Kitaip kokia liberali karvė užmins arba kokia kregždė apdergs…

15
25
- Reklama -

Vytautas Mikalauskas. Asm. nuotr.

Ką mūsų valdantieji darytų, jei nebūtų Putino? Atvirai pasakius, nė neįsivaizduoju. Reiktų jį išgalvoti, sukurti. O jei nebūtų Rusijos? Gal tą vaidmenį tada atlikti galėtų lenkai? Bet šie kaip ir mes patys tokią pat politiką veda. Jiems taipogi reikalingas priešas.Tiesiog būtinas.

Kai gerai pasvarstai, gerai padūmoji,tai mūsų valdžia turi dėkoti Viešpačiui už tą geografinį žemės lopinėlį, kurį Tėvyne vadiname. Kad yra Rytai ir Vakarai. Visai nesvarbu, kas toje rytinėje pusėje gyventų: rusai, baltarusiai, kiniečiai ar vokiečiai, vis vien jie visada būtų kalti dėl mūsų pačių elito negebėjimų ir nuolatinio blaškymosi bei tarpusavio rietynių. Kalti vien tuom, kad egzistuoja, kad jų teritorija didesnė, kad kitaip meldžiasi… Kalti ir tiek.

Dabar mes pykstame, spjaudome ton pusėn. Beje, spjaudome į nugarą, nes žiūrint tiesiai akysna drabstytis seilėmis negali, baimė ima, todėl ir vengiame susitikti, kalbėtis, aiškintis, ieškoti bendrų sprendimų. Nuolat juos pajuokiame ir grubiai kritikuojame už tai, kad jie leidžia kažkokiam „nevėkšlai“ ruseliui save valdyti. Geriau jau kokiam ne rusui Chodorkovskiui tas prezidentines pareigas atiduotų, blogiausiu atveju Kasjanovui, o šie visus laimingais ir viskuo aprūpintais padarytų, kaip sparčiai demokratiškėjimo keliu žengenčioje Ukrainoje.

Bet ne, jie, matyk, savarankiškais išlikti užsigeidė. Špygą jiems,o ne savarankiškumą. Kodėl mes, civilizuota, seną, garbingą istoriją turinti tauta, be specialiųjų priemonių suprantame, iš kur vėjas pučia, ir viskuo patenkinti pavėjui sisiojame, o šie drįsta demonstruoti savo nepaklusnumą? To negalima leisti, tai beveik šventvagystė. Yra vienas Dievas ir žemėje privalo būti vienas valdovas. Tada bus tvarka ir taika.

Taip, mielas skaitytojau, visa tai lyg galėtų būti ir tiesa, nors, atvirai pasakius, kodėl kaimynams nesididžiuoti savu Prezidentu. Per visą jų suveltą ir banguojančią istoriją tokių tik keletas buvo. Pora – trejeta carų ir vienas save įvardijantis komunistu. Visi kiti, kuriems pavyko pasiekti aukščiausią rusiškų žemių sostą, – tik šešėliai.

Dabartinis pretenduoja į pirmųjų tarpą. Užsispyręs, galvotas, nepailstantis ir gudrus. Na, kaip kitaip galima apibūdinti žmogų, kuris, tarsi „šešiarankė dievybė ar devingalvis slibinas“, viską mato ir rankomis kiekvieną planetos kampelį pasiekia? Sakysite, perdedu?

Nieko panašaus. Kad ir kaip mūsų valstybės „djakonas“ Algirdas per tuos tris su viršum metų demonstravo atsparumą visuotinei epidemijai „rusai eina“, bet galų gale ir jį tas šišas pagavo. Gal nereiktų labai stebėtis. Kai beveik visą tavo komandai skirtą atsakomybės laikotarpį valstybės „klebonas“, ne viską adekvačiai besuprantantis „vyskupas – emeritas“ bei „zakrastijonas“ Andrius, pritariant įvairiausio plauko ir įvairiausio lygmens chorams bei choreliams, vadovaujamiems svetimų vargonininkų, nuolat suokia vieną ir tą pačią giesmę, išvengti to – beveik neįmanoma. Neišlaikė „djakono“ nervai ir šis – pagaliau – į bendrą giedorių tarpą įsijungė.

