Anatolijus Lapinskas
Šiųmečiam „Laisvės piknikui“ Kaune, Nemuno saloje atiteko gamtos dovana – puikus oras. O diskusijų erdvei – geri pasirinktų temų žinovai, nebūtinai vienminčiai. Tai suteikė diskusijoms ginčų, netgi sveiko pykčio nuotaiką. Taip ir turi būti tikrose diskusijose, tik tada galima idėjų kova.
Tuo labiau, kad ir organizatoriai pripažino „Valstybei trūksta idėjų“ ir pasižadėjo „drauge tai ištaisyti“. Žinoma, per kelias diskusijų valandas ką nors valstybėje ištaisyti neįmanoma, bet ir išgirsti skirtingas diskusijos dalyvių nuomones buvo labai sveika.
Viena iš „karštųjų“ diskusijų erdvių buvo Ekonomikos palapinė, šalia dar buvo Švietimo, Sveikatos apsaugos, Užsienio politikos ir tautinių mažumų, Demografijos ir emigracijos palapinės. Mane labiausiai domino pirmoji, ypač joje vykusi diskusija „(Ne)Skurdi senatvė“.
Čia bene pirmą kartą susitiko pensijų fondų garbintojai LLRI prezidentas Žilvinas Šilėnas, dar vienas prezidentas – LIPFA Šarūnas Ruzgys, Seimo narys Eugenijus Gentvilas ir faktiškai prie jų prilipusi ir to neslėpusi diskusijos vedėja žurnalistė Daiva Žeimytė. Sodros pozicijas ir pensijų fondų kritikus atstovavo Seimo nariai Tomas Tomilinas, Virginijus Sinkevičius ir VU profesorius Romas Lazutka.
T.Tomilinas kalbą pradėjo… prisiminimais. Prieš 13 metų jo klasiokas įnirtingai jį ragino įstoti į pensijų fondus. Jis kalbėjo kaip ir visi apmokami agitatoriai – esą tai madinga ir naudinga, senatvėje gausi ne valdišką, bet savo pensiją, bus užtikrinta senatvė, o iš Sodros nieko gero nelauk, negalima ja tikėti.
Vien dėl to, kad tas agitatorius buvo klasiokas, be to norėjo padėti žmogui užsidirbti (pensijų fondai dosniai mokėjo tiems agitatoriams, sako, iš tokio darbo jie greitai nusipirko automobilius), T.Tomilinas, kad ir abejodamas pasirašė. Dabar, kai, pasak, jo, abejonės pasitvirtino, jis savikritiškai prisipažino: pasirašant reikėjo veikti ne madingai, bet sąmoningai.
Pasirodo, ta pensijų fondų siūlyta dangaus mana nėra tokia dosni: sumažėja dalyvių būsimoji Sodros pensija – apie tai tuomet niekas nekalbėjo, dabartiniams pensininkams pensijos nedidėja arba didėja labai nedaug, nes iš Sodros biudžeto atimami šimtai milijonų, lieka nemaža rizika, kad per krizę tie sukaupti pinigai iš viso ištirps, patys fondai tai pripažįsta, bet garsiai apie tai tiesiai nepasako.
Be to, praktiškai buvo eliminuotas kartų solidarumo faktorius, kuris turi ir moralinę, etinę visuomenės ir tautos konsolidavimo reikšmę. Žodžiu, anot T.Tomilino, Sodros pinigai turi būti skirti mūsų tėvams ir seneliams, jų pensijoms, o ne miglotoms ateities svajonėms.
E.Gentvilas karštai gynė pensijų fondų interesus. Deja, gal iš to įkarščio jo kalboje praslydo nemažai klaidingų tezių. Pirmiausia dėl Sodros pinigų. Pasak E.Gentvilo, tai „mano“ pinigai, mano būsimos pensijos pinigai, tik valstybės rankomis administruojami. Ir jeigu mano, – tvirtino E.Gentvilas, – tebūnie leista man pasirinkti, ką su jais daryti, aš pats turiu spręsti, kur dėti pinigus, ar į Sodrą, ar į fondą, nes tai mano pinigai.
Pastebėsiu Seimo nariui, kad tie jo būsimos pensijos pinigai esamuoju metu, kol jis pats dar pensijos negauna, yra visų Lietuvos pensininkų pinigai, skirti mokėti jų einamosioms pensijoms ir lįsti į jų kišenę neatsiklausus negalima. Savo pinigais žmogus juos galės vadinti tik sulaukęs pensinio amžiaus ir gaudamas jau iš tiesų realius pinigus.
Beje, anksčiau laiko juos pagriebus iš bendro Sodros katilo, to žmogaus būsimoji pensija sumažės, toks lyg ir teisybės momentas, bet tai pensininkų neguodžia. Toji sumažinta pensija bus mokama dar po daugelio metų, o Lietuvos pensininkams pinigų reikia šiandien. O jų Sodroje, taip ir valstybės biudžete, pasisukiojus ten pensijų fondams, lieka gerokai mažiau.
Ž.Šilėnas irgi ryžtingai stojo už pensijų fondus. Irgi su krūvele klaidų ir visai nerealių pasiūlymų. Pirmoji jo tezė: jeigu žmogus Sodrai mokėjo labai daug, tai jis ir turi gauti tiek pat. Bėda tik ta, kad tokiu atveju nelieka visuomenės, kartu ir tautos solidarumo – dalintis bendru gėriu. Pvz., jei žmogus tampa nedarbingas būdamas 24 metų, jis gaus iš Sodros tikrai daugiau nei spėjo sumokėti. Civilizuota visuomenė su tuo juk sutinka.
Keliose skaidrėse Ž.Šilėnas pateikė – minimalaus atlyginimo, taip pat pusantro ir pustrečio vidutinio atlyginimų ir nuo jų pensijų dydžius, neva įrodančius, kaip kenčia šių didesnių atlyginimų gavėjai, kurie atgaus Sodrai sumokėtus pinigus tik po keliolikos ar keliasdešimt metų. Gaila, LLRI prezidentas nepateikė vidutinio atlyginimo pensijos, nes jai sumokėti pinigai sugrįš po 19 metų, t.y. per vidutiniškai gyventą amžių pensijoje. Viskas normalu.
Pagaliau programos vinis: kadangi Sodrai ateitis nieko gero nežada, reikia reformos – iš surinktų Sodros įmokų jai palikti pusę, likusius pinigus atiduoti pensijų fondams. Trūkstamus pinigus Sodrai susirinkti iš ekonomikos augimo ir valdiško turto pardavimo.
Priminsiu šio siūlymo autoriui, kad panašų planą dar prieš 15 metų siūlė kita reformatorė Vilija Blinkevičiūtė: „Sodros deficitą bus galima finansuoti Rezervinio fondo lėšomis. Jei šių lėšų nepakaks, papildomi asignavimai deficitui dengti gali būti skirti iš valstybės biudžeto“.
Tuo nebuvo pasinaudota, nes abu šaltiniai buvo pernelyg seklūs, taigi liko tik dabartinių pensininkų piniginės, kurie, pasirodo, vieninteliai Lietuvoje turi laisvų pinigų ir gali finansuoti įmokas pensijų fondams. Ar ne toks likimas laukia ir Ž.Šilėno projekto? Dar vienas jo siūlymas, kadangi Sodra „nieko nedaro, tik perveda pinigus“, tai šią funkciją perduoti Mokesčių inspekcijai, tuomet Sodra sutaupytų apie 70 milijonų (bet ar iš viso ji dar būtų?) ir pensijos padidėtų.
Profesorius R.Lazutka savo pasisakyme pirmiausia užjautė „vargstančius“ didelių atlyginimų gavėjus, kuriems tiek daug dėmesio skyrė Ž.Šilėnas. Ir dar jis pasiūlė teigiantiems, kad Sodros įmokos yra jų pinigai, o ne viešieji finansai, kitą savaitę nueiti į Sodrą ir pasiimti „savo“ pinigus arba pasižiūrėti kokioje Sodros spintoje yra laikomi „jų“ pinigai…
O jei rimtai, tai eliminavus solidarumo principą ir tvirtinant, kad „sumokėjau labai daug, todėl ir turiu gauti labai daug“, Lietuvos miestų gatvėse atsirastų minios elgetaujančių žmonių, nes jie tiesiog neturėtų iš ko gyventi. Kad to nebūtų, tenka pasidalinti.
R.Lazutka teigė, kad Lietuvoje padaryta klaida, finansuojant pensijų fondus iš Sodros pinigų, ypač nutraukus valstybės kompensacijas už tuos pervedimus. Šią klaidą reikia ištaisyti, nes Sodrai neužtenka pinigų, pensijos yra mažos, trečdalis pensininkų gyvena skurde. Čia pridėsiu, kad valstybė, kaip Sodros garantas, iš viso neturėtų leisti Sodrai klimpsti į skolas ir dengti jos biudžeto minusą.
LIPFA prezidentas Š.Ruzgys, kaip visada, pasakė bendrus skaičius: pensijų fondai uždirbo pusę milijardo litų, per metus vidutiniškai 5 proc. augimas. Žodžiu, milijardai ir milijonai. Tačiau ar dalyvaujantieji fonduose gaus didesnę pensiją nei nedalyvaujantieji Š.Ruzgys nesugebėjo pasakyti. Padėsiu jam. Elementariausiai skaičiuojant, vidutinė pensijų fondų išmoka pastaraisiais metais yra apie 2000 eurų, padalinus šią sumą iš 20 metų laikotarpio gautume per mėnesį 8,5 eurų hipotetinę išmoką. Toks pliusas.
Socialinės apsaugos ministerijos duomenimis, dalyvaujančiųjų kaupime vidutinė pensija sumažės 23 eurais. Toks minusas. Aišku, kad dalyvauti pensijų fonduose, bent jau kol kas neapsimoka. Tačiau Š.Ruzgys to nepasakė. Negi kirs šaką, ant kurios pats sėdi…
Apibendrinant fondų gynėjų poziciją, ją galima būtų išdėstyti taip: kadangi Sodrai ateitis nieko gero nežada, ji skendi baisiose skolose, jos klientus, suprask pensininkus, gali išgelbėti tik fondai. Klausimėlis: kodėl valstybė tiesiai negelbsti Sodros, neskiria jai pinigų iš valstybės biudžeto, bet tą gelbėjimo operaciją paveda daryti pačiai Sodrai, įpareigodama ją kišti pinigus į fondus, kurių efektą, taip valdžia aiškina, galbūt pajusime po keliasdešimt metų. Patys fondai sėkmingos savo ateities negarantuoja.
