Aktualios temos „liturgika“ [Kai kurie publicistiniai pastebėjimai]

12
11
- Reklama -

sxc.hu nuotr.

Už įvairių narkotikų (ar verta juos čia vardinti, o ir nesu tų dalykų žinovas) visame pasaulyje, taigi, ir mūsų Lietuvoje, gaminimą, laikymą ir pardavinėjimą šiandien ypač griežtai baudžiama. Verslas narkotikais vieniems tikra aukso gysla, kitiems – baisi, žmones luošinanti ir žudanti tragedija. Apie „didžiuosius“ narkotikus daug kalbama žiniasklaidoje ir t. t., todėl, apsiribodamas šiais keliais žodžiais dėl jų, ir užsičiaupiu. Mano šio straipsneliuko tikslas kitas: pajudinti už peties tą, jaunesnįjį, ponios Narkomanijos brolį – nevalyvą prasmirdėlį – ponaitį Nikotiną (o proziškai ir „nuogai“ sakant – masiškai išplitusį rūkymą viešose vietose). Prieš šią žmonijos rykštę, atvirkščiai negu prieš kvalifikuotus narkotikus, užsimerkia kone visos valdžios, tik vienose šalyse ji daugiau ribojama, kitur mažiau. Mūsų krašte apie tai beveik nerašo laikraščiai, ir retokai mini speciali medicininė literatūra. O juk rūkymas visuomenei irgi daro didžiulį neigiamą poveikį, ne vien rūkoriams ardydamas sveikatą, tačiau nuodydamas ir greta jų esančius nerūkančiuosius. Rūkymas nūdienėje Lietuvoje įgavęs epidemišką mastą ir katastrofiškai plinta. O tos kelios vangios valdžios priimtos kosmetinės priemonės prieš šį košmarą, juokingai menkos ir beveik nepastebimos. Apie tai porą žodžių vėliau.

Šiandien viešose vietose rūkoma visur, veik be jokių apribojimų, be jokių draudimų ir nuobaudų. Jeigu labai jau retai kur ir pasigirsta nedrąsus plonas balselis prieš košmarą, jis visada paprasčiausiai šaltu veidu lieka neišgirstas. Ir nuo to parduotuvėse įvairiausių rūšių spalvotų cigarečių pakelių nė kiek nemažėja. Nesvarbu, kad jų kainos solidžios (aš tai jų tai už dyką neimčiau!), ši prekė turi didžiulę paklausą ir ją, kartu su maisto produktais, į krepšelį įsideda toli gražu ne vien vyrai…

Rūko šimtai tūkstančių, milijonai žmonių! Nuodijasi nikotino dervomis meno pasaulio atstovai – poetai, prozaikai, dailininkai, dainininkai… Švampia ministrai, visokie direktoriai, vedėjai ir vedėjukai, jų pavaduotojai ir pavaduotojų pavaduotojai, džiovintas „šunų išmatas“ su čemeryčių lapais ir durnaropėmis į plaučius pasigardžiuodama traukia varguomenė…

Lietuvos sostinėje, kur aš gyvenu ir kur rūkymas itin išplitęs, dūmijama gatvėse, parkuose ant suoliukų, prie spaudos ir kitokių kioskų, ligoninių ir poliklinikų durų, prie seimo rūmais vadinamo tvarto ir mūsų Martyno Mažvydo bibliotekos, nuodijasi kaimynai ir nuodija savo nerūkančius kaimynus namų balkonuose. Kartais transporto priemonėje keleiviams maloniai pakelia nuotaiką nežinia iš kur salone pasklidęs nikotino kvapas… Tai autobuso vairuotojas, slapta užspaudęs delnu cigaretę, apsidairęs, ar kas nemato, godžiai, bet reguliariai už vairo ryja „išganingąjį nektarą“.

Tiesa, galų gale mielaširdingoji valdžiukė buvo priversta priimti kažkokį įstatymą ar potvarkį nerūkyti viešojo transporto stotelėse ir daugumoje (k)avinių, bet tai lašas jūroje. Ateini ankstyviausią tyrą rytą į autobusų stotelę, o tolėliau, ne stotelėje ant suoliuko, užėjusi prieš vėją mergužėlė, ar koks snargliuotas fircikas, teisiausiai ir ramiausiai lyg niekur nieko plėšia dūmą! Nesvarbu, kad jie tyčia, ar netyčia, iš kvailo bukumo, ar įžūlaus ciniškumo užlindę taip, kad vėjelis neštų smarvę ir terštų gaivų ryto orą laukiantiems kitiems keleiviams! Jie stotelėje nerūko, jie pasitraukę nuo jos kone 3 – 5 žingsnius! Ir daugiau nei juokingi pasirodę pranešimai, kad Vilniuje ten ir ten „nubausta“ keliais litais 18 – 27 smirdžiai, kai jų iš tikrųjų turėtų būti mažiausiai 1800 – 2700! Ir jiems reikia iš piniginės iškrapštyti ne kelis simbolinius litus, o kukliai pradžiai bent po 100 ir daugiau litų! Tačiau sizifinė kova prasidėjo! Kas ką įveiks?

Dar sugrįžtant prie to paties, norisi papildyti, jog kai rūkorius gatvėje baigia sučiulpti „ritualinį“ – šlykštų velnio vėmalą – atsainiai sviedžia nuorūką („konsarą“) ant šaligatvio, atsikrenkščia ir net užsimerkia iš malonumo. Kitas, žiū, ryte ryja tą šlykštalą į plaučius net atsidarius troleibuso ar autobuso durims ir paskutinę akimirką meta iš burnos „turinį“ po transporto priemonės ratu. Ir po to stypso viduje už nugaros, dvokdamas it perpildyta išvietė! Kur nori suk nosį nuo to „garbaus“ keleivio! Tai bent tvarkelė, tai bent aukšta mūsų sostinės kultūra! O valytojos kasdien kilogramais šluoja tas kokčias, dvikojų nulaižytas nuorūkas, sizifiškai tvarko, švarina šaligatvius, o čia pat stovintis civilizuotas pitekantropas ožio fizionomija vėl jai po kojomis sviedžia rūkstančią šiukšlę! Būtų mano valia, tokiam gauryliui gerai užtvatinčiau lazda per galvą, išreikalaudamas 100 litų pabaudą ir dar „užsigardžiavimui“ magaryčių priversčiau keliaklupsčiam nurinkti pusę kilometro nuorūkomis nusėto šaligatvio! O, tai būtų pinigėlių į švaraus Vilniaus miesto biudžetą! Tada būtų galima pašalinti kažkokio kenkėjo šunsnukio (be abejo, rūkančio!) funkcionieriaus išmislytus „bliūdus“ prie suoliukų „kultūringiems“ chuliganams nuorūkoms mesti (koks, vis dėlto kenkėjiškas pasityčiojimas iš nerūkančiųjų teisių, gal dar ne, pasakysite?). Juos skubiai reikia perkelti velniop į atokias vietas, kur galėtų visi prasmirdėliai patogiai sukišti užpakalius, kur būtų galima jiems įrengti spjaudykles ir kitokių šiuolaikiškų „atrakcionų“. Gražios ir kilnios mano fantazijos, ar ne? O dabar… Ką ir bešnekėti!

Pastaruoju metu vis dažniau ir ciniškiau ėmė rūkyti moterys, o ypač – jaunos merginos. Nors daugelį metų gyvenu Vilniuje, tačiau tokio masiško dailiosios lyties atstovių nuodijimosi nikotino narkotikais, kaip kad šiandien jų giminė daro, dar neteko regėti. Jos, matomai, tai suvokia kaip aukštos kultūros taisykles, gilią erudiciją, eleganciją bei estetinį, etinį ir politinį išsiauklėjimą. O iš tikrųjų tai yra visiškas protelio suvištėjimas, valios neturėjimas, negailestingas savo sveikatos ardymas. Tai taip, jaunosios būsimų debiliukų mamytės?.. Patikėkite, kad iš jūsų rausvų lūpyčių (atsiprašau, kavos, česnako bei tabako mišrainės) sklinda nepakartojamas kvapelis ir jo šleikštus šleifas driekiasi paskui jus gatve, nerūkančio žmogaus nosiai sukeldamas tokias asociacijas, jog gal geriau jų čia nepoetizuoti…

Stebina ir piktina faktas, jog stambi ir pastovi rūkorių rinkimosi vieta yra Vilniuje prie buvusio fontano palei pat seimo rūmus (didžiosios pavadinimo raidės, mano nuomone, ši įstaiga tikrai nenusipelnė ir aš jos niekada niekur nerašau – gal ir patį seimą reikėtų pavadinti, pvz., „Tinginių buveinė“, „Dykaduonių bezdykla“, ar „Lietuvos gėda“…). Na ir, žinoma, prie nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos. Čia yra tikra smirdalių Meka! Ateini per pietų pertrauką truputį atsipūsti, įkvėpti gryno oro, paspoksoti į mažai ką prastesnę už mano tėviškėje buvusią, o dabar fontano piramidę Vilniuje apsupusią, kačių pievaitę, „sukombinuotą“ už varganus centų likučius nuo seimūnų kuklių algų vietoje buvusio jaukaus vandens tvenkinėlio, o čia tau iš dešinės ir kairės neša jau gerai pažįstamą, bjauriai salsvą, vemti verčiančią, nikotino smarvę!

Šioje vietoje prieglobstį randa tokio amžiaus jaunimas, kuriam dar ne per vėlu motinos krūtį žįsti, arba iš buteliuko per žinduką pieną siurbti… Apie vyresnį lankytojų kontingentą išvis tyliu. Atkicena iš pažiūros visai nebjauri panelytė, dorumu įsikūnijusiu veideliu, mėlynomis akutėmis, atsidaro savo rankinuką, išsiima… pakelį (o Viešpatie!) nuodų ir, grakščiai čirkštelėjusi žiebtuvėliu, užsidega „gardėsį“! Še tau, boba, ir Devintinės! Ir jeigu jai nedrąsiai ir mandagiai ką pasakysi tuo klausimu, ji gal išvis tylės, gal ką atsikirs, tačiau iškart priešiškai ir demonstratyviai atsivers konspektų sąsiuvinį ir dar daugiau užplėš tarp žavingų lūpyčių įkištą nuodagalį. Bet tikrai nepakils ir nenueis. Netikite? Tai atsilankykite ir patys išvysite, ar aš ne tiesą sakau. Jeigu tik nerūkote, tai tikrai iš ten skubėsite mauti šalin! Na, kita gražuolė, gal dar turinti krislą sąžinės ir gėdos, įlenda prisismardinti prie tvoros už pušaičių. O berniukai dobiliukai! Šie tai jau plėšia dūmą-gardumą visu pajėgumu, savo šaunumą paįvairindami tradiciniais rusiškais triaukščiais! Ir taip tęsiasi čia metų metais, reikalai nebent tik progresuoja!

Kokia išvada? Labai paprasta: po Lietuvos „širdies“ – seimo langais yra legali, ramiausia ir saugiausia įžūlių chuliganų prieglauda! Vieni niekai, kad jie teršia aplinką, kaišioja nuorūkas tarp suoliukų plyšių, užokupuoja vietas nerūkantiems, bet svarbu tai, kad patys seimūnai ten irgi dūmija! Užuot iš dyko pasipinigavimo ir vaidinančių šikančius katinus, priėmę nors dėl akių kokį sumautą, draudžiantį tokioje vietoje chuliganinti įstatymėlį, šie apsimetėliai specialiai „tempia gumą“, kad patys galėtų ten su cigarete dantyse, mobiliu telefonu, apimti politinės nirvanos, tvarkyti reikalus! Naivu ir beviltiška net pagalvoti, kad čia kada gali pasirodyti kokie du trys civiliai persirengę policininkai ir dailiai iš eilės apsukti ratą aplink „poilsiautojus“! Ir aišku, mandagiai visiems surašyti solidžias baudas. Tai ko jūs, žmonės, norite? Čia tik menkas pavyzdėlis, kaip seimūnams rūpi tvarka ir švara („demonstruojama“ jų pačių panosėje!) Lietuvoje, nes net ir tokio menko klausimo jie metų metais nepajėgia išspręsti…

Daugiau ten nesėdžiu ant suoliuko, o neriu tolyn pro šalį nuo smarvės, nes pabodo gadinti sau nervus, chuliganams darant pastabas, kai tos pastabos yra donkichotiška kova su vėjo malūnais.

Kas atsitiktų, jeigu, tarkim, prieičiau prie rūkoriaus ir spjaučiau jam į snukį? Tai kiltų skandalas, ką? Mane palaikytų psichiniu ligoniu, bepročiu, kaipmat iškviestų policiją ir greitąją, ir momentaliai būčiau sutvarkytas it šilta vilna. O kai dvokiantis chuliganas, strapalinėdamas greta, pučia tau į veidą nuodus, tai visų priimta normalybė! Kas čia, paibeliai griebtų, galų gale darosi, negerbiamieji apyponiai seimūnai, palei savo „Bachčisarajaus fontano“ sieną irgi smardinantys orą, bet tik kur kas brangesniu mėšlu – Vakarų produkcijos plaučių ir gerklės vėžio užkratu! Dūmykite savo Augijaus arklidėse, kurių per partijukių rietenas taip ir nepajėgėte išsimėžti. Tai kokią elementariausią tvarką jūs galite įvesti Lietuvoje, jeigu toliau savo nosių nematote? Juk suoleliai jūsų pilies pasienyje kas centimetras kaišyte prikaišioti tų pačių nuorūkų. Visų rūkorių „suvenyrų“ net jūsų prestižiniai valytojai ankstyvais rytais nesuspėja iškrapštyti!..

Dar „maloniau“ būna, kai naktį pabundi vėlgi pažadintas baisios smarvės. Ogi brangiausias kaimynėlis papsi balkone cigarą! Ir jau miego kaip nebūta, nuotaika sugadinta, įsiskauda galva, tenka degti naktinę lempą, imti gerų eilėraščių knygą ar kokį romaną, lįsti į vonią ir taip laukti aušros (nežinau, kaip kiti mano amžiaus žmonės, tačiau nubudęs trečią ketvirtą valandą ryto jau retai kada sudedu bluostą). Kitas kaimynas, manydamas, kad jis elgiasi padoriai, traukia liulką tupėdamas ant klozeto arba net maudydamasis vonioje ir galvoja, jog nuodai ventiliacijos sistemos vamzdžiais išlėks pro stogą į orą. O tie nuodai patenka į nerūkančiųjų butus ir tą galiu tikrai patvirtinti, kad labai dažnai mūsų kambariuose nei iš šio, nei iš to ima ir prasmirsta bjauriu tabaku. Nors gyvas į žemę lįsk – nuo rūkoriaus niekur nepabėgsi: jis tarsi pragaro Dievas Šėtonas yra visur ir visada greta tavęs!

Dar pridursiu, jog mūsų devynaukštyje, masiškai nuomojamuose butuose gyvena į Vilnių iš kaimų suvažiavę „ereliai“ – studentai. Jie čia yra didžiausio chamizmo ir įžūlumo individai! Šie sugyvulėję dvikojai tyčia meta nuorūkas pirmame aukšte prie lifto durų, rūko uždarose patalpose, o laiptinė, laiptai ir šaligatvis (nuorūkas banditai iš viršaus svaido naktį pro atdarus langus, tad gali ir ant sprando žariją pataikyti – visai realus šansas!) kiekvieną rytą sėte nusėta šiais degradavusių Vilniaus emigrantų „suvenyrais“. Pabandyk ką tokiam apžėlusiam pitekantropui papriekaištauti, zombį sukritikuoti… Čia pat nuo jo gali gauti į snukį, išgirsti kur kas „dailesnių“ žodelių, nei dabar įkvėpimo apimtas rašau arba, pačiu geriausiu atveju, grįžęs iš darbo į namus, gali rasti išteškintus langus!

Skaitydamas nuotykių romanus apie indėnus nelabai tikėjau (ten rašoma), kad tabako dūmų kvapą galima užuosti iš labai toli, maniau, jog tai kūrybinė autorių fantazija. Jokios fantazijos, gerbiamieji! Tie rašytojai buvo šimtą kartų teisūs! Vasaros pabaigoje grybauju miške ir ūmai užuodžiu patologiškai nepakenčiamą ir į įniršį visada mane varančią nikotino smarvę. Koks velnias, manau sau, gal kažkoks niekšadirbys nuorūką numetė, dar gaisras kils! Dairausi, ieškau tos nuorūkos, niekur nieko nerandu. Ir staiga išgirstu tolumoje trakštelint šakelę… Gal už kokio 100 metrų, gal kiek arčiau, vos pro krūmus matosi, kiūtina sau sukumpęs žmogelis, o tarp dantų jam „išganingoji žarija“ smilksta… Oras ramus, gaivus, be vėjelio… Manau, kad jokių komentarų čia nereikia. Net gamtoje, kur tyra palaima, nerūkančiam žmogui iš toliausiai galima užuosti tabako smarvę. Tai ką kalbėti apie Vilniaus geležinkelio ir autobusų stotis, jų peronus, mūsų miesto labai kreivą veidrodį, tą nuvalkiotą vizitinę kortelę, kur ant cigarečių sukeltų dūmų debesų laisvai kirvis išsilaikytų! Ir jokių baudų, jokių draudimų… Rūkoriai čia irgi (kaip ir visoje Lietuvoje) jaučiasi pagerbti it inkstai taukuose… Beje, šalies kaimuose lygiai tas pats!

Žinia, tabaką švampia daktarai ir direktoriai, prezidentai bei karaliai, rūko, kaip jau čia minėjau, visas pasaulis. Ko gero, šis velnio sukurtas tabakas irgi prisideda prie ozono naikinimo planetoje… Tai negi greitai teks cigarečių dūmais ir nerūkantiems visur kvėpuoti, kai rūkytojai sunaikins Žemės orą? Štai prie ko prisiritome! O mūsų visos valdžios visais lygiais (neskaitant neseniai padarytų kelių kosmetinių pastenėjimų) it į kelnes prisikrovusios tyli. Ir tyli jos ne šiaip sau, o sąmoningai, kadangi rūko kone visi ministrai, kone visi seimelio nariai bei, kaip minėjau, visokiausio rango virši(ki)niekėliai. O jeigu dar pripliusuosime žiniasklaidos atstovus bei visas rūkančias jos atstoves, tai 99 procentai jų irgi sėkmingai trūcinasi šiuo prakeiktu vėmalu. Taigi, žurnalistai taipgi absoliučiai nesuinteresuoti savo žodžio ginklą nukreipti patys prieš save! Kas dar jums čia neaišku? Taip ir slenka dienelės su žarija panosėje. Ir snarglys gal mažiau varva, ir musės vasarą per pusę kilometro tos gyvos užsibalzamavusios mumijos baisiausiai vengia. Bet drįsčiau teigti, kad dėl tokios „naudos“ vargu ar verta atnašauti šią kur kas brangesnę auką…

Ką darysime toliau, ponai draugai ir ponios bei panelės draugės? Aš, balta varna, beveik visada brendanti tik prieš srovę, tai ir paklibinau snapu už skverno lietuvaitę Problemą, tačiau kažkodėl manau, kad gaila šių sugaištų minučių – juk per nago juodymą niekas nekrustels. Netikiu, kad po šio išsiplūdimo iš „Karšto komentaro“ skaitytojų taps nors vienu rūkorium mažiau. O juk tikrai būtų nuostabu, jei taip atsitiktų. Jausčiausi laimingas, iš velnio nagų ištraukęs nors vieną nuodėmingą dūšelę ir tuo pačiu perskaičiusiems mano straipsniuką davęs impulsą bent jau pradėti galvoti, ką teigiamo žmogui duoda rūkymas.

Baigdamas prisiminiau gero savo bičiulio, poeto Alfonso Žinevičiaus žodžius: „Albinai, kai užbaigsim girtuokliavimą, tai tą progą atžymėdami, kad pasilaksim!“ Nors tiek… O ką darysim, kai nesiliausime rūkę?!..

Albinas DEGUTIS,

Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų

sąjungos narys

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą