Alvita Armanavičienė
Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė
Pasipylė komercinių politologų, analitikų, straipsnių rašytojų vieši pamąstymai bei nerimas, jog naujajame Seime dirbs daug naujų ir nepatyrusių Seimo narių. Nerimas yra pagrįstas, bet kodėl iki šiol politologų, apžvalgininkų elitui nekilo panašių klausimų:
– ar ankstesnių kadencijų Seimo nariams, netgi dešimtmečius „sėdintiems“ Seime pakanka kompetencijos, kad balsuotų visais klausimais – socialiniais, ekonomikos, teisės, darbo, energetikos, žemės ūkio, saugumo ir kt.?
– kodėl nėra vertinama, ar Seimo nariai laikėsi Seimo nario priesaikos, pagal kurią jie viešai įsipareigojo sąžiningai tarnauti Tėvynei ir Lietuvos žmonių gerovei? Šie priesaikos žodžiai daugumai virto tuščiomis, nevertomis dėmesio, frazėmis?
Šiuo metu Seimo narys geriausiu atveju yra vienos ar kelių sričių žinovas. Dėl daugelio teisės aktų nuostatų jis balsuoja taip, kaip pasakė frakcijos seniūnai, o jei yra leidimas balsuoti „laisvai“, dažniausiai balsuoja taip, kaip patarė verslo lobistai, arba iš viso nepasirodo Seimo salėje.
Nors Seimo Statutas teigia, kad „Seimo narys negali būti varžomas jokių mandatų“, iš tikrųjų, jei Seimo narys priklauso frakcijai, tai ji ir diktuoja, kaip balsuoti vienu ar kitu klausimu (nebent yra leidimas „balsuoti laisvai“). Jei Seimo narys nepaklustų frakcijų nurodymui kaip balsuoti, tokiam „nepaklusniam“ Seimo nariui gresia negauti „geros“ vietos sąraše kituose rinkimuose. Taigi, dažnai Seime būdavo balsuojama prieš geras, „tarnaujančias žmonių gerovei“ iniciatyvas vien todėl, kad jas pateikė kitai partijai priklausantis Seimo narys.
Kadenciją baigiantis 2012-2016 m. Seimas pasiekė įstatymų leidybos rekordą – per kiek mažiau nei 4 metus priėmė daugiau nei 1,9 tūkst. įstatymų. Politikai skelbia, jog Seime beveik neribojamas netgi absurdiškų įstatymų iniciatyvų registravimas, todėl parlamento krūviai per dideli, nėra laiko įsigilinti į priimamus įstatymus ir taisykles. Net 37 proc. įstatymų Seimas svarstė ypatingos skubos tvarka, kai balsuojama neįsigilinus į įstatymų projektus arba teikiamas pataisas.
Taigi, Seimas dirbo neefektyviai, įstatymai buvo priimami daugiau dėl savęs, savo partijos, nei dėl valstybės.
Jei būtų vertinama, ar Seimo narys nepažeidė Seimo nario priesaikos: „Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai; prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei“, dauguma jų būtų pripažinti, kaip pažeidę šią priesaiką. Tą patvirtina ir ypatingai žemas gyventojų pasitikėjimas Seimu, tą patvirtina ir 2016-2020 m. rinkimų rezultatai.
Ką daryti?
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis teigė, kad Seimas turės susigrąžinti realią valdžią iš Vyriausybės, tačiau jam pavyks tai padaryti tik tada, kai Seimas balsuodamas dėl įvairių teisės aktų atsižvelgs ne tik į Vyriausybės, bet ir organizuotos visuomenės (nevyriausybinių organizacijų, asociacijų, religinių bendruomenių) bendrai priimtą vertinimą bei pasiūlymus.
Šiuo metu didžioji dalis teisės aktų projektų yra parengti ministerijose dirbančių valstybės tarnautojų. Ne paslaptis, kad ministrai, pasirašydami įstatymų projektus, nėra pajėgūs į juos visus įsigilinti. Verslo atstovai žino, kad norint turėti parankias įstatymo nuostatas pirmiausia reikia eiti ne pas ministrą, bet pas eilinį ministerijos specialistą, kuris yra atsakingas už konkretų įstatymą ir vienaip ar kitaip jį paveikti. Tą įtaką ir daro verslo organizacijos bei lobistai.
O kaip sekasi kitoms interesų grupėms?
Kaip sekasi profesinėms sąjungoms atstovauti dirbančiųjų interesams ar išgirsta juos Seimo nariai, gerai parodo liberalaus darbo kodekso priėmimas. Daugumai Seimo narių pasirodė labiau suprantami stambaus verslo organizacijų argumentai, nei Trišalės tarybos pasiūlymai, kurie buvo parengti atsižvelgiant ne tik į verslo, bet ir dirbančiųjų interesus. Tačiau šį kartą valdančioji partija dėl šio ir kitų, Seimo nario priesaikai dirbti „Lietuvos žmonių gerovei“ prieštaraujančių sprendimų, susilaukė atpildo ir rinkimuose patyrė fiasko.
Dažnai girdime apie įvairias pilietinės visuomenės stiprinimo iniciatyvas. Jas dažniausiai vykdo nevyriausybinės/visuomeninės (NVO) organizacijos. Labai svarbi NVO veikla – žmonių gynimas teismuose. Pvz., Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija jau šešti metai bylinėjasi su Valstybine energetikos ir kainų komisija bei UAB „Dalkia“. Nors byla sėkmingai artėja prie pabaigos, bet jos rezultatas, nors ir nepalankus įmonei, greičiausiai labai jai nepakenks, nes įmonė už kelių mėnesių baigia savo veiklą Lietuvoje. Vien Vilniaus gyventojams padaryta didesnę nei 100 mln. eurų žala, tačiau UAB“Dalkia“ skyrė nemažas sumas atstovavimui teisme, proceso vilkinimui ir jiems tai sekėsi daryti daugiau nei šešis metus. Ar atsiras daugiau organizacijų, norinčių nemokamai teismuose ginti žmonių interesus, jei patys „valdininkai“ to nedaro, nors atlyginimus tvarkingai gauna kiekvieną mėnesį?
Taigi, kodėl visų žmonių/viešo intereso gynimo veiklai ministerijos beveik neskiria lėšų? Ogi todėl, kad tokių organizacijų neatsirastų daugiau ir nebūtų kam kritikuoti arba į teismą paduoti tuos pačius biurokratus už neveikimą arba blogą veikimą.
Taigi, matome, kad stambus verslas susimoka verslo asociacijoms ir lobistams tam, kad pastarieji, kurių yra arti šimto, pasiektų rezultatą mindami valdžios kabinetus, t.y. įstatymuose atsirastų jų verslui naudingos įstatymų nuostatos. Kai tuo tarpu kitų interesų grupės, palyginus su verslu, įtakoja labai silpnai, nes tai daro iš entuziazmo ar vilties, kad anksčiau ar vėliau visų žmonių gyvenimas pagerės.
Pokyčiai visuomenėje neįmanomi, jei ir toliau vienos žmonių grupės, išsikovojusios sau vietą po saule, sieks išsaugoti ir toliau stiprinti savo dominavimą kitų bendrapiliečių sąskaita.
Taigi, siekiant, kad visuomenėje būtų daugiau teisingumo įvairių visuomenės grupių interesai turi būti proporcingi ir subalansuoti, įstatymai turi būti lygūs visiems.
Šiems ir kitiems tikslams siekti, veiksmams koordinuoti daug padėtų nuoširdus valdžios ir organizuotos pilietinės visuomenės, inteligentų ir intelektualų dialogas. Tai geriausiai galėtų užtikrinti speciali institucija, sudaryta iš įvairių pilietinės visuomenės organizacijų deleguotų atstovų, kaip yra pačioje Europos Sąjungoje bei daugumoje jos valstybių narių.
Dar Kubiliaus laikų Vyriausybė į Seimo programą įrašė, jog „sekdami daugelio Europos šalių pavyzdžiu, steigsime Nacionalinę ekonomikos ir visuomenės reikalų tarybą, į kurią įeis žymiausi mokslo, visuomenės, profesinių sąjungų ir verslo atstovai. Ši taryba svarbiausiais ekonominės ir socialinės politikos klausimais teiks išvadas LR Seimui“.
To meto premjeras sudarė darbo grupę specialiam įstatymo projektui parengti. Šis projektas buvo kuriamas kitų šalių pavyzdžiu, o projekto darbo grupei vadovavo buvęs Mokslų akademijos prezidentas a.a. Zenonas Rokas Rudzikas.
Įstatymo tikslas – kuriant ir puoselėjant atvirą, teisingą, darnią, klestinčią pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę, kurioje aukščiausios vertybės yra pagarba žmogui, laisvė ir teisingumas, užtikrinti piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį.
Ši taryba turėjo būti suformuota iš asocijuotų nacionalinių organizacijų, atsižvelgiant į interesų proporcingumo principą, t.y. verslo, profesinių sąjungų, vartotojų, jaunimo, kultūros, pensininkų, neįgaliųjų ir t.t. Buvo numatyta, kad Seimas, prieš priimdamas įstatymus, prašo Tarybos pateikti įstatymų vertinimą/“Nuomonę“. Balsuodami Seimo nariai atsižvelgia ne tik į Vyriausybės, kaip yra šiuo metu, bet ir Visuomenės Nuomonę.
Sužibo viltis, kad Lietuvoje bus išgirstas pilietinės visuomenės balsas ir užsimegs dialogas su politinėmis partijomis, taigi labiau įsitvirtins įstatymų viršenybė ir tautos konstitucinė teisė valdyti savo šalį, tačiau, nepaisant to fakto, kad Nacionalinės ekonomikos ir visuomenės reikalų įstatymo projektas buvo baigtas dar 2010 metais jis net nebuvo užregistruotas Seime.
Tokia jau buvo politinė valia, jog visuomenės nuomonės valdžiai nereikėjo, nes tai būtų trukdę politikams, stambaus verslo ir įtakingų visuomenės grupių atstovams teisėkūroje bei teisėtvarkoje atstovauti ne visos tautos, bet savo asmeniniams interesams.
Piliečiai Seimui – aukščiausiai valdžios institucijai, suteikė mandatą sisteminėms pertvarkoms. Tik sutelktomis visos visuomenės pastangomis galime pasiekti tautos atgimimo ir gerovės!
Kaip veikia analogiškas Ekonominių ir socialinių reikalų komitetas Briuselyje?
Beveik visose ES šalyse yra taip vadinamos Ekonominės – socialinės tarybos arba komitetais (pavadinimai gali skirtis).
ES Ekonominių ir socialinių reikalų komitetas yra oficiali, paminėta ES Konstitucijoje, institucija, savotiškas NVO parlamentas, kuri veikia panašiai, kaip ir ES Parlamentas. Ji rengia Nuomones dėl įstatymų, kuriuos planuoja priimti ES Parlamentas, ES Komisija ar ES Taryba.
Lietuva deleguoja 9 narius 5-iems metams.
