Apie mūsų nepriklausomą užsienio politiką (1)

13
6
- Reklama -

Vytautas Mikalauskas (asm. nuotr.)

Pasakysiu atvirai, nemėgstu veltis į mūsų valstybės vidines politines kovas, bet kai man visais žiniasklaidos kanalais ir visomis spaudos priemonėmis pradeda kalti galvon, jog visa tai, kas pastaruoju metu vyko Lietuvos – Rusijos pasienyje ar tebesitęsiantis „pieno karas“ yra Rusijos kerštas už mūsų šalies vykdomą užsienio politiką, aš imu labai ir labai abejoti. Kodėl?

Apie kokią užsienio politiką kalbame? Kada mes ją turėjome? Gal trumpame laikotarpyje po to, kai griuvo TSRS, bet ir tai labai greitai prisitaikėme likusios supervalstybės troškimams ir nuplaukėme pasroviui. Ar vizų išdavimas, kartas nuo karto savo kultūrinio paveldo pristatymas, pastovus stūgavimas Rytų pusėn, kitų nurodymų aktyvus vykdymas ir yra savarankiška užsienio politika? Nejuokaukime ir nejuokinkime svieto.

Šiandien, kai mums teko pusmetis pirmininkauti ES, geriausiu atveju mes tegalime būti šios organizacijos ruporas arba savotiškas autoatsakiklis, kuris gautą „pirmosios pagalbos“ prašymą nukreipia tiems, kurie realiai gali atsiliepti ir imtis spręsti iškilusią problemą. Tik tiek. Nei daugiau, nei mažiau. Tokia yra tikrovė ir nereikia jos slėpti.

Už tai, kad būtent taip elgtumėmės, mums kiekvienais metais prie biudžeto ta pati ES prideda reikšmingą sumą, be kurios jau seniai mūsų kraštas būtų priėjęs finansinį liepto galą.

Aš suprantu, kad kai kam šitai skaityti yra nemalonu ir net koktu, bet bandyti visa tai neigti – vadinamasi, sąmoningai vengti pažvelgti tikrovei į akis. Todėl visos tos kalbos apie savarankišką užsienio politiką ir perdėtas susireikšminimas šioje srityje tik mums vieniems ir atrodo realybe, visiems kitiems – naivus atgimusios valstybės mažavaikiškumo kompleksas, kuris ES didžiąsias valstybes jau seniai erzina.

Taigi, jei tokia realybė, tai kokių galų mes erzeliojame ir kodėl Rusija ėmė mus už apykaklės? Visų pirma dar kartą prisiminkime, kaip visa tai prasidėjo ir kada?

Rugsėjo viduryje, papildomomis mūsų vežėjų patikromis. Ir realiai tai iššaukti galėjo tik mūsų Prezidentės vizitas į Vašingtoną ir kažkokie Baltųjų Rūmų sprendimai, kuriems mūsų Jos Ekscelencija neprieštaravo ir kurie galimai sukėlė Rytų kaimynės nepasitenkinimą.

Beje, JAV ir Baltijos šalių politinėje deklaracijoje sakoma, jog „Baltijos šalys svariai prisideda prie NATO misijų vykdymo ir yra įsipareigoja plėtoti Aljanso pajėgumus, reikalingus kolektyvinei gynybai“.

Kas galėtų slėptis po tais įsipareigojimais, jau rašiau ir galimus sprendimus įvardijau. O Rusijos vienšališkų sustiprintų patikrų pradžia labai sutaptų laike.

Susitikimas Vašingtone įvyko rugpjūčio 30 dieną. Atmeskime savaitę G-20 reikalams, dar pridėkime kitos savaitės pora dienų informacijos pristatymui bei beveik tiek pat pasiruošimui, ir priartėsime prie žinomos datos.

Esu teisus ar neteisus – parodys ateitis. Tai, kad mes apie galimus patvirtintus susitarimus Vašingtone nieko nežinome, tai dar nereiškia, jog nieko panašaus negalėjo įvykti ar apie juos neinformuoti kaimynai.

Pabrėžiu, kad visa tai tinka, jei rugsėjo viduryje prasidėję įvykiai iššaukti politinių veiksmų. Bet gali būti ir kitaip. Gali būti, kad su politika jie nieko bendro, bent jau pradžioje, neturėjo. Mūsiškių vežėjų pažeidimus, kai atskirais atvejais trūko tinkamai įformintų dokumentų, sąžiningai atliktų muitinės patikros veiksmų ar sumokėtų mokesčių neneigia ir logistikos įmonių vadovai.

Taip, visi jie pabrėžia, kad tokių atvejų skaičius, palyginus su apimtimis, yra nedidelis, bet jis realiai egzistuoja. Ir kas ten gali pasakyti, koks vežėjas ir kada užlipo ant kokio nors didesnio viršininko nuospaudos ar pataikė nesveikatos laike. Visko būna ir visko atsitinka.

Kiek besvarstytume tas galimas pradines priežastis, vis vien šiandien jos lieka nežinomos. Todėl palikime šią temą ateičiai, nes tolimesnis iššokusio konflikto vystymasis yra daug įdomesnis ir nė kiek ne mažiau keistesnis.

Kai tik pasirodė pirmieji pranešimai apie mūsų vežėjų vargus, tuoj visa tai pasigavo darnus opozicijoje tūnančių politikų choras. Tai niekam nesukėlė nuostabos, nes „Rytų baubas“ – pastovus ir nepakeičiamas konservatorių, o paskutiniu laiku – ir liberalų, politinis arklys. Viskuo ir visada kalta didžioji kaimynė.

Tuo, manau, jau niekas nebesistebi, nes konservatorių partija laikosi tarsi ant trijų banginių: pirmas, viduje demonstruojamo „patriotizmo“, kurį aš labiau linkęs vadinti nesveiku nacionalizmu. Antras, absoliučiu paklusnumu radikalioms neokoninėms politinėms jėgoms Vakaruose, ir trečia, pastoviu priešo kūrimu Rytuose.

Niekada nenutylantis viešas „mūšimasis į krūtinę vardan tos Lietuvos“ tikrumoje visada tebuvo tik instrumentas išlaikyti stabilų elektoratą ir išsilaikyti politiniame olimpe, todėl jų reakcija į kiekvieną, kad ir patį nekalčiausią Rusijos miauktelėjimą, visada sukelia milžinišką demonstruojamo įniršio protrūkį.

Šį kartą tai gali būti ypač aktualu, nes kasdien vis labiau lenda sąmoningi pereitos Vyriausybės darbai, kurie ženkliai atsiliepia kiekvieno mūsų kišenei ir visos Lietuvos gerovei. O „prabudusios rusiškos meškos baubas“, „prorusiškų politinių jėgų sąmokslas prieš Jos Ekscelenciją“ – puiki širma nuo visų galimų demaskavimų. Kaip kitaip? Juk konservatorišką vyriausybę gali pulti ir jos darbus peikti tik didžiosios kaimynės penktoji kolona: visokio plauko buvę ir nebuvę, bet vis vien pakliuvę į anos pinkles. Jei reikės, tai visa likusi tauta gali būti pripažinta priešiškų jėgų tarnais ir antipatriotais. Tiek to, durnumui ribų nėra.

Keisčiausia, kad šitame chore, bent jo pradinėje stadijoje, buvo gerai juntamas ir Jos Ekscelencijos dalyvavimas. Suprantu, artėja rinkimai, galbūt ir yra naudinga pasinaudoti visais galimais būdais pritraukti arčiau savęs kuo didesnį rinkėjų ratą, nespjaunant ir į konservatorių tvirtai laikomą radikalųjį nacionalistų sparną. Nematau šitame nieko smerktino. Taip elgiasi beveik visos politinės jėgos visame pasaulyje.

Prezidentė – kietas riešutėlis. Niekada daug neatviraujanti ir visada besistengianti atsiriboti nuo vienos kurios nors politinės jėgos.

Teisingai, nes šiandien neegzistuoja mūsų krašte tokia politinė jėga, kuri galėtų surinkti absoliučią piliečių balsų daugumą, nebent „užlūžus“ kompiuteriams. Ta nedidelė dalis, kuri tesudaro mažiau kaip pusę visų rinkėjų ir kuri sąžiningai eina balsuoti – labai susiskaldžiusi, ir atsistojus vienon pusėn, neišvengiamai rizikuoji prarasti kitaip manančių paramą.

Todėl mane labai nustebino jos, švelniai tariant, bandymas visus tuos įvykius transportuoti į globalią erdvę ir užsispyręs noras visa tai pateikti tarptautinei visuomenei kuo didesniame politiniame padaže. Atskirais atvejais tai labiau panašėjo į atvirą ir viešą kaimyninės valstybės valdančiojo politinio elito provokavimą.

Pasisakymas tarptautinėje konferencijoje Jaltoje (berods rugsėjo 20 dieną):

„Būkime atviri – Lietuva, Ukraina ir kitos regiono valstybės šiandien susiduria su sankcijomis, kuriomis siekiama sutrukdyti Ukrainos integracijai į Europą.

Tai yra neteisėta, rodo silpnumą ir tikrąjį veidą tų, kurie taiko šias sankcijas.“

Iškyla pirmas klausimas: kas buvo turima mintyje posakiu „kitos regiono valstybės“. Gerai, tebus turima mintyje Gruzija, nes apie sankcijas kitoms regiono valstybėms girdėti lyg ir neteko.

Tačiau tikriausiai menkai kas atkreipėte dėmesį į ta pačia tema nedidelį filmuotos medžiagos gabalėlį, parodytą vienoje iš mūsų televizijų. Jame mūsų Prezidentė toje pačioje Jaltoje, viešai diskutuodama su Janukovyčiumi (Ukrainos Prezidentu) dėl rusiškų dujų kainų (ir, matyt, dėl Tymošenkos bausmės), atkreipė dėmesį, kad kitos šalys, kuriose nėra Tymošenkos problemos, moka dar brangiau ir to pavyzdys gali būti Lietuva. Janukovyčius garsiai paprieštaravo, jog Lietuva moka 465 (galiu klysti dešimtyse ir vienetuose), o Ukraina – 525 dolerius. Ir čia mūsų Prezidentė priminė nuolaidas. Ukrainos Prezidentas pradžioje nesuprato, kas turima mintyje, bet labai greitai susigaudė ir gana piktokai atrėžė: „Kuo čia dėtos nuolaidos…“ Tuo diskusija filmuotoje medžiagoje ir pasibaigė. Ir kas čia keisto?

Nieko, jei nesupranti, ką norėjo pasakyti mūsų Prezidentė. O jinai viešai tarp eilučių priminė Rusijos karinę bazę Sevastopolyje, už kurią rusai moka Ukrainai. Tik tiek?Turime puikiai suprasti, kad savo karines bazes užsienyje, kurių nėra daug, rusai saugo kaip akies vyzdį. Neabejotinai būtent ši informacija nedelsiant pateko ant aukščiausios vadovybės stalo.

Tokio lygmens asmenų viešoje diskusijoje atsitiktinumų nebūna. Jei Jos Ekscelencija visiems girdint, nors ir tarp eilučių, tai priminė,vadinasi, toks ir buvo jos tikslas. Ką juo norima buvo pasiekti – sunku atspėti. Jei taip manyta iššaukti rusų vadovybės reakciją, tai, deja, jos viešai nebuvo.

Tada po kelių dienų Jos Ekscelencija išskrido į Niujorką. Iš JT tribūnos ji kreipėsi į generalinės asamblėjos dalyvius. Kalba buvo neilga, ganėtinai kapotais sakiniais, kurių kiekvienas turėjo tam tikrą prasmę ir nešė reikiamą informaciją. Įprastas Prezidentės stilius. Joje nebuvo paminėta jokia valstybė, bet suprasti, kas turima mintyje, tikrai nėra sunku. Štai šios kalbos dalis:

„Tos šalys ilgus metus sunkiai siekė vidinio sutarimo dėl reformų, jų krypties ir masto. Jos mokėsi iš savo klaidų, mobilizavo vidinius išteklius kurdamos savo ateitį.

Jos pasirinko kurti modernią XXI amžiaus valstybę – atvirą, skaidrią, siekiančią konstruktyvaus bendradarbiavimo, o ne dominavimo.

Šioms valstybėms nebuvo lengva apsispręsti dėl raidos kelio.

Tačiau jų pasirinkimas būtų buvęs daug lengvesnis, jei visi, kurie galėjo prisidėti prie jų laisvo pasirinkimo sustiprinimo, būtų darę tai gera valia ir skatindami.

Tačiau jos susidūrė su prekybos apribojimais, prekėms taikomais draudimais, manipuliavimu energetinių išteklių kainomis, spaudimu ir atviru žeminimu informacinėje erdvėje.

Ir Rytų Europos valstybės tokios ne vienintelės. Net Lietuva, kuri šiandien pirmininkauja ES Tarybai ir jau yra sėkmingai įtvirtinusi savo pasirinkimą, patiria nemažesnį spaudimą.

Kliūtys pasienyje žmonėms keliauti, nemotyvuoti trukdymai gabenti krovinius, „pieno karai“ – tik keli šios minutės pavyzdžiai.

O juk labai sunku rinktis, kai už savo laisvą pasirinkimą sulauki ne palaikymo ir patarimų, o grasinimų pakelti dujų kainas arba sustabdyti prekybą.

Esant tokiam spaudimui, sunku vykdyti reformas, kurios įgalina visuomenės narius ir atveria jiems galimybes dalyvauti valstybės kūrime.“

O dabar gerai prisiminkime, kada prasidėjo „pieno karas“? Būtent, kažkur apie spalio 10 – 11. Taip, gandų lygmenyje tai išgirdome anksčiau. Ir pirmiausiai apie tai prakalbo mūsų, „vežėjų patikros įsiutinta“ žiniasklaida. Tačiau rugsėjo 26 dieną, kai buvo sakoma kalba, apie tai dar niekas rimtai nekalbėjo ir jokio „pieno karo“ dar nebuvo. Bet Prezidentė jau apie tai skelbia visam pasauliui. Ir tai – JT tribūnoje, kurioje ši žinia įgauna visai kitą prasmę. Ji iš dvišalio tarpvalstybinio nesutarimo paverčiama milžiniška pasauline problema, kurioje kalčiausia – Rusija.

Ir vėl – jokio politinio viešo atsako į ganėtinai atvirą skundą JT neįvyko. Rusai tylėjo lyg burnon vandens prisisiurbę, bet „pieno karas“ virto realybe.

Dar prieš jam įgaunant „kūną“, stebėjome nesuprantamus politinius pasispardymus tarp Prezidentūros ir Vyriausybės, o žiniasklaida neperstodama kvietė prie „barjero“ Premjerą, užsienio reikalų ministrą, kitus politikus ir vis reikalavo pripažinti, kad tai „ekonominis karas prieš Lietuvą dėl jos vedamos nepriklausomos užsienio politikos“.

Konservatoriai jau garsiai siūlė sušaukti šalies politinių jėgų pasitarimą ir visam pasauliui išreikšti būtent tokią poziciją bei imtis visuotinio „gvolto mišių“.

Minėtų politikų bandymas išsisukti nuo tiesioginio tokių teiginių patvirtinimo išrodė juokingai ir „patriotiškajai“ mūsų visuomenės daliai – niekingai. Tik visas tas išsisukinėjimas tvirtino, kad Vyriausybei yra gerai žinomos ir suprantamos skelbiamo „ekonominio karo“ priežastys ir ji tarsi vengia patekti į kažkokius politinius spąstus.

Pagaliau propagandinio katilo spaudimas ima mažėti, kai Prezidentė viešai pareiškia, jog jinai dirba su Vakarais, o Rytais turėtų užsiimti Vyriausybė. Tai tarsi pasakymas, jog kažkoks tikslas pasiektas ir dabar socialdemokratai teiššluoja susikaupusias „atliekas“. Socialdemokratai skubiai imasi to reikalo.

Ir čia, konservatorių siaubui, kurie, matyt, tikėjosi visai kitokių veiksmų, A.Butkevičius vis vien nelenda tiesiogiai į pirmąsias gretas, o išstato savo patarėją A.Vinkų. Konservatorius remianti žiniasklaida tyčiojasi, skeryčiojasi, malasi pagal jau įprastą scenarijų, bet A.Vinkus demonstruoja „aukštąjį pilotažą“ ir pasiekia tai, ko niekas nelaukia, – išlaikydamas nuolankią subordinaciją savo „patronui“ ir nelįsdamas viešumon, jis prasibrauna į pačią Rusijos citadelę – Kremlių.

Nėra taip svarbu, kokiais ryšiais ir kaip ši neeilinė asmenybė pasinaudojo, bet pats Rusijos Prezidentas davė nedviprasmišką įsakymą nutraukti vežėjų patikras. Vienas skaudulys išoperuotas, tačiau pieno produktų eksportas vis dar neišspręstas.

Iki tol, kol pratęsime pokalbį apie politines šių įvykių asperacijas, pažvelkime į šią problemą iš kitos medalio pusės.

Ar gali būti taip, kad pieno produktai tikrai neatitiko kažkokių reikalavimų? Gali, nes ES standartai kartais gerokai skiriasi nuo kaimyninėje valstybėje veikiančių reikalavimų. Pavyzdžiui, jei mūsų rinkoje leidžiamas kažkoks nedidelis kiekis tetraciklino, tai Rusijoje ne. Tačiau yra ir dar kai kas ir apie tai nekalbama.

Sklinda gandai, kad mūsų pieno pramonė eksportuoja daug daugiau pieno produktų nei mūsuose karvės pateikia pieno. Tiesa, pienas gali būti superkamas ir Lenkijoje ar Latvijoje, o parvežtas Lietuvon pavirsta žinomomis prekėmis. Nieko nepadarysi, biznis yra biznis, bet kalbama ne apie pieną, o apie sauso pieno miltelius, kuriuos mes importuojame patys iš kitų kraštų ir juos naudojame eksportuojamų produktų gamybai. Tai – daug pigiau ir pelningiau, bet pasitaiko, kad šis sauso pavidalo importas, perkant žemesnėmis kainomis, būna kur kas prastesnės kokybės, o nuo to prastėja ir mūsų karvučių pienelis, nes būtent su juo jis maišomas.

Tiesa tai ar netiesa, bet apie tai išgirdau čia, Vilniuje. Neminėsiu šaltinio pavardės, nes tokio leidimo tikrai negavau, bet esu linkęs tikėti. Daug kartų teko įsitikinti, kad mūsų verslas kokybe geba apmauti ne tik kitus,bet ir savus. Tiek to, čia jau visai kitų ekspertų reikalas. Grįžkime prie politinio padažo.

Keista, bet kai vežėjų problemose atsirado „šviesa tunelio gale“ ir galima buvo pradėti tikėti, kad anksčiau ar vėliau toks pat likimas ištiks pieno eksporto draudimą, būtent tada I- asis Baltijos kanalas paleidžia į eterį laidą apie sausio 13 – ąją. Tai sukelia dar vieną konservatoriškos isterijos priepuolį, kuris prasideda ne visada sveikai mąstančios, bet ištikimai tarnaujančios R.Juknevičienės „patriotiniais“ triūbavimais Seimo tribūnoje ir pasibaigia tuo, kad šis kanalas yra priverstas tris mėnesius žiūrovui pateikinėti tik ES štampuojamas laidas.

Tuo pat metu į akiratį patenka Rusijoje leidžiamas ir pas mus laisvai prekyboje pasiekiamas laikraštis „Komsamolskaja pravda“ dėl fasadinio puslapio, kuriame tebesipuikuoja TSRS ordinai. Ar tai jau pabaiga? Nemanau.

Atrodo, kad tokie veikimai pagaliau turėjo išvesti rusų valdančiuosius iš kantrybės, bet ne. Tikri užsispyrėliai, kietesni už žemaičius, tyli ir nors pasiusk. Tik ukrainietis pagal kilmę, bet rusas pagal dūšią – Oniščenko viešoje erdvėje keletą kartų perspėja, kad politikai nesikištų ir leistų klausimus išspręsti patiems verslininkams. Tačiau jo viename iš pasisakymų ypač gerai atsiliepiama apie buvusį ambasadorių Maskvoje ir į Rusijos sostinę komandiruotą A.Vinkų, kuris, jo žodžiais tariant: „Visada domėjosi eksporto kokybe ir kartu su Lietuvos verslininkais veikdavo aplenkdamas laiką, ko nepasakysi apie įpėdinį“.

Taigi, vienintelį kartą išlindo, nors ir menkas, bet politinis aspektas. Žinant Oniščenkos gebėjimus, galima manyti, kad šis „išlindimas“ turėjo realų adresatą.

Taip, šitame politiniame šokyje su kardais pati meška galvą nusisuktų. Per dvidešimt metų mūsų politinė grietinėlė puikiai įsisavino demagogijos, intrigų, rietenų meną, o rinkėjas priverstas visa šitai kęsti ir nieko nebesuprasti.

Jei tai politinis Maskvos užsakymas, tai kokių tikslų ji gali siekti? Keršto? Netikiu, nes Putinas yra pakankamai pragmatiškas ir gudrus vadovas, kad nesuprastų, jog toks primityvus veikimas būtinai iššauks dar didesnį pasipriešinimą. Gal to ir siekiama? Kam?Tūlas Lietuvos patriotas tuoj sugalvos versiją, kad ir tokią: rusai provokuoja mus ir laukia, kada mes imsimės atsakomųjų priemonių, kad ir pridarysime tranzitą į Kaliningradą, o tada ji visa tai pabandys išspręsti karine jėga. Rusai nori mus okupuoti.

Aišku, kai kam ir lapo kritimas atrodo dangaus griūtimi, bet nė vienas bent kiek mąstantis tokių perspektyvų neprisigalvos. Jau vien todėl, kad rusams karas – prapultis. Jiems net įprastos gynybinės galios (jei atmestume branduolinę ginkluotę) stinga, todėl jie meta dešimtis milijardų, kad pataisytų tuos reikalus, o pabandyti okupuoti Baltijos šalis, vadinasi, susidurti su NATO. Įsibaiminęs patriotas tuoj primins Gruziją.

Šia tema jau daug kartų rašiau, pagaliau, net tarptautinė komisija pripažino, kad pradėjo gruzinai, bet mūsų patriotams tai absoliučiai nesvarbu, todėl kalbėti apie tai nėra prasmės. Tačiau vieną dalyką būtina pabrėžti, apie kurį niekas plačiai nekalbėjo ir nekalba, nors Vakarų spaudoje kartais pasitaiko rimtų ir nepriklausomų analizių. Taigi, jei rusai nebūtų sustabdę Gruzijos puolimo P.Osetijos kryptimi, tolimesni įvykiai būtų turėję daug sunkesnes pasekmes.

Nežinau, gal kai kam ir žinoma, bet abejoju, ar skaitytojas tai pamena, kad būtent tuo pačiu metu Persijos įlankoje kažkodėl tai atsirado du papildomi JAV lėktuvnešiai, lydimi D.Britanijos ir Prancūzijos karo laivų. Kam? Spręskite patys. Tik nepamirškite to meto JAV, Izraelio ir Irano.

Jei rusai karui ir naujai okupacijai nesiruošia, tai kam mus provokuoti? Protingo atsakymo surasti neįmanoma, vadinasi, visa tai – tik mūsų fantazijos vaisius. Primityvus mąstymas, kuris skatinamas vidinių politinių jėgų, kurios be baimės iš Rytų – tuščia vieta.

Apie mūsų savarankišką užsienio politiką rašiau pačioje pradžioje. Tai gal mes patys provokuojame kaimynus? Gal, bet mums kokia iš to nauda? Negi konservatoriai jau iki tiek įtakoja mūsų politinį gyvenimą, kad, kiek besikeistų partijos prie valstybės vairalazdės, vis vien bus vykdoma konservatorių baubų politika?

Konservatoriai – „zakrastijono“ valdoma partija, kuri puikiai žino, kurioje pusėje sėdi jų vyskupas. Jei šis akimi nemirktels, tai konservatoriai tarptautiniuose reikaluose sėdės tyliai ir ramiai. Tokia jau jų priedermė, toks susitarimas, kuris sutvirtintas galimai kraujuotu štempeliu dar atgimimo pradžioje.

Tai kodėl taip sunku susigaudyti, kas čia tikrumoje vyksta ir kuri pusė kalta? Todėl, kad visa tai, ką mes stebime paskutinėmis savaitėmis, yra politinis sluoksniuotas pyragas. Jame aptiksi ir globalių problemų, ir regioninių, o visa tai gausiai aplaistyta vidinių politinių partijų tarpusavio konkurencijos ir nesutarimų karamele, papuošta artėjančių rinkimų riešutais.

Nėra jokių abejonių, kad JAV Prezidentas Obama susitikime su Baltijos šalių Prezidentais palietė globalius sumanymus ir pasidalino nuogąstavimai dėl jų sėkmingo įgyvendinimo. Pirmiausias ir dabartyje svarbiausias – euroatlantinės prekybos sutarties pasirašymas su ES.

Tai mums ji pristatoma kaip prekybinė sutartis, tikrumoje tai labai svarbus amerikiečių finansinio kapitalo, kuris ir atvedė Obamą į Baltuosius rūmus, projektas.

Dabartinė vis dar nesibaigianti krizė yra iššaukta globalios finansinės sistemos, kuri remiasi dolerio dominante, rimta negalia, kurią kai kas vadina klinikine mirtimi. Tai lemia naują pasaulio žemėlapio geopolitinę fragmentaciją – naujų konkurencinių galios centrų atsiradimą ir stiprėjimą. Šito išvengti neįmanoma. Pristabdyti tai galėtų tik labai rimtas globalus karinis konfliktas, bet tam sąlygos dar nesubrendo. Nereikia būti ypač akylu, kad pastebėtum akivaizdžius silpnėjančios Vakarų civilizacijos, kuri paskutiniais šimtmečiais diktavo visos žmonijos vystymosi sąlygas, požymius.

Euroatlantinė sutartis – siekis aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžti tas ribas, kurios privalėtų išlikti šiek tiek sumenkusios, bet vis dar galingos dabartinės imperijos žinioje ir dabartinės supergalybės tiesioginėje įtakoje, nepriklausomai nuo globalios finansinės sistemos ir dolerio likimo.

Visa tai, ką mes paskutiniais metais stebime Europoje, skirta vieninteliam tikslui – kuo greitesnės federacinė valstybės sukūrimui ir šios valstybės pavertimu kontinentiniu placdarmu kovoje su naujais galios centrais.

Tik ne viskas taip paprasta ir lengvai pasiekiama. Didžiosios Europos valstybės, ypač Vokietija, turi ir kitokių sumanymų ir jos nenori likti visiškai priklausomos nuo amerikiečių. Nors Briuselyje priimami reikalingi teisiniai dokumentai, bet jų neskubama įgyvendinti.

Apie tai reiktų rašyti atskirą straipsnį, nes pačioje ES egzistuoja didžiuliai požiūrių skirtumai, bet šiandienos tema – visiškai kita, nors neišvengiamai susišaukia su visais aptariamais įvykiais.

Kadangi dalis mūsų politinio elito serga rusofobija, tai mes tos specialiai kuriamos baimės veikiami, dažnai neatsižvelgdami į realias aplinkybes ir spjaudami į valstybės poreikius, sulinkę ir uždusę bėgame pirma visos ES traukinio. Vietoj to, kad tikrai bandytume spręsti energetinių resursų alternatyvas, mes stengiamės visiškai nutraukti ryšius su Rytais. Vietoj to,kad ieškotume normalaus bedrabūvio su kaimynais, o tai stiprintų mūsų saugumą, mes prisiimam nebendravimo įžadus ir garsiai sriūbaudami iškilusias problemas stengiamės spręsti grasinimais. Mes aktyviai dalyvaujame kaimyninių valstybių sąrangos ardymo veikloje ir t.t.

Kadangi tokie mūsų veikimai tinka radikaliausiems mūsų šeimininkų politiniams sluoksniams, tai tikimės paskatinimo ir paramos. Kitaip pasakius, tikimės užmokesčio, todėl griebiame viską, kas mums siūloma, ir visiškai nesvarbu, naudinga tai valstybei ar ne, nes jeigu tai ir nenaudinga valstybei, tai bus neabejotinai naudinga išskirtiniam ir nedideliam draugų ratui.

Kaimyninei valstybei, kuri taipogi priklauso dabartinei globaliai finansinei sistemai, irgi norisi gyventi gerai. Pagaliau, ji nė kiek nemažiau to nusipelnė. Dalis mūsų politikų, kurių kažkodėl visi privengia vadovaudamiesi patarle „duok durniui kelią“, mano kitaip. Todėl ir turime tai, ką turime, – pastovią įtampą, kuri ne tik, kad nieko gero neatneša, bet kraštui yra žalinga.

Taip ar panašiai ganėtinai aptakiai galima nusakyti „zakrastijoninės“ partijos veiklą ir mūsų „užsienio politiką“, kuri teturi tik vieną tikslą – uoliai įgyvendinti savo vyskupo nurodymus ir norus.

B.d.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą