Ligita Juknevičiūtė
„Kas skaito, rašo, tas duonos neprašo, o gauna jos už gražias akis”.
Dvi savaitės Lietuvoj pralėkė labai greitai, gal todėl, kad sąmoningai visko prisiplanavau, ir tikrai svarbių reikalų buvo: teko išsikraustyti iš buto, kuriame gyvenau beveik dešimt metų, auginau vaikus ir būdama atseit ne materialistė, vis tiek sugebėjau prikaupti visokio tariamo turto, daiktų, baldų ir sentimentalių smulkmenų, kurias gaila išmesti, ir todėl reikia prašyti, kad priglaustų mama. Na, pavyzdžiui, kaip išmesti vaiko krikšto rūbelius ir visokius žaislus, gautus ypatingomis progomis? Lėlę, kurią pirkom Disneilende, juk ta kelionė prilygo skrydžiui į kosmosą? O visokios tikybos pamokų pratybos, kur vaikas rašo, kad padarė gerą darbą, nes padėjo mamai ir močiutei daryti silkę pataluose per Velykas?
Bet laikiausi didvyriškai, tvarkydama praeitį neišspaudžiau nė vienos ašaros, nes per tuos metus Graikijoje, sunkiais vienatvės ir ilgesio momentais braižydamasi po pajūrį, galutinai supratau, kad praeitį reikia palikti praeičiai, o dėl ateities nesijaudinti, nes ta ateitis nors ir kaip stengiesi, vis tiek gausis kažkokia kitokia negu įsivaizduoji, svajoji ar bandai viską sumodeliuoti. Kodėl? Todėl, kad Volandas, tas, kuris irgi pavaldus Aukščiausiajam, iš M. Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ ne veltui uždavė patį sukčiausią klausimą, į kurį tėra vienas atsakymas. Tai kas gi valdo žmogų?
Oi, kaip norėtųsi pasakyti, kad esam likimo šeimininkai, bet kuo išdidžiau tai sakom, tuo skaudžiau gaunam per kepenis, nes galim tik svajoti, prašyti veikti, kurti, pasitikėti Aukščiausiuoju, jeigu norime išlaikyti tuos meilės ir žmogiškumo egzaminus, kuriems mus čia siunčia. Egzaminus, o ne Disneilendo linksmybes, kaip tikimės, infantiliai sekdami gyvenimus tų, kuriems atseit viskas yra paprasta. Kartais būna, bet iš esmės egzaminus laikom kasdien, todėl vienintelis būdas nuo jų nepavargti yra atsipalaiduoti, žvelgti į pasaulį su šypsena ir pasitikėti ta jėga, kuri mus sukūrė.
Pažadėjau mamai papasakoti visiems jos papasakotą juokingą epizodą, gal jis jus įkvėps naujai veiklai ir pragyvenimo būdui? Tad štai istorija.
Praėjusią savaitę mūsų miela giminaitė, na, tikrai labai šauni moteris, su geru humoro jausmu, simpatiška, jau garbingo amžiaus, to mano dėdės sveikuolio žmona Regina, kuri niekada niekuo nesiskundžia, daro mankštą ir prausiasi kasdien po šaltu dušu, išėjo Šiauliuose pasivaikščioti. Kodėl tokią ilgą įžangą apie ją rašau? Nes noriu parodyti, kad geri dalykai atsitinka su tais, kurie patys spinduliuoja gerą energiją, taip, ne visada, bet šis epizodas yra būtent apie tai.
Taigi, išėjo ta mano giminaitė pasivaikščioti, ir jau grįždama namo, pamatė prie konteinerio gražią dėžutę, padėtą tam, kad žmonės iš jos kažką gero pasiimtų. Smalsumas moterišką paskatino tą dėžutę atidaryti, ir ten ji aptiko knygų, senų gerų knygų, visokių Juozo Baltušio ir kitokių klasikų beigi šiaip autorių. Na, reikia tas knygas paimti, galvoja ta mano giminaitė, paskaitysim su vyru, juk pensininkai esam, abu daug skaitantys, tad tikrai tos knygos ūkyje pravers, kaip sako Juozas Erlickas.
Jau eis su tom knygom namo, tik staiga šalia išdygsta… Ne, ne ragana ir ne burtininkas, o malonus, irgi pagyvenęs vyriškis, kalbantis rusiškai, ir kalba maždaug tokius dalykus. Sveiki, kaip sekas, nelengva jums turbūt, pensiją mažą gaunate? Ta mano giminaitė sako, ačiū, viskas gerai, užtenka tos pensijos. Ne ne ne, sako tas vyriškis, jei užtektų, nereikėtų prie konteinerio rinktis daiktų, aš noriu jums padėti, dirbu čia, Lietuvoje, gerai uždirbu, štai, paimkite euriukų. Ir pradeda iš piniginės traukti eurus. Toji mano giminaitė ne iškart susigaudė, ką jis sako, o kai suprato, buvo per vėlu.
Neee, dar bandė aiškinti, aš ne elgeta, mes su vyru normaliai gyvenam, aš tik ėjau pro šalį ir pamačiau dėžutę, knygos geros, paimsiu, bet aš čia šiaip vaikštau, esu sveikuolė, mėgstu prasieiti. Ne ne ne, sako tas vyriškis, imkite eurų, imkite prašau, man jų negaila, kišo kišo tuos pinigus, kol pilnas kišenes ir delnus prikišo.
Giminaitė mano ir kikeno, ir bandė priešintis tam pinigų lietučiui, na, negali tam geradariui įrodyti, kad nesikniso tam konteineryje, tik dėžutė ta jai parūpo, o vyriškis vis traukė ir kišo jai į kišenes pinigus, kažkaip taip viskas atrodė. Dar spėjo paklausti to vyro, kur jis gyvena, ir šis, parodęs ranka į langus netoliese, pasišalino.
Parėjusi namo, ponia su vyru suskaičiavo virs septyniasdešimties eurų, ir juokės abu, ir stebėjos, ir visaip svarstė strategavo, kaip dabar tam vyrui pinigus grąžinti, juk negalima taip, jie visko turi, o tokią sumą, kaip išeina, apgaulės būdus netyčia išviliojo.
Kitą vakarą ta giminaitė viena, nes mano dėdė nėjo (gal gėda buvo), išsiruošė pas tą geradarį. Paskambino į duris, tas klausia, kas ten. Ši nežino, ką sakyti, juk neprisistatė tam geradariui, negi sakys: „Žavinga nepažįstamoji nuo konteinerio“, pasakė savo vardą. Tas vyras sako, ko jūs norit, galvojo, gal kokie sektantai? Ji sako, atėjau pinigus grąžinti, negaliu aš jų imti. Vyriškis atidarė duris apsnūdęs, mat jau miegojo, nes sunkiai dirba, gal koks furistas, pinigus paėmė, atsiprašė, kad ponią elgeta palaikė, ir tiek žinių, istorijos pabaiga.
Mes, tai išgirdę, visi labai juokėmės, nes tikrai ta mūsų giminaitė visą gyvenimą buvo graži ir stilinga tarybinė moteris, ori, susitvarkiusi, pasitempusi, apkeliavusi kadaise su vyru visokius krymus ir kaukazus, tvarkinga, ir jokie pinigai, netyčia gauti dėl smalsumo prie dėžutės, to įvaizdžio negali sugriauti, dėl to ji oriai juos grąžino ir toliau savo orų pensininkės gyvenimą gyventi į penktą daugiabučio aukštą sugrįžo.
O mums ta istorija tebūna pamoka, kad Dievas visada keliauja taip, kad nesuprasi. Tam vyriškiui pasirodė, kad, štai, jo šansas kažkam padėti išaušo, ir jis parodė gerą širdį, mano giminaitė irgi turėjo gerų emocijų ir dabar žinos, kad skaitymas yra šviesa ir lengvas būdas praturtėti. O mes čia, Graikijoje, irgi nereikalingus daiktus dalinam arba dedam prie konteinerio, kam reikia pasiima be jokių kompleksų ar baimės, kad bus palaikyti elgetomis. Nes kažkam Baltušis yra neįdomus, o kažkam – tikras lobis.
Aš savo kalniuką knygų ir visokios bižuterijos beigi mielų smulkmenų irgi draugams į Blusturgiuką perdaviau, kad parduotų, baldus, drabužius išdalinau mieloms draugėms, prie konteinerio palikau batų, žaislų, net paveikslą vieną, tiesa, truputį įplyšus drobė jo buvo, bet paveikslas gan greit dingo, tai gal visai patiko kažkam. Atsiskraidinau čia šįkart nuotraukų, papuošalų ir medines dėžutes, kurias kadaise vaikai išdekoravo, susidėsiu į jas karolius ir džiaugsiuos.
Dar atsivežiau tokias auksines kurpaites, pirktas „Batų kalne“ sūnaus išleistuvėms už dešimt eurų, na, bet tikrai jos labai gražios ir klasikinės, gal net užsidėsiu kada Graikijoje, kai, pavyzdžiui, savo paveikslų parodą surengsiu, juk sakiau, kad mokausi tapyti taip, kaip senieji meistrai, pagal ypatingą technologiją.
Nes viskas, ko mums reikia, visada su mumis, mūsų šiluma, gera energija, atjauta, noras gyventi, ramybė ir pasitikėjimas Dievu. To visiems ir linkiu, ir nepamirškite stabtelėti prie konteinerio, jei pamatysite ten gražią dėžutę, gali būti, kad smalsumas padovanos kokį linksmą nuotykį ar įdomią pažintį, sėkmės.
