Kol aš dėliojau trečios dalies tekstus, bandydamas pateikti šį įvykį lėmusią kuo platesnę geopolitinę panoramą ir galimas priežastis, D.Britanijoje buvo baigtos visos formalios „BREXIT“ procedūros ir beliko tik oficialaus dokumento įteikimo Briuselyje užsidariusiai ES vadovybei ceremonija, skelbianti skyrybų „bylos“ pradžią. Manau, kad mechanizmas jau būtų paleistas, jei ne tas nelemtas kovo 25-ąją ES 60-mečio jubiliejus. Keistokas sutapimas, ar jums taip neatrodo? Ypač tiems, kurie tiki, kad sutapimų didžiojoje politikoje nebūna.
Taigi, jei kas nors tikėjosi, jog per tuos mėnesius nuo prabėgusio referendumo kas nors gali pasikeisti, tai dabar jau tenka galutinai nusivilti. Viltis visada miršta paskutinė, todėl vis dažniau atsiranda bandančių ir toliau tuo tikėti: esą skyrybų etapas – du metai, todėl tos bylos eigoje daug kas gali nutikti. Sutinku, gali, bet, deja, ne Londono apsisprendime. (Drįstu teigti, kad viskas taip ir turėjo būti. Ne tam rengiami tokios reikšmės referendumai, kad po to atsisakyti pasiekto rezultato). Tai įrodo tik viena: D.Britanijos finansinis kapitalas, o tuo pačiu ir didžioji dalis valdančiojo aristokratų bei politikos elito, šitam žingsniui sąmoningai ruošėsi ir šito sąmoningai siekė.
Pirma, aš jau esu rašęs, kad nereikėtų tikėti visu tuo, ką nenuilstamai sako sisteminė žiniasklaida, net tuo, ką mėgsta tiražuoti vakarietiškieji politikai ar net skelbia pas mus išleisti istorijos vadovėliai: D.Britanijos monarchija nėra vien tik simbolinė valdžios viršūnė. Jos rankose sutelkta daug valdymo svertų, tik, pagal neskelbtiną susitarimą, jinai viešumoje tenkinasi tokiu primityviu „neįgalios“ valdžios viršūnės vaidmeniu.
Be viso to, D.Britanijos monarchija – viena turtingiausių pasaulio privačių institucijų, o tos lėšos, kurios viešai teikiamos jos išlaikymui iš valstybės biudžeto – realiai tik „trupiniai ant jos stalo“.
Yra daug faktų, rodančių, kad monarchija buvo „BREXIT“ pusėje, net dalyvavo agitacinėje kampanijoje. Elžbieta II net nesvarstydama pasirašė galutinį šios akcijos dokumentą – leidimą pradėti skyrybų procedūrą.
Atvirai sakant, jai nebuvo reikalo svarstyti, tam yra jos tiesioginiame pavaldume labai svarbūs įrankiai: peru rūmai, kurie sudaryti iš lordų ir jų niekas nerenka, o skiria pati Jos Didenybė. Jie turi visas teises blokuoti bet kokį D.Britanijos visuotiniuose rinkimuose renkamo Parlamento sprendimą. Ir dar…
D.Britanijos pagrindinius svarbiausius sprendimus priima, nors viešumoje tai pristatoma kaip kažkoks senovinis, nieko nevertas reliktas, vadinamoji „Slaptoji Taryba“, apie kurią paprastai žinoma tik tiek, jog jai pirmininkauja pati Jos Didenybė ir į šią Tarybą įeina veikiantis paskirtasis Premjeras. Kas dar jai priklauso, stengiamasi neviešinti, nors spėliojimų – nemaža ir gana logiškų. Dauguma mano, kad ten turėtų būti stambaus finansinio kapitalo savininkų.
Praeitoje dalyje rašiau, kad mažų mažiausiai ketvirtadalis BVP, o jei pridėtume dar tas institucijas, kurios atlieka vadinamąjį „subrangovinį“ vaidmenį, tai ta BVP dalis, gaunama iš finansinių paslaugų, gerokai išaugtų, todėl tai yra svarbiausia D.Britanijos ūkio sritis.
Prancūzus perfrazavus: „Ieškokite finansinio kapitalo“
Nepaisant to, kad kai kurios stambios finansinės institucijos viešai skelbiasi lyg ir nepatenkintos referendumo, o tuo pačiu ir tolimesniais valdančioje elito veiksmais, iš tikrųjų turi labai svarių priežasčių pritarti arba nesipriešinti tokiai eigai. Sakysime, bankinė grupė HSBC, kuri viešai paskelbė lyg ir svarstanti perkelti savo pagrindinę būstinę iš London City į Europos kontinentą. Nemanau, kad tai realiai įvyks. Kodėl?
Tai yra viena seniausių finansinių grupuočių pasaulyje. Jos ištakos – 1856 metai, Honkongas. Tereiktų atsiversti istorijos puslapius ir prisimintumėm, kad būtent tuo metu vyko vadinamieji „opiumo karai“ tarp D.Britanijos ir Kinijos, kuri atsisakė įsileisti į šalį D.Britanijos kolonijose Pietryčių Azijoje užaugintą narkotinę medžiagą – opiumą. Tai buvo beprotiškai pelningas biznis. Štai iš kur šios grupuotės pradinis finansinis kapitalas.
O kaip pasidalina šios finansinės grupuotės valdomos klientų lėšos šiandien (2016 metai): 461,1 milijardų Honkonge, 361,3 milijardų D.Britanijoje, 88,8 milijardų – JAV, 46,6 milijardų Kinijoje, 41,1 milijardų – Kanadoje, 39 milijardai – Singapūre ir visose kitose šalyse – 233 milijardai.
Jei tai paverstume procentais, tai: 42,3 % Azijoje (Honkongas, Kinija ir Singapūras), 25,1% D.Britanijoje (plius Kanada, nes ji realiai priklauso D.Britanijos monarchui), 7% – JAV. Apie 25% priklauso toms „kitoms šalims“, tarp kurių, reikia manyti, atsispindi Britanijos sandraugai priklausančios šalys, taipogi ir veikla kontinentinėje Europoje.
Iš viso to galima daryti prielaidas, kad ES nėra gyvybiškai svarbus regionas šios finansinės grupuotės veikloje, o problemos, kurias sukelia JAV ir Briuselis, – didelės: Amerikos jurisdikcijos savivaliavimą šioji patyrė jau 2012 metais, kai JAV teismai pareikalavo 1,9 milijardų baudos už neteisėtus finansinius veiksmus, kuriuos jie traktavo kaip „pinigų plovimas“.
Galima manyti, kad Briuselio inicijuoti panašūs veiksmai pačioje Europoje, kurie 2015 metais jau kainavo 43 milijonus teisminių išlaidų ir procesas dar nebaigtas, gali būti nė kiek nemažiau skausmingi.
O juk tai tėra tik viena finansinių grupuočių, kuri neabejotinai priskiriama vadinamajam globaliam sisteminiam ratui, nes jos aktyvai siekia 2,4 trilijonus. 99 % šios grupuotės akcijų – laisvoje prekyboje. Stambiausi akcininkai – vienas iš keturių didžiausių globalių investicinių fondų Blackrock (apie jį aš rašiau prieš porą metų), kuris valdo 6,82%, ir JPMorgan Chose (globali finansinė institucija) – 4.71%.
Kai pažvelgi į tuos stambiausius akcininkus, pirmas įspūdis, be abejonės, bus apgaulingas. Esame įpratę manyti, kad tikrasis šeimininkas savo rankose turi turėti ne mažiau pusės akcijų arba bent jau blokuojantį paketą, kuris sudarytų bent jau trečdalį. Tai tik dar vienas įrodymas, kad mes tuose „vandenyse“ nelabai ką išmanome. Realiai, jei institucijos akcijos laisvoje prekyboje pasidalina, sakysim, tarp milijono akcininkų, tai būtent tie keli procentai, sutelkti vienose rankose, tampa lemiami priimant sprendimus.
O jei dar giliau panagrinėtume abiejų stambiausių akcininkų akcininkus, tai labai greitai pamatytumėm, kad tokiu pat principu jie realiai yra vienas vienetas.
Taigi, tik vienos finansinės grupuotės, kurios pagrindinė buveinė – London City, paviršinė apžvalga rodo, jog ES rinkos praradimas realiai nebus jau toks skausmingas, kaip bandoma pristatyti.
Pagaliau, kas gali garantuoti, kad London City esantis kapitalas praras ES rinkas?Briuselis ir Berlynas ne šiaip sau nuolat pabrėžia esantis ištikimas liberalizmo pagrindiniams principams – laisvam kapitalo ir darbo jėgos judėjimui.
Kita vertus, Kinijos kapitalo (o Honkongas – Kinijos dalis, nors su tam tikru laikinai išskirtiniu statusu) veržimasis į ES rinkas jau aiškiai matomas ir jis kol kas ne tik nestabdomas, bet kai kurių šalių net skatinamas. Nepamirškime vieno labai svarbaus fakto: paskutiniais metais būtent Kinija yra didžiausias pasaulio kreditorius, o ne Vakarai, nors apie tai menkai tekalbama.
Vadinasi, vienokiu ar kitokiu būdu London City finansinis kapitalas ES išliks ir galimai ne tik išliks, bet, ateidamas kitu pavidalu iš Rytų, dar įgaus didesnę jėgą. O Briuselio „komandosų“ sprendimams jis jau tikrai nebebus pavaldus, todėl pasitraukimas iš ES „darželio“ jam neabejotinai yra naudingas.
Tai įrodo ir finansinių rinkų reakcija į visa tai, kurios, atvirkščiai nei buvo bandoma prognozuoti, į „BREXIT“ pažvelgė pakankamai ramiai, ir jei dabartyje pastebimi kažkokie ženklesni svyravimai globalioje erdvėje, tai tikrai ne dėl britų apsisprendimo.
„London City – tai labai mažas, bet labai senas finansinio kapitalo židinys. Jis sukurtas jame veikiančių asmeninių tarpusavio santykių pagrindu, todėl neatitinka jokios šiandien žinomos paradigmos.
D.Britanijos politinė sistema yra London City veiklos išraiška ir nuo seno atlieka šiai korporacijai naudingas ir reikalingas funkcijas, o ne atvirkščiai.
Panašią, tik kiek patobulintą, bet tuo pačiu ir labiau pažeidžiamą struktūrą surasime Niujorke, Manhetene, kuriai tarnauja JAV valstybė.
Jau XVII amžiuje būtent London City „susilydęs“ Venecijos judėjų ir anglų kapitalas virto ta realiai valdančia jėga, kuri ir šiandien didele dalimi tebedaro įtaką ne tik D.Britanijos, bet ir viso Vakarų pasaulio politiniams veiksmams…“
Iš to galima daryti rimtas pirmines išvadas, kurios sako, kad didžioji dalis London City finansinio kapitalo ir D.Britanijos valdantysis aristokratinis elitas mažų mažiausiai remia tokį sprendimą. Gal net ir yra pagrindiniai jo sumanytojai. Kodėl? Norėdami atsakyti, privalome imtis geostrateginės politikos.
Liūdna ES ir Lietuvos ateitis
Konkurencijos tarp valstybių, ištisų regionų niekas nepanaikino, o ji – labai svarus veiksnys, dažnai lemiantis jų išorės politiką. Ar buvo toks atvejis, kad britai su vokiečiais kariautų vienoje fronto linijos pusėje? Nesistenkime -nesurasime. Suvienyta Vokietija bei D.Britanija – konkurentai ir priešininkai.
Kalbėdamas apie globalius įvykius ankstesnėse dviejose dalyse, norėjau, kad jūs suprastumėte, jog pasaulyje nėra ir niekados nebuvo, drįstu sakyti, ir net nenusimato kažkokios vieningos globalios vyriausybės, kuri slapta diktuotų visiems savas sąlygas. Realiai egzistuoja dvi (Niujorkas ir Londonas), o antrame ešelone – ir daugiau (Vatikanas ir pan.) galingų kapitalo grupuočių, kurių tarpusavio nesutarimai ar net laikas nuo laiko įsiplieskiantys finansiniai, ekonominiai karai, virsta tarpvalstybiniais, tarpnacionaliniais susidūrimais.
2000 – 2008 metais Bušo jaunesniojo administracija (už kiekvienos administracijos kyšo vienos ar kitos, o gal laikinų susitarimų tarp „aukščiausio“ ir „antro ešelono“ suformuotos trečios grupuočių ausys) bandė vienu šūviu nušauti net ne du, o visus tris „zuikius“: galutinai perimti visų A.Rytų resursų kontrolę ir tuo pačiu prispausti uodegą tada jau sparčiai kylančiai konkurentei Kinijai bei, atidžiai kontroliuojant, pažadinti Rusijos mešką, kaip galingą vėzdą ES – to laiko pagrindinei ekonominei konkurentei.
Jau tada JAV puikiai suprato, jog jos gilumoje prasidėjusi, bet kol kas valdoma krizė nebus eilinė, o daug sudėtingesnė ir lemtingesnė nei iki šiol. Išlaikyti savo šalies dominavimą globalioje erdvėje galima buvo tik vienu būdu – silpninant arba sunaikinant konkurentus.
Aš nežinau, ar tuometinė JAV administracija tikrai tikėjo valdanti tokią jėgą ,jog gali pasiekti pergales net trijuose geostrateginiuose frontuose beveik vienu metu, ar kažkas labai gudriai ją nukreipė, bet pergalingas žygis A.Rytuose nepavyko.
Ką reiškė JAV siekis galutinai užvaldyti A.Rytų resursus? Ne vien tai, kad ir ES, ir Kinija patenka į visišką amerikiečių kontrolę, bet tokiu atveju vienos grupuotės rankose būtų sutelkta milžiniška galia.
Pamenate, kaip Vokietija ir Prancūzija pasipriešino žygiui į Iraką? Suprantama, juk Europos didžiosiose sostinėse tada ne kvailiai sėdėjo, jiems akimirksniu tapo aišku, kuo tai kvepia. Ir ne tik pasipriešino, bet greitai ėmėsi ieškoti alternatyvos. O jinai – Rytuose. Tik Rusija galėjo tapti atsvara.
Būtent tame laike prasideda Paryžiaus ir Berlyno suartėjimas su Maskva, o tai suteikė paklupdytai Rusijai papildomą pagreitį pakilti ant kojų. Ne tik tai ėmė kelti nerimą – Berlyno bei Paryžiaus stiprėjantis duetas taipogi aitrino politinės migrenos priepuolius.
Tokiais atvejais, kai ima aiškėti, jog trim, o gal net dviem „frontais“ kariauti nepakanka jėgų, klasikinė strategija labai paprasta: stabdai aktyvius veiksmus viename ruože ir turimą galią nukreipi į tuo metu kur kas svarbesn .
Bušo jaunesniojo administracija savo valdymo pabaigoje užsispyrusiai stengdamasi pasiekti reikiamą rezultatą A.Rytuose tuo pat metu pabandė supriešinti Europą ir Rusiją 2008 metų Gruzijos veiksmais.
Atėjusi nauja Obamos administracija jau pačioje pradžioje formaliai paskelbė stabdanti karinę ekspansiją A.Rytuose ir tiesiogiai ėmėsi Europos bei Rusijos reikalų, viešai demonstruodama lyg ir ieškanti „perkrovos“ JAV ir Rusijos santykiuose, o tuo pačiu metu aktyviai nukreipdama pastangas į valdančiojo politinio menedžmento pokyčius europietiškoje „sąjungininkų“ stovykloje.
Taip prasidėjo didysis „mūšis“ dėl Europos, kuris tebesitęsia ir šiandien. Visa tai, ką mes stebime per paskutinį penkmetį senajame žemyne, yra tų grumtynių pasekmės.
Bėda tai, kad užsitęsusi kova tik padidino joje dalyvaujančių priešininkų skaičių, nes, pajutusios save reklamavusios kaip nenugalimą ir dominuojančią jėgą globalioje erdvėje galios ribotumą, prabudo liberalizmo ir skiepijamų „universalių taisyklių“ į pogrindį nustumtos nacionalistinės jėgos, siekiančios siaurų savų tikslų, o, nepaisant visų pastangų, geostrateginių „frontų“ skaičius nesumažėjo.
Protingas ir naujas geopolitines aplinkybes gebantis vertinti strategas, o London City „senbuviai“, besiremiantys kelių šimtmečių patirtimi, tik taip gali būti vertinti, puikiai supranta, kad privalu prisitaikyti prie naujos situacijos ir maksimaliai pasinaudoti tuo, kas dėl perdėto pasitikėjimo savimi virto nauja grėsme. Įvaldyti ją ir pabandyti nukreipti jiems reikalinga kryptimi. Tai vis dar išlieka įmanoma.
„Šiandien Europa grįžta nors į kiek pakitusią, bet į tą formą, kuri egzistavo XIX amžiaus pabaigoje, kai susiformavo nacionalinės valstybės. Ir visas pasaulis juda ta linkme, nes asirodė, kad viršnacionaliniai dariniai kenkia nacionaliniams interesams.“
„BREXIT“ – tai ne ekonominis, ne kažkokių siaurų politinių tikslų rezultatas, tai – D.Britaniją realiai valdančiojo aristokratinio ir finansinio kapitalo sluoksnių geostrateginis ėjimas, turintis duoti geopolitinius dividendus ateičiai.
2014 metų perversmas Ukrainoje, Krymo perėjimas Rusijos žinion galingai sustabdė ES ir Rusijos suartėjimą, sankcijos privertė Putiną pasisukti į Rytus ir ieškoti strateginio partnerio ženkliai London City kapitalo įtakojamoje Kinijoje.
Kinai – viena seniausių civilizacijų, išsiugdę išskirtinį požiūrį į juos supantį pasaulį, kuris absoliučiai daugumai vakariečių sunkiai suvokiamas, bet jei pavyks pritaikyti jiems reikiamą raktą, jie taps tuo geostrateginiu lokomotyvu, kuris leis pasiekti globalios valdžios tikslus.
D.Kamerono pažadas skelbti referendumą galėjo taip ir likti pažadu arba jo rezultatas galėjo būti visai kitoks, jei ne kai kurie įvykiai, į kuriuos mes menkai atkreipėme dėmesį.
2015 metų, berods, spalio mėnesyje į Londoną net su keturių dienų valstybiniu vizitu atvyko Kinijos Prezidentas ir KKP vadovas. Niekad iki tol kiniečių lyderio vizitui nebuvo parodyta tiek dėmesio ir pagarbos. Vien tai, kad jis kartu su Jos Didenybe paauksuotoje karietoje Londono gatvėmis vyko į D.Britanijos parlamentą, daug, labai daug ką pasako. Ar tada pavyko galutinai susitarti? Būtent po to įgavusi pagreitį referendumo mašina ir jo „netikėti“ rezultatai leidžia manyti, kad taip.
Trampo laimėjimas JAV Prezidento maratone, milžiniškos pastangos sukurti buferinę nacionalistiškai agresyvią geostrateginę erdvę tarp Vakarų Europos ir Rusijos, vis labiau peršamas „dviejų greičių“ ES utopinis ateities projektas, kuriame net mūsų Lietuva Jos Ekscelencijos lūpomis skelbia nenorinti likti provincija, o sieksianti tapti naujo projekto „šerdimi“, kas geografiškai realiai yra neįmanoma – visa tai įrodo, jog dabartinė ES nebeturi ateities.
Tai – ne „BROUT“, tai – „BREXIT“. „Išmintinga žiurkė“ pirmoji palieka skęstantį laivą. ES suplanuotas liūdnas likimas, o liūdniausia, kad dėl mūsų pačių politikų trumparegiškumo ir vienadieniškumo, atsakomybės stokos gali tekti sugrįžti prie istorinės „Liublino unijos“, pradžioje virstant naujos „Žečpospolitos“ pavietu, o vėliau, kartu su ja, vėl išnykstant iš Europos žemėlapio.
