Kodėl Lietuva įlindo į pensijų fondų spąstus?

11
0
- Reklama -
Anatolijus Lapinskas. Asmeninė nuotr.
Anatolijus Lapinskas. Asmeninė nuotr.

Anatolijus Lapinskas
Prieš keturiolika metų po Lietuvos žemę ėmė klaidžioti šmėkla… neišsigąskite, ne komunizmo, jos laikai seniai jau baigėsi, bet modernesnė – pensijų fondų šmėkla. Viena iš šalių, kurioje toji šmėkla rado palankią dirvą kaip tik buvo Lietuva, nes Pasaulio Banko sumanytos akcijos atveju, ji atitiko PB kriterijus, kaip vidutinių pajamų šalis, skirtingai nuo skurdžių šalių su jų menku finansiniu kapitalu arba turtingų išsivysčiusių šalių, kurių valdžią įtikinti nėra lengva.
Vis dėlto apie pasaulį vėliau, pradėkime nuo Lietuvos. Kokie buvo pensijų sistemos reformos paaiškinimai, agituojantys ją įvesti Lietuvoje? Pasak aiškinamojo rašto, II pensijų sistemos pakopa „užtikrintų papildomą pensijos dalį, priklausomą nuo asmens sumokėtų įmokų“. Panašiai rašoma ir pačiame įstatyme. Gyvenimas parodė, kad jokio užtikrinimo nėra, nes bent kiek svaresnės papildomos pensijos dalies (po 14 fondų veiklos metų!) dauguma kaupiančiųjų nesukaupė ir nesukaups.
„Toks modelis įgyvendintų pajamų garantijas ir perskirstymą mažų pajamų gavėjų naudai“. Blefas, mažų pajamų gavėjai labiausiai nukenčia nuo tokio modelio. „Jis suteiktų darbingo amžiaus žmonėms daugiau galimybių dalį jų vartojimo iš darbingo amžiaus perkelti į senatvę“. Net gavus kelių tūkstančių eurų vienkartinę išmoką (apie anuitetus daugumai kaupiančiųjų nėra ko svajoti), ir nusipirkus už juos kokį nors stebuklingą televizorių, visą pensinį gyvenimą teks pramisti (matyt, dažnai keiksnojant tuos fondus) su gerokai mažesne pensija.
„Dėl šių priežasčių tokį pensijų sistemos modelį pasirinko daugelis valstybių“. 30 iš 200 pasaulio šalių – tai ne daugelis. Ne viena iš tų pasirinkusiųjų visiškai ar iš dalies jo atsisakė. Dar vienas pasigyrimas: „siūlomas modelis pasitarnautų pensijų padidinimui ir leistų garantuoti stabilų socialiai priimtiną kompromisą tarp socialinio solidarumo ir individualių interesų“. To kompromiso rezultatas – viena iš paskutinių vietų Europoje pagal pensijų dydį.
„Galima tikėtis, kad pensijos su kaupiamąja dalimi bus bent 20 proc. didesnės, nei einamojo finansavimo sistemoje“. Kuo šis patikinimas pagrįstas, deja, nepasakoma. Kitokia yra pačių pensijų fondų nuomonė: „Pensijų kaupimo bendrovė negarantuoja pensijų fondų pelningumo. Praeities rezultatai negarantuoja ateities rezultatų. Investicijų vertė gali kilti ir kristi. Jūs galite atgauti mažiau, negu būsite investavę“. Dar daugiau, skiriant pensija, Sodra nežino (ir net nesidomi!) kokia yra konkretaus asmens pensijų fondų išmoka, o fondai neturi supratimo, kokią žmogus gauna Sodros pensiją.
Taigi, tie 20 proc. yra paimti tiesiog iš lubų. Konkretus yra įstatymo rengėjų argumentas esą „asmeninė sąskaita pensijų fonduose yra patrauklesnė už pažadą gauti senatvės pensiją iš būsimo bendro katilo“. Tik užmirštama paminėti, kad tokią nuostatą suformavo tie patys įstatymo rengėjai. Niekas Lietuvoje nepatvirtins, kad „gerai organizuotas privalomasis pensijų kaupimas paskatins nacionalinį taupymą, sustiprins šalies finansų infrastruktūrą ir tai sąlygos Lietuvos ekonomikos augimą“. Deja.
Dar vienas buvęs masalas naivuoliams, iš pradžių buvęs ir įstatyme, esą pensijų fondai užtikrins pensijų fondų dalyviams santykinį pajamingumą – didesnės pensijos garantiją. Tas masalas seniai iš įstatymo išmestas ir jokios garantijos neliko.
Dingo ir žadėta 5 proc. dydžio įmoka fondams, nors aiškinta, kad „mažesnė nei 5 proc. įmoka negarantuotų tinkamos investicinės grąžos… turėtų tik nedidelį poveikį… jos nemaža dalis būtų nukreipta fondų administracinėms išlaidoms padengti“. Šiuo metu toji įmoka tik 2 proc., taigi logiška būtų remiantis įstatymo kūrėjų prognozėmis, nieko gero iš tų fondų nesitikėti.
Skirtingai nuo planuoto privalomo kaupimo asmenims iki 30 metų, pasirinktino dalyvavimo 30-50 metų asmenims, o vyresniems visai nenumatant dalyvavimo, įstatyme šių gradacijų neliko, neva vengiant diskriminacijos pagal amžių. Rezultatas: tie vyresnieji, dabar jau pradėję išeiti į pensiją liko nieko nesukaupę ir su sumažėjusia Sodros pensija. Liūdna senatvė.
Dėl to dar kaltas ir valdžios įsipareigojimas imtis „plačios visuomenės šviečiamosios kampanijos“, reklamuojant fondus. Toji „kampanija“, dėka aktyvių pensijų fondų agentų, už tai gavusių neblogą atlyginimą, išvirto į grubų žmonių gaudymą tiesiog gatvėse ir jų tempimą į fondų glėbį, nepaisant jų amžiaus ir atlyginimų. Tokiu būdu neprivalomas dalyvavimas faktiškai virto, nėra ko slėpti, privalomu, tiksliau priverčiamu, nes pensijų fondams šiuo metu priklauso 92 proc. apdraustųjų – 1,2 mln. asmenų. Neįtikėtinas savanoriškumas!
Dar viena įstatymo kūrėjų fantazija esą „nuo 2004 m. laukiamas trumpalaikis šalies demografijos pagerėjimas“ vėlgi buvo niekuo nepagrįstas, bet remiantis šiuo paistalu, buvo metama ir palankesnio pensijų reformos finansavimo korta, suprask, net demografija padeda pensijų fondams.
Pagaliau – maloni žinia. Pasirodo, „dėl pensijų reformos įgyvendinimo atsiradusį lėšų trūkumą “Sodros” biudžete dengtų valstybės biudžetas“. Šio malonumo pasekmė – atsirastų Sodros biudžeto perteklius ir galima būtų didinti dabartinių pensininkų pensijas bei iš dalies dengti pensijų reformos išlaidas. Žodžiu, į kurią pensijų reformos kertę beatsisuksi, visur laimėjimai, o jei vaizdžiau – Lietuvos pensininkų lauktų vasaros, o gal ir žiemos po Kanarų palmėmis.
Realybė nusinešė visas palmes ir gyvenimo malonumus į neįvykdytų pažadų, o jei tiksliau – apgavysčių jūrą. Paskambinau į Socialinės apsaugos ministeriją, ar tikrai fondų dalyviai gauna mažesnes pensijas negu tikėjosi? Pataikiau, matyt, ne ant „apdorotos“ darbuotojos, ji tiesiai pasakė, kad naujieji pensininkai labai nusivylė reformos rezultatais, nes palyginę savo pensijas su pažįstamų, nedalyvavusių fonduose pensijomis, jie pamatė realų jų sumažėjimą, o fondų išmoka anaiptol nepadengė to sumažėjimo.
Objektyvesniam vertinimui paskambinau dar ir skyriaus vedėjai. Čia jau gavau „apdorotą“ informaciją. Paaiškėjo, kad kiekvienu atveju – ar apsimoka, reikia skaičiuoti individualiai. Vidutinių fondų išmokos dydžio esą niekas neskaičiuoja – čia ji apsiriko, nes 2015 m. skaičiuką – 1967 eurus dar suspėta paskelbti.
Pernai ministerijos buvo išduota ir kita valstybės paslaptis, kad dalyvavusiųjų kaupime Sodros pensija sumažės 11 proc., -pinigais – 23 eurais. Apie tai Socialinio draudimo ir kaupimo pensijų skyriaus vedėja taip pat nežinojo.
Tiesa, ji pasiūlė pasinaudoti oficialia pensijų skaičiuokle, parodančia, kiek iš fondų galima uždirbti. Žymūs ekonomistai tą skaičiuoklę seniai sumalė į miltus, nes čia aiškinama, kad net su neigiama investicijų grąža žmogus išloš(!). Aišku, ponia vedėja apie tai irgi nieko negirdėjo. Taigi, dalis ministerijos, anot patarlės, tik nutaiso gerą miną negerus žaidimus žaisdama.
Siūlau valdžiai dar negirdėtą sprendimą: ar ne geriau būtų visus pinigus (valstybės, Sodros ir žmogaus asmeninius) grūdamus pensijų fondams, imti ir atiduoti dabarties, po to ir ateities pensininkams. Juk tuomet mūsų pensija, nekišant asmeninių pinigų, padidėtų visu trečdaliu ir pralenktų latvių pensijas, o jeigu pridėtume ir savus, tai net 42 proc. – būtume jau netoli Estijos lygio. Viliojanti perspektyva!

O dabar apie Pasaulio banką. Prieš keletą metų Princetono universiteto leidykla išleido Amerikos profesoriaus Mitchello A. Orensteino knygą „Privatizing Pensions. The Transnational Campaing for Social Security Reform“ (Pensijų privatizacija. Transnacionalinė socialinio draudimo reformos kampanija“). Toji knyga sukėlė šoką. Joje plačiai išdėstomos priežastys, mechanizmai ir privalomo kaupimo būdai kai kuriose Lotynų Amerikos bei centrinės ir Rytų Europos šalyse. Išaiškinama, kad tarptautinės finansų organizacijos sudarė tam tikrą koaliciją gerai organizuotai kampanijai, platinančiai pasaulyje pensijų privatizavimo idėją.

Įvairiose šalyse jos siekė steigti ir užvaldyti pensijų fondus – galingus finansų resursus iš privalomu būdu renkamų viešųjų lėšų. Čilės pavyzdys parodė, kad jie tapo viliojančiais pelno šaltiniais, tiesa, atvedusiais į skaudžią socialinę krizę. Vienu šios globalios akcijos realizavimo būdų buvo Pasaulio Banko rengiamos gausios konferencijos ir seminarai Jungtinėse Valstijose, į juos kviečiant „suinteresuotus” asmenis iš įvairių šalių. Tokiu būdu jam pavyko įtikinti tūkstančius atstovų tokios pensijų reformos reikalingumu. Beje, pačiose Jungtinėse Valstijoje tokios reformos įdiegti nepavyko.
Ištrūkti iš pensijų fondų spąstų nėra lengva. Turi būti valdžios ryžtas ir problemos suvokimas visuomenėje. Šie du komponentai turi būti vienu metu ir vienoje vietoje. Ne vienoje šalyje tai jau pavyko. Lietuvoje dar ne.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą