Boingas 777 – versijos ir fantazijos

214
4
- Reklama -

KK nuotr.

Niekas niekada negalės paaiškinti, kodėl likimas pasirinko būtent Malaizijos avialinijas, kurių paslaugos per paskutinį pusmetį buvo mirtinos daugiau nei pusei tūkstančio žmonių. Dar tik prieš kelis mėnesius dingo vienas Boingas, kurio iki šiol nepavyko rasti, o dabar virš Ukrainos teritorijos, skrisdamas iš Amsterdamo, kitas. Pastarasis nepaliko net menkiausios vilties. Juo keliavusių kūnai, išmėtyti kelių kilometrų spinduliu, dabar surenkami Ukrainos pilietinio karo zonoje. Ir šios katastrofos priežastys beveik nekelia abejonių – numuštas raketa. Nesutariama, kas ir kaip ją pasiuntė, ir kas dėl to privalėtų prisiimti atsakomybę.

Net tarybiniais laikais politikai taip atvirai nesityčiojo iš žmonių

Aš niekada neslėpiau, kad į mūsų didžiosios dalies žiniasklaidos „nepriklausomą“ informaciją žvelgiu skeptiškai, todėl jos pranešimais stengiuosi remtis labai atsargiai.

Dar daugiau, kai paklausai tariamų „ekspertų”, tokių kaip P.Auštrevičius, kuris šiuo klausimu žino tiek pat, kiek mes visi, bet drįsta viešai postringauti globalios politikos vaizdiniais, tai tas skeptiškumas tik padidėja. O kai išgirsti, jog Lietuvos televizija pradeda mūsuose transliuoti Ukrainos 5-ojo kanalo (P.Porošenkos nuosavybė) žinias, tai supranti, kad tikroviškos informacijos tikėtis neverta. Tai jau ne informacija, tai – sąmoningai kuriamas propagandinis skydas.

Visai liūdna pasidaro, kai dalis mūsų seimūnų ar tas pats P.Auštrevičius pasikviečia į Vilnių prieš dešimt metų buvusį visuomeninį Rusijos Prezidento patarėją, kuris šiandien gyvena JAV ir „dirba“ kažkokio instituto bendradarbiu (tiksliau pasakius, tos pareigos jam sukurtos kaip užmokestis už namie atliktą veiklą), įvardija šį asmenį „ekspertu“, kuris apie aviaciją nusimano tiek pat, kiek kiaulė apie debesis, klauso ir ploja, bei jo nusikalbėjimus paskelbia didieji dienraščiai ir net radijas.

Niekada, net tarybiniais laikais, politikai taip atvirai nesityčiojo iš savo šalies žmonių. Kartoju: niekada. Be galo ir be krašto piršdami marksizmą ar leninizmą, jie stengėsi tai daryti įtikinamai.

Šiandieniniai mūsų „ilarijonovai“, kikendami į saują, viešai rimtais veidais pritaria ano „patarėjo“ blūdijimams, o dalis mūsų tuo tiki ir aikčioja, nesuprasdami, kad visa tai tėra kvailiams, nes ir patys politikai, ir pats „ekspertas“ tuo netiki.

Tada man norisi paklausti: „kiek galima kvailinti savą tautą, ir kas atsakys, kai tie „kvailiai“, prisiklausę tokių nesąmonių, vėliau eis „vaduoti“ Rusijos nuo demono Kremliuje?“ Suguls visi palei jos sienas ir niekas net jų vardų neatmins.

Gal kažkas bandys prieštarauti prieš tokį mano požiūrį – suprantama, kiekvienas turi savo mėgstamų politinių veikėjų, bet esu įsitikinęs, kad tokio lygmens politikai, kaip minėtasis P.Auštrevičius, – tai tik taip vadinamas „balastas“ europarlamente, ir jiems kokių nors paslapčių tikrai niekas neatskleidžia. O tokie „ekspertai“ – primityvūs propagandistai, kurie net anos valstybės tokias pat pareigas užėmusių mažojo pirštelio neverti.

O paslapčių šitame įvykyje – daugiau nei norėtųsi. O tai, kad vienos pusės televizijos kanalai draudžiami arba bandomi uždrausti, o tuo pat metu už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikomoje televizijoje atsiranda vietos antrai, tai negali būti kitaip vadintina, kaip sąmoninga invazija į savos šalies piliečių mąstymą.

Tiek to, kiekvienas savo likimo kalvis ir kiekvienam duota teisė pasirinkti būti kvailiu ar imti mąstyti.

Klausimai, kurie neduoda ramybės: skrydžio aukštis per karo zoną

Prabėgs daug laiko, kol bus paskelbtos kokios nors rimtesnės išvados. Nereiktų abejoti, kad tokios išvados tikrai bus, tik klausimas, ar jos realiai patenkins didžiąją daugumą šiuo įvykių besidominčių ir ar atsakys nors į daugumą dabar kylančių klausimų.

Kadangi šiandieniniame pasaulyje jau tapo įpročiu viską aiškinti per politinę prizmę ir net paprasčiausius vyksmus, kurie, atrodo, net negalėtų turėti jokių sąsajų su šia sritimi, gebama paversti politinės priešpriešos elementais, tai nepasinaudoti tokia „puikia proga“ žiniasklaidai būtų nedovanotina. Ypač, kai ji tikrai „nepriklausoma“.

O mes, nors ir nepavyks visiškai išvengti tos prakeiktos politikos, pabandykime iš to, kas skelbiama, patys susisteminti ir iškristalizuoti labiau ir mažiau tikėtinas versijas.

Taigi, pirmas klausimas, kuris neduoda ramybės, tai lainerio trasa, kuri buvo suplanuota per realaus karo zoną. Tai bandoma aiškinti tuo, jog Malaizijos avialinijos turi rimtų ekonominių sunkumų, todėl pačios prašėsi, siekdamos sutrumpinti atstumą ir kaštus, tokio, o ne kitokio skrydžio maršruto. Ukraina geranoriškai sutiko. Ką gi, visko gali būti.

Tada klausimas, kuris plačiai svarstomas, bet į jį neduotas atsakymas: kodėl Ukrainos dispečerių reikalavimu, artėjant prie minėtos zonos buvo sumažintas skrydžio aukštis nuo 10,6 kilometrų iki 10,1 kilometro? Nemanau, kad tai taipogi galima paaiškinti kokiais nors ekonominiais sunkumais. Gal specialistai atsakys į šį klausimą, o gal ir ne.

Dar vienas, kuris kelia susidomėjimą – specialistai tvirtina, kad lėktuvo skrydį galima sulyginti su bėgiais riedančiu traukiniu. Šis, be dispečerių leidimo ar patvarkymo, negali nukrypti nuo bėginės trasos. Taip ir lėktuvas, kurį veda dispečeriai, perduodami iš vieno antžemyninio stebėjimo posto kitam. Jei visu tuo tikėtume, tai ką veikė Dniepropetrovsko dispečeris, atsakingas už šio skrydžio priežiūrą, kai Boingas „pasimetė“ erdvėje, tiesa, neilgam, ir iškrypo iš nurodyto kelio? Mažas reikaliukas prispyrė ar telefonu reikėjo atsiliepti?

Tai turėjo sukilėliai „Buk“ ar ne?

Dabar apie tas nelemtas didelio nuotolio priešlėktuvines karines sistemas. Kadangi mūsuose imta perdavinėti anksčiau minėto P.Porošenkos 5 – ojo kanalo žinias, tai tie, kurie domisi tokia „egzotika“ (aš ir be lietuviškos televizijos jį matau) turėtų prisiminti, kad šiame kanale buvo skelbiama, jog sukilėliai (jų įvardijimu „teroristai“) giriasi, kad „jiems pateko į rankas viena iš Ukrainos armijos priešlėktuvinių sistemų „Buk-M1“, bet tai yra melas“. Vėliau atsirado pranešimų, kad šiems lyg ir pavyko užgrobti vieną tokių sistemų, bet atsitraukdami Ukrainos kariškiai ją nepataisomai sugadino.

Liepos 17 dieną, likus dviems valandoms iki katastrofos, pristatoma dar viena versija: „teroristai apginkluoti didelio nuotolio priešlėktuvinėmis sistemomis ir jas jiems pristatė Rusija“.

Tokius informacinius viražus būtų galima pateisinti: Kijevui, jei į sukilėlių rankas tikrai pateko tas nelemtas „Buk“, nenaudinga visa gerkle rėkti apie jos armijos negebėjimus išsaugoti net strateginę ginkluotę. Be to, tokio ginklo buvimas „teroristų“ rankose galėtų sukelti labai neigiamą karinių pilotų reakciją. O jų, kaip ir viso kito šioje armijoje, tikrai trūksta. Bet kodėl būtent likus dviems valandoms iki katastrofos ši informacija išviešinama ir jau jokių pasekmių nebepaisoma?Gerai, tebus tai sutapimas.

Sukilėliai kategoriškai neigia tokią informacija ir tvirtina, kad visi Ukrainos jėgos struktūrų lėktuvai buvo numušti naudojant kilnojamas nedidelio nuotolio sistemas, taip vadinamas PZRK.

Tai realiai sukilėliai turi šias vidutinio ar tolimo veikimo sistemas, ar ne? Tikro, neabejotino patvirtinimo nėra. Atvirkščiai, daugelis komentuojančių, net Vakaruose,teigia, kad šios sistemos yra daugiapakopės, sudėtingo valdymo ir sukilėliai negalėtų turėti nei reikiamos infrastruktūros, nei rimtai paruoštų specialistų, nes šių paruošimas reikalauja mažiausiai pusę metų. Ir tai turi būti ne vienas ir ne du, o ištisa komanda – 16 žmonių. Tik vienam „Buk“.

Taip, turi sukilėliai tas nelemtas tolimo veikimo priešlėktuvines sistemas ar neturi – svarbu. Jei jie jas turi, tai galimai „Boingą“ palaikė Ukrainos orlaiviu ir per klaidą nupylė keleivinį lainerį.

Jei jie neturi tokios sistemos, tai tada iškyla tik dvi versijos: ukrainiečiai arba rusai. Jei tai pastarųjų darbas, tai, vadinasi, rusų kariuomenė, nors neperžengia savo sienų, vis vien tiesiogiai dalyvauja kariniame konflikte.

Stop, bet jei tai yra tiesa, tai virš maištingųjų teritorijų turėtų būti sukurta tarsi „neskraidymo“ zona ir joje Ukrainai panaudoti savo karines oro pajėgas turi būti beveik neįmanoma. Bet mes kasdien galime surasti informaciją, jog ši bombardavo vieną ar kitą objektą, vieną ar kitą teritoriją?

Deja, bet savos kariuomenės panaudojimo, kad ir iš už sienų, nuo viešumos ilgai nenuslėpsi, o iki šiol pasaulio žiniasklaida apie tai nekalbėjo. Be to, kad ir ką kalbėsime, kad ir kaip skeptiškai į Rusijos armiją žiūrėsime (beje, šiandien tarptautinė organizacija, kuri specialistų išvadomis dėlioja pasaulio armijų reitingus, Rusijos kariuomenę pripažįsta antra po JAV, trečia – Kinija), ten dirba profesionalai ir atskirti keleivinį orlaivį nuo karinio tikrai geba. Vadinasi, realiausia – ukrainiečiai? Jei šis veiksmas atliktas per klaidą.

Rusija savo įrodymus ant stalo padėjo, JAV – ne

Vakarų politikai ir didžioji dauguma žiniasklaidos kategoriškai rodo pirštu link sukilėlių ir per juos link Rusijos. Jokių kitokių pamąstymų oficialiai net nepriima. Ką gi, tikrai, jei turi absoliučiai nepaneigiamų įrodymų, tai kokio velnio į tą politinę pliurpalynę besivelti?

Deja, bet nepaneigiamų įrodymų viešumoje iki šiol niekas nematė, tik girdim nesibaigiančius užkeikimus „mūsų specialiosios tarnybos juos turi“. Ką turi? Kiek ta informacija tikroviška? Kiek ja galima pasitikėti? Skelbkite ją ir visi ginčai, visi nesutarimai, visas informacinis mūšis nebeteks prasmės. Ne, informacija įslaptinta ir viešumoje neskelbtina. Sutikite, kad tai panašu į blefavimą.

O Rusija – dalį savo turimų kozirių tėškė, taip sakant, „ant stalo“. Sakau, „dalį“, nes neabejoju, kad jų ji turi daugiau. Informaciją pristatė žmonės, vilkintys karinę uniformą ir antpečiuose nešiojantys ne po vieną generolišką žvaigždutę. Atvirai kalbant, įspūdis buvo stiprus. Visa konferencija buvo paremta tiksliais skaičiais, fiksuotais įvykiais ir iki galo neišsakytais vertinimais. Jei tai – kaip dabar mėgstama sakyti, tik „informacinio karo“ dalis, tai ji parengta neabejotinai profesionaliai ir įtikinamai. Aš, pavyzdžiui, neturiu priežasčių pateikta informacija netikėti, o ir niekas jos iki šiol rimtai nepaneigė.

Tuoj po to amerikiečių slaptųjų tarnybų surengta įslaptinta „konferencija“, kurioje negalima buvo filmuoti, fotografuoti ir vėliau net remtis ten dalyvavusių agentų pavardėmis – tuščia vieta, nors jinai neša tam tikrą informatyvią žinią. Apie tai kiek vėliau.

Socialiniuose tinkluose pasirodžiusios lyg ir „palydovinės“ nuotraukos nieko tikro nepasako. Atvirai sakant, tokių „nuotraukų“ net mano žentas, kuris neblogai nutuokia kompiuteriuose, gali prigaminti kiekvienam po atskirą vienetą. Pagaliau, kodėl socialiniuose tinkluose, negi amerikiečių spec. Tarnybos, turinčios vieną galingiausių palydovinių sekimo sistemų, pirmiausiai visą informaciją perduoda per Džoną ar Smitą į socialinius tinklus, o patys, pusiau įslaptintoje press konferencijoje, dėsto, jog neturi nieko, kas patvirtintų jų šalių politikų skelbiamas tariamas išvadas ir metamus kaltinimus?

Jei taip, tada iškyla visiškai pamatuotas klausimas: „Ar JAV ir kitose NATO šalyse įstatyminė bazė ir pagal ją išrinktos bei veikiančios šalių valdžios struktūros dar egzistuoja? Gal jau ten absoliutus chaosas?“ Neatrodo, tai kokia čia velniava?

Dar keisčiau skamba Kijevo patikinimai, kad jie disponuoja raketos paleidimo iš sukilėlių pusės nuotraukomis, kurį užfiksavo ir perdavė jų palydovas. Ukraina turi savo šalis kosminių palydovų sistemą? Jūs turbūt juokaujate? Ne, aš manau, kad koks nors vienas ar du tikrai su tų pačių rusų pagalba sukasi aplink mūsų žemelę, bet, kad šis savo technologijomis lenktų amerikietiškus ar rusiškus, niekada nepatikėsiu.

Čia kaip ir su mūsų (Lietuvos) „palydovais“, kurie labiau panašūs į pirmąjį, dar 1957 metais rusų paleistą Žemės palydovą, nei į rimtą sekimo ar stebėjimo objektą. Tai daugiau šalies įvaizdžio, reklamos atributas nei rimtas technologinis pareiškimas. Pacypsėjo, pastuksėjo kurį laiką ir pavirto kosmine šiukšle. Prieš pusšimtį metų tai dar būtų galima laikyti ekonominiu pasiekimu, o dabar – lėšų svaidymu, nors daliai mūsų piliečių blizgantis fasadas labiau svarbius, nei vidaus realybė.

Klausimų daugiau negu atsakymų

Taigi, nepriklausomai nuo to, ką skelbiasi žiną įvairiausio plauko politikai, klausimas, kas ir, svarbiausia, kodėl numušė „Boingą“, lieka neatsakytas. Tai nieko nuostabaus, nes ir vagį gali nedviprasmiškai apkaltinti, jei pagauni nusikaltimo vietoje ir su nepaneigiamais įrodymais. Priešingu atveju jam tegali pareikšti įtarimus ir pradėti kruopštų tyrimą. Kas, berods, šiandien ir pradėta daryti.

Mes būkime pakantūs ir laukime nors kokių rezultatų iš to, ką nuspręs ar paskelbs tiriančios organizacijos. Nė viena iki šiol skelbtinų visų pusių versijų nėra nei paneigta, nei įrodyta, todėl jos dar ilgai kels diskusijas ir ginčius. Priešingai nei Rusijos gynybos ministerijos pateikti faktai, apie kuriuos mūsuose linkstama daug nekalbėti. Kodėl?

Prie visų šių versijų, kurios taip plačiai aptariamos, egzistuoja ir kita, kuri galimai ir atrodo fantastine, bet ji galėtų atsakyti į kai kuriuos klausimus.

Ar jums nekeista, kad šioje tragiškoje istorijoje pirmaisiais smuikais vienu metu pradėjo griežti beveik visi didžiųjų valstybių aukščiausi politiniai ešelonai?Kažkodėl amerikiečiai, kaip ir ukrainiečiai, nedelsdami, beprotiškai spėriai, pasuko savo pirštus į Rytus ir apkaltino Rusiją? Ir svarbiausia, patį Rusijos Prezidentą V.Putiną. Lyg šis būtų pats sąmoningai įsakęs numušti minėtą orlaivį.

Sutikite, kad vargiai kas nors, net pats beprotiškiausias „patriotas“, net „ekspertas“ Ilarijonovas, tuo galėtų patikėti. V.Putinas įsakė numušti keleivinį lėktuvą? Jūs tuo tikite? Jei ne, tai kokį politinį kadrilį šoka JAV administracija kartu su savo satelitais?

Kadangi trys pirminės versijos įvairiausiais būdais plačiai aptariamos pasaulio žiniasklaidoje, tai mums, kaip jau rašiau aukščiau, belieka laukti rimtų specialistų nors kokių išvadų.

Tuo būtų galima ir baigti, bet aš drįsiu pasiūlyti ir kitokią, ganėtinai „fantastišką“ versija, kuri lyg ir buvo pasirodžiusi žiniasklaidoje, bet labai greitai nuslopo ir tik Iranas bei Izraelis kiek daugiau apie tai kalbėjo.

Versija, kurią linkstama nutylėti

Jei kas nors labai nuosekliai ir rimtai klausėte Rusijos gynybos ministerijos spaudos konferencijos, tai ten buvo užsiminta, kad tuomet jų stebimoje erdvėje buvo trys lėktuvai: patyręs tragiškąją lemtį, ukrainiečių CY-25 ir… Apie trečią lėktuvą nekalbėta, nors pasakyta, kad jų buvo trys. Gal tai apsirikimas? Gal. O gal ir ne. Gal trečias specialiai neįvardintas ir ta informacija buvo skirta tiems, kas turėjo ir privalėjo suprasti?

Irano spauda pažymi, kad tuo pačiu ešalonu tik 27 minučių skirtumu skrido Prezidento V.Putino, grįžtančio iš Brazilijos, lėktuvas.

Iš pranešimų nesuprasi, ar Prezidento lėktuvas taipogi kirto karo veiksmų zonos erdvę, ar tik užkabino pačią Ukrainos erdvės dalį ir buvo nukreiptas kitokia kryptimi. Aš nežinau, kaip skrenda tokie lėktuvai, ir apie tai niekas plačiai nepraneša. Ar jiems taikomos tokios pat lydėjimo priemonės, ar įvairių šalių dispečeriai informuoti, kokį lainerį jie veda, ar tokio lėktuvo pilotai turi teisę priimti savarankiškus sprendimus ir nepaklusti antžemyniniams nurodymams, jei jie nesutinka, ar, jų manymu, gautos komandos kelia grėsmę keleiviams ir t.t.

Gal tai ir ne tiek svarbu, nes mes nagrinėjame „fantastinę“ versiją. Kas lemia, kad bandau „įrodyti“ tai, kas praktiškai neįmanoma įrodyti.

Pirmiausia todėl, kad daugelis tuo niekada nepatikės, o aukščiausi šalių vadovai apie tokius dalykus yra linkę nutylėti, nes paprastai sunku surinkti kokius nors realius įrodymus. Kodėl man tai tapo įdomu?

Pirma, Rusijos gynybos ministerijos konferencijoje pristatytose palydovinėse nuotraukose aiškiai nurodomos vietos ir vietovių pavadinimai, kuriuose tik prieš porą savaičių atsirado Ukrainos priešlėktuvinės gynybos divizionai. Antra, parą prieš tragišką įvykį jie keitė raketinių sistemų dislokaciją. Trečia, pagal minėtos ministerijos duomenis, šitoje tragedijoje galimai dalyvavo ir kovinis ukrainiečių lėktuvas. Ketvirta, tuoj po įvykio priešlėktuvinės sistemos buvo perkeltos į kitas vietas arba visiškai atitrauktos. Penkta, ukrainiečiai, pritariant amerikiečiams, kategoriškai neigia tokių PLG taškų toje vietovėje buvimą. Šešta, visa dalies amerikiečių kapitalo valdoma žiniasklaida kaip užsukta tarška vieną ir tą patį. Septinta,tuoj po įvykio V.Putinas skambino B.Obamai. Kodėl? Aštunta, tiek B.Obama, tiek V.Putinas tą vakarą buvo tikrai pasimetę.

Pirmasis, dalyvaudamas susitikime su gyventojais kažkurioje valstijoje, tesugebėjo išspausti: „Atrodo, įvyko didelė tragedija. Katastrofą patyrė keleivinis lėktuvas. Yra žuvusių“, ir toliau pajuokaudamas perėjo prie kasdieninių reikalų. Kitą dieną visi didieji JAV laikraščiai užsipuolė JAV Prezidentą, kad šis negebėjo pasakyti ko nors svarbiau ir rimčiau.

Antrasis, tik grįžęs iš pakankamai sunkios ir varginančios kelionės, surengė skubų susitikimą Kremliuje su savo artimiausiais valdžios bendražygiais ir prieš televizijos kameras pareiškė nuoširdžią užuojautą bei išreiškė vilti, „kad pasaulis turi sužinoti tiesą“. Pats atrodė ganėtinai susimąstęs ir sutrikęs, porą kartų padarė nemenkas pauzes, tarsi rinkdamas tinkamus žodžius ar galvodamas: „rėžti tiesą ar ne“.

Nors mes tikriausiai niekada nesužinosime, koks pokalbis buvo tarp dviejų didžiųjų valstybių lyderių, bet, kadangi tai tik „fantastinė“ versija, tai galime sugalvoti bet ką. Sakysim, V.Putinas pranešė B.Obamai apie įvykį ir paprašė nesiimti jokių priemonių, kol nepaaiškės tiesa. Arba V.Putinas atvirai pasakė: „Barakai, ar tau žinoma, kas ką tik turėjo įvykti? Kaip bebūtų, bet taviškiams nepavyko. Jie nupylė kitą ir, beje, dabar teks rimtai aiškintis, nes ten daug žuvusių“.

Pastaroji fantastinė pokalbio versija man arčiau dūšios. Fantastika, kaip ir pasaka, bet turi savų bruožų, o pasakas aš visada mėgau.

Kaip turėtų elgtis B.Obama, kaip turėtų elgtis JAV ir jos satelitai, jei būtent taip pokalbis būtų vykęs? Tik taip, kaip elgiasi: paleisti nuo grandinės visus viešos žiniasklaidos šunis, priversti satelitus pritarti (nebūtinai garsiai) ir nesileisti į jokias rimtas diskusijas. Be jokių išlygų ginti plano vykdytojus, nes priešingu atveju jie gali prasižioti ten, kur nereikia, ir apie tai, ko sakyti negalima. Tuo pat metu pradėti pokilimines derybas su Rusija, kad ši taipogi tylėtų. Ar ne todėl jau šiandien (liepos 29 d.) Dž. Kerry (JAV valstybės sekretorius) po pokalbio su S.Lavrovu (Rusijos užsienio reikalų ministras) ir P.Klimkinu (Ukrainos užsienio reikalų ministras) skelbia, kad Prezidentas P.Porošenko yra pasiruošęs nutraukti ugnį ir pradėti kalbėtis su „separatistų“ atstovais?

Aišku, realiai tokiems pareiškimams ir tokiam P.Porošenkos sutikimui yra daug žemiškesnės priežastys. Nors mūsuose skelbiama apie Kijevo armijos laimėjimus ir šios armija tikrai spaudžia sukilėlius slinkdama vis arčiau Lugansko ir Donecko, bet realiai ji jau yra ant ribos ir neabejotinai galimas lūžis šitame konflikte, po kurio Ukrainos perversmininkams gali tekti krautis lagaminus. Tačiau Kijevo marionečių likimas nelabai domina JAV, jai svarbesni savi marškiniai, todėl neatmestina, kad amerikiečiai bus priversti permąstyti savo veiksmus Ukrainoje ir kiek atsitraukti. Kitaip gali žiauriai nukentėti jų pačių imidžas.

Kodėl aš taip manau? Todėl, kad yra istorinis pavyzdys.

Gal šį kartą tyrimo išvadų 50 metų neįslaptins?

Tie, kuriems jau virš 50, puikiai prisimena 1983 metų rugsėjo 1 – ąją. Tada Tolimuosiuose Rytuose buvo numuštas keleivinis Pietų Korėjos lėktuvas su 269 keleiviais. Tada visas Vakarų pasaulis trimitavo apie Maskvos agresyvumą, o R.Reiganas pirmą kartą įvardijo TSRS kaip „blogio imperiją“. Vyko demonstracijos, buvo boikotuojamos tarybinės prekės, visa žiniasklaida pakėlė tokį kauksmą, kad net kurčias galėjo išgirsti. Versija buvo viena – TSRS virš Kamčiatkos ar tai Sachalino sąmoningai numušė pasiklydusį keleivinį lainerį.

Tada Maskva elgėsi lygiai taip pat kaip dabar. Ji aiškiai ir tiksliais faktais įrodinėjo, kad ji to nepadarė, tik niekas jos neklausė. Buvo rastos Boingo 747 nuolaužos, daug asmeninių keleivių daiktų, bet, priešingai nei dabar, nė vieno keleivio kūno. Maskva tai vadino provokacija, o R.Reiganas tęsė „blogio imperijos“ puolimą viešumoje, kol, pagaliau, abi šalys kažkokiu būdu, matyt, susitarė ir įslaptino tuos įvykius 50 metų. Kam to reikėjo?

Vienas prancūzų profesorius paaukojo dešimt savo gyvenimo metų, kad ištirtų šį reikalą. Surinko begales įrodymų, užrašė tų, kurie kažkiek buvo prisilietę prie šio įvykio, liudytojų parodymus ir paskelbė savo išvadą: „Boingas 474, reisas 007, skridęs į Seulą, nebuvo numuštas virš Kamčiatkos ar Sachalino, jis buvo numuštas Pietų Kinijos jūroje, ties Japonijos krantais, kai iki tikslo buvo likusios 45 minutės. Virš minėtų vietovių realiai rusai numušė vieną „šturmoviką“ ir vieną „žvalgybininką“. Boingas 474 tebuvo dėmesį atitraukiantis objektas, o tikrumoje lėktuvų buvo net šeši.

Bet tai jau atskira istorija, o ją pasakoju todėl, kad: TSRS neprieštaravo, kad ją paskelbtų kalta per klaidą numušus Boingą, bet niekas niekada iš jos jokios kompensacijos nereikalavo. Visas tas reikalas, kaip sakiau, buvo įslaptintas 50 metų, ir tik 2033 metais atsivers ta dalis archyvų Rusijoje ir Vašingtone, kuri galbūt praskleis propagandinę uždangą ir išleis į gyvenimą tiesą apie tos nakties įvykius.

Aš neteigiu, kad buvo ruoštas pasikėsinimas į V.Putino lėktuvą, bet kai panagrinėji giliau viešai žinomus įvykius, atkreipi dėmesį į vėlesnius, ir gali manyti, kad tokia fantastinė versija taipogi gali egzistuoti. Tuo labiau,kad V.Putinas šiandien Vakarams jau tapo „kaulas gerklėje“. O tokiais veiksmais stebėtis nereiktų – istorija daug žino atvejų, kai valstybės vadovai, savo šalyse gerbiamos asmenybės, buvo tiesiog įvairiausiais keliais pasiųsti Anapilin. Po to ateidavo kitas ir pasukdavo politiką tokių sėkmingų pasikėsinimų tikrųjų organizatorių naudinga linkme.

Beje, panašus atvejas, tik priešingas, buvo su TSKP generaliniu sekretoriumi J.Andropovu. Jau nekalbant apie J.Staliną ar JAV Prezidentus A.Linkolną, Dž.Kenedį ar kitus.

Tai kas gi buvo tas trečias objektas, kurį rusai fiksavo apčiuopiamoje erdvėje? Kai sužinosime, tai versijų galimai sumažės.

Beje, tai, kad būtent tų įvykių metu virš tos teritorijos „kabojo“ JAV palydovas, nes minėtame 1983 metų tragiškame įvykis taipogi buvo fiksuojamas reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje „kabančio“ amerikietiškojo seklio, leidžia manyti, kad Boingo 777 tragedija nebuvo atsitiktinumas.

Telieka tikėtis, kad šį kartą Rusija ir JAV nesumanys įslaptinti įvykį kokiems 50 metų.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą