Na, ką, broliai „banditėliai“, prapylėme referendumą kaip „švedai prie Poltavos“?

77
16
- Reklama -

Kas valdo žemę, tas valdo joje gyvenančius. KK nuotr.

Na, ką, broliai „banditėliai“, ar kaip ten mus viena konservatorių višta įvardijo, prapylėme referendumą kaip „švedai prie Poltavos“?

Ak, tu, šventas dalies mūsų lietuvių naivume! Mes vis dar tebemąstome, kad esame, kaip Konstitucijoje įdėta, tikrasis valstybės suverenas. Popierius viską ištvers. Jame gali įrašyti ką panorėjęs, o gyvenimas daug sudėtingesnis ir painesnis. Tuo labiau, kai imi prieštarauti tave valdančiam elitui.

Atrodo, visi esame tos pačios Lietuvos, tos pačios tėvynės vaikai, tik vieni ją pasiruošę ginti, kiti – išparduoti.

Dabar daug kas baksnoja pirštu į V.Landsbergio pusę. Ir prof. V.Gylys, ir Prezidentas R. Paksas viešai negaili epitetų. Nevertėtų. Ką jau iš to pergedusio politinio grybo bepaimsi. Pabandykite patys dvi kadencijas tremtyje Briuselyje išsėdėti ir dar tokiuose garbinguose metuose, tai jums ne taip „stogas pakryps“.

Be to, nepamirškime, kad tame „briuseliškų kopūstų lauke“ už sėdėjimą dar ir gerus pinigus moka. Tokius, kokių anų laikų profesoriai, o ir dabartinių taip pat, nelabai ir matę. Kas bus, jei už brolių bei seserų nepaklusnumą iš to lauko pašalins? Dar kokią kontribuciją uždės? Sakysim, grąžinti visų ten per dešimt metų sėdėjusių gautus atlygius? Kokia V.Blinkevičiūtė ar tas pats R.Paksas, palyginus su juo, dar jauni, užsidirbs, o ką žmogui, kurį metų kryžius jau baigia į kuprą suriesti, daryti? Paskutinio, taip sunkiai bylynėto tvartelio, jei jis vis dar tebestovi ir tau priklauso, neparduosi. O iš už norvegų surinktus pinigus įsteigto fondo nepragyvensi. Jis ne tam reikalui skirtas. Dabarties laikais materialūs dalykai daug svarbesni nei kokiem nors svajotojams atrodo.

„Kodėl tu biednas? Todėl, kad durnas. Kodėl tu durnas? Todėl, kad biednas“. O kas nori durnium būti? Juk už „durnumą“ ateityje paminklo nepastatys, o asmeniškai paminklo „vardan tos, Lietuvos“ daug kas norėtų.

Todėl palikime ramybėje senuką, nepeikime. Kitaip, be perstojo baksnodami pirštais jo pusėn, ir sukuriam tą iliuziją, kad jis, kaip koks „pilkasis kardinolas“, Lietuvą valdo. O ką tikrumoje tu begali valdyti, jei tave patį jau metai valdo?

Kitas klausimas, kad daliai mūsų „politikų“, Lietuvos – Tėvynės „gynėjų“, toks V.Landsbergio – pilkojo kardinolo įvaizdis labai ir labai naudingas. Gali visas savo sąmoningas (ar nelabai) „klaidas“ nurašyti į jo politinę sąskaitą. Tiesa, dabar tie politikai visa burna skelbia, kad žemės pardavimo įstatyme prikrauta tiek saugiklių, jog ne tik užsienietiška, bet ir sava pelė, bandydamos juos apeiti, būtinai ant kurio nors pasikars.

Tikrai, „saugiklių“ ten pridėta daugiau negu reikia. Ir tokių, kad net nuostabą kelia. Juk, pagal mūsų įstatymus, šeimoje sugyventas turtas – bendra sutuoktinių nuosavybė. Nesvarbu, kuo kiekvienas jų užsiima. Sakysim, vyras – ūkininkas, o žmona – politikė. Susikalba bendroje lovoje gulėdami ir nusprendžia prie turimo žemės lopinėlio nusipirkti dar keletą hektarų. Pinigų pakanka, jėgos vyrišką pusę dar neapleido. Pasirodo, ne. Jei žmona užsiima kita veikla, o ne ūkininkavimu, tai papildomas žemės lopas – nepriklauso. Jei tai tikra, o ne eilinė žiniasklaidos antis, tai sveiku protu sunku suvokti, kaip visa tai priskirtina „žemės pardavimo užsieniečiams“ įstatymui?

Ė… Tam ir pridaryta tokios velniavos, kad mums sunku būtų suvokti. Tie, kurie tokius „saugiklius“ sudėjo, daugumoje – sveiko proto, gudrūs žmonės. Kitas klausimas, kodėl didžioji dauguma seimūnų už juos balsavo? Bet tai jau atskira kalba.

Taigi, toks įstatyminis „jovalas“ ir turėjo gautis. Pagalvokime patys: tik paskelbus „neįvykusio referendumo“ rezultatus, žiniasklaidoje imta kalbėti apie būtinas pataisas. Iš pristatomų pasisakymų galima spręsti, kad Seimas labai greitu laiku to imsis. Ir kas po naujos redakcijos iš tų „saugiklių“ liks – vienas Dievas težino.O referendumas jau praėjo, grėsmės praslinko.

Beje, jei jau rimtai, tai to „neįvykusio referendumo“ rezultatai nėra jau tokie atmestini, kaip kai kuriems atrodo. Jame dalyvavo daugiau kaip 350 tūkstančių žmonių. Kad tai – tik apie 15 procentų visų balsavimo teisę turinčių rinkėjų, nereiktų spjauti į jų nuomonę.

Taip jau mūsų Lietuvėlėje nusistovėjo, kad kiekvienas kovoja už savo reikalus. Ar kas nors matėte, kad mokytojų reikalavimus didinti atlyginimus paremtų, sakysim, kultūros darbuotojai, kurių gaunamas atlygis per pusę menkesnis? Ar girdėjote, kad pensininkų organizacijos, kurių nariai savo patirtimi turėtų būti daug išmintingesni už daugumą dabarties politikų, prisidėtų prie teisėto dirbančiųjų reikalavimų didinti darbo užmokestį?Ne, nors tai nepertraukiama grandine surišta su pačių pensininkų problemomis.

Taigi, nors viešai daug kalbame apie tautos vienybę, net himne surasim šią sąvoką, bet tikrumoje vienybė – nepageidautina.

Lietuvoje, jei teisingai prisimenu, žemės savininkų (žemės ūkio paskirties) kiek daugiau nei 200 tūkstančių. Pagal rezultatus, beveik visi jie ir jų šeimų nariai pasisakė įrašytais į biuletenį klausimais. Daugiau kaip 70 procentų dalyvavusių prieštarauja žemės pardavimui užsieniečiams.

Jei mes tikrai pripažįstame, o ne pagal poreikį tik deklaruojame, demokratines vertybes, tai į „neįvykusio referendumo“ rezultatus būtina atsižvelgti ir juos normaliai, sveikai įtvirtinti taisant įstatymą.

Deja, aš esu iš tų, kurie tuo netikiu. Gal kas nors mano kitaip? Pavydžiu tokiems, nes jie – naivūs optimistai. Svajokliai. Prisipažinsiu, tokių taipogi reikia, nes kitaip vargiai šitame gyvenime besurasi ką gerbti ir ką tikrais patriotais vadinti.

Kodėl netikiu? O todėl, kad mūsų seimūnai taipogi valgyti nori ir nėra tokie laisvi kaip kai kuriems vis dar atrodo.

Jums niekada nekilo klausimas, kodėl Briuseliui taip svarbus šis klausimas? Kodėl reikia versti visas valstybes priimti tokius ar panašius įstatymus?

O kam tikrumoje sukurta ES? Negi vokietis ar prancūzas, kaip ir lietuvis,- toks begalvis ir suskaldytas, kad nesupranta, ką visa tai reiškia?

Nežinau, gal toks pat, gal kitoks, bet menkai kas atkreipėte dėmesį, kad toje spaudos dėl įstatymiško „jovalo“ konferencijoje Lietuvoje pabrėžta, kad beveik labiausiai dėl viso to „pasimetę“ bankai, nes nebežino, kam ir kokias paskolas žemės pirkimui išduoti ir ar iš viso šį veiksmą beremti. O kodėl jiems tai turi būti svarbu? Nuo kada bankai pradėjo taip piliečių reikalais rūpintis?

Kaip išduodamos bankų paskolos? Už užstatą. Kol neišmokėjai gauto kredito, tavo pirkinys realiai priklauso bankui, nors tu juo ir naudojies, jį saugai, jį nuolat prižiūri ir pagal notarinius, registrinius dokumentus jis tavo vardu, bet tikrumoje – banko. O kai tampi nemokus, kam jis atitenka? Būtent čia ir yra visa paslaptis.

Daugumai mūsų vis dar atrodo, kad pasaulį valdo politikai, kuriuos mes patys išrenkame. Deja, pasaulį valdo pinigai ir tie, kurie tuos pinigus spausdina.

Mūsų valdantieji be perstojo tarška apie būtinas investicijas, o žemės pardavimas – tai juk taipogi investicijos, ir nuo to esą priklauso kasdienis mūsų gerovė, bet tiesos iki galo taip ir nepasako.

Investicijos – finansinis globalaus valdymo instrumentas. Šis mechanizmas, kaip ir biržos, valiutų vertės, kreditai bei patys pinigai, kaip ir kitokie mums rečiau girdimi pavadinimai – nedidelės grupės žmonių kūrybos vaisius, kuris ne šiaip sau išgalvotas, o būtinas jų tikslui pasiekti.

Bankai – tai tik koncentruota visų šitų finansinių instrumentų išraiškos forma. Politikai – tik menedžeriai, kurie nuolankiai paklūsta. Jei kuris nors mano galintis elgtis, kaip jam atrodo, tai tokių – mažuma, o ir jų politinė karjera – netęstinė.

Tiems, kurie realiai valdo bankus, pinigai nėra joks turtas.Tai mums įteigta, jog litas ar euras, ar doleris, kuriuos mes sunešame, sukrapštome,sudedame ateičiai – turtas. Jiems tai – tik instrumentas tikram, realiam turtui įsigyti. Žemė – tikrasis turtas.

Mūsuose dažnai mėgstama sakyti, kad „niekas žemės svetur neišsineš“. Atrodo, absoliučiai geležinė logika. Nors žemės tikrai svetur niekas neišsineš, bet tas, kas valdo žemę, tas valdo joje gyvenančius.

Globalizmo projektas, kuris dar turi įvairiausius „laisvos rinkos“, „laisvos konkurencijos“ir panašiai įvardijimus, būtent tokią užduotį ir vykdo.

Taip, deja, kai kurių baimė, jog vieną rytą atsikėlę mūsų vaikai ar anūkai sužinos karčią tiesą, jog jie gyvena svetimiems priklausančioje žemėje ir, jei jiems nepaklus, gali keliauti į visas keturias pasaulio puses, nėra tokia nepamatuota, nors tas pats V.Landsbergis ir jo kudakuojančios vištos būtent taip bando tai pristatyti.

Realiai mes su jumis atidavėme paskutinę savo valstybės, ką ten valstybės, – tautos laisvės gynybos liniją, ir dabar tik laiko klausimas, kada ir kaip mes tai pajusime.

Tarnaujantys svetimiems interesams, vienadieniai šios šalies „patriotai“, kurių virkavimais ir mušimaisi į krūtinę dalis mūsų ir šiandien tebetiki, atliko tai, ką ir privalo atlikti nuolankus tarnas.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą