- Reklama -
Jonas Siaurukas. Asm. albumo nuotr.
Jonas Siaurukas. Asm. albumo nuotr.

Jonas Siaurukas
Gerbiamas komentatoriau, Jūs net keliuose savo komentaruose (apie mano straipsnį dėl Lietuvos kolonizavimo) rašote, kad nieko nebus, lietuvių tauta nebeatsigaus, nes pasaulį valdo ar tai žydai, ar „chazarai“, kuriems viskas , kas geriausia čia, tik jiems, turi būti atiduota. O tikrų lietuvių besą gal tik apie dešimt procentų… Ir nieko nebepadarysi.
Vienas kandidatas į Prezidentus pasakė, kad tikrų lietuvių (tarp visų, kurių pasuose parašyta „lietuvis“) yra net apie 70 procentų, deja, net ir tų „pasinių“ lietuvių Lietuvoje iš tikrųjų yra, rašoma, gana nedaug; gal tik pusė nori „įrašyti“ save lietuviais? Kuo likusieji save laiko – pasaulio piliečiais, europiečiais? Ar jau yra baisu pasakyti, kad esi lietuvis Lietuvoje?
Taigi, šiame punkte Jūs iš tikrųjų esate beveik teisus. Ne taip jau daug mūsų beliko.
Kai mes, pokariniai seneliai, išmirsime, liks gal tik koks milijonas ir gal tik pusė jų laikys save lietuviais.
Gausėja emigrantų, svetimtaučių imigrantų, mišrių šeimų, kurios ypač propaguojamas viešojoje erdvėje, rašoma, kad greit išnyksime, kaip prūsai, kaip jotvingiai, „kaip dūmas išsklaidomas vėjo“.
Akademikas J. Minkevičius žavėjosi: kiek pasaulyje yra kalbų, tautų, genčių, kultūrų, koks tai didžiulis dvasinis turtas visai žmonijai. Tad ką daryti? Kaip išsaugoti žmonijai mūsų (ir ne tik mūsų) seną, garbingą kalbą, unikalius genus, lemiančius mūsų, baltų, savotišką, Gamtos garbintojų, pasaulėjautą (P.Bielskis). Ar to reikia? O gal visi genai turi būti sumaišyti ir sukurti „šokoladinės“ odos spalvos žmonės, „chazarai“, kaip Jūs sakote?
Iš tikrųjų, buvo tokia labai mišri tauta, priėmusi judaizmo tikėjimą, bet ne žydai. Panašiai kaip Bizantija slavams atnešė stačiatikybę, taip dalis žydų misionierių tai tautai atnešė savo tikėjimą. Tos tautos likimas buvo tragiškas, nors kažkada ji buvo gana įtakinga, net Kijevo valdovai kartais vadindavosi „kaganais“.
Akivaizdu, kad tos imperijos, kurios nesugebėjo sukurti vieningos nacijos, išnyko, buvo nugalėtos, nes rasinė, kalbinė, religinė, tautinė, kultūrinė valstybės vienybė daro ją stabilesne, stipresne. Tą aiškiai matome lygindami Ameriką ir Kiniją. Kinija, sukūrusi supernaciją, išliko net okupuota būdama, Amerikos gi likimas neaiškus. D.Trampas lyg ir skelbia nacionalizmą, bet, deja, nelabai aišku, kas yra amerikiečiai. Rašoma, kad anglų nedaug, bet anglų „etninė grupė“ apima ir didelę dalį amerikiečių, australiečių ir kitų, tad amerikiečių „etninės grupės“ lyg ir nėra. Akivaizdu, kad Amerikoje vyksta įvairių etnosų kova ir lėtas jų maišymasis. Kas iš to išeis, neaišku.
Žemdirbių visuomenėse, kur ilgus šimtmečius buvo ir Lietuva, pastovumas buvo didelis, žmonės buvo labai prisirišę prie savo sodybų, taip ir susidarė unikalus lietuvių tautos „lydinys“, europiečių porasis, išlaikęs daug senųjų indoeuropiečių bruožų. Bet dabar mūsų tauta labai sparčiai keičiama, kolonizuojama. Kas kaltas, savi, svetimi?
Kaip nuo to išsigelbėti? Kalbos nepadės, išgelbėti tautą nuo realiai gresiančio išnykimo gali tik visapusiškas uždaros tautinės valstybės (at)kūrimas.
Bet žmonės turi turėti pasirinkimą, tad ir „globalistams“ („chazarams“?), norintiems tapti „globėnais“, reikia jį suteikti. Idealiai Globėnijai (ar Globamijai) sukurti labai tiktų Šiaurės Afriką, juk ją valdė daugelis tautų ir kultūrų, laikyti ją vien arabiška neteisinga. Taip galima būtų puikiai suderinti atvirą globalizmą ir uždarą europinį tautiškumą. Beje, žydai jau yra tapę Europos tauta.
Dažnai didžiuojamės, kad Lietuva buvo tolerantiška svetimtaučiams ilgus amžius.
Mūsų istorija įrodo, kad migracinis atvirumas, prievartinė kolonizacija pražūtingi mažoms tautoms. Tad iš praeities negalime pasisemti stiprybės. Privalome žiūrėti tik į ateitį.
Didžiosios ir turtingosios tautos, kurios noriai žvelgia į visą pasaulį, kaip į potencialią savo koloniją, turėtų suprasti, kad ištirpdę mažas tautas, sunaikinę gyvybės įvairovę, jos patys daug praras. Kada nors žmonija supras, kad reikia siekti „genetinio“ (kas yra mūsų sielų „hardas“, dar neaišku) progreso, bet, sumaišius tautas, panaikinus jų laisvę ir nepriklausomybę, to bus galima siekti tik dirbtine ar komercine eugenika, o tai gali atvesti ir prie diktatūrinio „žmonių-gyvulių ūkio“.
Taip gali atsirasti Vergovė net baisesnė už buvusią.
Pateikiate daug pavyzdžių, kaip JIE yra įsigalėję. Panašiai rašo daug kas: kardeliai, klimovai ir kt., atseit „žydai“, tiksliau jų finansinis kapitalas, valdo pasaulį, engia kitas tautas. Kas tai – perdėtas žydų gerbimas ar jų baimė, antisemitizmas? Yra įvairių žydų, juos visus vertinti pagal vieną kurpalį nederėtų. Žydai ne tik finansininkai, yra ir einšteinai, šnirelmanai, švingeriai, daugybė žydų ar jų kilmės mokslininkų, filosofų, gydytojų, matematikų, fizikų, kitų sričių kūrėjų, politikų, teisininkų, etc. Ne visi žydai turčiai, ne visi engėjai. Net Izraelyje kai kurie žydai gyvena gana kukliai, nors jiems ir leidžiama savo šeimai pasirinkti apelsinų iš turtuolių sodų…
Mūsų tautos vadovai, kandidatai į Prezidentus bijo atvirai kalbėti apie tautinių santykių problemas, apie baisų tautos nykimą, pataikauja svetimiesiems, negina savųjų interesų. Ar žydai dėl to kalti, ar mes patys? Dalis elito gal laiko pinigus bankuose, o procentus jiems, kaip ir bankų savininkams, moka visos tautos. Tad ne tik žydai kalti net ir dėl finansinio engimo. Juk Vyriausybės net ir tautų pinigus laiko privačiuose bankuose, taip juos turtina dar labiau. Bankai yra tapę lyg kokia tarptautine ekonomine – finansine Vyriausybe. Kodėl tautos atiduoda jiems valdžią? Ar iš tikrųjų tas kapitalas didžiąja dalimi priklauso tik žydams? Gal „kosmopolitų“ didžturčių tarpe yra ir rusų, lietuvių, kinų?
Sena žydų (ne „chazarų“? ) tauta irgi labai reikalinga žmonijai, ji irgi maža. Dalis žydų politikų net siūlo vienytis su Vidurio Europa kovoje dėl mažų tautų išlikimo.
Gali būti, kad antisemitizmą kaip tik kursto ne kvailos mažos tautos, o didžiųjų tautų slaptosios tarnybos. Tad nereikia dėl visko „ridenti bačkos“ vien ant žydų. Žydų disidentams turime būti labai dėkingi ir už sovietijos imperijos susilpninimą (prisidėjo ir kiti). Nėra tad viskas taip paprasta.
Be abejo, problema yra, bet tautiškumą, tautinę valstybę reiktų skirti nuo didžiatautiško, didžiavalstybinio šovinizmo. Kaip ir nuo beveidės „liaudies“. Ne šūkauti „Lietuva lietuviams“ reikia, bet realiai užkirsti kelią Lietuvos kolonizacijai, likime nors milijonas, nors pusė milijono, bet lietuvių. Ne kiekis juk moderniame pasaulyje viską lemia.
O kiekis didėja. Napoleono laikais Indonezijoje buvo tik keli milijonai gyventojų, dabar jie greit skaičiumi pralenks Ameriką. Afrikoje greit bus keli milijardai žmonių. Yra grėsmė, kad kiekis sunaikins kokybę, unikalias gyvybes rūšis, didžiulį žmonijos turtą. Grįžti į užsidariusių mažų tautų nacionalizmą – irgi ne išeitis. Juk tada visi tampa priešais ir nebėra sąjungininkų.
Uždara tautinė valstybė, glaudžiai bendradarbiaujanti savo kovoje už laisvę su kitomis mažomis ir vidutinėmis tautomis, su didžiųjų tautų šviesuoliais, yra vienintelė tinkama forma, galinti garantuoti mažos tautos išlikimą; tai turi būti Kelias su vienpusiu eismu: įvažiuoti draudžiama, išvažiuoti leidžiama. Sukūrus mišrią šeimą, grįžimas labai apribojamas. Tik taip galima išgelbėti mažas tautas. O apie tokią politiką bijoma ir užsiminti. Apšauks „rasizmu“. O Globalios supernacijos sukūrimo siekis ar nėra pats didžiausias rasizmas, koks tik gali būti?
Rašoma, kad kasdien išnyksta gyvybės rūšis, gal kas mėnesį tauta ar gentis, kalba, unikalus žmonių porasis, galimybė tobulinti žmonių giminę. Tai nusikaltimas žmonijai. Net ir dalis žydų ar kitų, didelių, galingų, įtakingų, turtingų tautų atstovų supranta, kad tai blogis. Deja, nieko nedaroma, kad nutautinimas nevyktų.
Ar ne mažos tautos, tame tarpe ir žydai, turi pradėti solidariai kurti naują ideologiją, iš tikrųjų daugiatautę, iš tikrųjų siekiančią išsaugoti įvairovę, kovojančią su siekiu sukurti Globalią, vienspalvę pasaulinę Superimperiją.
Jūs rašote, kad nieko neišeis, per vėlu. Jei neįveiksime nevilties, tai Tautų nebūtis tik didės. Pradėti galime ir nuo mūsų tautos. Islandai jau parodė pavyzdį, kodėl negalime padaryti dar geriau? Pradedant nuo paramos lietuviškoms šeimoms, saviems kūrėjams ir t.t. Darbo užtenka visiems, tad nereikia rietis dėl pirmenybės palmių, ką politikai ir filosofai taip dažnai daro…

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!