Deja, kaip sakoma, „šaukštas deguto gali medaus statinę sugadinti“. Taip ir chore: vienas, neturintis klausos ar balso, visą koncertą „supjauna“. Tik pastarasis pravėrė burną ir …

Giedoti, kaip ir smuiku čirpinti, jei tik kuris laikas tuo neužsiiminėjai, tai neabejotinai į taktą nepataikysi.Taip ir įvyko. Balso stygos lyg sugedusios dumplės išspaudė nei šį, nei tą. Sukluso visi, „zakrastijonui“ Andriui – tos giemės kūrybinės grupės vadovui – net žiauna atvipo. Trumpam įsivyravo spengianti tyluma, o po to suklego aplinkui kaip vištos vištidėje varną pamačiusios. Ne, žodžiai teisingi, bet nata ne ta. Gal per žema, gal per aukšta, bet ne ta.

Tuoj visos grupės ir grupuotės, klanai ir klaneliai, partijos ir partijėlės beveik unisonu užtraukė karunką, o į naujuosius Premjerus po rinkimų jau nusitaikęs liberalų vadas pasiūlė „djakonui“ apsilankyti pas „kunigą ar psichologą“.

Kas turima mintyje įvardijant pirmą instanciją, nesunku nuspėti – nuo Kudirkos Daukantas ranka pasiekiamas. O pas psichologą kryptį sunkiau nustatyti. Ar tai liberalų liberalas save patį turėjo mintyje, ar tą, kuris jam ir jo partijai smegenis remontuoja, bet tai – ne tiek ir svarbu.

„Djakonas“ užuominą suprato ir nedelsiant atatupstas, visas įraudęs, kaip į verdantį puodą murktelėtas vėžys, ėmė trauktis. Atsiprašinėti, į krūtinę muštis.

Toks poelgis patenkintų klegančios vištidės ambicijas, bet šie metai – kovos dėl kėdžių metai, todėl toks akibrokštas be pasekmių nepraeis. Dar ilgai aplink cypaus ir virkaus krokodilo ašaromis konkurentai, dar ne kartą teks galvą nulenkti ir ne vieną kitokiais – viešai neskelbiamais būdais – užganėdinti.O kaip kitaip?

Kaip besakytum, bet toks iš pažiūros išlaikytas ir gyvenimo apspardytas parapijos veikėjas turėtų žinoti, kad į svetimą dubenį šaukšto kišti nevalia. Būtinai trinktels per rankas, o jei dar ne vienas iš to blūdo maitinasi, tai neabejotinai pajusi visą krušą smūgių. Tai jau supranta ir eilinis šalies pilietis.

Pavyzdžiui, anksčiau, būdavo, per šventes nuolat sueidavo būrin giminės, prisidėdavo vienas kitas kaimynas, pakeldavo vieną kitą stiklinę alaus ir būtinai uždainuodavo. Plačiai, galingai. Dabar irgi tai vyksta, bet daug rečiau ir dainos jau nelabai beišgirsi. O jei ir išdrįsta balsus pamiklinti, tai melodijos „Žemėj Lietuvos……“ paprastai vengia. Ši – jau „vyskupo – emerito“ klano „privatizuota“ giesmė.

Nors, atvirai pasakius, kokie ten iš jų ąžuolai,j iems greičiau tiktų „ant kalno karklai siūbavo…“, bet ką tu padarysis, kiekvienas kareivis svajoja generolu tapti, kiekvienas karklas įsivaizduoja save ąžuolu.

Tačiau privati nuosavybė – šventa. Taip net mūsų pagrindiniame įstatyme įrašyta. Todėl privalu suprasti, kad dar ganėtinai šviežias kūrinys „rusai eina“ priklauso „klebonui“, o pritaria jam tik tie, kuriems šis indulgenciją išrašo ir kiekvienas panorėjęs į šį chorą nepriimamas.

Taigi, kai savos dainos per tuos dvidešimt su viršum metų taip ir nesusikūrei, nėra ko ir svetimos traukti, nes tuoj politinė LATGA užmokesčio pareikalaus.

O mokėti neabejotinai teks. Iš ko? Tai jau „djakono“ ir tos jo „padegelių gaujos“ reikalas, nors tikrumoje tai mes, eiliniai, ir sumokėsim. Jiems tereiks tik suskaičiuoti, surinkti ar „laikinai“ pasiskolinti. O už ką, nuspėti galima. Sakysim, atominės statyti iki naujų rinkimų tikrai nesiims, nors galima manyti, kad „zakrastijonas“ Andrius, „klebonui“ palaiminus, kažkam labai svarbiam tokį pažadą yra davęs, todėl visais įmanomais būdais spaus.

Tačiau „djakono“ komanda turi kažkaip apžlibusio „vyskupo – emerito“ pražiūrėto referendumo rezultatus ir šiuo stulpu bandys toliau remtis. Bet „nepriklausomos energetikos priklausomas dujų vežėčias“, ko gero, išpirkti reiks. O tai kainuos kokius tris šimtus milijonų. Gal mažiau, o gal ir daugiau, kas tą kainą žino? Komercinė paslaptis.

Ir vėl ta „šešiarankė dievybė – devyniagalvis slibinas“ kaltas. Nesispyriotų, nusileistų, tai ir dujų kainos taip ženkliai nebūtų kritusios, ir tų vežėčių savininkai mums nekištų jų per prievartą. Dabar papildomų sutarčių logistikai nėr, pelno nėr, išlaikymas pabrango… Ir artimiausioje perspektyvoje prošvaisčių nesimato, o ir skalūninių dujų projektas Ukrainoje avantiūra išvirto. Tikėjusiems gero ir ilgalaikio pelno savininkams liko viena – atsikratyti.

Ačiū Dievui, kad dar tie lietuviai, nors kiekvieną mėnesį miestuose gyvenantys žvelgdami į gautas sąskaitas už šildymą ir mato pridedamąją už tas „nepriklausomas dujas“ kainą, bet vis vien tiki, kad kaštai mažėja, todėl ir tą plaukiojančią krosnį jiems įpiršti nebus didelio vargo. Nuoširdžiai pasistenks, padirbės sisteminė žiniasklaida ir…

Kad „djakonas“ nesipriešintų, jam dar ir žemdirbių sumanymu suvaryti karves iš visos Lietuvos į Vilnių pagrasinsim… ir….

Taip, „žodis – ne žvirblis, išskrido – nebesulaikysi“. Koks skirtumas, ar rašė kas kokią pažymą, ar nerašė.Tiesą pasakius, mūsuose pažymų gali gauti kokių tik nori ir kiek tik nori, jei visomis jomis tikėtum, jei vien tik visomis jomis vadovautumeis, tai seniai jau reikėjo visai Lietuvai pasikarti. Verta dėkoti likimui, kad mūsų tauta – ne tokia jau kvaila ,kaip dauguma taip vadinamo „elito“ mano. Jis viską mato ir supranta, tik pagal įprotį tyli.

O „djakonas“? O ką „djakonas“. Jis taipogi supranta, bet jo politika – būti tylesniu už vandenį, žemesniu už žolę. Matyk, taip galvoja sveikas išliksiąs. Ne, mielasis, nors tokią poziciją mėgsta lietuvis, remia, todėl ir tie reitingai aukšti, bet tokia politika grėsmes tik padidina.

Šiais laikais privalai būti ir matomas, ir girdimas, kitaip kokia liberali karvė užmins arba kokia kregždė apdergs. Pats supranti, kad „klebonui“, „vyskupui – emeritui“ ir net „zakrastijonui“ esi tarsi smilga šiknoj, nes vis dar stengiesi galvoti sava galva, o pagal jų planus tavo vietą rudenį turi užimti svarbiausias liberalas. Ar taip įvyks, tik nuo tavęs priklauso.

Todėl neverta tikėti mitu apie „šešiarankę dievybę ar devyniagalvį slibiną“. Kaimyninės valstybės Prezidentas turi daug svarbesnių problemų nei 10 procentų Lietuvos mokytojų streikas ir jo sumanytojų reikia ieškoti ne už sienos, o mūsų pačių darželyje.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą