Ligita Juknevičiūtė
Pastaruoju metu pamėgom čia, Graikijoje, žiūrėti indiškus filmus. Tokie jie gražūs, su nuostabiais aktoriais ir muzika, kostiumais, masinėmis scenomis, tokie turtingi, dvasingi, tokie idėjiški, idealistiniai, apie patriotizmą, tarnystę Tėvynei, apie jų dievus ir religiją, ištisi serialai, tokie, kaip pavyzdžiui, Mahabharata ar apie dievą Šivą. Ir rašau tai be jokios ironijos – tai, kas mums atrodo naivu ir nerealistiška, indusams yra šventa ir kasdieniška, tad ir ta valstybė dabar išsiveržė į stipriausiųjų gretas, tik mūsų žiniasklaida nenori apie tai rašyti ir skelbti kažkodėl.
Žodžiu, ta valstybė puikiai pamena ir taiko Lenino tezę, kad svarbiausias iš visų menų yra kinas, ir į savo kinematografą deda didelius pinigus, atsakomybę, kaip teisingai dvasiškai ir valstybiškai auklėti savo tautą, kad joje klestėtų dora, tiesa ir dvasingumas koja kojon su šeimos vertybėmis ir Tėvynės meile.
Na, o kaip kino misiją tautinės valstybės sampratai traktuojam mes, brangūs Lietuvos žmonės? Kuo kvėpuoja mūsų kinas, ką tokio gražaus ir idėjiško spinduliuoja didieji ekranai, kokius vertybinius, šeiminius, dvasinius ar patriotinius jausmus žadina tautinis kinematografas?
Pastaraisiais metais dominuoja komedijos apie milijonierius, filmai apie depresijas ir visokius dvasinius negalavimus, kriminaliniai ir apie partizanus. Štai 2020 populiariausiais buvo išrinkti „Tobulas pasimatymas“, „Importinis jaunikis“ ir „Nova Lituania“. Laimei, ir toks buvo, bet jau toks biednas ir vizualiai kuklus, kad, rodos, privačios Vilniaus mokyklos kalėdinis spektaklis gauna didesnį finansavimą, nei tas filmas gavo, sprendžiant pagal pagal vaizdą…
Bet nereikia galvoti, kad su mūsų kinu labai blogai, kad nėra ką kino teatruose žiūrėti. Dirba mūsų režisieriai, ir net iš JAV gauna finansavimą savo idėjoms realizuoti, o tai jau ypač džiugu, sutikite.
Anądien įlendu į telefoną, ir googlas išmeta man žavingą LRT straipsnio antraštę. Kad į filmo „Mėnesinės“ premjerą susirinko būrys spalvingų svečių.
Aišku, būtų dar gražiau skambėjusi antraštė, jei tai būtų ne tik spalvingi svečiai, bet ir garsūs, įžymūs ir nusipelnę Lietuvai. Bet šįkart nepaėjo. Ar svečių nesudomino filmas, ar pavadinimas per mažai intriguojantis, o gal neaktualus, sunku pasakyti. Iš garsenybių nuotraukose mačiau tk Eriką Dženings su sūnumi, na, jai kaip mamai, matyt, geriau žinoti, į kokius filmus su sūnum eiti, ir Indrę Stonkuvienę, laimei, su dukra. Bet vis tiek faina, smagu, kad filmas tokiu iškiliu pavadinimu buvo pristatytas didžiuosiuose ekranuose, su raudonu kilimu, su jam skirta spalvinga sienele raudonu užrašu ,,Mėnesinės“, ir jos fone besifotografuojančiais svečiais LRT straipsniui.
Kaip paaiškėjo, tai režisierės Linos Plioplytės dokumentinis filmas, sukurtas JAV, kuriame ,,nuotaikingai ir išsamiai pasakojama apie įprastą, bet vis dar mitais apipintą gyvenimo dalį, menstruacijas“, rašoma pranešime.
Na, nežinau, aš asmeniškai nesu girdėjusi mito apie menstruacijas, bet galbūt gerbiama režisierė ir žino tokius mitus, o gal net ir legendas, jeigu prisiėmė sau ypatingą misiją tuos mitus išsklaidyti.
Jai filme talkina būrys įtakingų žmonių, tame tarpe ir sportininkių, žurnalisčių beigi Holivudo garsenybių, kad tik mes, tamsūs Lietuvos žmonės, nors truputėlį taptume labiau išprusę ir didžiuosiuose ekranuose pamatę tą kino šedevrą iš tamsumos beigi mitų pagaliau išlįstume.
Ir nesakykit, kad toks filmas reikalingas tik biologijos pamokoms mokyklose, neeee, jei jau kino teatrai nusprendė jį parodyti ir dar LRT reklamuoja, vadinasi, reikia, vadinasi, verta, ir todėl marš visi į kino teatrus.
O kas nepatinka? Negi tikėjotės, kad mūsų kino teatruose kada nors pasirodys filmas apie Barborą Radvilaitę , kuriam paraišką valstybės finansavimui prieš kokius dvidešimt metų rašė režisierius Artūras Pozdniakovas su rašytoju Edmundu Malūku, parašiusiu apie Barborą romaną? Neee, baikit juokus, nereikia Lietuvai filmo apie Barborą Radvilaitę, užtenka to televizijos spektaklio, sukurto baisiais tarybiniais laikais, kai buvo ekranizuota kone visa Lietuvos literatūra televizijos spektakliuose ir filmuose.
Daug svarbiau yra šiandien rodyti visokias komedijas su daug keiksmažodžių apie nieką arba išvis nieko nerodyti, nes Kino centro išdalijami pinigai nueina į leftistinių filmų kūrėjų kišenes, ir tie filmai turbūt tokie nykūs ir bedvasiai, kad dauguma jų taip ir neateina iki platintojų.
O gal norėtumėt pamatyti filmą apie Žalgirio mūšį ir kunigaikštį Vytautą Didįjį, jam kadaise irgi paraišką rašė režisierius Raimundas Banionis, tai net nesvajokit, apsieisit, geriau filmas apie Vytautą Landsbergį, na, blogiausiu atveju, apie Dalią Grybauskaitę, kuo jie už Vytautą Didįjį prastesni?
Kokio čia dar tautai filmo reikėtų? Gal apie tai, kaip sovietmečiu buvo kuriamas kultinis muzikinis filmas ,,Kažkas atsitiko“, tapęs dainuojančios revoliucijos katalizatoriumi? Tokiam filmui paraišką režisierius Artūras Pozdniakovas irgi parašė prieš porą metų, bet ir toks filmas nesudomino Lietuvos kino centro, vietoj jo finansavimą gavo visas būrys filmų apie nieką, bent jau man susidarė toks įspūdis skaitant finansavimo ataskaitas, visiems po truputį buvo padalinta, nesvarbu, kad niekas tų filmų nežiūrės ir net nematys, tik siauras ratelis kūrėjo draugų ar giminaičių…
Na, dar Tado Vidmanto ir Emilio Vėlyvio filmai surenka žiūrovų, o ,,Zero“ serija tai išvis jau tapo legenda, ką čia slėpti, laimei ir Donatas Ulvydas spėjo pastatyti filmą apie Tadą Blindą ir tą kičinę ,,Emiliją iš Laisvės alėjos“, teatleidžia man už atvirumą mano žemietis, bet vis geriau tokį kino teatre pažiūrėti, negu ,,Mėnesines“, sutikite.
Tiesa, pabrėžiu, Kino centras, kaip suprantu, jo nefinansavo, tik mūsų platintojai pasistengė, kad mes tą unikalų kūrinį pamatytume. Juk blogiau jau su lietuvišku kino repertuaru nebus turbūt… ir jaunimui gražus pavyzdys, štai, kurkit tokius filmus, tada gal net Amerika jus prafinansuos, ir mes parodysim didžiuosiuose ekranuose, juk ,,nebegėda“…
Matyt, prasti popieriai mūsų kine, jeigu nebėra ką rodyti, tik ,,Mėnesines“. O jeigu kažkas nepatinka, tai, perfrazuojant Ingridą Šimonytę, kituose gyvenimuose galėsim gyvent tokioj Lietuvoj ir kurt tokius filmus, kokius norėsim. Tereikia kantrybės ir užsispyrimo šitam gyvenime kažką gero nuveikti, ko visiems ir sau kuo nuoširdžiausiai ir linkiu.
