Ligita Juknevičiūtė
Anądien susėdom pulkelis lietuvių prie pietų stalo ir dėjom kalbos apie gyvenimą, bendrus pažįstamus ir karmą. Viskas prasidėjo labai nekaltai, iškilo klausimas, ar pirktumėt kažką, jei žinotumėt, kad tai yra vogta.
Mūsų gerbiama astrologė Vaiva Budraitytė patikino, kad nė už ką nepirktų, nes taip elgdamasi sugadintų savo karališką karmą, bet nuramino mus, kad žemesniųjų kastų atstovams tai leidžiama, pavyzdžiui, ji sakė patyrusi Indijoje, kad ten ramiai žiūrima į tarnų vogimą, nes tarnui ar kambarinei vogti galima, jų tokia karma, net yra paskaičiuota, kiek pavagia ,,nevagianti kambarinė“. Labai juokėmės iš to termino.
Tas pats su nuostoliais visokiuose prekybos centruose ar restoranuose, kaip supratau, įmonės žino, kad darbuotojai vagia, ir kol tai yra pakankamai saugūs skaičiai , per daug galvos dėl to nesuka.
Iš to išsivystė gilesnė diskusija apie tuos, kurie meluoja, šmeižia, juodina kitus, bandydami sau ir kitiems atrodyti gražesni, geresni, išlaikyti savo autoritetą ar tiesiog iš kažkokių kompleksų, apie tokius, kurie sukčiauja, manydami, kad kiti kvailesni, nors tie kiti viską mato ir tiesiog tyli, nes nenori su kiaule kartu išsivolioti mėšle, aiškindamiesi santykius.
Taigi, kodėl vieniems elgtis negarbingai yra norma, o kiti net badaudami negalėtų paimti svetimo daikto ar apgauti, apšmeižti kito žmogaus? Kada prasideda sielos puvimas, jei tokia išvis buvo, ar tai yra tiesiog užprogramuota, nes tai sielai reikia praeiti tam tikrą kelią čia? O gal visgi mes galim rinktis garbingesnį elgesį, jei save stebim ir žinom, kad pasirinkimas yra, kad jei ne iš didelio noro, tai bent iš baimės prieš Dievą elgtis su savo sąžine ir gyvenimu reikia atsakingai, nes žaibas vis tiek anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip trenks, ir tu liksi su tais savo bjauriais poelgiais akistatoje su savim ir su Dievu? Nes pasaulis veikia pagal tam tikrus dėsnius, ir tie dėsniai yra teisingi ir, deja, negailestingi, kitaip to pasaulio jau seniai nebūtų. Net jei tau ir duodama tai, ko trokšti, tai nereiškia, kad nereiks sumokėti, jei elgiesi ne pagal tuos dėsnius.
Pamenu, prieš daug metų buvau Paryžiuje, mes ėjom gatve su kitais lietuviais, buvom visiški ubagai, ir viena žavinga mergina, tokios meniškos sielos, iš išvaizdos hipė, nugvelbė iš gatvės prekeivio bananą. Mes tada dar nebuvom matę tų bananų, kitokių vaisių, gatvėse išstatytų, rodos, be priežiūros, jie atrodė tokie skanūs ir tarsi viliojantys: paimti vieną kitą – juk nieko tokio… Kita lietuvaitė vogdavo kosmetiką iš prabangių parduotuvių. Žinau lietuvių, kurie vogė užsienyje rūbus, o paskui kiti lietuviai juos pirkdavo. Vienas garsus dainininkas neseniai irgi prisipažino, kad gyvendamas užsienyje vogdavo.
Nesmerkiu jų, esu vaikystėj iš tetos pavogus sagę, kurią mano mama jai buvo padovanojus, kai demaskavo, turėjau ant kelių atsiklaupus atsiprašyti, buvo labai baisu ir gėda, gal tai atgrasė nuo vogimo, nes tą tetą ypač mylėjau, taigi vogiau iš labai mylimo ir artimo žmogaus, koks paradoksas…
Tai gal tokia smulkmena. Bet tokie pat karminiai vagys, cha cha cha, šiandien vagia milijonus iš valstybinių biudžetų, Europos Sąjungos fondų ir savo miestų, kuriuose auga jų vaikai, savivaldybių. Tai gal jie nekalti, tiesiog tokia jų karma?
Aš negaliu pasakyti, kodėl man pasisekė neapsivogti per gyvenimą. Tikrai žinau, kad progų tapti karmine vagilka buvo. Pamenu, kaip mane kvietė ateiti dirbti į „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ komandą, prieš daug daug metų, viliojo komandiruotėmis į užsienius ir gera alga. Nežinau, koks šeštas jausmas pasufleravo ten neiti. Kažkokia intuicija pašnibždėjo, kad eidama ten rizikuoju tuo ,,geru pasiūlymu“ parduoti savo sielą. Vėliau daug negražių dalykų išlindo apie tą pinigų įsisavintojų kontorą. Ar tai buvo karmos nuopelnas, kad aš ten nepakliuvau, ar tada aš tiesiog išsigandau? Negaliu pasakyti.
Tas pats vyko ir per Garliavos šturmą, kai kažkokiam transe, įsiutusi dėl to, ką pamačiau per tv penktą ryto, atsidūriau prie prezidentūros, net plakatą pasidariau, ir švilpiau po Grybauskaitės langais. Širdies gilumoje suvokiau, kad tai kažkoks lūžio taškas, kad po to kelio atgal nebebus. Jokių prestižinių darbų, pasiūlymų, kad būsiu nurašyta į nesistemines ir marginales. Taip ir buvo, bet šiandien turbūt padaryčiau tą patį.
Užaugau tvarkingoje ir idėjiškai teisingoje šeimoje. Namie niekada nebuvo kalbų apie trėmimus ar neteisingą valdžią. Tik kaime diedukai pasakodavo apie partizanus, o namie Šiauliuose nešventėm nei Velykų, nei Kalėdų. Jau suaugusi sužinojau, kad mamos tėvas yra kalėjęs už kažkokią antitarybinę veiklą. Dėdė Vilhelmas, štai, irgi per Velykas paskambino, tas sveikuolis, pamenat. Sako, aš geriausiai atsimenu 1944-ųjų Velykas, nes tada suėmė tėvą. Bet taip niekas ir nesugebėjo paaiškinti, už ką jį ten buvo suėmę, kažkokia giminės paslaptis tai, kurią mano senelis nusinešė į kapus… Tai gal, sakau, jo maištingos sielos dalis persikėlė į mane, gal tai mano karma – tas nenoras taikstytis su neteisybe, padidintas sąžinės jausmas.
Nesu šventoji, bet kartais iš tiesų elgdavausi itin principingai, gindavau bendradarbius, jei matydavau, kad kolegos bjauriai elgiasi… Esu kartą net ultimatumą iškėlus, kai jie norėjo jaunesnę kolegę išėsti… Neišėdė…
Taigi, siūlau neignoruoti savo prigimties ir atidžiai rinktis pakeleivius, nes atsidūrę šalia tų, kuriems pameluoti ar ,,pagudrauti“, kaip kartais švelniai vadinam kompromisus su sąžine, yra norma, gali būti nuostolinga. Ne finansiškai. Negadinkit savo karmos. Nes ji, bjaurybė, yra kerštinga, už kiekvieną brudą tenka sumokėti. Jei ne finansais, tai vienatve, kai lieki be tų, kurie tavim pasitikėjo, ir ne, ne jie kvaili, o tu, pasirodo, nebuvai to pasitikėjimo vertas…
