Apie pieno protestą, vienybę ir valstybės saugumą

0
320
- Reklama -

Ada Sabaitytė

Peržiūrėjus medžiagą apie pieno krizę Žemaitijoje, į šitą bėdą noriu pažvelgti kiek kitokiu kampu. Iškart pasakau, kad pritariu ir palaikau ūkininkus. Tas palaikymas yra ne vien pritariančios kalbos, bet jau seniai parduotuvėse, o ypač prekybcentriuose neperku jokių pieno produktų (ir ne tik pieno), o perku iš augintojų, ir tai nėra nei sudėtinga, nei brangu. Labai siūlyčiau visiems taip pabandyti.

Taigi, pieno krizė. Neketinu šiame straipsnyje aptarinėti politinės šio klausimo pusės, nors ji yra lemiama ir nulemta iš dalies nemokšiškos, o iš dalies savanaudiškos politikierių pažiūros į šitą, svarbiausią valstybės ūkio šaką.

Jei trumpai prisimintume visą istoriją nuo 90-tųjų metų, tai po žemės ūkio pamatais buvo knisamasi jau nuo tada. Tik ši ūkio šaka Lietuvoje buvo labai stipri, turinti, sakyčiau, tūkstantmetes tradicijas, todėl žemės ūkio nepavyko taip staiga išnaikinti, nors aktyvi veikla ta kryptimi buvo. Prisiminkime „euroderybininką“ Auštrevičių, kaip jis „susiderėjo“ dėl maksimaliai diskriminacinių sąlygų mūsų ūkininkams. Europa, aišku plojo tokiam geram vyrukui ir per pečius, atlapus ir per kišenius – per visur!

Toliau ėjo antra smūginė banga, kuri dailiai vadinosi „ankstyvas pasitraukimas iš žemės ūkio veiklos“. Šita programėlė irgi buvo diskriminacinė ir apgaulinga – kalbėjau su ne vienu žmogumi, kurie iš esmės pasirašė sau nuosprendį ir tik po laiko suprato, kur tapo įvilioti. O kiek visokių smulkių šunybių ir kiaulysčių – visų ir neišvardinsi.

Beje, iš „politinės srities“ šiuo metu snaudžianti smūginė banga yra ir žaliasis ministras Navickas. Kai peržvelgi jo veiklą, tai nenorom peršasi išvada, kad tas veikėjas yra toks „juodas jautelis“, atliekantis pačias sunkiausias užduotėles. Juk tas tylus žmogutis Aplinkos ministerijoje sugebėjo vikriai įvykdyti užduotis ir pasiplauti ir dabar jis laukia savo žaliosios valandos ir tyliai ardo žemdirbystės „audinį“. O paskutiniu metu, kai „smėlio dėžės“ kolektyvas, matyt, gavo spyrį ir ėmė „sparčiau suktis“, panašu, atsirita jau ne smūginės bangos, o cunamių eilė! Tai rodo visi tie sapaliojimai, kad bitės kenkia klimatui, kad karvės kenkia klimatui, kad reikia sumažinti „CO2 emisiją“ ir todėl reikia tvaraus, darnaus ir netaršaus žemės ūkio, kad reikia visus iki soties prišerti trintomis musėmis ir tarakonais ir t.t.

Taigi, tame fone matome streikuojančius ūkininkus, padėtimi besinaudojančius gyventojus ir visa tai atsainiai stebinčius ponus didžiūnus – žodžiu, palaida bala. Dėl to ir straipsnio pavadinimas yra toks, koks yra, nes šitoje sunkioje padėtyje matau daug klaidų ir tikrų kvailysčių.

Teatleidžia man skaitytojai, bet tokį kalbėjimo toną pasirinkau ne todėl, kad noriu paniekinti mūsų žmones, bet galvoju, kad gal tai juos privers kiek kitaip pažiūrėti į susiklosčiusią situaciją ir pagalvoti, ką jie daro. Nes tokie veiksmai, kurie dabar yra atliekami – tai kelias į niekur. Ir net ne kelias, o užsidarymas kambario kampe su durimis. Taip nieko nepasieksi, nes:

1. Akivaizdu, kad „valdžiai“ yra nusispjauti į viską, kas vyksta Valstybėje. Dalis to „ofisinio planktono“ atrodo taip, kad susidaro vaizdas, jog jie net nežino, kas ta Žemaitija ir kur ji yra – kažkoks užkampis ir kaimų kaimas!

2. Aišku, kad Žemaitijos pienas ar koks kitas stambus žaidėjas net nemano gilintis į kažkokių ūkininkų bėdas: pastovėjo, paklausė, apsisuko ir nuėjo – tiek ir žinių. Kiek tik norite, tiek rėkaukite.

Visi tie žmonės su savo karvėmis nerūpi niekam. Vadinasi, visos tos kalbos, kad ir kokios teisingos jos yra, kuriose pasisakantys žmonės ragina dalintis „naštą“, apeliuoja į didžiūnų supratingumą, ragina, kad „visiems būtų gerai“ ir pan., yra tuščios ir visai neatitinka esamos padėties. Čia toks užsiėmimas, kaip „šaudymas iš armotos į debesį“ – jokio poveikio.

Ką reikėtų daryti ūkininkams? Visų pirma, reikia nusimatyti savo veiksmų strategiją ir taktinius veiksmus. Protestas buvo. Visuomenės dėmesys atkreiptas – labai gerai. Šitame procese, galima sakyti, kad dalyvauja trys šalys: ūkininkai, gyventojai ir „valdžia“, arba kitaip, didžiūnai – tiesiog toks trišalis darinys.

Taigi, apie strategijas: kokia turėtų būti žemdirbių strategija? Manyčiau, kad savo ūkių išsaugojimas nuo sunaikinimo.

Kokia gyventojų strategija? Manyčiau, kad panaši į ūkininkų, nes žmonėms pats svarbiausias dalykas yra maistas, vadinasi, iš to seka išvada, kad žmonės privalo visokeriopai palaikyti ūkininkus, kad ateityje netektų susidurti su maisto stygiumi.

Didžiūnų šiuo metu neaptarinėsime, nes jie akivaizdžiai pametė valstybę ir jos piliečius ir veikia pagal svetimas ir netgi priešiškas mūsų valstybei strategijas.
Vadinasi, lieka dvi grupės: ūkininkai ir žmonės, nesusiję su veikla žemės ūkyje. Kaip jie turėtų elgtis vadinamoje „trumpojoje perspektyvoje“? Manyčiau, kad visai kitaip, nei dabar elgiasi.
Šitą klaidingą kelią, vėlgi, manyčiau, kad visai sąmoningai „pamėtėjo“ Centrinė TV, nuolat rodydama visokias makrono „geltonąsias liemenes“ ir jų mitingus bei streikus, taip įmušdama žmonėms į galvas, kad „reikia daryti tik taip ir ne kitaip“. Ir žmonės bando kažkaip mėgdžioti tą užsieninę veiklą.
Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad sąlygos ten ir čia yra visai skirtingos: ten dažniausiai streikuoja žmonės, kurie jau neturi nieko savo, o pas mus – žmonės, kurie dar kažką turi ir tą kažką privalo apginti.

Ką tuo noriu pasakyti? Ogi tai, kad ūkininkai iš esmės blogai daro pasirinkdami taktinius veiksmus: pieno pylimas, dalijimas veltui – nieko neduos, tik dar labiau apsunkins juos. Čia kaip tik reikėtų po tų piketų, kreiptis į visuomenę, išplatinant tokį ar panašų pareiškimą:

„Mums sunku, valdžia daro štai tokius veiksmus, kurie dar labiau sunkina bendrą padėtį ž.ū. ir tai neišvengiamai sukels maisto produktų trūkumą! Žemaitijos ūkininkai skelbia akciją, kurios metu prie visų PC (nurodomos dienos ir laikas), bus atvežamas pienas. Mes juo neprekiausime, o dalinsime, mainais prašydami paramos, kuri sudaro, pvz.: 0,40 eur/litr. Kas neišgali paaukoti pinigų lietuviškam pienui ir karvutėms gelbėti – pieno duosim dykai.

Palaikykime vieni kitus, nes remdami mus, Jūs paremiate save!“

Ir, manyčiau, kad tokia laikysena būtų daug stipresnis smūgis tiems gražiai įmitusiems papūstžandžiams, negu dabartinis piktinimasis prie vartų ar uždarų durų. Kodėl taip sakau? Todėl, kad tas dalijimas dykai ilgai netvers, nes jis yra nelogiškas, neteisingas ir kvailas (atsiprašau), juk, jei sakote, kad 0,28 eur./litr. yra per mažai, tai nieko negauti ir dar kažkur nuvežti tą pieną yra dar didesnis nuostolis. Ir turčių iš PC tuo neišgąsdinsit, nes jie puikiai žino, kad ilgai tas jūsų „biznis“ netvers – užsilenks po kelių dienų. Na, gerai, tarkim, kad išlaikysit savaitę ar dvi ir prekybcentryje kris pieno pardavimai – jie tą laiką puikiai pergyvens be didelių tragedijų, nes taukų sluoksnį, kas jau kas, o prekybininkai tai turi tokį, kaip toje patarlėje: kol riebus sukūs, tai liesas numirs!

Todėl nereikia, prisižiūrėjus teliko, pagal gatavus scenarijus šokinėti, o reikia susėsti ir susitarti tarpusavyje. Reikia bandyti parduoti tą pieną po 0,50-0,60 eur., reikia padėti vieni kitiems, nes tikriausiai bus bandymai vaikyti pienininkus, tai nereiktų važinėti po vieną. Ir būtinai , manyčiau, kad reikia burtis į kooperatyvus, nes po vieną neatsilaikysit prieš tą plentvolį – žūsit visi, o priešo neįveiksit, t.y. savo tikslo nepasieksit. Reikia vienytis ir jungtis, juo labiau, kad Žemaitijoje jau yra kooperatyvų (ar kooperatyvas).

Dabar eilė aptarti gyventojus: ūkininkų nusivylimas aiškus ir sprendimas dėl nemokamo pieno dalijimo yra suprantamas, bet tai tėra akcija, kuri ilgai netemps, o jos tikslas yra pagalbos šaukimasis! Ūkininkai – ne politikai, jie duoną užsidirba rankomis, o ne liežuviu, todėl jiems sunkiau prašyti pagalbos žodžiais. Supraskime ir palaikykime juos.

Geriausias palaikymas tokioje padėtyje yra konkreti parama. Juk, jei remiame visi, visur ir visada visas ukrainietiškas temas ir sugebame surinkti milijonus, tai gal jau reikėtų atkreipti dėmesį į tokį aiškų ir suprantamą dalyką, kaip mūsų valstybės saugumas, o jį nulemia ne vien ginklai.

Vertinant valstybių saugumą visada, kaip vienas pagrindinių kriterijų, yra valstybės gebėjimas apsirūpinti savais maisto produktais. Juk, jei tik šioje srityje atsirastų nesklandumų, net nesitikėkime, kad mus kas nors gelbės, nes turime visai neseną istoriją, kai buvo kilusi isterija dėl tų kinietiškų kaukių ir „valstybės narės“ (primenu, kad jos ir „aukštos vakarietiškos kultūros šalys“), susipjovė tarpusavyje, kaip valkatos šunys dėl apgraužto kaulo. Ir niekas net nebandė kaip nors gražiai pasidalinti tomis kaukėmis. Lygiai taip ir dar aršiau gali būti, jei tik iškils kokių nesklandumų su maisto produktais.

Grįžtant prie gyventojų klausimo, tai mūsų visų tikslas turi būti padėti ūkininkams išsaugoti karves! Kitaip, po poros metų gersim lenkišką pieną, jei viskas pasaulyje klostysis sklandžiai, o dar po poros – kokį nors „pieno skonio baltyminį gėrimą“, regeneruotą iš trintų musių ir naminių svirplių. Aišku, yra jėgos, kurioms to reikia, kad užkaltų dar daugiau pinigų. Bet ar mums to reikia?

Ir jei tvirtai suvokiame, kad mums to nereikia, tada turime visomis išgalėmis stengtis atsikratyti įpročių, kuriuos mums indoktrinavo visi tie PC. Juk jų politika yra tokia: mus užverčia visokiomis akcijomis, o mes vos spėjame jas sekti ir pagal jas lakstyti. Toks nuolatinis kalimas į galvas – kur kas ir kokiomis sumomis yra nupiginta, daugeliui aktyvių žmonių sukėlė kuo tikriausias priklausomybes. Kai pažiūriu į tuos „akcijų medžiotojus“, kurie yra nebesveikame nuolatinio budėjimo režime, tai nejučia iškyla sugretinimas su tomis dresuotomis kiaulėmis, kurios yra apmokytos ieškoti triufelių – lygiai toks pat aktyvumas ir energija.

Šitoje vietoje ir iškyla didžioji bėda, nes mes, pripratinti prie visokių akcijų, jas priimame kaip kokią lemties dovaną. Ir šiuo, aptariamu, atveju įvyko didelis nesusišnekėjimas: ūkininkai tą akciją paskelbė, kaip pagalbos šauksmą, o gyventojai, prekybcentriuose įpratinti prie visokių akcijų, kurių metu viena ar kita prekė tampa „dovana“, taip tiesmukai į tai ir pažiūrėjo. To rezultatas – „lentynų siaubimas“ lyg per kokį amerikonišką „juodąjį savaitgalį“.

Išties, tai nežinau, gal viskas buvo kiek kitaip, nei parodė TV, bet iš to, ką mačiau, tai reikia padaryti tokias išvadas: jei gyventojai nori iš bandos* atvirsti į žmones, į bendruomenes, piliečius, tai šioje situacijoje, turi remti ir palaikyti ūkininkus. Ir tas rėmimas, pirmiausia, turėtų pasireikšti tuo, kad nei vienas, galintis susimokėti po 40-50-60 cnt už litrą pieno, jo neimtų dykai. Nuo to gal pradėtų rastis tas bendrumas ir vienybė, apie kurią visi tiek daug kalbame ir tiek mažai darome, nes net nežinome, kaip sukurti tą vienybę.

O ją reikia pradėti kurti nuo paprastų ir mažų dalykų, kad ir tokių, kaip šiuo atveju: jei tau tiesia ranką su pienu, tai būk matantis ir suprantantis, kad negalima pribaiginėti žmonių, esančių bėdoje – reikia susimokėti, gal pasiderėti, kad būtų įdomiau, bet mokėti reikia, nes imdami dykai mes prisidedame prie ūkininkų naikinimo.

Taigi, remkime ne vien visokias užsienio akcijas, bet remkime ir palaikykime pirmiausia savus, kol jų dar yra ir yra ką remti. O vienybė atsiranda tada, kai žmonės supranta kitus žmones ir mato, kad tie kiti žmonės supranta juos.

Pabaigai: ūkininkams tikrai reikia burtis į kooperatyvus.

Ir dar: jei skambina ir prašo 100 litrų pieno, tokių žmonių nereikia varyti šalin, o su jais aptarti prekybos sąlygas ir jiems parduoti pieną už sutartą protingą kainą.

Klausimas: o šitame reikale kaip nors dalyvauja ir pasisako už ūkininkus tokie dariniai, kaip Ūkininkų sąjunga, Žemės ūkio rūmai? Ar jie jau irgi virto oficialiomis kontoromis, kurioms nelabai kas terūpi? Jeigu taip, tai galima sakyti, kad tai yra labai trumparegiška laikysena, nes pagal visą eigą, matosi, kad naikinimo mašina įjungta: pirmiausia karvės kris, po to – ūkininkai, po to neišvengiamai bus panaikinta ūkininkų sąjunga (kam jos reikės, jei nebus ūkininkų?), tada ateis eilė Žemės ūkio rūmams ir ministerijai, kurioje taip tyliai ir ramiai tvarkosi „juodas jautelis“, darydamas „juodus darbelius“.

*atsimenate, bandymą naudoti terminą „bandos imunitetas“, kai karantino metu Veryga-Dulkys propagavo savo skiepus?

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!