Mes – barbarai ar violetiniai liberalai?

57
3
- Reklama -

"Ar nebus, kad liks ir čigonų taboras, skleidžiantis mirtį, ir atvyks dar keletas šimtų kurie bus uždaryti kaip rezervate ir laikomi kaip gyvuliai, nes mes tik daug kalbame ir nieko nedarome, o politikai neturi stuburo, nes bijo dėl savo reitingų?" KK nuotr.

Vilniaus čigonų taboras, ko gero, – vienintelė vieta šalyje, kurioje miršta daugiausia žmonių. Mirčių priežastis – vos ne viešai čia pardavinėjami narkotikai. Nors šis pūlinys seniai žinomas, sunaikinti jo niekaip nesiseka. Policija kelia rankas, mat tai, girdi, socialinis reiškinys ir represinėmis priemonėmis problemos neišspręsi. O kitokių priemonių naudoti nemokame, o gal nenorime?

Dabar siūloma dar atsivežti šimtą, po to dar šimtą ir po to dar… Afrika gali džiaugtis, išsivadavusi iš Europos kolonializmo. Afrikos valstybės seniai gali pačios kurtis stabilias politines santvarkas, ginti žmogaus teises, taikiai reguliuoti genčių santykius, augintis ekonominę ir socialinę gerovę. Ir jei vietoj to jose nuolat vyksta perversmai ir pilietiniai karai, o ekonomine gerove nė nekvepia, jeigu jie masiškai skerdžia vieni kitus, kaip hutai tutsius, tai kodėl dabar visa tai turi tapti Europos, o ne Afrikos problema? Kodėl iškovota laisvė nuo Europos ir noras tvarkytis patiems ūmai virto troškimu bėgti nuo savęs – į tą pačią kadaise išvarytą Europą? Gal teisus V. Laučius?

Migracijos reiškinys yra „laikų ženklas“, rašo popiežius Pranciškus, cituodamas savo pirmtaką Benediktą XVI. Pirmą kartą istorijoje konstatuojami tokios apimties žmonių srautai, judantys iš vienos šalies, iš vieno kontinento į kitą.

Migracijos fenomenas turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių. Pasak popiežiaus, iš krikščioniškos perspektyvos, migracijos reiškiniuose, kaip ir kitose žmogiškose tikrovėse, regima įtampa tarp Malonės ir Prisikėlimo pažymėtos kūrinijos grožio ir tarp nuodėmės slėpinio. Solidarumui, svetingumui, brolybės ir supratimo gestams yra priešpastatoma atmetimas, diskriminacija, išnaudojimo, skausmo ir mirties keliai.

Migrantai ir pabėgėliai ieško geresnio pasaulio, geresnės ateities – sau ir savo artimiesiems. Ką reiškia „geresnio pasaulio“ kūrimas? Tai, pasak Pranciškaus, nereiškia naivių ir abstrakčių sampratų ar neįgyvendinamų siekių, tačiau kreipia link orių sąlygų visų gyvenimui kūrimo, link autentiško ir integralaus išsivystymo.

Mūsų širdis trokšta kažko „daugiau“ – ne tik pažinti daugiau, turėti daugiau, bet ypač būti daugiau. Išsivystymo negalima suvokti vien kaip ekonominio augimo, dažnai pasiekiamo neatsižvelgiant į silpniausius ir pažeidžiamiausius asmenis. Pasaulis gali tapti geresniu tik tada, jei dėmesys bus skirtas asmeniui, visų asmens dimensijų, taip pat ir dvasinės, vystimuisi, neišskliaudžiant nei vieno.

Migrantai ir pabėgėliai nėra pėstininkai žmonijos šachmatų lentoje. Tai vaikai, moterys ir vyrai, kurie palieka ar yra priversti palikti savo namus, kurie teisėtai trokšta daugiau pažinti, daugiau turėti ir labiausiai daugiau būti. Pakeliui su migrantais ir pabėgėliais Bažnyčia įsipareigoja suprasti migracijos priežastis, dirbti įveikiant neigiamas pasekmes ir išryškinti teigiamas kilmės, tranzito ir atvykimo bendruomenėms.

Negalima nutylėti, pažymi popiežius, drąsinant geresnio pasaulio vystimąsi, įvairių skurdo dimensijų: prievartos, išnaudojimo, diskriminacijos, išstūmimo, laisvių varžymo.

Migracijos reiškinys mūsų globalizacijos epochoje turi būti sprendžiamas ir kontroliuojamas nauju, lygiu ir veiksmingu būdu, bendradarbiaujant įvairiais lygiais, ypač tarptautiniu, su gilia solidarumo ir atjautos dvasia. Jokia šalis negali pati viena spręsti sunkumų, susijusių su migracijos reiškiniu. Kiekvienos šalies bendradarbiavimas turi prasidėti nuo geresnių socialinių ir ekonominių sąlygų kūrimo savo teritorijoje, kad emigracija nebūtų vienintelė alternatyva tiems, kurie ieško taikos, teisingumo, saugumo ir pagarbos žmogiškam orumui.

Taip pat svarbu peržengti išankstines nuostatas. Neretai migrantai ir pabėgėliai pasitinkami su įtarumu ir priešiškumu, baiminantis konkurencijos darbo rinkoje arba kultūros bei tapatybės praradimo. Čia didelė atsakomybė tenka komunikacijos priemonėms: kur reikia, pasmerkti kai kurių klaidas, tačiau taip pat aprašyti daugelio garbingumą, tiesumą ir sielos didumą. Gynybinę, abejingumo, baimės nuostatą, būdingą „atmetimo kultūrai“, reikia pakeisti „susitikimo kultūra“, kuri vienintelė gali sukurti labiau teisingą ir taikų pasaulį.

Bažnyčia, primena popiežius Pranciškus, skelbia visoms tautoms Evangeliją, nes kiekvieno asmens veide yra įspaustas Kristaus veidas. Čia yra giliausia žmogaus orumo šaknis. Ne veiksmingumas, produktyvumas, socialinė klasė, etninė ar religinė priklausomybė pagrindžia žmogaus orumą, tačiau jo sukūrimas pagal Dievo atvaizdą. Todėl krikščionys turi įžvelgti patys ir kitiems padėti suprasti, kad migrantas nėra tik problema, bet taip pat brolis ir sesuo, kurį reikia priimti, gerbti, mylėti, kad tai Apvaizdos teikiama galimybė kurti labiau išbaigtą demokratiją, solidarią valstybę, brolišką pasaulį.

Lietuva susikibo dėl pabėgėlių klausimo. Pagal ES nutarimus turime priimti kelis šimtus atvykėlių. Vieni sako, kad atėjo laikas jau ir mums Europos Sąjungai kai ką duoti, turime padėti vargstantiems, paisyti žmogaus teisių, t.t.

Antroji stovykla atšauna, kad atverdami barbarams vartus tik apnuodysime visuomenę ir parodysime, kad nesame politinis vienetas, nes neturime politinių sienų. Žodžiu, šiuo metu tik plaikstomės kaltinimais vieni kitiems ir matome šį klausimą tik juodai arba tik baltai. Kažin ar po tokių aptarinėjimų galime tikėtis optimalaus sprendimo.

Aš visgi kviesčiau ieškoti trečios, vidurio pozicijos, rašo Aurimas Guoga. Savo laiku Lietuvoje įsikūrė tokie egzotiniai atvykėliai kaip totoriai, karaimai ir žydai. Ilgainiui jie tapo neatsiejama šalies dalimi ir dabar tik džiaugiamės jų buvimu. Todėl jei atvykėlius sugebėtume integruoti – jei jie netaptų dykaduoniais ar džihadistais – tuomet sveikinčiau juos mūsų šalyje. Jei priimsime, tačiau vėliau paaiškės, kad jie čia nepritapo ir pradėjo kovą už islamo pergalę ar pan. – tuomet, žinoma, reikia tam iš karto griežtai pasipriešinti. Net jei būsime įpareigoti juos priimti, siūlau inicijuoti europinę diskusiją pergalvoti esamą politiką – vien jau kad ir dėl to, kad dabartinei politikai nesikeičiant tai būtų viso labo tik pirmoji priverstinė afrikiečių siunta į mūsų šalį.

Argumentuoja, kad mūsų kunigaikščiai visai nebuvo ksenofobiški. Manau, kad būtų greitai tokiais patapę, jei išaiškėtų, kad atkelti atvykėliai staiga pradėtų kurstyti prieš jo valdžią, niekinti visuomenę ir nurodinėti, kad visi toje šalyje turi taikytis prie jų. Kunigaikščių reakciją atspėti nesunku. Antra vertus, lojalių Lietuvai ir darbščių ir sugyvenamų afrikiečių imigraciją tik sveikinčiau – būtų tik įdomiau, be to, jau ir taip Lietuva pernelyg ištuštėjusi.

Tad prieš priimdami šiuos žmones pirma turime pasirūpinti „išėjimo strategija“. Jie turi pripažinti, kad džihadas bankrutavo ir kad jų atsidanginimas čionai yra asmeninis to liudijimas. Jie turi įsipareigoti sąžiningai dirbti šioje šalyje ir nebūti išlaikytiniais. Taip pat turime iš karto su jais aptarti kas bus, jei mėgins plėšti ar banditauti.

Priminsiu, kad Anglija dar ir šiandien jų įstatymui nusikaltusius lietuvius deportuoja į Lietuvą. Ar mes turėsime tokią galimybę? Ar siekiama pasirašyti sutartis su Afrikos šalimis ar, blogiausiu atveju, tomis ES narėmis, iš kurių jie bus perkelti? Ar tos procedūros nebus pernelyg teisiškai apsunkinančios?

Be to, ar mes padėsime jiems išmokti lietuvių kalbos? Ar jie gaus Lietuvos istorijos, mentaliteto pamokas? Ar sužinos visa kas reikalinga, kad galėtų čia pritapti?

Žodžiu, prieš juos priimdami pirma susidėkime saugiklius. Pasimokykime iš ankstesnių ES klaidų. Jei atvykėlių integracija nevyksta, sustabdykime tolesnį jų srautą. Inicijuokime požiūrio šiuo klausimu pokyčius visoje Europoje. Nesijaudinkite, kad esame nedideli ir neturtingi – tas, kuris geriau išmano ir turi pakankamai ryžto propaguoti gerą idėją, anksčiau ar vėliau pasiekia savo.

Atgaivinkime seną svajonę, kad vargstantys ir užguiti galėtų rasti sau užuovėją ir susikurti gerą gyvenimą civilizuotoje šalyje. Manau, kad kraštas, kuris iš tiesų sugebės įgyvendinti šią viziją, gaus didelį palaiminimą iš aukščiau – nes D-vas didžiai vertina, kai žmonės nuoširdžiai padeda vargstantiems.

Mes diskutuojame, politikai priims sprendimą. Ar nebus, kad liks ir čigonų taboras, skleidžiantis mirtį ir atvyks dar kelet1 šimtų kurie bus uždaryti kaip rezervate ir laikomi kaip gyvuliai, nes mes tik daug kalbame ir nieko nedarome, o politikai neturi stuburo, nes bijo dėl savo reitingų.

O gal pradėkime kurti programas, kurios padės atvykėliams kurti ekonominę gerovę Lietuvoje.

Sigitas Martinavičius

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą