Atėjo laikas kalbėti kita kalba ir vertinti pagal kitokius kriterijus

86
24
- Reklama -

Nepriklausomybės akto signatarė, rašytoja Vidmantė Jasukaitytė

(pokalbiai su saviškiais)

Iš tikro, turėjo gi mūsų sąmonė kada nors tiek subręsti, kad tolimesnį progresą pradėtų lemti iš tikro svarbūs ir reikšmingi dalykai. Turėjo gi, matyt, žmonių širdis tiek nugludinti nuoskauda ir kančia, kad, kaip rašė psichologė, susitapatintume su labiausiai bejėgiu – su vaiku, kurio gyvenimą jau kuris laikas negailestingai traiško Erodo didžiojo laikų įpročiai kovoti nebesiskaitant su jokiomis moralinėmis nuostatomis. Turėjo, galų gale, žmogus pajusti, kaip yra išsiilgęs švaros, tyrumo, kiek daug jame atsirado žūtbūtinės atjautos, troškimo išgelbėti, o ne skandinti. Kaip gera matyti dvasiškai bundančią tautą. Ir vienybės jausmą, kai tam suburia kilnus tikslas, paprastas, natūralus, žmogiškas. Juk iki šiol mus valdė neapykanta, kurią kažkas primesdavo iš šalies, tarsi apkrėsdavo. Gyvenome neapkęsdami – Landsbergio, Brazauso, Prunskienės, Kubiliaus, Adamkaus… Visi ko nors neapkęsdavo ir visi turėjo ką priešpastatyti neapkenčiamajam. Ir neapykanta išimtinai lietė žinomus žmones. Ir neapykantos šaltiniai būdavo masiniai – laikraščiai buvo tapę religija, o TV laidos – beveik masinės hinozės priemonėmis. Kas išjuoktas ar paniekintas laikraštyje, tas akimirksniu tapdavo paniekinimo ir pasityčiojimo objektu visuomenėje. Šių eilučių autorė ne kartą diagnozavo tautinės visuomenės sąmonės pikčiausią ligą – mus valdo prievartos mentalitetas, mes maitinamės neapykantos energija. Ir kol taip bus, nežengsime pirmyn, neaugsime, pastangos ką nors pakeisti bus chaotiškos, gyvenimas praeis bekovojant su šešėliais, nes mumyse pačiuose nėra šviesos.

Tamsos negalima sunaikinti, su ja neįmanoma kovoti, tačiau pakanka tik uždegti šviesą ir ji išnyksta pati.

Panašu, kad tauta pajuto savyje esant šviesą, kurios nebeįmanoma uždengti. Tai sąžinė. Mūsų žmonės turi didelę sąžinę ir ji suburia mus iš daugybės šalių apsistoti ties mergaitės likimu. Tai yra nuostabu. Dienraščiai nebevadovauja žnmonių sąžinei. TV ekranas prarado hipnotinę galią. Kiek besistengtų nuperkamų laidų vedėjai – jie tik praras jėgas, pasijus nepataisomai sugadinę savo laiką… Todėl kad meilė ir atjauta žmonėse pasireiškia pakankamai galingai, kad jie toliau galėtų protauti be neapykantos ir daryti sprendimus, kurie ir pakeis visą supuvusią, melu, intrigomis, apgavystėmis apaugusią korumpuotą teistėtvarkos sitemą.

Laikraščiai nebėra religija didesnei daliai žmonių. Ir tai yra nuostabu. Žmogus potencialus gėriui ir jis realizuoti savo gyvenime turi vien gėrį. Tam ir kenčiame, klumpame, kylame, kad tai suprastume.

Šių eilučių autorė pradėjo pasiskaitinėti komentarus po savo straipsniais. Vienas iš jų sako, kad “kadaise labai nemėgau Jasukaitytės pats nežinau kodėl, bet dabar atsiprašau kad klydau”. Tai yra pats charakteringiausias komentaras, apibūdinantis pačią būdingiausį mūsų sąmonės virusą – ne sielos, o sąmonės – neapkęsti ko nors, nesuprantant dėl ko. Gal būt žmogus nėra atviras, kaip daržinės durys, gal jis mąsto platesniame kontekste, kuris ne visiems savas, gal jo orumas neleidžia viešai klauptis ir atgailauti ar aiškintis dėl neteisybės… Žmonės labai dažnai naikina tą, ko nepažįsta, o atverti savo pasaulį ir teigti savo vertybes – tam reikalinga didelė egzistencinė drąsa, nes kartais tai reikalauja vienam atsistoti prieš visus. Tačiau šių eilučių autorė į visą blogį, kurį yra patyrusi, žiūri kiek kitaip ir žino, kad žmogui vienam stiebtis į harmoniją, šviesą, atlaidumą yra labai sunku. Jis turi turėti prieš akis pavyzdį. Autorė tokių pavyzdžių nuosekliai ieško filosofijoje, senuose raštuose, lygindama mitologijas, religijų ypatumus, išminčių tekstus ir nuosekliai gilindamasi į Kristaus asmenybės įtaką pasaulio raidai.

Kai žmogus maitina Antidekalogą, jis neapkenčia, nes šešėlių pasauliui irgi reikia maisto. Savo minčių ir jausmų energiją, kuri yra didžiulė, jis, tegu ir nesąmoningai, verčia griaunamąja jėga. Tačiau kai žmoguje nugali šviesos pradas, neapykanta jam nebeturi reikšmės, jis ima kurti tvarką aplinkui tvyrančiame chaose ir pirmiausia, ką jis pajunta, tai asmeninę kančią dėl neteisybės, kuri, atrodytų, jo ir neliečia. Jame užsižiebia dekalogo eilutė: “Mylėk savo artimą kaip pats save”. Arba – “Nežudyk”. O juk žudoma ne vien fiziškai. Dvasiškai ką nors gal žudome nuolatos, tik apie tai negalvojame, nes be to “mylėk savo artimą” visiškai negalvojama apie esantį ir galbūt kenčiantį šalia.

Neapykanta – blogas patarėjas, juodas patarėjas, melagis ir suvedžiotojas. Tačiau jau atėjo laikas mąstyti kitaip, kalbėti kita kalba ir vertinti pagal kitokius kriterijus. Štai šiandien visi matome, kad profesorius Vytautas Landsbergis vienas iš pirmųjų išreiškė savo nuomonę apie teisinę realybę Lietuvoje. Jis pirmas paklausė garsiai – o kur antroji mergaitė, deja, atsakymo nesulaukta. Jo interviu lenkų žurnalistui Torunėje – gal pirmas atviras istorinis pokalbis, neprisilaikant jokių kitų aspektų, išskyrus istorinius. Žavu buvo skaityti tvirto politiko tvirtas mintis. Ir Prezidentė – taip pat turėjo tvirtą ir nepataikaujančią nuomonę dėl dirbtinai sujaudintų lenkų priekaištų mitinge prie prezidentūros. Dabar štai visų apspjaudytas Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius… Žmogiškumo žingsnį žengia ir tie, iš kurių inertiškai niekas nieko gero nesitiki.

O gal vertėjo tikėtis iš pat pradžių? Gal verta taip skubiai nenaikinti savęs, į skutelius draskant stipriuosius, esančius valstybinės pirmaidės viršuje ir nuolatiniame pykčiu apkrėstos visuomenės akies laikiklyje? Nes – ar ne žmogiškumas kalbėjo Premjero lūpomis, kai jis išsakė savo požiūrį į teisėjo Kondratjevo nuosprendį ir į mergaitės likimą? Ir niekas negalėtų pasakyti, kad jis buvo neteisus, kieno nors inspiruotas. Jis kalbėjo apie mergaitės likimą ne kaip valstybinės mašinos sraigtas, o kaip žmogus, tėvas… Ir aš pirmą kartą pagalvojau – toks mąstymas vertesnis vadovauti, valdyti šalį, negu šaltas satanistinis protas, pripažįstantis dvigubus standartus ir siautėjantis teismuose. Juk visiems, taip pat ir šių eilučių autorei, žinomos “teisingo” nuosprendžio kainos. Ir štai po šių Premjero žodžių nuo manęs pasitraukė visi štampai apie tai, kaip “Kubilius nuvarė šalį”. Žmogiškumas valstybės vyro žodžiuose keičia kai ką labai svarbaus.…

Beje, apie valdymą…

Premjeras ir negalėtų sugriauti ūkio be griovėjo komandos. Ir negalėtų pagilinti jokios krizės be gausaus būrio ekonomikos duobkasių. Kada Seime šitiek atsitiktinių žmonių, o kai kurie jų visiškai neturi valstybinio mąstymo, dirba turėdami pragmatiškų tikslų… Dar kiti išauklėti šlietis prie stipresnių asmenybių, nebežiūrima, ar tas, prie ko šliejasi, tikrai teisus ir supranta ką daro. Dar kiti – pralobę ne pagal natūralią verslo vystymo logiką, o tokiu metu, kada buvo lengva tai padaryti, superkant investicinius čekius, apeinant muitines… Ką ir bekalbėti… Juo labiau, kad Seimo partijos ir frakcijos nedirba vieningam tikslui – valstybei. Ten toks principas: jei jie sako taip, tai mes darysim atvirkščiai. Vyksta partinių grupelių arba partinių klanų kova. O kiekvienoje partijoje tikroji chunta turi suleidusi savo nagus. Partijos trankomos kaktomis, o tą daro nematomieji, sėdintys teisėtvarkoje, ir tie, kurie varto šešėlinius milijonus (ir milijardus). Jie mano valdantys Lietuvą, nes valdo įstatymus, o jiems palankią įstatyminę bazę sukuria jų apmokami tarnai.

Tačiau tai ilgai nebesitęs. Seime turi dirbti labai stiprūs žmonės, moralūs, geri savo srities profesionalai… Kada tauta išrenka tokius, kurie atitinka jų neapykantos kalibrą, tada nebepadės joks premjeras. Iki šiol juk rinkimuose rinkome tuos, kurie pritardavo mūsų neapykantai ir ją daugindavo, argi ne taip? Štai ir turime, ką turime… Neišmanantį, bet neapykanta apkrėstą žmogų labai lengva valdyti. Paskelbi lozungą laikraštyje ir minia puola… Bet dabar mūsų žinojimas bus vis platesnis, nes mūsų vertybės jau keičiasi. Ir materijos sumindžiota dvasia atranda jėgų pakelti galvą. Stebuklas!

Nes mažos mergaitės likimas sukėlė didžiulį virsmą. Mes gal pirmą kartą nebenaikiname kolektyviai, masiškai, o gelbstime. Tai teikia didelių vilčių. Tauta, kurios nebegalima nuvesti bet kur, per spaudą pametus kokią sugalvotą velnišką intrigą, kuri turi savo pozityvią sąmonę, kuri vadovaujasi žmogiškaisiais kriterijais, bus daug kietesnis riešutas valdžios grobėjams. Juo labiau, kad mergaitės istorija akivaizdus filtras: nė viena iš didžiųjų Seime veikiančių partijų neįlipo į gelbėjimo traukinį. Išskyrus konservatorių autoritetus, be Seimo pirmininkės. O apie profesorių Landsbergį, girdėjau, Kėdainiai net knygą užsakė – apjuodinti, sunaikinti, kompromituoti.. . Taip pat girdėjau, kad vienas laikraštis remiamas lėšomis su sąlyga, kad kiekvienam numeryje būtų kas nors “prieš Landsbergį”. Ir paėmė juokas – štai kaip bijomasi žmogaus, kuris atvirai kalba apie dvasinį atgimimą! Na, jei tas laikraštis tikrai taip elgsis ir toliau, jei dar ir knyga pasirodys, – galima tikėtis tikro, kokybiškai naujo landsbergizmo Lietuvoje. Nes šį kartą tikrai žmonės supras, kas ir kodėl ją užsakė. Ir tegul taip būna, nes tai reikš vidinį, dvasinį žmogiškųjų vertybių atgimimą. Nes jau dabar mes jaučiamės esą MES. Jau dabar jaučiamės tvirti. Nes dekalogo vertybė sujungė tūkstančius žmonių visame pasaulyje , – tūkstančius lietuvių… Ir turėdami prieš akis savo lyderius, esame tikri, jog mūsų gėrio kova yra legali, teisėta ir Lietuvoje žmogus turi teisę pasipriešinti nežmogiškumui. Ir to niekas negali paneigti. Ir niekas negali paduoti į teismą mūsų visų, kaip p. Stankūnaitė padavė „Karštą komentarą“ už tai, neva ji juodinama, kad nesirūpino savo vaiku… Negana to – pasipriešinti blogiui yra aukščiausia žmogiškumo pareiga, liudijanti žmogaus dievišką kilmę.

Ir pagalvojau – daugelis tų, kurie siekia teisybės ir gėrio Lietuvoje, tėvynę apleido iš nevilties, nes paprasto žmogaus orumas biurokratams, naujajai nomenklatūrai, policijos darbuotojams iki šiol paprasčiausiai neegzistavo. Štai – sugrįš viltis ir jie parskris kaip paukšiai ieškoti savo lizdų. Su kažkokiais pinigėliais, išmokę užsienio kalbų, įgiję kitokios pagirties… Ir įsijungs į tėvynės gyvenimą be neapykantos, o su amžinos šviesos viltimi, kuri tebedega jų širdyse. Pasirašydami dėl mergaitės likimo likti gyventi ten, kur jai gera, jie pasirašė už amžiną savo ryšį su žmogiška Lietuva. Ačiū Jiems. Mūsų, kurie nori kalbėti kitokia kalba ir gyvenimą vertinti pagal gėrio kriterijus yra vis daugiau ir daugiau.

O vakar prisidėjo ir Premjeras.

Vidmantės Jasukaitytės parašytos ir išleistos knygos, pjesės,  etc.

“Ugnis, kurią reikia pereiti”, – poezija, 1976. Zigmo-Gėlės

Gaidamavičiaus premija už geriausią debiutą

“Taip toli esu”, – poezija, 1976.

“Stebuklinga patvorių žolė”, – apysakų romanas, 1981. Išversta į

ispanų kalbą (La millagrosa hierba en la raiz amarga, 2002, Horas y

Horas, Madrid)

“Mano broli žmogau”, – poezija, 1982.

“Saulės per daug”, – poezija, 1986.

“Žemaitė”, – drama, Šiaulių dramos teatras, rež. G. Padegimas, 1986.

“Po mūsų nebebus mūsų” I dalis, – romanas, 1987. Labiausiai skaitomos

knygos prizas, J. Paukštelio literatūrinė premija, 45 000 egz parduota

per tris mėnesius

“Žilvinas”, – tragedija, Šiaulių dramos teatras, rež. G. Padegimas., 1988.

“Balandė, kuri lauks”, – apysakos, 1989.

“Vilkų medžioklė”, – drama, Vilniaus akad. dramos teatras, rež.G.

Padegimas, 1990.

“Neiškastam sidabrui pasakyk sudie”, – poezija, 1999.

“Golgotos vynuogės”, – ese, meditacijos, maldos, laiskai, 2001.

“Marija Egiptiete”, – romanas, 2002.

“Tikrasis nebūties veidas”, – poezija, 2002.

“Subačiaus gatvė., Getas”, – poezija, 2003. Vilniaus radijo ir

Vilniaus klubo premija.

“Dievas miršta vienišas”, – 2-jų dalių romanas, 2003.

“Stebuklinga patvorių žolė”, – apysakų romanas, antras leidimas, 2005.

“Po mūsų nebebus mūsų” I dalis, – romanas, antras leidimas, 2005.

“Kai mes buvome vilkai” – romanas, Alma littera, 2007,

“Aš nužudžiau savo dukterį”, – romanas, Alma littera, 2008,

“Senis arbas laiškai Antikristui”, – romanas, Alma littera, 2009,

“La loba”, /.”Kas už nieko”, – 2 knygos vienuose viršeliuose, poezija 2010.

KNYGOS PAKELIUI Į SKAITYTOJĄ:

„Ambra“ – poezija, ;

„Kaip mes mokėmės mirti“ – autobiografinė proza, šiuo metu jau leidykloje;

KNYGOS, PRIE KURIŲ DIRBAMA:

„Po mūsų nebebus mūsų“ – antras tomas, romanas;

„Mirtis niekada nepavargsta“ – romanas;

„Debesis laiko dangus“ – romanas;

Ir kitos…

Laikraščio “Karštas komentaras” skaitytojams

“Karštas komentaras”, kviesdamas susimąstyti apie esmines žmogaus gyvenimo vertybes: kas mes esame, kur mes einame ir kaip mes gyvename, nuo šių metų su autorės leidimu pradeda spausdinti fundamentalų istorinį-filosofinį V.Jasukaitytės romaną “Dievas miršta vienišas”. Kadangi knyga dėl lėšų trūkumo buvo išleista labai nedideliu tiražu, “Karštas komentaras” tikisi, kad ši knyga ne vienam žmogui suteiks stiprybės ir sulaikys nuo galimų klystkelių, kurie žaloja mūsų gyvenimą ir atima taip visiems brangų mums skirtą laiką.

Redakcija dėkoja autorei už šią dovaną “Karšto komentaro” skaitytojams.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą