Apie šešėlinį čirškimą ir nuvažiuojantį traukinį

4
7
- Reklama -

V.Baltraitienė. KK nuotr.

Būna momentų valstybės gyvenime, kai, rodos, net patys didžiausi politiniai oponentai turi suprasti, kad tai laikas ne pigiam partiniam kapitalui krautis, o sutelktai dirbti, nes nuo to darbo rezultatų priklausys ne vienos ar kitos politinės partijos, o visos valstybės ateitis. Tokių momentų žemės ūkyje šiemet turėjome ne vieną — iš pradžių afrikinis kiaulių maras, smogęs ne tik pavieniams ūkininkams, bet ir visai kiaulininkystės šakai, vėliau — Rusijos paskelbtas maisto produktų embargas. Reikėjo susivienyti bendram darbui ir tai puikiai pavyko, tiesa, ne su opozicija, o su kaimyninių valstybių ministrais.

Rugpjūtį į Lietuvą skubiai atvyko visų Baltijos šalių ministrai, prisijungė ir Lenkijos kolegos. Visi suprato, kad mūsų pasiūlytas būdas veikti kartu ir taip gintis nuo afrikinio kiaulių maro yra geriausia išeitis. Bet, kaip sakoma, savam krašte pranašu nebūsi.

Tuo metu, kai kartu su kolegomis rengėme veiksmų planą Europos Komisijai, save žadintuvo skambučiu vadinantis eksministras Kazys Starkevičius atkakliai pliekė ministerijos darbuotojus, kuriuos pats kadaise į darbą ir priėmė. Nepaisant visų pastangų menkinti kitų darbą, spalio mėnesį Liuksemburge vykusioje ES žemės ūkio ir žuvininkystės ministrų taryboje pasiekėme, kad Lietuvai iki 70 proc. būtų padidintas bendrasis finansavimas už priemones, kurios bus taikomos siekiant apsisaugoti, kontroliuoti ir likviduoti afrikinį kiaulių marą. EK taip pat pažadėjo teikti ir visokeriopą techninę pagalbą AKM užkrėstoms šalims.

Šešėlinio konservatorių ministro pastangos mesti šešėlius visur (kaip, beje, ir ne laiku skambėti) kartais atrodo išties desperatiškai. Net Europos Komisijos žemės ūkio komisaro vizitas esą buvo per menkas. Ką čia ir bepridursi… Po to, kai Rusija paskelbė apie embargą, ministerija nedelsiant ėmėsi veiksmų ir pradėjo derybas su Europos Komisija. Rezultatai akivaizdūs — pieno gamintojams bus kompensuojami patirti nuostoliai. Derėtis su Briuseliu, kur susikerta tiek daug nukentėjusių šalių interesų, nėra lengva, todėl į Vilnių pakviečiau atvykti tuometinį Europos Komisijos žemės ūkio komisarą Dacianą Ciolosą, kad ne tik politikai, bet ir mūsų žemdirbiai bei verslo atstovai išsakytų savo poziciją ir parodytų tikrąją Lietuvos padėtį. Kai Europos Komisijos pareigūnai išgirdo ne tik ministerijos faktus, bet ir informaciją iš pačių nukentėjusiųjų, jie turėjo galimybę adekvačiai įvertinti nuostolių mastus, kuriuos patyrė mūsų šalis. Būtent dėl šių pastangų dabar Lietuva gauna paramą iš Europos Komisijos. Atsiriekėme liūto dalį iš visos Baltijos šalims skirtos paramos. Lietuva gavo beveik 50 mln. litų — tai įrodymas, kad buvome išgirsti ir suprasti. Šie pinigai kompensuos pieno supirkimo kainų skirtumą ir leis palaikyti mūsų pieno gamintojus. Šalia europinių pinigų pieno gamintojams žadama skirti paramą ir iš nacionalinio biudžeto, planuojama, kad suma sieks iki 30 mln. litų.

Derybų baigtimi galime didžiuotis šiandien, tačiau ankstyvą rudenį tikrai nebuvo aišku, ar Europos Komisija mus išgirs. Ūkininkas nepaprašys karvės palaukti, kol parama ateis… Todėl ieškojome visų įmanomų būdų padėti ir palengvinti sudėtingą pieno gamintojų padėtį — paankstintas šių metų pereinamojo laikotarpio nacionalinės paramos už pieną mokėjimas. Tad iki metų pabaigos daugiau kaip 36 000 pieno gamintojų, laikančių pienines karves, bus išmokėta daugiau kaip 60 mln. litų.

Valstybė nėra visagalė ir pinigai ant medžių neauga. Tačiau išeičių iš tokios sudėtingos situacijos, į kokią šį rudenį pateko Lietuvos ūkininkai ieškoti privalome. Rudens pradžioje Lietuvai buvo leista padidinti tiesioginių išmokų avansus iki 70 proc. Tai nebuvo nuostolių kompensavimas, tačiau reikšminga pagalba nukentėjusiems žemdirbiams, kad jie turėtų apyvartinių lėšų.

Užsidarius Rusijos sienoms, šiandien tenka atkakliai ieškoti naujų rinkų, nes kadaise eksministrui konservatoriui Starkevičiui nesučirškė joks žadintuvas ir be orientacijos į Rusiją, jis, deja, daugiau nieko nematė. Galiu konstatuoti — naujos rinkos pasirengusios mus priimti, bet neturime į jas ką vežti, dauguma laukia geros kokybiškos jautienos. Tačiau Starkevičiaus valdymo laikotarpiu veislinius galvijus galima buvo įrašyti į Raudonąją knygą… Tokia buvo žemės ūkio strategija. Tad šiandien galime tik pavydžiai žiūrėti į kaimynus estus, daugiau nei dešimtmetį puoselėjančius galvijininkystę ir šiuo metu neverkšlenančius taip kaip mes. Lietuvos žemės ūkiui reikėjo rimto valstybinio požiūrio, o ne vienadienio partinio populizmo, tad tenka suabejoti, ar net ir būdamas ministru p. Starkevičius nebuvo tik šešėliniu.

Ir štai staiga vėl pasigirsta: „Skambutis!“, kaip toj laidoj, kur visi norėjo laimėti milijoną. Sušuko šešėlinis ministras, Seime siūlydamas puikią iniciatyvą — kreipimąsi į Europos Komisiją, kuris turėtų palengvinti Žemės ūkio ministerijos derybas su Briuseliu. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu… Nes kaip gi atrodysim toj Europos Komisijoj, kai jau patvirtintas reglamentas, o Lietuvai jau skirtos kompensacijos? Tikriausiai juokingai. Tiesa, eksministrą reiktų pagirti už bent kartą per visa tą laiką atsiradusį valstybinį, o ne partinį požiūrį, kad Žemės ūkio ministerijai reikalingas Seimo palaikymas, derantis su Briuseliu dėl kompensacijų. Buvo reikalingas, bet žadintuvo skambutis ir vėl sučirškė pavėlavęs kelis mėnesius. Ar p. Starkevičius panoro įšokti į nuvažiuojantį traukinį, ar vėl pabūti žadintuvo skambučiu, neaišku. Bet su savo iniciatyva suskambėjo taip ne laiku ir ne vietoj, kad net nesupranti, ar žmogus apskritai žino, kas Lietuvos žemės ūkyje vyksta.

Ir dar. Pagrindinė žadintuvo funkcija — skambėti laiku. Kai jis to padaryti nesugeba, tampa buityje netinkamu naudoti prietaisu.

Žemės ūkio ministrė,

Darbo partijos frakcijos narė

Virginija Baltraitienė

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą