- Reklama -

Ada Sabaitytė

Kokios mintys kyla žiūrint į šiandieninę padėtį Lietuvoje? Visi žino, kad yra blogai arba labai blogai, bet iš kur kyla tas blogis? Jei žiūrėtume tik taktikos požiūriu, tai „kalta valdžia – vėl išsirinkome „ne tuos“. Tai bus pamoka ateičiai, kai jau tikrai tikrai „išsirinksime tuos“! – ir taip 30 metų. Mūsų „laisvė“ jau tęsiasi daugiau nei pusę to laiko, kurį Lietuva praleido TSRS sudėtyje, o jokio valstybės suklestėjimo ir tautos sužydėjimo nėra – dar gražiau: jau kalbama apie per didelį žmonių skaičių, kas reiškia, kad reikia ženkliai mažinti žmonių, o tai reiškia lietuvių skaičių.

Tai, kas šiuo metu vyksta, galime apibūdinti kaip tautos stūmimą į vergovę ir užribį, plėšimą, besaikį Lietuvos bei jos piliečių skurdinimą ir visišką valstybingumo bei laisvės naikinimą, išnaikinant pačią tautą. Apie tai kalbama atvirai ir nesislepiant. Taigi, „atplaukėme“.

Matant tokią apgailėtiną valstybės ir jos piliečių padėtį, natūraliai kyla klausimas: „Kas kaltas?“ ir, manyčiau, kad kiekvienas, mąstantis žmogus, anksčiau ar vėliau supranta, kad visos bėdos kyla dėl to, kad nei tauta (t.y. mes), nei mūsų valstybė neturime aiškaus tikslo, arba tarptautine kalba kalbant, – strategijos.

Taktikos elementus taikome ir gana dažnai, o strategijos – neturime. Tai yra visų mūsų valdančiųjų kolektyvinio godumo, paperkamumo, kvailumo ir pasipūtimo išdava.

Kokia yra mūsų elgsena? Kaip žinome, kiekvieną klausimą ar užduotį visada reikia nagrinėti nuosekliai, pradedant nuo esmės. Mes to nedarome! Kaip minėjau aukščiau, esame „užkibę“ ant tokių nuostatų, kad kaitaliojant taktiką, galime pasiekti esminių pergalių. Bet taktika tėra veiklos būdas/ būdai, siekiant užsibrėžto tikslo. O tikslo tai neturime.

Dabartinis mūsų valstybės tikslas yra įsiteikti galingajam anglosaksų pasauliui ir jo korporacijoms. Esant tokioms aplinkybėms, taktiką galime kaitalioti kiek tik norime – rezultato nepasieksime niekada, nes pati sistema veikia taip, kad mums atrodo, jog aiškus tikslas (strategija) nereikalinga ir ką nors iš esmės galime pakeisti vien taktiniais veiksmais, t.y. „teisingai balsuojant“.

Todėl vėl ir vėl tenka grįžti prie tos pačios išvados, kad aiškiai suformuluotų tikslų neturime, o tokiomis aplinkybėmis taikomi veiklos būdai (taktika) tik padeda vykdyti ir įgyvendinti svetimųjų mums primetamas strategijas, nes nuo seno yra žinoma, kad kas neturi savų tikslų, neišvengiamai ima vykdyti svetimus. Tai mes taip ir darome, o po to labai stebimės, kad viskas vyksta „Ne taip“.

Tačiau turime suprasti, kad viskas vyksta būtent „Taip“ – mes paprasčiausiai prisidedame prie mūsų nedraugų arba atvirų priešų tikslų (strategijų), nukreiptų prieš mus pačius, įgyvendinimo. Tai tiek.

Kaip „elitas“ virsta „antielitu“

Ką reikia daryti? Kad neatrodytume visiški kvailiai, kokie buvome iki šiol, pirmiausiai turime perprasti sistemą, kurioje gyvename. Turime aiškiai suvokti, kokia ji yra, iš kur kilo ir kas ją valdo.

Atsakant į šiuos klausimus, akivaizdu, kad dabartinę sistemą į mūsų šalį, prieš kelis šimtus metų, atnešė kryžiuočių gaujos. Tie barbarai, naudodami žiaurią prievartą, įskiepijo savo sukurtą sistemą, nukreiptą prieš mus ir mūsų valstybę. Ta sistema iki šių dienų sėkmingai tebeveikia prieš mus pačius.

Kas tokio slypi toje sistemoje, kad ji yra tokia veiksminga, jog veikdama prieš žmones yra taip nuolankiai priimama? Dalykas labai paprastas: svetimšaliams tereikia patraukti savo pusėn valdantįjį sluoksnį – tada su Valstybe bei jos žmonėmis gali daryti viską, kas tik į „galvą šaus“, kaip, beje, ir su tuo elitiniu sluoksniu. O kitas veiksmas – slopinti „eilinius“ piliečius, neleidžiant jiems nei atsikvėpti, nei galvos pakelti.

Nuosekliai žiūrint į tokį vyksmą, aišku, kad vietinis elitas tampa antielitu ir ima veikti kartu su svetimaisiais prieš savo valstybę ir piliečius. Bet nuo savęs nepabėgsi – jaučia „katinas pieno puodynę apdergęs“.

Taigi, antielitas ima bijoti savų piliečių, bet ne todėl, kad jie yra labai baisūs, o todėl, kad tie valdantieji negali sutarti su savo nuosava sąžine, kuri jiems neduoda ramybės. Dėl to nesutarimo su savo sąžine jie ima leisti vieną už kitą baisesnius įsakus, šaukiasi policiją, kariškius ir pan., lyg policija juos apsaugos nuo nuosavos sąžinės.

Tautą tuo metu dirbtinai skandina į nežinojimą: vaikai ne mokomi, o dresuojami pagal vadinamą Bolonijos sistemą, nuo suaugusiųjų slepiama svarbi informacija, susijusi su valstybės gyvenimu, ir taip suformuojamas vienpusiškas ir iškreiptas aplinkos supratimas bei Pasaulio matymas.

Bet antielitui tai yra patogu, nes taip apdoroti žmonės ir pati visuomenė tampa lengvai valdomais daiktais. O lengvai valdoma visuomenė dar labiau pagreitina valdančiųjų nuosmukį ir jų godumas, paperkamumas, kvailumas, bailumas ir pasipūtimas didėja nesustabdomai. O, kaip žinoma, žuvis pūva nuo galvos… ir toks visai nusivažiavęs valdančiųjų sluoksnis savo virusais užkrečia žmones, kuriems jie „karaliauja“, kol galiausiai visiškai suirusi valstybė žlunga.

Dėl šių, tokių niekingai paprastų priežasčių žmonės blūdinėja, kaip apkerėti, ir tas labai akivaizdžiai matosi Ukrainos karo fone, kai labiau rūpinamasi ukrainiečių reikalais negu savais, kai aukojami pinigai ne maistui ar medikamentams, o ginklams, tuo parodant, kad „esu už karą ir noriu, kad jis kuo ilgiau tęstųsi“. Kai žiūrima tik į tai, kas vyksta Ten ir pamirštama tai, kas vyksta Čia, pačioje panosėje.

Taigi, išvada yra viena vienintelė: jei žmonės nenori pražūti, jie privalo pradėti galvoti. Aklai tikėti ir pasitikėti bet kuo šiandieniniame pasaulyje negalima. Geriau yra iš anksto netikėti, negu iš anksto tikėti. O tam reikia kiekvieną teiginį ir pranešimą apgalvoti pačiam ir pasidaryti savas išvadas, bet tai reikalauja didelių aukų: visų pirma, kai žmogus nieko negalvoja, jo smegenys naudoja tik 2-5 procentus visos kūno energijos, o pradėjus galvoti, smegenys ima naudoti net 25 proc. kūno energijos! Galvojimas, mąstymas tikrai yra sunkus užsiėmimas.

Kita baisi auka šiandieniniame gyvenime būtų televizoriaus atsisakymas, bet daliai žmonių, tai, turbūt, yra sunkai įgyvendinamas dalykas. Todėl reikėtų bent jau elgtis taip, kad ta pramoga – TV žiūrėjimas darytų kuo mažesnę žalą, o tam reikia žinoti paprastą dalyką: kai įsijungi televizorių, būtina įsijungti ir smegenis – visą pateikiamą informaciją apgalvoti ir pasidaryti savas išvadas.

Dabartinė TV žiūrėjimo „kultūra“ yra tokia: kai tik žmogus įsijungia televizorių – iškart išjungia smegenis ir visas tas kruopščiai suruoštas ir politiškai apdorotas informacinis šlamštas didžiuliu srautu kliokia tiesiai į pasąmonę ir ten nusėda, laukdamas savo valandos. O ji, ta valanda, visada išmuša per rinkimus ar kitu tik antielitui svarbiu metu. Ir tada ima veikti tokios nuostatos, kaip: „iš dviejų blogybių rinksiuosi mažesnę“, „tie jau prisiplėšę, tai antroje kadencijoje ne taip plėšikaus“ ir t.t. ir pan.

Taigi, atsargiai su televizija, nes ji naudojama visai ne žinioms ar pramogoms teikti.

Kuo kryžiuočių įdiegta sistema pakeitė senuosius žynius?

Taip prieiname prie dar vieno svarbaus klausimo: „Kas kaltas?“ O kalti esame visi, tik kaltės laipsnis yra skirtingas.

Jei žiūrėtume į klausimą iš esmės, vėl pradedant nuo paties pagrindo, t.y. sistemos, kurioje mes gyvename ir veikiame, tai matome tokį vaizdą: mes, lietuviai, aisčių palikuoniai, jėga įstumti į vadinamosios vakarietiškos (kryžiuočių) civilizacijos lauką ir čia „miname dobilą“ net nesuprasdami nei kas esame, nei ką tame, savo prigimtimi mums visai svetimame lauke veikiame, o juo labiau, kokie yra mūsų tikslai ar tikslas. Ir tai labai nekaip atrodo, nes šiame kontekste atrodome kaip visiški kvailiai, nors ir išsilavinę – sunku rasti žmogų nebaigusį aukštojo mokslo. Tačiau nepaisant to, išprusimo lygis labai žemas. (Įdomu, ką apie tai galvoja universitetai?)

Kodėl taip yra? Norint atsakyti į šį klausimą vėl reikia grįžti prie pradžių pradžios, t.y. prie to meto, kai kryžeiviai Dievo vardu daužė ir skaldė vieningą Dievo pasaulį. Kas tuo metu įvyko? Ugnimi ir kalaviju užgrobus mūsų žemes ir pavergus laisvus žmones, pirmiausiai buvo užgrobti ir sunaikinti visi per amžius sukaupti žinių šaltiniai, kad tauta pamirštų, kas ji yra – pirmiausiai buvo išžudyti žyniai – sunaikintas dvasinis tautos luomas.

Vaizdžiai kalbant, tauta buvo palikta be galvos ir be širdies. Liko tik fizinis kūnas. Tačiau žmogaus prigimtis yra tokia, kad be dvasios, be dūšios jis negali gyventi, o barbarai nukariautojai negali gyventi neplėšę turtų. Šioje vietoje atsirado „sąlyčio taškas“: vietoje senųjų žynių buvo įsteigta „moderni“ dvasinė tarnyba ir visur sustatyti savi dvasininkai – klebonai, kurie už pinigus apsiimdavo patarpininkauti tarp žmogaus ir Dievo.

Taigi, šiame „sąlyčio taške“ pavergti žmonės gavo sąlyginai veikiančias „dvasines paslaugas“, o užkariautojai gavo pastovų pajamų šaltinį!– ir vilkas sotus, ir avis sveika.

Bet ta sistema vis tiek nebuvo tobula: išlaikyti užgrobtą ir plėšiamą šalį buvo nelengva kildavo daug visokių rūpesčių, žmonės priešinosi ir nepakluso, todėl visa ta kryžeivių kompanija susivokė, kad žmones reikia mokyti ir auklėti, kad jie nekeltų bereikalingų rūpesčių. Tada buvo imtos steigti mokyklos (atsiminkime, kad jos buvo kuriamos prie parapijų).

Tas mokymas buvo labai primityvus, bet savo funkciją jis atliko: auklėjo kryžiuočių religijai palankius ir paklusnius žmones. Tačiau, pradėjus daugiau mokyti vaikus ir suaugusius, reikėjo vis daugiau mokytojų, o tamsūs vakarietiško tipo vienuoliai retai tesugebėjo ką nors, ko nors išmokyti.

Tada prireikė aukštųjų mokyklų ir taip atsirado mokslininkų – mokytojų ir mokslininkų – gydytojų luomas, kuris vėliau, sistemai vystantis, suskilo į savarankiškus luomus: mokslininkų, mokytojų ir, be abejo, gydytojų.

Taigi, matome, kad kryžiuočių įdiegta sistema senuosius žynius pakeitė net trimis „moderniais“ luomais. Tokių darinių/ luomų atsiradimas, pats savaime, gal ir nebūtų labai blogas dalykas, nes galima būtų sakyti, kad net ir tie kraugeriai pagaliau suprato, kad be žinių, be mokslo ir mokymo toli nenukeliausi, nors ir kokius gudrius plėšimo planus turėtum pasirengęs.

Tačiau blogai yra tai, kad tokiomis aplinkybėmis atsiradę dariniai, beje, save siejantys daugiau su dvasiniu pasauliu, savo veiklą pradėjo nuo melo.

Kodėl taip drįstu sakyti ir teigti? Todėl, kad jie visi: mokslininkai, mokytojai ir galų gale daktariukai visą savo istoriją, veiklą, supratimą apie savo sritį, suvokia ir pradeda tik nuo kryžiuočių sistemos įdiegimo datos. Aišku, kad nepasirodytų visiškais kvailiais, jie truputį pamurma apie „laukinius, kuriuos būtinai, labai būtinai reikėjo sukultūrinti“, dar pamurma, kad ten viskas buvo taip primityvu, kad net nėra ko gilintis – ir tiek.

„Daugiau melskis, mažiau klausinėk“

Labiausiai apgailėtinai šiomis aplinkybėmis atrodo, aišku, istorikai ir etnologai, nes jie yra patekę į tokią padėtį, kai gali tik meluoti – jiems nelieka nieko kito, nes svetimieji, sukūrę dabar veikiančią sistemą, šitiems „mokslininkams“ yra nubrėžę labai aiškias raudonas linijas, kurių peržengti, kaip suprantu, nevalia. Užtai vargšai mokslinčiai, nelyginant kokios XIX amžiaus panelės, kurios buvo mokomos pradėti šokti tik „nuo pečiaus“, patekusios į aplinką, kur to „pečiaus“ nebuvo, negalėdavo šokti, nes nežinojo, kaip pradėti – taigi pečiaus nėra.

Tai ir tie vadinami istorikai su etnologais, neišskiriant ir visos kitos garbingos kibirnės mokslininkų, mokytojų ir daktarų, savo „mokslingus“ postringavimus pradeda, tik susiradę atskaitos tašką: „laukinius, kuriuos būtinai reikėjo sukultūrinti“, o kas buvo iki tol – neišgirsi nei iš vieno projektinių pinigų ėdiko.

Taigi, kokią išvadą galima padaryti šioje vietoje?

Sistema sukūrė luomą, kuriuo pakeitė vieningos senosios pasaulėžiūros žynių/ dvasininkų luomą. Modernusis luomas ir buvo mokslininkai-mokytojai-daktarai. Jiems buvo leista šiek tiek daugiau sužinoti apie Pasaulio dėsnius ir gyvenamąją aplinką, negu kitiems žmonėms. Visi „eiliniai“ žmonės buvo skandinami į tamsą, jiems nesuteikiant jokių žinių ir taikant nuostatą: „daugiau melskis, mažiau klausinėk“. Tuo pačiu, buvo kurstoma ir visur pabrėžiama panieka „tamsuoliams kaimiečiams“.

Jau vien tokie „mokymo būdai“ žlugdė visuomenę ir nepagrįstai kėlė tuos išsimokslinusius į padanges.

Sistemai ir jos steigėjams to ir reikėjo: į nežinojimo tamsą nugramzdintiems žmonėms viena viltis buvo Dievas, o tie modernaus žynių luomo atstovai paprastai „tamsuoliais“ nesidomėjo, nes norėjo būti ten, kur šilta ir šviesu, ir visai nesistengė savo žiniomis dalintis su kitais.

O taip nutiko todėl, kad formuojant šį luomą buvo įnešta viena mažutė, bet labai klastinga pataisa: tiems „moderniesiems žyniams“ vietoje Dievo buvo pakištas auksas arba pinigai. Pasiektas rezultatas kalba pats už save!

Ant melo pamatų pastatyta sistema – dirbtina ir netvirta

Taigi, matome naujojo modernaus luomo atsiradimą – kas toliau? O toliau prasideda melo laukas, nes tai, kas yra privaloma istorikams ir etnologams, yra privaloma ir visiems kitiems: mokslininkams, mokytojams ir daktarams – visko pradžia, nuo kurios pradedama visi tyrimai, mokymai, išvados ir t.t. yra kryžeivių įdiegta sistema su savomis „raudonomis linijomis“. Ir visi tie moderno „žyniai“ saugosi peržengti nubrėžtas linijas ir gieda tas pačias mantras, kad „iki tol“ buvo ir gyveno tik laukiniai, panašūs į žmones, nepažinę Dievo. Savaime suprantama, kad tie laukiniai nieko gero ir negalėjo sukurti (kurgi ne!).

Tačiau tikrų žinių paslėpti neįmanoma – jos prasimuša per visas užtvaras ir tada aiškiai matome, kad tas pagrindas, ant kurio pastatytas dabartinis Pasaulis, yra dirbtinis ir netvirtas – jį palaikyti galima tik tolesnėmis melagystėmis ir apgaudinėjimais arba jėga, taikant paprasčiausią prievartą.

Ant tokių pamatų pastatyta sistema pati savaime yra ydinga ir nieko gero ar pamokomo nei žmogui, nei visuomenei negali duoti, o sistemai vystantis, prieštaravimai, paprastai, stiprėja ir išsigimimas didėja, nes tolstama nuo tiesos ir teisingumo.

Todėl dabar ir matome tokius mokslininkus, tokius daktarus ir tokius mokytojus, kuriuos, turbūt geriausiai dar praėjusio amžiaus pradžioje, 1919 metais apibūdino toks politinis veikėjas V. Leninas, kuris pasakė taip: „…inteligentukai, kapitalo liokajai, save įvardinantys nacijos smegenimis, išties yra ne smegenys, o š-das“.

Toliau nusakytas esminis skirtumas tarp inteligentukų ir tikrų inteligentų: tai yra jų noras ir nusiteikimas mokyti ir nešti mokslo žinias tautai, o ne aptarnauti kapitalo poreikius – yra apie ką susimąstyti?

Tai tiek. Trumpai apžvelgėme, kaip atėjome į šias dienas, kai padėtis visuomenėje, valstybėje ir apskritai visame bažnytininkų užvaldytame pasaulyje yra daugiau negu apverktina. Aplinkui matome tik melą ir apgaulę. Apgaudinėjama ir meluojama tik dėl pinigų, didelių pinigų ar labai didelių pinigų.

Inteligentija – išdavikiškiausias sluoksnis?

Jei grįžtume prie Lietuvos reikalų, tai savaime suprantama, kad ant melo ir apgaulės sukurtoje sistemoje visi žmonės – sraigteliai norom-nenorom meluoja patys ir į tą melą traukia bei klampina kitus ir tada visa ta kibirnė murkdosi melo liūne, jame gimdo ir augina vaikus, tepa viens kitą lipniu melo purvu ir niekaip negali iš tos klampynės išlipti.

Todėl gyvenant ir palaikant melagingą melagių sistemą, joje gali rastis tik tokie „mokslininkai“, kurie už pinigus patvirtins bet kokį teiginį, palankų sistemai; mokytojai, kurie už pinigus, vaikams prikimš į galvas visokių teiginių, neva tai patvirtinančių ir įrodančių, kad tik sistemai priimtini teiginiai ir faktai yra tiesa, patvirtinta mokslo!

Ir daktarai, kurie pamiršę senosios civilizacijos nuostatą: „svarbiausia nepakenkti“ – visai nesidrovėdami eksperimentuoja su žmonių sveikata ir užsiima kitokia su gydymu mažai susijusia veikla ir, iš šalies žiūrint, atrodo, kad visas tas luomas yra tikslingai kreipiamas ir, panašu, kad netolimoje ateityje iš daktarų bus suformuotos „zonderkomandos“ (matant visą sistemos degradavimo eigą, panašu, kad tas laikas yra visai netoli).

Bet patys daktarai turi žinoti, kaip tų zonderkomandų šeimininkai pasielgdavo su komandų nariais, kai nutardavo, kad užduotys jau įvykdytos.

Taigi, nors ir liūdna, bet tenka daryti išvadą, kad prie mūsų tautos nuopuolio, Valstybės smukimo ir „pagalių į ratus kaišiojimo“, kuriant nepriklausomą, išsvajotą Valstybę, labai plačiu mastu ir su didžiuliu džiaugsmu pirmiausiai prisidėjo Lietuvos inteligentija – mokslo vyrai ir moterys, tada mokytojai – dėstytojai ir daktarai.

Šie sistemos tarnautojai, turėdami išsilavinimą, žinių ir šiokį tokį supratimą apie Pasaulį bei jo dėsnius, nematė ir nemato reikalo, ir nenori tomis žiniomis dalintis su kitais visuomenės nariais, bendrapiliečiais ir taip laiko tą tautos dalį nežinojime arba, dar blogiau, pritempinėja įrodymus visai melagingiems teiginiams pagrįsti ir taip kala pinigus.

Ir tai nėra toks jau nekaltas užsiėmimas jau vien dėl to, kad toks pataikavimas akivaizdžiai neteisingiems valdančiųjų norams ir jų užgaidų vykdymas, skatina pastaruosius įtikėti savo galia, neklystamumu ir amžinumu.

O jei žiūrėtume plačiau, tai apie melą dar galima pasakyti štai ką: senovės Persijoje vaikinus, iki jiems sukakdavo 20 metų, mokydavo tik trijų dalykų: jojimo meno, šaudymo iš lanko ir tiesos sakymo meno, nes persų papročiuose buvo labai aiški nuostata, kad bet koks melas ardo Pasaulio tvarką ir darną, griauna žmogaus gyvenimą ir naikina jo dvasią.

Toliau yra dar blogiau, nes tų vadinamų mokslininkų parengtais metodais ir rekomendacijomis, nuo žinių ir žinojimo atskirta tautos dalis yra mulkinama ir kvailinama, todėl nesugeba susivienyti, sukurti savų tikslų (strategijos), todėl nežino kaip pasiekti savų tikslų, nes juos nuolat klaidina ir muša iš kelio visas tas ,,labai išsimokslinusių“ inteligentukų, priskirtinų moderniųjų laikų žynių subkultūrai, luomas.

Beje, tie patys „mokslininkai“ ne tik, kad meluoja neigdami senąją kultūrą, bet aršiai puola visus net ir „savo cecho“ atstovus, t.y. moderno žynių subkultūrai priskirtinus žmones, išdrįsusius peržengti tas ,,raudonas linijas“ ir paskelbusius savo darbus. Tokio likimo susilaukė profesorė P. Dundulienė, J. Basanavičius, Maironis, J. Šapoka, aišku, J. Statkutė-Rosaless, G. Beresnevičius ir daug daug kitų.

Ką tie „teisingai orientuoti mokslininkai“ sako? Jų „arkliukas“ tokiais atvejais būna aiškinimas, kad tas žmogus „nėra specialistas ir nieko neišmano“, arba, kad „šaltiniai, kuriais vadovaujamasi, nėra patikimi“, arba „užsienio mokslininkai nepatvirtina šio teiginio“ ir pan. Arba tiesiog bando paskandinti tokio žmogaus darbus užmarštyje.

O žmogaus, kuris neturi jokio mokslinio laipsnio, tai ir žmogumi nelaiko: jei tai žmogus, gebantis gydyti kitus, tai tokiam žmogui yra paruoštas puikus pavadinimas: ŠUNDAKTARIS! Nors, teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad šundaktarių daugiau rastum tarp diplomuotų „specų“, nei tarp liaudies medicinos žinovų.

Kita inteligentų grupė, jau nepriklausanti tai moderno žynių subkultūrai, yra visokie inžinieriai, žemės ūkio, pramonės ir pan. specialistai. Ši inteligentijos grupė, kaip ir priklauso, yra žemiau vertinami, nei mokslininkai– mokytojai– daktarai.

Taip ir turi būti – juk tai „antrinė“ inteligentija, atsiradusi ir susiformavusi sudėtinguose visuomenės kūrimosi procesuose, bet neturinti visapimančios užduoties – pakeisti išžudytų žynių luomą. Todėl jų tarpe galima sutikti daug žmogiškesnių žmonių, nei tame, pirmajame.

Nuo savęs nepabėgsi

Beje, jų, pirmųjų, tarpe pastebiu keistą reiškinį: labai dažnai tikrų patriotų, atrodytų, nuoširdžiai besirūpinančių valstybės, Tėvynės padėtimi ir likimu, vaikai gyvena užsienyje: amerikose, anglijose ir pan. ir net neketina grįžti Lietuvon. Kuo tai paaiškinti, nežinau, kaip nežinau, kuo paaiškinti ir tai, kad daugybė tų inteligentukų staiga puolė kraustytis gyventi į užsienį.

Ir tai nėra priverstinis išsikeldinimas, kai čia visai nėra jokių sąlygų gyventi. Ne! Bėga finansiškai stiprūs žmonės, žinomi žmonės. Staiga sugalvoja, kad Lietuvoje yra taip blogai ir ištisomis bandomis (atsiprašau už ūkišką išsireiškimą) išvyksta į, pvz., Graikiją. Jie ne čia bando spręsti susikaupusias bėdas, panaudodami savo žinias, savo įtaką, o nuduodami baisiausiai įžeistus ir įskaudintus, paprasčiausiai pabėga.

Tai ir yra tas inteligentukų bailumas ir prisitaikėliškumas. Jie yra išlepinti ir visko persisotinę ir per tą savo vartotojišką išlepimą net nesuvokia, kad jų bestuburė laikysena ir privedė Tėvynę prie tokios apverktinos būklės, nuo kurios jie dabar ir bėga.

Bet net ir labai smarkiai lekiant, reikia nepamiršti senos išminties, kuri sako, kad kur benubėgsi – visur save atrasi. O kalbant paprastai, tai bestuburiai, nugyvenę vieną šalį, nugyvens ir kitą. Ir ką? Po 20-30 metų vėl reikės pakuotis daiktus, ir lėkti į dar nenugyventą kraštą?

Beje, įdomumo dėlei: Graikija yra „aukštos vakarietiškos kultūros“ šalis, todėl ten, kapinėse palaidotus žmones laiko tik 3 – 5 metus, o po to, jei nemoki įnašų, kurie yra labai nemaži, gauni savo „atsiilsėjusį“ artimąjį plastikiniame pakete ir gali drožti su juo kur tik nori.

Beje, nežinau kiek tai tikra, bet neseniai grįžęs iš tos šalies mūsų tautietis pasakojo, kad gidas jiems rodė kapines ir pasakojo, jog pastaruoju metu žmonės naudoja daug maisto, prifarširuoto konservantais, todėl mirusieji neskuba supūti, o, kaip mus moko verslūs vakariečiai, „paklausa visada suformuoja pasiūlą“ – taigi, graikų kapinynuose atsirado paslauga, kurios teikėjai po tų 3-5 metų nuo iškasto artimojo nulupinėja per ilgai užsilaikiusius mėsgalius, kad plastiko pakete būtų tik kauliukai.

Tikriausiai inteligentiškiems žmonėms tai yra priimtina – juk reikia būti be prietarų. Be to, gal taip ir patogiau? Nugyvenai emigracijos šalį, susirinkai savųjų kaulus ir gali kraustytis su jais kitur, tęsti savo bestuburio gyvenimo!

Aišku, kad Graikija – puikus pasirinkimas iš Lietuvos, nuo karo grėsmės bėgantiems inteligentukams, ir ta prasme, kad graikai turi sieną su Turkija – pačia saugiausia, taikiausia ir jokių problemų nekeliančia valstybe. Be to, ir musulmoniškasis pasaulis priartėja ranka pasiekiamai – tai tikrai puikus, visais atžvilgiais apgalvotas pasirinkimas, vertas išsilavinusio ir išmintingo žmogaus!
***
Tai, ką parašiau, netaikau visiems be išimties: yra tikrai gerų gydytojų, yra puikių mokytojų ar dėstytojų, bet tokių žmonių vienetai – daugelis tų luomų atstovų yra melui tarnaujantys liokajai, o kai ta sistema ima juos pačius smaugti, tai be jokio pasipriešinimo sprunka, pasikaišę savo livrėjų skvernus, su viltimi, kad susiras kokį naujesnį ir ,,geresnį“ užjūrio poną, kuriam galėtų uoliai tarnauti.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą