Ar Graikija „kapituliavo“? [Lietuvos pozicija – per bankų interesų prizmę?]

28
8
- Reklama -

Kai kurios šalys, tarp jų ir Lietuva, užsispyrusiai reikalavo iš derybose dalyvaujančio Premjero prisiimti tokius įsipareigojimus, kurie nebuvo numatyti Parlamento patvirtintuose siūlymuose. Kitokiu atveju jam buvo grasinama „graikiškų bankų žlugimu ir visuotiniu juose laikomų gyventojų depozitų konfiskavimu“. sxc.hu nuotr.

Aš jau rašiau, kad graikai neskelbė „karo“ sistemai, o reikalavo tik pakeisti taisykles, todėl ir apie kapituliaciją nėra ko kalbėti, nes ši taikoma vienai iš kariaujančių pusių, kuri iškelia „baltą vėliavą“.

Kaip žinia, dabartinėje globalioje sistemoje, kurią mes jau įpratome vadinti „rinkos ekonomika“, „laisva rinka“ar dar įmantriau, o tikrumoje ji turi vieną seniai žinomą ir gerai įsimintą įvardijimą – kapitalizmas, skola – šventesnė nei karvė Indijoje ar nei Dešimt Dievo įsakymų žydams. Jei būtina, privalai mirti, bet ją grąžinti. Tai – sistemos šerdis.

Manyti, kad graikai ryžosi ir drįso paneigti šią nuostatą, – kvaila. Dauguma jų, o ir dabartyje valdantieji politikai, puikiai supranta, kuo tai viskas gali pasibaigti. Švelniausias būdas – dar vienas koks nors karinis perversmas, kaip prieš keletą dešimtmečių, kai ilgą laiką šioje šalyje įsakinėjo „juodieji pulkininkai“ arba išprovokuotas karas su kita NATO šalimi – Turkija, su kuria iki šiol santykiai ganėtinai įtempti.

Negalėjo graikai kariauti su Briuseliu, vadinasi, negalėjo ir kapituliuoti. Tai kokiems biesams visa tai buvo reikalinga?

„Mūsų politinė jėga gavo tautos mandatą rinkimuose, kadangi ji pasisakė už derybas su kreditoriais. Tai ir buvo padaryta. Derybos pateko į aklavietę todėl, kad kita pusė atsisakė jas vesti. Ji reikalavo visa apimančios sutarties, kuri reiškė tik viena – jų pozicijos patvirtinimą… Labai įtakingos figūros žiūri tau ir akis ir sako: „Iš esmės jūs teisūs, bet mes vis vien bandysime jus prispausti“.

„Jūs išsakote savo argumentus, tvirtinate, kad jūs tikrai dirbote ir šie argumentai – logiškai pagrįsti, o susiduriate su tuščiu žvilgsniu. Tai tas pats, jei jūs visiškai nieko nesakytumėte, o geriau tylėtumėte“ (buvęs Graikijos finansų ministras, atsistatydinęs tuoj po referendumo).

Ne, niekas neklausė piliečių, ar jie sutinka mokėti įsiskolinimus, niekas net nemanė kelti klausimo apie išstojimą iš eurozonos ar ES. Graikija atsakė „Ne“ kreditorių diktatui. Tai reiškia, kad Briuselis gavo per strėnas šlapiu skuduru, kai ėmėsi net nesitardamas diktuoti savo sąlygas ir dabar privalo keisti taktiką. Tai ir buvo padaryta.

Tuoj po Prancūzijos Prezidento ir Vokietijos kanclerės susitikimo Paryžiuje buvo pareikšta, kad ES laukia graikų Vyriausybės pasiūlymų. Ir tai buvo ypač pabrėžiama sisteminės žiniasklaidos, net imta graikus kaltinti, jog šie delsia. Ne tik sisteminė žiniasklaida, bet ir Briuselio politikai pasigavo šią mintį.

Būtent čia ir yra pagrindinis referendumo laimėjimas. Ne Briuselis iškelia sąlygas ir Atėnai jas nuolankiai vykdo, o Atėnai, suprasdami savo padėtį, pateikia siūlymus ir Briuselis su jais sutinka arba nesutinka. Politinio manevro laisvė, o tuo pačiu, kad ir formalus, bet suvereniteto išlikimas Atėnų rankose. Tai – pagrindinis politinis graikų laimėjimas. Manyti, kad tai yra bereikalingas jėgų ir lėšų drabstymas, vadinasi, nesuprasti skirtumo tarp visiškos marionetės ir teisės nepaklusti, nematyti jokio skirtumo tarp gyvenimo užrakintame narve ir teisės judėti, kad ir zoologijos sodo ribose.

Dabar sisteminė žiniasklaida garsiai rėkia apie „priblokštus graikus“, kuriems jų vyriausybės pateikti pasiūlymai ES labiau panašūs į „kapituliaciją“.

Ką gi, manau, kad kai kuriems tikrai taip atrodo, bet ne politikams. Pagaliau, nepamirškime, kad beveik 40 procentų referendume dalyvavusių pasisakė už tai, kad vykdyti kreditorių reikalavimus. Tai taipogi nemenkas skaičius ir rimtas bei atsakingas politikas, nenorėdamas išprovokuoti kokio nors „maidano“ šalies viduje, privalo į tai atsižvelgti.

Planas – tikrai ne šviesa tunelio gale

Trumpam pažvelkime į tai, ką pateikė ES komisijai graikai: programa išdėstyta 13 puslapių ir tikrai „beveik“ nesiskiria nuo kreditorių reikalavimų, bet tas „beveik“ ir yra labai svarbus. Joje liko visos keturios pozicijos: mokesčių didinimas, atlyginimų valstybiniame sektoriuje mažinimas, pensijų reforma bei privatizacija.

Numatoma padidinti mokesčius lošimo industrijai net iki 30 procentų, mobiliam servisui, brangiam turtui. Įvesti mokesčius tv ir radio reklamai bei dažnių pardavimui skelbti tarptautinius konkursus.

Paskutinis siūlymas reiškia, kad šalyje atsiras gana gausus būrys iš užsienio valdomų žiniasklaidos objektų, kurių užduotis – įtakoti ateities graikų požiūrį į ES.

Numatoma iki 23 procentų pakelti PVM, o tai palies visą viešojo maitinimo sektorių, kuris iki šiol naudojosi lengvatomis. Tačiau paliekamas galiojantis 13 procentų PVM pagrindinėms būtiniausioms maisto prekėms, elektros energijai, vandeniui ir viešbučiams. Vaistams, teatro bilietams, knygoms turėtų likti tas pats 6 procentų PVM.

Didžiausius nesutarimus, matyt, sukels sprendimas panaikinti lengvatas saloms, kurios turi ypač didelę reikšmę pagrindiniai ūkio sričiai – turizmui ir padidinti pelno mokestį nuo 26 iki 28 procentų. Taipogi siūlymas panaikinti subsidijas žemės ūkiui, pirmiausia ūkininkų perkamam kurui.

Pensijų reforma numato, kad išėjimas į pensiją palaipsniui bus pakeltas iki 67 metų, o kaupiamosios pensijos dalis tebus pradėta mokėti tik nuo minėto amžiaus ribos.

Privatizacija, kuri paprastai sisteminėje žiniasklaidoje visada įvardijama kaip būtinos ūkio reformos, pirmiausiai turėtų paliesti jūrų uostus, tokius kaip Pirėjo ir Solonikų, TRANOSE ir ROSCO geležinkelio kompanijas bei energetinę kompanija ADMIE.

Prie visų šitų pasiūlymų atsirado dar vienas, kurio kreditoriai nereikalavo ir kuriam jie galimai nepritartų, – tai nedidelis mažinimas gynybos išlaidų.

Visa tai, Graikijos vyriausybės manymu ir kreditorių pritarimu, turėtų paskatinti biudžeto praficitą jau šiais metais iki 0,6 procentų BVP, o sekančiais iki 1,5 – 2,5 procentų BVP. Būtent tos biudžeto viršplaninės pajamos ir turi būti skirtos kreditų padengimui.

Tai ne tokia jau maža suma. Pagal įvairiausius paskaičiavimus, tai bendroje sumoje turėtų atnešti 3,6 – 4 milijardus kasmetinių „papildomų“ pajamų į valstybės krepšį, neskaitant tų sumų, kurios bus gautos iš privatizacijos.

Kaip nevartytum šio pasiūlymo, o kito kelio, deja, Graikijos politikai tikrumoje neturi, nors alternatyvą visada galima surasti, bet tam reikia drąsos ir ryžto, kurio net užsispyrusiems graikams trūksta, todėl nereikia stebėtis – jis tikrai labiau panašus į „kapituliaciją“.

Iš tikrųjų šis pateiktas planas nesukuria „šviesos tunelio gale“ vaizdinio, nes tokiu keliu Graikija ir per artimiausius penkiasdešimt metų iš skolų neišlįs.

Visa tai, apie ką rašau, galima lengvai aptikti viešoje informacinėje erdvėje,išskyrus viena: koks tų naujų paskolų skolinimo procentas ir ar tas procentas, už kurį imti ankstesni kreditai, nors kiek sumažintas ar išliko tas pats. Kadangi apie tai sisteminėje žiniasklaidoje nekalbama ir galima suprasti kodėl, telieka tikėtis, kad kažkokių nuolaidų graikai tikrai pasiekė.

„Šalys, kurios pačios stipriai įsiskolinusios arba kurios sparčiai žengia šiuo keliu, virto didžiausiais mūsų „priešais“, nes jos negali pakęsti mūsų laimėjimo, mūsų politinio laimėjimo.“

„Gana šilti santykiai susiklostė su D.Britanijos finansų ministru, kuris net nesupranta ,jog nėra eurogrupės dalis. Kai aš jam išsakydavau savo mintis, galima buvo manyti, kad jis simpatizuoja mūsų pusei. Tikrai, jei atkreipti dėmesį į žiniasklaidą, tai, atrodo, labiausiai mus remia toriai. Visa tai dėl jų euroskeptiškumo. Tai nėra paprastas euroskeptiškumas, tai – ypatingas D.Britanijos parlamento požiūris, tačiau mūsų atveju buvo aišku, kad mūsų parlamentas – tai tik „šiukšlė“. (Tas pats informacinis šaltinis).

Mūsų pozicija – per užsienio bankų interesų prizmę?

Man ypatingai nemalonu skaityti žiniasklaidoje, kad mūsų šalis, kuri iki šiol nė vienu centu nebuvo prisidėjusi prie graikų gelbėjimo plano, derybose kartu su Vokietija, Olandija ir kitomis Baltijos šalimis demonstravo, švelniai tariant, ypač nelanksčią poziciją, kurią Graikijos Premjero bedražygis, „Nepriklausomi graikai“ partijos lyderis, gynybos ministras Kammenos pavadino „bandymu įvykdyti valstybinį perversmą“.

Būtent šios šalys užsispyrusiai reikalavo iš derybose dalyvaujančio Premjero prisiimti tokius įsipareigojimus, kurie nebuvo numatyti Parlamento patvirtintuose siūlymuose. Kitokiu atveju jam buvo grasinama „graikiškų bankų žlugimu ir visuotiniu juose laikomų gyventojų depozitų konfiskavimu“. Buvo reikalaujama „nedelsiant priimti įstatymus, kurie leistų bankams konfiskuoti graikų turimą turtą, įskaitant ir gyvenamą būstą, jei šie uždelsė ar neišgali susimokėti paimtų kreditų. Garantuoti valstybinio turto privatizavimą ne menkesnei kaip 50 milijardų sumai“.

Toks braviūriškas savo politinės „jėgos“ demonstravimas, žinant, kad Baltijos šalys realiai užsienio politikoje vertintinos nuliu, o Vokietija daugiau kaip septyniasdešimt metų yra priversta paklusti Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai, nes dabartinis JAV Prezidentas B.Obama dar 2009 metais yra išsireiškęs, kad „Vokietija yra okupuota šalis ir tokia išliks“, galima manyti, jog graikus šantažuojančios valstybės vykdė tam tikrą užduotį ir siekė tam tikrų tikslų. Gal jie – skirtingi, bet šiame etape – vienodi.

Nors dauguma mane kritikuoja už tai, kad visuose įvykiuose įžvelgiu kažkokį geopolitinį aspektą, bet lieku prie savo įsitikinimų, kad geopolitinė valstybių konkurencija niekada nesibaigia ir dažnai ji perauga į neišvengiamą priešpriešą, o šioje priešpriešoje draugų nebūna, tik stambaus kapitalo interesai, kuriuos didelių valstybinių galių politikai ir paverčia geopolitiniais tikslais.

Tik pakartosiu, kad nuolatinis žiniasklaidos skalambijimas apie Rusijos izoliaciją tėra blefas, nes šiais veiksmais stengiamasi izoliuoti ne Rusiją, kurios realiai neįmanoma izoliuoti, o ES didžiąsias kontinentines valstybes – Vokietiją ir Prancūziją. Kadangi Prancūzija, nors ir pajungta tai pačiai sistemai, bet turi didesnę politinio manevro laisvę nei vokiečiai, tai dabartyje ji įgauna kur kas svarbesnę reikšmę ,todėl ne prancūzų lyderis po Graikijos referendumo skuba į Berlyną, o atvirkščiai.

Referendumas Graikijoje – „gelbėjimo ratas“ pačiai Graikijai

Esu jau ne kartą ir ne du kalbėjęs apie tai, kokiais ginklais globalios valdžios trokštantis kapitalas siekia savų tikslų.

Stambieji bankai su visu jų valdomu globaliu tinklu, remiant JAV, Anglijos ir kitų šalių politiniam elitui, sukuria reikiamas geopolitines aplinkybes, o vėliau vadinamieji ypač stambūs investiciniai fondai per savo valdomas kompanijas superka realų valstybių turtą, tokiu būdu tapdami tikraisiais šalių ir tautų valdytojais.

ES – viešai įvardijama JAV strateginiu sąjungininku, todėl negalima imtis atviro šantažo ar kaip Rusiją paskelbti ją „blogio ašimi“. Elgtis privalu delikačiai, atsargiai. Negalima išbaidyti jau rankose laikomo „grobio“, negalima leisti jam imti spurdėti.

Koks globalios viešpatijos siekiančio kapitalo tikslas? Priversti prancūzų ir vokiečių nacionalinio biznio likučius, kurie vis dar įtakoja abiejų šalių politinį gyvenimą, pasiduoti – užveržti taip vadinamą „Anakondos kilpą“ ir pastatyti juos į beviltišką geostrateginę padėtį, kai visi galimi manevravimo keliai – atkirsti. Prancūzijos ir Vokietijos valdančiųjų, nors ir nelabai noriai (nes jų likimas didele dalimi priklauso nuo „vyresnio brolio“, bet taipogi jie negali neatsižvelgti ir į savo nacionalinio biznio ar piliečių reikalavimus), užduotis – atvirkštinė.

Tai nėra lengva užduotis, tuo labiau, kad tuos geostrateginius vartus į nors menką, bet vis dar ES savarankiškumą besistengiantis užverti „partneris“ yra daug stipresnis ir galingesnis.

Jei Rytuose galima ne viešai remtis gana sėkmingai veikiančio ten esančio kaimyno pastangomis neleisti įvykti lemiamam posūkiui, tai Pietuose tenka tuo rūpintis tik patiems ir pastoviai laviruojant. Sėkmės galima tikėtis tapus didžiausiu kreditoriumi, kuris diktuoja savas taisykles ir turi pirmenybę atsiimant skolas. Skola – šventas dalykas.

Kadangi Graikija anksčiau ar vėliau, nepaisant prisiimtų įsipareigojimų, neišvengiamai susidurs su negalėjimu išsimokėti, nes ženkliai pakeisti globalaus finansinio „žaidimo“ taisykles ir išlaisvinti jos galimybes – ne ES galioje, be to, tai būtų pasipriešinimas sistemai, kuris sukeltų sunkias pasekmes pačioje Prancūzijoje ir Vokietijoje ,būtinos papildomos piniginės injekcijos, išlošiant laiko ir išsaugant, kad ir labai trapų, bet stabilumą.

Todėl graikų referendumas naudingas minėtoms didžiosioms ES valstybėms. Jis naudingas dar ir tuo, kad toks ėjimas leidžia tikėtis dabartinės graikų vyriausybės išlikimo, kuri ateityje, neatlaikiusi tolimesnio spaudimo, gali spjauti ir rinktis kitą kelią, taip tapdama „gelbėjimosi ratu“ pačiai ES. Čia jau – geopolitinis „aukštasis pilotažas“.

Ir ne vien tuom naudinga Graikijos krizė. Yra dar kai kas. Geopolitinį konkurentą, o ES, nepaisant viso to, kad yra veikiančios globalios finansinės Vakarų sistemos dalis, būtent tokiu laikoma, vien geostrateginėmis priemonėmis ne visada priveiksi. Būtina mažinti jos ekonominę galią, o šioji, kaip ir JAV, paremta bendra ,nors ir laikoma antraeile, bet rezervine, valiuta.

Pinigų spausdinimas, nepaisant visų liberalių teorijų ir postulatų, deja, yra ribotas. Pinigai – prekė. Jų perteklius rinkoje neišvengiamai mažina paklausą ir jų vertę. Tenka prigalvoti aibę įvairiausių finansinių instrumentų, kad to neatsitiktų. Tačiau kai pajuntamas jų stygius, stringa ekonomikos apsukos, didėja įsiskolinimas, priklausomybė nuo pagrindinės rezervinės valiutos emisijos centro.

Kadangi euras – pakankamai „jauna“ valiuta, globalioje erdvėje dar turinti galimybes „augti“, norint pristabdyti konkurento vystymąsi, reikia priversti jį didinti išlaidas. Didinti ypač sparčiai. Jokie vidiniai investiciniai projektai nepadės pasiekti trokštamo tikslo, be to, jie ne silpnins, o stiprins konkurentės vidinę galią.

Investicijos užsienyje – teigiamas rezultatas, bet tai taipogi tik kelia finansinės konkurencijos kartelę, todėl JAV pasistengė, kad šių valstybių investiciniai projektai didžiausioje iš kaimynų – Rusijoje būtų pristabdyti. Ir ne tik pristabdyti, bet neigiamai veiktų jų ekonomikas. Geriausia – sukurti tokias geopolitines aplinkybes šalia konkurentės sienų, kurios verstų ją gausiai naudoti turimus finansinius išteklius. Graikija – viena tokių.

Tai gal, nepaisant visų tų tariamų laisvių ir savarankiškumo, išspirti ją iš eurozonos ar net iš ES ir baigtas kriukis? Kodėl visa Europa privalo jos laikytis įsikibusios ,nes, matyk, tai naudinga daliai vis dar patriotiškai nusiteikusių vokiečių ir prancūzų?

Šis požiūris nėra toks kvailas, bet labai netoliaregiškas, nes šitai nesumažins nenumatytų išlaidų. Šitai tik padidins. Paradoksas, bet tai – tiesa.

Dar viena našta – Ukraina

Dar viena ES tiesiogiai bandoma užkrauti finansinė našta – Ukraina. ES, demonstruodama įtampą tarp kreditorių ir Graikijos, tarsi garsiai rėkia: „mes negalime imtis finansuoti Ukrainos, nes net Graikijos beveik nesame pajėgūs išlaikyti. Čia tik 11 milijonų gyventojų ir kraštas nepalyginti tvirčiau stovintis ant kojų, o ten beveik keturgubai daugiau burnų ir visiška suirutė, kuri jau liejasi per kraštus savo politiniu radikalizmu. Ne, finansuokite tą geopolitinį projektą patys, o jei negalite, tai atiduokit rusams.“

Prancūzija ir Vokietija linkusios prisiimti didesnius įsipareigojimus Graikijai, pasiglemžti ją sau, perperkant reformos metu išparduodamą valstybinį turtą, nei visiškai įsivelti į greitos naudos neatnešiančią, jei iš to bus kokia nauda, Ukrainos aferą.

Dar daugiau,ši afera – labai rizikinga, nes gali įsukti į dar vieną, nepamatuojamai didesnę geopolitinę mėsmalę.

Nors viešai Briuselis kalba tik apie solidarumą, vienybę ir reikalauja vis daugiau teisių, bet tikrumoje ES yra susiskaldžiusi ir labai trapi. Kiekviena šio projekto dalyvė siekia savų tikslų, o jei tokių neturi arba negali turėti, stengiasi pasirinkti kurią nors iš didesnių geopolitinių galių ir nuolankiai jai tarnauti.

Tai, ką vis dar iš dalies gali Prancūzija ir apie ką slapčia svajoja Vokietija, negali nei Baltijos šalys, nei didesnės jų likimo draugės – Bulgarija, Rumunija ar net ta pati Lenkija. Jos – kol kas dar didžiausios geopolitinės jėgos tikslų nuolankios vykdytojos.

Būtent todėl, kad jų šeimininkui reikia, jog Graikija pasitrauktų iš šios sąjungos ir kaip lengvas bei pigus grobis galutinai patektų į jo rankas, Lietuva ir rėkia visa gerkle „neduosianti nė vieno cento“, o derybose, nes ES vaidinama demokratija ir viskas sprendžiama bendro susitarimo keliu, keliami tokie reikalavimai, kurie turėtų įsiutinti Graikijos valdančiuosius ir priversti priimti jiems patiems ir realiai pačiai ES nenaudingus sprendimus.

Kol kas didžiosioms eurozonos valstybėms vis dar pavyksta pažaboti tokių „lygiaverčių partnerių“ užsakomuosius veiksmus, bet ar ilgai tai tęsis?

Elitas kito pasirinkimo neturi?

Nereiktų ypatingai smerkti mūsų politinį elitą, kuris be paramos iš svetur realiai neišsilaikytų nė dienos. Jie, kaip ir mes visi, šiandien jau neturime iš ko rinktis. Esame labai maža globalios rinkos dalis, kuri galėtų būti kiek reikšmingesnė, jei santykiai tarp Rusijos ir likusio Vakarų pasaulio būtų kitokie. Esame absoliučiai atviri ir todėl ypač pažeidžiami.

Mūsų ekonominės galimybės – blusos dydžio. Tokios, kurios ir mus pačius jau nebepramaitina. Neturime nei savo valiutos, nei didesnio ar įtakingesnio kapitalo. Esame praktiškai viską, kas vertingesnio išpardavę, o susisiekimo infrastruktūra, kuri vis dar mūsų rankose, minėtų santykių tarp Vakarų ir Rytų padėtyje jau nebeturi strateginės reikšmės.

Mums nieko kito nelieka, kaip glaustis prie didesnės arba pačios didžiausios geopolitinės galios, nuolankiai vykdyti jos įpareigojimus, virsti „pafrontės“ valstybėle ir tikėtis, kad būtent dėl to mūsuose bus palaikomas bent jau padoresnis pragyvenimo lygmuo.

O kaip su Graikija?

„Aš žinau Premjerą nuo 2010 metų, todėl, kad jau tada buvau pakankamai žinomas anos vyriausybės kritikas, nors tuomet buvau labai artimas Papandreu šeimai. Aš tada „kėliau bangas“, o dabartinis Premjeras suko galvą ir bandė suprasti, kaip tai pateikti. Aš jaučiu, kad mes labai artimi savo požiūriais. Mes niekada neturėjome jokių tarpusavio bendravimo problemų.

Aš nenustebčiau, kad jis liks ir priims labai blogą susitarimą. Todėl, kad aš galiu jį suprasti ir jis tai jaučia, todėl, kad jis įsipareigojo žmonėms, kurie jį palaiko, kurie mus palaiko. Jis nori neleisti, kad jo šalį istorijoje įvardintų kaip „nevykėlę“.

Tačiau aš nesiruošiu išduoti savo asmeninių pažiūrų, kurias aš ginu nuo 2010 metų. Šalis privalo nebedidinti skolos, nebepriimti naujų kreditų, kurie lyg ir turėtų išspręsti problemą. Tai verčia mūsų ekonomiką nestabilia, dar labiau mažina jos apimtis, perkelia visą nesėkmių naštą ant pačių mažiausiai apsirūpinusių pečių, artina humanitarinę katastrofą. Būtent tam aš negaliu pritarti, to aš negaliu priimti ir todėl nesiruošiu šitame dalyvauti.“ (Iš buvusio Graikijos finansų ministro pasisakymo).

Kova dėl Graikijos dar nesibaigė. Ji neturi jokio noro palikti eurozoną ir ES. Ne todėl, kad jai čia ypač gerai gyventųsi, bet todėl, kad kol kas nėra alternatyvos, o politinių pirmtakų finansinis palikimas toks sunkus, kad vienai nepanešti. Tačiau tai nereiškia, kad tokia alternatyva neatsiras.

Plačiau laikraštyje “Karštas komentaras”

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą