Prof. Ona Voverienė. Informaciniai karai

47
8
- Reklama -

Prof. Ona Voverienė. KK nuotr.

Rusija vėl žvangina ginklais, kariauja prieš Europą

nekonvencinį propagandinį karą ir tikisi, kad Lietuva ir

kitų šalių piliečiai savo rankomis išsikas duobę naujai

okupacijai.

Vidmantas Užusienis

Mes, Lietuvos informacijos sistemos darbuotojai, apie informacinius karus ir jų pagalba užkariautas šalis – neokolonializmą – buvome daug skaitę ir žinojome dar gerokai prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Ypač įtaigiai ir kvalifikuotai apie tai rašė mokslininkas kariškis, vienas iš sovietų karo Afganistane vadų G.Gromovas (Gromov G. Nacionalnyje informacionnyje resursy. Problemy eksploataciji. – M., 1984. – 296 p.). Tada net mintis nekilo, kad tokia neokolonializmo grėsmė gali iškilti ir mano Tėvynei, todėl surinkusivisas knygas šia tema padovanojau jaunam kariškiui, kad jis sėkmingai parašytų ir apgintų daktaro disertaciją. Ar jis ją parašė ir apgynė, dabar jau nežinau. O informacinis karas, kurį dabar vykdo Rusija ir jos Penktoji kolona Lietuvoje prieš Lietuvą, kitas Baltijos šalis, Lenkiją ir ES, tapo realybe ir užklupo mus nepasiruošusius. Tenka pripažinti, kad dabartinė putinistinė Rusija tą karą Europoje laimi.

Informacinių karų teorija ir jos istorija

Įdomu, kad informaciniai karai beveik visose šalyse tapo kariškių profesionalų tyrimo objektu.

Neveltui sakoma, kad nėra nieko praktiškesnio už gerą teoriją. O šaltinių, skirtų informaciniams karams, analizė rodo, kad informaciniais karais bolševikinėje Rusijoje pradėta domėtis anksčiausiai.

Dar aštuoniasdešimtaisiais praeito šimtmečio metais susidūriau su ta tema, susižavėjusi intuicijos problema ir jos vaidmeniu mokslininko laboratorijoje, dar savo mokslinio kelio pradžioje. Net straipsnį buvau paskelbusi „Moksle ir technikoje“ „Loginis mąstymas ir intuicija“ (1976, Nr.10, p.26-29), kurį gerai įvertino mūsų šalies psichologai. Pasirodo, kad intuicijos problema Sovietų Sąjungoje 1932-1937 metais buvo tapusi tik vienu iš psichopolitikos tyrimo objektų, šalia kitų žmogaus smegenų veiklos ir galimybių ją kontroliuoti tyrimų. Per penkerius metus buvo gerokai pasistūmėta. Bet 1937 metais tos srities tyrimai buvo uždrausti, mokslininkai dingo, jų likimai paskendo Letos vandenyse.

Tos mokslinės mokyklos vadovui Vasiljevui dar 1937 metų pradžioje pavyko išleisti knygą, kuri kažkokiu tai stebuklu atsidūrė ir Lietuvoje.Ją dar 1975 m. man pavyko perskaityti… ir susižavėti. Svajojau šia tema rašyti disertaciją. Deja, mano disertacijos vadovas, vienas žymiausių to meto informatikos ir semiotikos specialisų Sovietų sąjungoje, prof. Georgijus Vleducas paslaptingai nusišypsojęs patarė man į tą problemą nesivelti, bent jau tol, kol neapginsiu kandidatinės disertacijos.

Šiandien mes nežinome (bent jau tie, kurie pastoviai ir nuosekliai nesidomi ta mokslo kryptimi), kaip informacinių karų teorija yra kuriama įvairiose pasaulio valstybėse. Tačiau apie Rusiją jau žinome pakankamai. Daugiausiai sužinome apie Rusiją iš mus dabar jau pasiekiančių užsienyje leidžiamų knygų.

Viena iš jų „Smegenų plovimas“, parašyta JAV kariuomenės dimisijos pulk. ltn. Gordono Džeko Moro (Mohr) dar 1976 metais, įtikinamai ir vaizdžiai paaiškina Rusijos vykdomų informacinių karų istoriją, jų metodiką, pagrindžia ją teoriškai.

Knygoje rašoma, kad informacinių karų moksliniai tyrimai Rusijoje nuo 1937 metų buvo griežtai įslaptinti ir perėjo į NKVD kompetenciją ir žinybą. Pats Lavrentijus Berija skaitė informacinių karų teoriją ir metodiką pasaulinio komunistinio internacionalo veikėjų vaikams, studentams, atsiųstiems į Maskvos Lomonosovo vardo universitetą, semtis komunizmo „tiesų“, tarp kurių buvo ir informacinių karų, žmonių protų kontrolės ir jų valdymo kursas. Jis pripažino, kad šiuo psichopolitikos „ žmonių protų indokrinacijos, jų valdymo ir kontrolės“ mokslu buvo pradėta domėtis pačiam V.I. Leninui mokslininkams patarus (matyt, Vakaruose, kur Leninui teko prieš revoliuciją daugiausia gyventi, ši psichologijos mokslo kryptis jau turėjo geroką įdirbį, apie kurį jis gerai žinojo) ir, kaip teigia Lenino biografai knyga „Masių psichologija“, visada gulėjo ant Lenino darbo stalo.

Po Spalio revoliucijos, teigė L.Berija, masių psichologijos kursai buvo įvesti visuose Rusijos universitetuose, o dabar jau atėjo laikas to mokslo paslapčių apmokyti ir ištikimiausius pasaulio komunistų partijos rėmėjus, trokštančius komunizmo pergalės visame pasaulyje.

Po Stalino mirties ir L.Berijos sušaudymo, anaiptol, informacinių karų ir neokolonializmo siekių idėja Rusijoje neužgeso. „Smegenų plovimo“ atakos buvo naudojamos prieš amerikiečius karius Korėjos kare ir pačioje Amerikoje, net Amerikos mokyklose, pradedant 1953 metais. O informacinių karų teorija Rusijoje gilinama, metodika yra tobulinama iki šiol, ją aktualizuojant.

Šiandien jau akivaizdu, kad dabartinis Ukrainos-Rusijos nekonvencinis hibridinis karas bei Rusijos informacinis karas prieš Baltijos šalis, Lenkiją ir Europos sąjungą siekia ne tik naujų

tautų ir valstybių protų užkariavimų, bet taip pat ir jų metodikos tobulinimo, siekiant Rytų globalizmo pergalės visame pasaulyje.Toks tikslas keliamas ir psichopolitikos mokslo krypčiai.

Psichopolitikos ištakos Rusijoje

Apie jas kaip tik ir rašoma minėtoje Gordono Džeko Moro knygoje „Smegenų plovimas“ (Brain Washing. A synthesis of the Russian textbook on psychopolitics / Edited by lt.col. Gordon Jack Mohr – Orlando, Florida, 1976).

Knyga įdomi tuo, kad joje pateikiami originalūs tekstai iš Rusijos psichopolitikos mokymo kursų ir knygos autoriaus komentarai. Įžangoje rašoma apie šaltąjį karą tarp kapitalizmo ir komunizmo pasaulyje, ir, deja, komunizmas jį laimi. Komunistų ginklai: melas, veidmainystė, infiltracija į visas valdžios institucijas bei visuomeninius judėjimus savų žmonių, kurie „sprogdina“, griauna tas institucijas iš vidaus, niekinimas (žeminimas, menkinimas) visko ir visur ir smegenų plovimas.

Kai Nikita Chruščiovas lankėsi Amerikoje, jis buvo įsitikinęs šia protų pavergimo galybe ir iš aukštos tribūnos amerikiečiams pasakė: „Mes jus (Ameriką – O.V.) palaidosime“. Ir dar paaiškino: „Ne bombomis, ne raketomis, o savo politine ir ekonomine pergale“.

Pulkininkas Gordonas Džekas Moras buvo Korėjos karo dalyvis ir jau tada jautė, kokia iš tikrųjų galinga jėga yra psichologinė politika. Vėliau, jau grįžęs iš karo ir stebėdamas taikų JAV gyvenimą, bet jau perpratęs psichologinio karo gudrybes, domėdamasi tuo, matė, kaip sparčiai plinta komunizmo idėjos Amerikoje, tapo vienu iš aktyviausių kovotojų prieš komunizmą Amerikoje ir, kaip ir mūsų šviesaus atminimo tautietis Vilius Bražėnas, aiškino Rusijos psichologinio karo prieš laisvą pasaulį įvairiausius niuansus spaudoje ir dideliu tiražu išleistoje minimoje knygoje.

Knygoje pateikiama Lavrentijaus Berijos įžanginė paskaita Maskvos Lenino universitete komunistinio internacionalo veikėjų vaikams, to universiteto studentams, kurioje pateikiami psichopolitikos pagrindiniai tikslai ir uždaviniai, kurie mums gerai žinomi: padaryti pasaulį laimingą, į visas pasaulio šalis importuojant bolševizmą ir bolševikines revoliucijas.

Tolimesniuose puslapiuose pateikiama psichopolitikos kurso istorija: pradedama Aristotelio teze, kad žmogus yra tik gyvulys, kurį galima ir reikia valdyti, jį indokrinuojant atitinkamomis idėjomis. Tada jis tampa politiniu gyvuliu, t.y.žmogumi, nes mąsto ir veikia vedinas jam įdiegtų idėjų.

Psichopolitikos kurse detaliai aiškinama žmogaus, kaip politikos subjekto psichologinės savybės, jų struktūra, žmogaus vaidmuo šalies ekonomikoje; valstybės tikslai, ugdant jai lojalų žmogų ir žmonių mases, stebint ir tikrinant jų lojalumą valstybei ir jos valdymo struktūroms.

Svarbiausias psichopolitikos tikslas – sukurti naują žmogų, kurio svarbiausiomis charakterio savybėmis taptų plačiai knygoje aprašomomis: besąlygiškas žmogaus paklusnumas valdžiai ir jos struktūroms, atsakomybė už jam valstybės pavestų uždavinių vykdymą ir ištikimybė komunistų partijos idealams ir jos vykdomai politikai.

Gi kalbant apie psichopolitiką, kaip ginklą, užkariaujant kitų šalių žmonių protus, į tos ginkluotės arsenalą būtiną įvesti tokia priemones – moralinį tos šalies žmonių degradavimą; nepasitikėjimą savo valstybės politika ir jos valdžios žmonėmis, tvirtumą, kovojant prieš savo valstybės valdymo negeroves.

Psichopolitikos objektai – atskiri žmonės, jų grupės ir netgi šeimos. Jeigu psichopolitiko kelyje pasitaiko itin užsispyrę, nepasiduodantys jo įtakai žmonės, naudoti itin šokiruojančius faktus apie valdžios negeroves, narkotikus ir smegenų „chirurgiją“, pasitelkus psichiatrą, išprovokuoti auką, kokiam nors nusikaltimui, užtampyti po teismus.

Tačiau psichopolitikas turi vengti žmogžudysčių ar smurto: jo veiksmo tikslas – žmogaus protas, o ne kūnas. Čia gali būti naudojamos tik visos psichiatrinės, psichoanalitinės ir psichologinės priemonės – šmeižtas, suklastoti dokumentai, žmogaus ydų ir silpnybių demaskavimas, šantažas, papirkimas, nevykdomi pažadai; nauji psichopolitikų atrandami ir tobulinami metodai.

Išprovokuotuose teismuose psichopolitikas turi būti itin kantrus ir aktyvus. Veikti tol, kol viešoji opinija, pagaliau, ir teismai jo insinuacijomis prieš auką patikės, kad auka serga paranoja: „mane persekioja komunistai“ ir t.t.

Ypač veiksminga priemonė prieš nepasiduodančius psichopolitiko įtakai yra spauda. Čia tinka viskas: kritinis straipsnis, pamfletas, feljetonas. Nėra stipresnio ginklo, kaip žmogaus išjuokimas viešai ir jo sunaikinimas, savižudybės ar protinės negalios išprovokavimas.

Knygoje taip pat rašoma, kaip plėtoti psichopolitikos frontą, skleidžiant komunistines idėjas įvairiose šalyse, atsižvelgiant į tos šalies nacionalinius ir psichologinius ypatumus, kaip panaudoti psichopolitikos aukas tolimesnėje jos plėtroje, kaip kovoti su religija ir tautinėmis idėjinėmis grupėmis ir ko psichopolitikoje reikia vengti – žudynių, smurto prieš žmogų, jos subjektų viešumo, jų demaskavimo bei žmogiškųjų silpnybių – seksualinių ir alkoholio vartojimo. Psichopolitikas žmonių alyse – turi būti tobulas žmogus.

Psichopolitika yra viena svarbiausių sovietinės kariuomenės ginkluotės rūšis. (Gordonas Džekas Moras. Ten pat).

Smegenų plovimas

Informacinių karų, kolonizuojant tautas ir žmonių protus bei valstybių teritorijas, sėkmė prasideda tik tada, kai agresoriui pavyksta užkariauti didžiąją dalį tautos protų, naudojant rusų karo mokslininkų psichologų puikiai ištobulintą „smegenų plovimo“ metodiką.

Straipsnio pradžioje cituotas žurnalistas Vidmantas Užusienis tame pačiame straipsnyje rašo, kad dabartinis Rusijos psichologinis karas prieš Europą yra ypatingas tuo, kad pirmosios jo atakos vos tik Vladimirui Putinui tapus prezidentu buvo nukreiptos prieš jo paties valdomos valstybės piliečius, jiems nuolat, diena iš dienos lašinant į sąmonę, kad rusų tauta yra gimusi ypatingai misijai pasaulyje, savo narsa ir ištverme laimėjusi Antrąjį pasaulinį karą prieš viso pasaulio blogį, ir dabar, jeigu tik ji panorėtų, galėtų užkariauti visą pasaulį, žinoma, pirmiausiai Kijevą per 2 valandas, o kitas šalis per šiek tik ilgesnį laiką, nors dabar Rusija turi „net 10 kartų mažesnį karinį biudžetą, negu JAV, ir 15 kartų menkesnę ekonomiką nei Amerika ir Europos Sąjunga“ (Vidmantas Užusienis. Blogosios istorijos nauda // Lietuvos žinios. -2015, kovo 12). Tačiau „Rusija vis dar, neva yra galingesnė nei Vakarai“ (Ten pat). Svarbiausia – savo žmonių dvasia.

Įkvėpimą V.Putinui tiems teiginiams teikia,jo aukščiausi reitingai, liudijantys apie net 87 proc. jo tautiečių pritarimą jo vykdomai politikai

Prisimenant istoriją, lygiai tokia pati retorika buvo naudojama 1929-1932 metais Adolfo Hitlerio, jam skinantis kelią į Vokietijos valdžios olimpą. Istorija kartojasi. Tik kitoje šalyje.

Rusijos informacinis karas prieš Lietuvą… pačioje Lietuvoje

Jis prasidėjo prieškario Lietuvoje, vos tik įkūrus Rusijos ambasadą Kaune, kuri savo darbuotojų skaičiumi visada, įskaitant ir šiandien, pranoko Rusijos ambasadų darbuotojų skaičiumi ir Didžiąją Britaniją, ir Vokietiją, ir Prancūziją.

Kaip dabar, taip ir tada, lietuvių tauta tapo eksperimentiniu „poligonu“, tikrinant „smegenų plovimo“ metodą, sukurtą bolševikinės Rusijos psichologų laboratorijose. Atsirado grupė lietuvių inteligentų, tarp kurių ir žymių Lietuvos rašytojų, kuriuos pavyko pavirsti bolševikinės Rusijos penktąja kolona, ir kurie ženkliai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo praradimo, aneksijos, okupacijos ir tautos tragedijos. Neseniai Česlovas Iškauskas pateikė ir jų pavardes. Tai – Birutė Abdulskaitė, Liudas Adomauskas, Petras Cvirka, Juozas Demskis, Karolis Didžiulis, Viktoras Ditkevičius, Mečislovas Gedvilas, Liudas Gira, Marija Kutraitė, Icikas Meskupas-Adomas, Matas Mickis, Salomėja Nėris, Justas Paleckis, Kazimieras Petrauskas, Pranas Petrauskas, Motiejus Šumauskas, Stasė Vaineikienė, Antanas Venclova, Vincas Vitkauskas, Pranas Zibertas (Iškauskas Česlovas. 1940-ieji: kas mėtė gėles po rusų tankais? // Lietuvos Aidas. – 2015, liep. 21, p. 1,2). Jie buvo aktyviausi jaunos valstybės dar mažai išsilavinusių žmonių pagrindiniai „smegenų plovėjai“, nuo pat 1929 metų, Rusijos NKVD įkūrus „Lietuvių draugiją TSRS tautų kultūrai pažinti“. Jai vadovavo Vincas Mickevičius Krėvė, Justas Paleckis, broliai Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, aktyviai reiškėsi vadovai ir rašytojai Petras Cvirka, Antanas Venclova, Balys Sruoga, Kazys Boruta ir kiti. Dalis jų ir „Stalino saulę“ į Lietuvą parvežė.

Dabar Lietuvoje turime tokią pačią situaciją, kaip ir 1929-1940 metais, kai dalis Lietuvos inteligentijos atvirai, įžūliai ir agresyviai griauna Lietuvos valstybingumo pamatus dėl savo asmeninės gerovės, politinių aspiracijų ir dėl trupinio aukso ir riebios sriubos šaukšto. Kaip ir prieškario Lietuvoje šių dienų Rusijos informaciniame kare prieš Vakarų demokratines valstybes naudojami tie patys, jau daug kartų patikrinti metodai, naudojami tautos „smegenų plovimui“.

Jų efektyvumo patikrinimo pirmoji generalinė repeticija buvo „Uspaskicho saulės“ parvežimas į dabartinę nepriklausomą Lietuvą, kai tas buvo pabėgęs į Rusiją ir paprašęs politinio prieglobsčio. Uspaskicho „įsaulyje“ kai kas padarė svaiginančią politinę karjerą, kuri tebesitęsia iki šiol.

Kodėl taip yra ir taip atsitinka, motyvuotai paaiškino žurnalistas Ferginandas Kauzonas straipsnyje „Kremliaus testas Lietuvai, arba kur dygsta Sosnovskio barščiai?“: „Nūnai Lietuvoje „žaliųjų žmogeliukų“, dar negavusių komandos sulįsti į žalias uniformas, – kaip Sosnovskio barščių… Į nesibaigiančių švietimo reformų, moralinių vertybių kaitos suluošintas jaunas sielas arba į naktinių ir dieninių reformų labiausiai nuskurdintų pensininkų žilas galveles sėk ką nori. Juolab Sosnovskio barščius – jų daigumas mokslininkų skaičiavimais, siekia 95 procentus. O vienas toks barštis gali išbarstyti iki 100 tūkstančių sėklų… Šiandien jau galėtume drąsiai teigti, kad tautoje beveik nebeliko atsparumo svetimųjų ideologijų įtakoms, Sosnovskio barščių epidemijai. Ir beveik esu tikras, kad Kremlius šią mūsų nelaimę pastebėjo gerokai anksčiau nei mes patys“ ( Respublika. -2014. rugs. 26-spal.2, p. 4).

Atrodo, kad Rusijos imperialistinio karo psichopolitikų tikslas Lietuvoje pasiektas – didžioji dalis mūsų šalies gyventojų protų užkariauta ir jau, kaip perspėjo buvęs Rusijos prezidento patarėjas Andrejus Ilarionovas, dabar jau Rusija Lietuvoje gali pereiti į antrąją hibridinio karo fazę – specialiųjų operacijų, norint suklaidinti politinius ir karinius lyderius, jiems pakišant suklastotus dokumentus, įsakymus, direktyvas ir instrukcijas, o vėliau ir į kitas hibridinio karo fazes, aptartas jo straipsnyje (Buvęs Rusijos prezidento patarėjas pasakojo apie naujas hibridinio karo atmainas // Alkas.lt. -2014, liep.28).

Dabartinio Rusijos informacinio karo Lietuvoje tikslai ir uždaviniai

Viešojoje spaudoje jau pasirodė kelios dešimtys publikacijų, kurias apibendrinus jau galima daryti išvadas apie Rusijos psichologinio karo tikslus ir keliamus uždavinius to karo vykdytojams. Tikslas – aiškus: atkurti bolševikinę imperiją, kurios subyrėjimą Vladimiras Putinas laiko „didžiausia XX amžiaus geopolitikos katastrofa“.

Kare prieš Baltijos valstybes Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje šie uždaviniai šiek tiek skiriasi, priklausomai nuo vietos sąlygų.

Svarbiausias psichologinio karo prieš Lietuvą uždavinys yra diskredituoti pačią nepriklausomą Lietuvos valstybę. Pagal nerašytus geopolitikos įstatymus, apie valstybės valdymo kokybę ir jos galią sprendžiama iš jos teisėsaugos kokybės, nes Justitia est fundamentum regnorum ( Jau trečias tūkstantmetis nuo Antikos laikų).

Lietuvos Apeliaciniam teismui (teisėjų kolegija – Linas Šiukšta, Linas Žukauskas ir Laima Garnelienė) priėmus naują nuosprendį „už rengimąsi įvykdyti teroro aktą“ nuteistos Eglės Kusaitės byloje ir merginą išteisinus, kaip nepadariusios veikos, turinčios nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių, Seimo narys teisininkas Povilas Urbšys, įsigilinęs į bylos medžiagą, jos proceso istoriją nuo 2009 metų spalio 24 dienos iki 2014 m. balandžio mėnesio, padarė išvadą, kad aukštas VSD pareigūnas, įvėlęs į Rusijos informacinį karą prieš Lietuvą ir savo pavaldinius, „padėjo Rusijos žvalgybai diskredituoti Lietuvą“ (Povilas Urbšys. VSD padėjo Rusijos žvalgybai diskredituoti Lietuvą // XXI amžius. 2014, bal. 11, p. 4).

Beje, savo straipsnio pabaigoje, jo autorius daro išvadą: „Pastarųjų įvykių Ukrainoje fone pamirštame: V.Putino Rusijos karinė agresija prieš Europos valstybę Ukrainą prasidėjo ne nuo Gruzijai priklausančių teritorijų užgrobimo, bet nuo brutalaus suverenios Ičkerijos valstybės sunaikinimo. Būtent tada V.Putino Rusijos valstybinis terorizmas įstūmė dalį čečėnų į terorizmo žaizdrą ir tai leido Putinui po kovos su tarptautiniu terorizmu skraiste paslėtpti toli siekiančius imperinius tikslus. Deja, nesugebėję ar nenorėję laiku tai įvertinti, per tokias inspiruotas E.Kusaitės ir Gatajevų bylas ir mes tampame Putino pagalbininkais, padedančiais paruošti sąlygas būsimai agresijai mūsų pačių atžvilgiu“ (Povilas Urbšys. Ten pat).

Taigi dabartinio hibridinio – nekonvencinio informacinio ir ginkluoto Rusijos karo prieš Ukrainą tikslas – atkurti bolševikinę imperiją visoje buvusiame komunistiniame, vadinamame socialistiniu, areale – yra vienas, o uždaviniai, kaip buvo skelbta Atgimimo pradžioje, net keli.

Kitas Rusijos informacinio karo prieš Lietuvą uždavinys realizuojamas Lietuvoje jau nuo pat Atgimimo pradžios ir iki šiol – šmeižti ir visokiomis nešvariomis insinuacijomis kaltinti valstybės, institucijų, valdžios įstaigų, patriotinių organizacijų ir net visuomeninių organizacijų vadovus.

Jau praslinko šio uždavinio vykdytojų, juodžiausių dergštų, Lietuvoje purvo lavina prieš Lietuvos nepriklausomybės architektą ir dainuojančios Sąjūdžio revoliucijos vadovą prof. Vytautą Landsbergį ir prieš komunistų genseko varžovą Lietuvos prezidento rinkimuose Lietuvos ambasadorių Amerikoje Stasį Lozoraitį, su kuriuo, kaip žinia, buvo ir fiziškai susidorota ( jo paties žodžiais tariant, „išmušė iš koto kiaušiniai su majonezu“ (beje „Draugystės“ viešbutyje).

Dabar atidaryti baisiausių insinuacijų kanalizacijos vamzdžiai, sklindantys iš „Laisvo laikraščio“, „Respublikos“, ir kai kurių TV kanalų prieš Lietuvos Prezidentę. (Apie tai jau rašiau pirmajame šio ciklo straipsnyje (Voverienė Ona. Antroji kadencija. Prezidentė saugumo iššūkių epicentre // Karštas komentaras. – 2014, saus.30 – vas. 13, p.12-14).

Sunku patikėti, kad pirmasis ir pats šlykščiausias „šūvis“ į Prezidentę, iššautas Arkadijaus Vinokuro, „rašytojo, poeto, žurnalisto, politiko, dainininko ir muzikanto“, kaip rašo žurnalistas Ferdinandas Kauzonas, vien tik dėl to, kad jis chamas, norėjęs susireikšminti: „Girdėk ir matyk, pasauli, – aš spjoviau Lietuvos prezidentei į veidą“, o ne vykdant Rusijos psichopolitikos vadovų užduotį.

Logika paprasta: jeigu Lietuvos Vyriausybė nesureagavo į „šūvį“, nukreiptą psichologinio „snaiperio“į Valstybės Prezidentą, reiškia, tai nestabiliai koalicinei vyriausybei tik bus „dzin“ ir Lietuvos nauja okupacija „per dvi valandas“.

Ar ne tokią eksperimentinę psichologinio karo užduotį prieš Lietuvą atliko Arkadijus Vinokuras? Kas gali paneigti? Juk jau po jo atsirado Zigmas Vaišvila, Aurimas Drižius, Aloyzas Sakalas, Jurgis Jurgelis ir kiti pėstininkai, išsijuosę šmeižiantys Prezidentę, sovietinio režimo politinio kalinio vaikaitę. (Jonas Burokas. Šmeižto kampanija // XXI amžius.-2015, geg.8).

Ką ir bekalbėti apie aukščiausius valstybės vadovus, jeigu tas pats vadovų niekinimo ir diskreditavimo scenarijus buvo taikomas Lietuvoje vertikale, pradedant aukščiausiomis valdžios institucijomis, partijomis ir jų vadovais ir baigiant patriotinėmis visuomeninėmis organizacijomis.

Lietuvos moterų lygai irgi teko patirti to informacinio karo dantį. Atsilaikėme. Tik įveikusios baimę ir… abejones, vienybe ir bekompromisiniu griežtumu.

Kaip teigia opozicijos lyderis Andrius Kubilius, jau „gebame politiškai, dalykiškai ir teisiškai vieningai reaguoti“, kai informaciniai karai yra nukreipti į mūsų istoriją ir kariaujami svetimųjų

(TV „Pervyj Baltijskij kanal“). Tačiau esame visiški bejėgiai, kai tuos karus kariauja savieji, savo kovos objektu pasirinkę ne Lietuvos istoriją, o energetikos objektus, pavyzdžiui, socialdemokratai A.Skardžius, B.Vėsaitė ir B.Bradauskas. „Socialdemokratams A.Skardžiui ir B.Vėsaitei griežiant pirmaisiais smuikais ir vis tą pačią melodiją, sakoma, plėtojant Visagino atominės elektrinės ar terminalo projektą buvo daug neskaidrumo, buvo galima viską gerokai pigiau padaryti ir t.t. Ir nors pačios komisijos posėdyje gaunami tikslūs atsakymai, kad jų priekaištai yra visiškai absurdiški, jie viešumoje ir toliau tęsia melagingą propagandą (Opozicijos lyderis A.Kubilius apeliuoja į socialdemokratų sąžinę // Tremtinys. -2013, spal. 23, p. 3).

„Kur du pešasi – trečias laimi“

Sako lietuvių patarlė. Psichologinio Rusijos ir jos Penktosios kolonos Lietuvoje karo… prieš Lietuvą šešėlyje… ryškėja ir antrasis –Lenkijos – psichologinio karo frontas prieš Lietuvą. Lietuva šiandien primena Lenkijos situaciją 1939 metais, kai ją, besibroliaudami ir besibučiuodami, tarpusavyje išdavikiškai susitarę, užpuolė du Europos kraugeriai Stalinas ir Hitleris.

Tautos dėmesiui susikoncentravus viena kryptimi – Rusijos psichologiniam karui prieš Lietuvą, mūsų valdančioji dauguma be šūvio atiduoda kitam mūsų buvusiam Vilniaus krašto okupantui Lenkijai mūsų švenčiausią ir brangiausią vertybę – lietuvių kalbą. Ar G.Kirkilo, J.Bernatonio, J.Sabatausko ir I.Šiaulienės lietuvių kalbos išdavystė, siekiant pakeisti lietuvių kalbos abėcėlę, dėl kurios buvo kovota mūsų tauriausių Tautos protų keturis šimtus metų, pradedant Kazimieru Daukša ir baigiant Justinu Marcinkevičiumi bei dabartiniais žymiausiais mūsų kalbininkais, nėra akivaizdus įrodymas, kad šitie ponai už savo asmeninę gerovę, trupinį aukso ir riebios sriubos šaukštą, parduoda svetimiesiems šiandien kalbą, rytoj – istoriją, o poryt ir mus pačius? Ar tik neteks mums po kelerių metų dėkoti Valdemaraui Tomaševskiui, kad dar laiku mus perspėjo, siekdamas savo asmeninės politinės karjeros, apie mums gresiantį pavojų iš Lenkijos pusės, jai siekiant, kaip dar netolimoje mūsų tautos ir valstybės istorijoje, vėl paversti mus „litewska bydla“, atimant iš mūsų kalbą, mūsų vertybes ir pasididžiavimą tų laikų istorija, kai dar Lietuva nebuvo niekieno pavergta?

Dabartinio informacinio karo pavojai kiekvienam lietuviui

Dabartinis informacinis karas prieš Lietuvą vykdomas ir svetimųjų, ir savųjų rankomis, kaip teisingai rašo „Karšto komentaro“ žurnalistas Sergejus Sokolovas, drasko ne tik mūsų valstybę, visuomenę ir tautą, bet ir šeimas, ir gimines. (Sergejus Sokolovas. Psichologinio karo poligonas žmonių protuose ir širdyse, arba kodėl konservatoriams „to“ reikia // Karštas komentaras. -2013, rugpj.2-16, p. 16).

Mano brolis, buvęs politinis kalinys, nuolat skaitantis „Laisvą laikraštį“ ir juo tikintis, jau daug metų „kariauja“ šeimoje ir visoje giminėje to laikraščio propaguojamus karus. Į tą karą įtraukė savo vaikus ir jau mūsų anūkų karta nebendrauja ir net nepažįsta vieni kitų. Su senelio karta susitinkame tik artimų žmonių laidotuvėse. O jo vaikams ir anūkams ir to jau nebereikia. Jeigu būtų gyva mūsų mama, ji tikriausiai iš sielvarto numirtų, jai būtų tai didžiausia šeimos nelaimė, nes ji visą gyvenimą stiprino šeimos ir giminės ryšius.

Tačiau negaliu niekaip su p. S.Sokolovu sutikti, kad informaciniai karai „vyksta žmonių širdyse ir protuose“ (ten pat) Taip nėra. Iš tikrųjų tai – svetimųjų, siekiančių imperialistinių tikslų, psichologinis karas, siekiant pavergti mūsų protus, karas prieš mus visus ir mūsų nepriklausomybę.

Būkime atsargūs ir tvirti! Nuodingas skorpionas jau prie mūsų slenksčio…

Pagal laikraštį “Karštas komentaras”

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą