoti jų viduje.
Išeiti iš visur lengviausia, o sukurti ar rasti gerą partiją – vienintelę realios veiklos galimybę – ypač sunku.
Keista, būdamas SD net dažnai balsuodavau už kai kuriuos „konservus“ (turiu omeny tų pažiūrų žmones, o ne visus partijos narius), nes jie man atrodė ir kairesni, ir patriotiškesni už buvusius ir esamus „internacionalistus“. Ir čia apsirikau, nes, pasirodė, kad ir tie, kaip ir kai kurie politiniai lakūnai, lygiai taip pat pardavinėjo ir išdavinėjo Lietuvos, net šeimos dorovės (konservatoriai!) interesus.
4. Vaikai užaugo geresni už mane. Bet nesugebėjau užkrėsti jų rimtam politiniam darbui. Vaikų auklėjimas apskritai skaudi Lietuvos tema. Patriotinio ugdymo mums VISUR, mokyklose, bažnyčioje , žiniasklaidoje , etc., stinga. Kažkodėl „politika“ Lietuvoje laikoma vos ne gėdingu dalyku, bet politinė prostitucija (R.Grigas) –negėdinga…
Ir mane „nacionalistu“ padarė ne tėvai, o teta Zosė ir panelė Bronė (buvo tokios moterys), tėvams tada buvo labai pavojinga apie tai kalbėti žiopliukams vaikams (bet tos „panelės“ kalbėjo…).
Ne žodžiais, o PAVYZDŽIU, autoritetu auklėjami vaikai. O mano gyvenimas nebuvo pavyzdingas, tai didelė nuodėmė.
Beje, dabar tėvams „liberali“ valstybė (tai „mano asmeninė nuomonė“ a la J.Bernatonis, ir taip yra visuose mano rašiniuose) jau nebeleidžia tėvams auklėti savo vaikų, o pati ugdo kartais net ne tik ne patriotiškai, bet ir nekatalikiškai, amoraliai.
5. Per didelis polinkis į diplomatiją. Kritiškais atvejais ji reikalinga, turiu omenyje „klastingą“, apgaulingą diplomatiją. Apsimetimas, melagingas pataikavimas būdingas silpniems žmonės ir silpnoms, baudžiauninko kompleksą turinčioms tautoms.
Kadaise su a.a. O.Pajėdaite pasiūlėme (tai buvo liaudies aktyvios veiklos laikai) sąjūdininkui J.Marcinkevičiui projektą – „apgauti Maskvą“. Atseit, reikia pasiūlyti Maskvai idėją – ji palieka mums Kovo 11-osios Aktą, o mes deramės su ja dėl sąlygų vėl „stoti laisvai“ į SSRS, taip vilkindami, mulkindami juos, laimėdami laiko… o gal ir išsiderėdami geras „konfederacijos“ sąlygas. Gerai, kad (nors dalis sąjūdiečių galimai parėmė, nežinau, ar visa tai pasiekė Maskvos „ausis“) LKP (LDDP) visa tai atmetė kaip per drąsų projektą ir Lietuva buvo priversta užšaldyti Kovo 11 d. Aktą.
Laisvės klausimas neturi būti diplomatijos objektu, tai buvo klaida. Geriau užšaldyti nerealią nepriklausomybę, negu atsisakyti realios, tikros LAISVĖS vilties. Atvirai pripažįstu, kad Z.Šličytės, N.Rasimavičiaus, „kauniečių“ radikali pozicija (tada vyko diskusijos spaudoje) buvo teisingesnė, negu mano naiviai „diplomatinė“.
6. Ir pabaigoje, vėl baimė. Taip atsitiko todėl, kad, matyt, pasąmonėje labai bijojau, kad didysis melagis, žmogus „geležine šypsena“ kraujuje paskandins mūsų laisvės siekį. Dievas ir B.Jelcinas, tuometiniai Rusijos inteligentai, padėjo Lietuvai atgauti laisvę, bet nesugebėjome tuo tinkamai pasinaudoti.
Didelė dabartinė mano ir mūsų visų, jaunieji, kaltė, kad nesugebėjome tos laisvės išsaugoti. Juk dabar valdžia tik aklai vykdo Briuselio direktyvas. Nekaltinkime valdžios. Nedirbamame lauke piktžolės auga. Tai gal aš ir prieš NATO? (Ne, NATO-taip, bet … ar apgins, jei patys nesiginsime, be to, NATO negins mūsų juk nuo ES virsmo imperija?).
Išvardinau pagrindines politines savo klaidas, nuodėmes. Gyvename įdomiais, sudėtingais laikais. Daug klaidų priežasčių, bet didžiausia – baimė. Tiesa padaro žmones laisvais, drąsiais. Tačiau nebūna tiesos be teisingumo. Valstybė be teisingumo – apvagiamų bailių ir juos apvagiančių ar neginančių nuo plėšikų lizdas. Ji pasmerkta išnykimui, vergovei. O tauta be valstybės irgi ilgai išlikti negali… Bet nekaltinkime abstrakčios valstybės, ji –tai mes.
Kodėl taip „nusidėjau“? Juk ne aš vienas… Kodėl nedirbame, nedirbome? Ir dabar kai kas nedirba.
Gal Idėjos stinga, tautinės , teisingos, visiems priimtinos valstybinės idėjos ? Gal Pinigų ir Prievartos kultas, skleidžiamas visais, kanalais kaltas? Juk reklama viską gali įkalti į galvą. Naujas (ar labai senas?) Pinigų, „gero gyvenimo“ ir Kosmopolitizmo kultas galingas. Nors jis oficialiai droviai nutylimas (tik kartais atvirai išsakomas, neseniai vienas pasakė, kad mums nebereikia „kabintis“ savo tautos „teiselių“), bet pagrindinėje Vilniaus aikštėje pagrindinis paminklas JŲ SĄMONĖJE (o gal ir mūsų?) – jau seniai ne Vytis, ne Nežinomas partizanas ar Savanoris, ne Motina ugdanti vaiką lietuvybės dvasia, bet NEMATOMAS AUKSO VERŠIS jau seniai stovi. Tai gal atvirai jam ar Jo pseudolaisvės Orakului paminklą Lukiškių aikštėje (kur buvo kankinami Lietuvos patriotai) ir pastatykite, ponai? O gal taip ir bus Ateityje? Juk Kosmopolitinis Pinigų Kultas vis įžūlėja…
Gal todėl tiek daug mūsų realiame gyvenime lietuvybės atsisakymo, nepagarbos savam žmogui, pataikavimo svetimiems, mišrių šeimų (tai reklamuojama), toks palankumas nutautinimui – didžiausias pavojus per i(m)igraciją – tiek daug svetimų vardų vaikams, užmiršus gražius baltiškus, toks tarnavimas „išrinktoms“ galingoms ir turtingoms tautoms, užmiršus mažąsias ir pačią Gyvybę. Tiek daug negero tylėjimo didžiojoje žiniasklaidoje, mokyklose, bažnyčiose…
Jaunieji, dirbkite, nekartokite mano ir kai kurių mano ir mano kartos bičiulių politinių klaidų – aksominė okupacija bus ne mažiau žiauri Jums, negu prievartinė buvo mums. Jei neginsite savo tautos, valstybės, nebus kas ir jus gina.
Beje, yra Vilties spindulėlis? Prezidentė paskutinio pranešimo metu tylėjo apie užsienio politiką. Gal tai geras ženklas? Gal ji mąsto? „Europa“ vėl nori iš ES padaryti vieningą imperiją, taip ilgainiui pavergti, nutautinti tautas. Dar ne vėlu ištarti veto, paremti lenkus, vengrus, čekus, kovojančius prieš naują kolonizaciją; gal kas nors valdžioje suprato, kad net ir „draugų“ kolonizacija yra žudanti tautos laisvę ir jos kultūrą.
Juk estai ir islandai, vieni žodžiais, kiti darbais, IŠDRĮSO… Neseniai pamačiau akademiko Z.Zinkevičiaus (kolegų politikų išduoto ir atstumto akademiko, bailiai mūsų neapginto) žodžius „Respublikoje“. Mums visiems turi būti gėda, kad nebeginama sena, garbinga kalba, išduodamas mūsų raštas, kad Vilniaus „krašte“ galimai jau net gatvės greit bus vadinamos lietuvių ir lietuvybės žudikų lenkiška rašyba (bet kažin ar tikrų lenkų?) parašytais vardais.
Lietuvos jaunime, esu kaltas, kad padariau Jūsų labui per mažai…
Jonas Siaurukas
