Mielos moterys – valstybės vadovės, pamirškite “sijonuoto kirvio” vaidmenį

15
7
- Reklama -

Vytautas Mikalauskas. KK nuotr.

Po įvykių Vilniuje kitą dieną Palangoje prabilo Jos Ekscelencija. Turiu mintyje tą įvykį, kai trys tūkstančiai (taip skelbia žinisklaida) policininkų vieną „zuikį“ gaudė. Penkias valandas vaikė, kol pagaliau duše (taip vėl skelbia žiniasklaida) užspeitė. Šis, matyt, iš to išgąsčio duše pripildytas kelnes mazgojo. Paėmė jį dar šiltu vandeniu tebekvepiantį, be antrankių, be automato, kurį jis, bėgdamas nuo varovų, iš jų pačių ir pasiskolino. Kaip jis tuos antrankius nusiėmė, kur jis tą pavogtą „kalašnikovą“ išmetė, o varovai jį rado, lyg ir buvo svarstymų, bet šie klausimai, manau, taip ir liks neatsakyti.

Beje, aš pats tą vakarą patekau į policijos užtvarą Pilaitės prospekte, važiuodamas 4G autobusu. Autotransporto kamštis pasijuto kirtus kryžkelę ties posūkiu į „Prismą“. Netoli „Lukoil“ degalinės autobusas sustojo, atsidarė priekinės durys ir pats sau nepaprastai svarbus per autobusą „nuriedėjo“ nedidukas policininkas. Nė vieno žodžio, nė vieno klausimo. Tik žvilgt, žvilgt ir tarsi šunų užvytas lapinas spruko atgal.

Daugumos keleivių, mano taipogi, akių vyzdžiai išsiplėtė, nes pirmoji mintis, kuri šovė galvon: prasidėjo ir pas mus. Galima suprasti, nes pranešimai apie įvykius Paryžiuje dar nespėjo atšalti, o žiniasklaida tikrai pasistengė, jog jie sukeltų baimės cunami. Ačiū Dievui, keleivių tarpe buvo viena informuota asaba, kuri greitakalbe paaiškino tikrąją padėtį ir visi lengviau atsikvėpėme. Dalis šalia stovinčių moterų, vyrai kažkodėl tokias atvejais bevelyja patylėti, sukudakavo visomis vilnietiško dialekto kalbomis.Vienos ėmė garsiai piktintis, kitos kikenti, o trečios labai rimtai svarstyti visą policijos darbą. Ir tai tik patvirtina, jog moteriška „logika“ visada esti vienoda, net užėmus aukščiausias pareigas. Pavyzdys – Seimo Pirmininkė.

Aš nežinau, kodėl skambutį vidaus ministrui reikia iškelti į viešumą? Jei kiek švelniai apsižodžiauta ir požiūriai į šį reikalą išsiskyrė, tai dar nereiškia, jog būtina reikalauti ano galvos vien tik todėl, kad pastaroji ponia nebuvo skubiai informuota. Nebent ponia Seimo pirmininkė mano kitaip ir josios baimės – visai kito plano? Beje, Jos Ekscelencijos – galbūt taipogi?

Kai daugiau kaip metus visuose pašaliuose tau triūbija apie „žalius žmogeliukus“ ir kaimynės agresyvius planus Baltijos šalių atžvilgiu, o tuo pat metu Palangoje už stalo sėdi visų trijų valstybių galvos, kelių tūkstančių vidaus sistemos pareigūnų sambūris sostinėje gali sukelti abejones ir nerimą. O jei tai – valstybinis perversmas? O jei tai – rusų darbas? Kur slėptis, kur bėgti?

Aš suprantu, jog tokios mintys – absurdas, bet istorijoje pakanka pavyzdžių, kai net didelės ir galingos valstybės aukšto rango pareigūnai „išskuba“ pro langą iš kažkelinto namo aukšto, rėkdami „rusai eina“, kai tų rusų – nė kvapo. „Saviįtaiga“ – didelė varomoji jėga. Paprastai tai vadinama liga ir įvardijama kaip „paranoja“. Ne, gink Dieve, aš tikrai nemanau, kad mūsų aukščiausia vadovybė turi panašių simptomų, bet…

Kaip norite, taip galvokite, tačiau prabudus ryte ir dar ne visai atitokus nuo to galimo išgąsčio viešai pavadinti tokius veiksmus „apgailėtinais“ nėra geriausias būdas išreikšti savo emocijas. Pagaliau, valstybės vadovas, nors ir žmogus, negali leisti sau prasiveržti emocijoms viešoje erdvėje.Vien tai, kad per trumpiausią laiką gebėta pakelti tokį skaičių vidaus pareigūnų, koordinuoti ir planuoti jų visų veiksmus, išvengta rimtesnių padarinių – tikrai nėra verta būtent tokio epiteto. Jei pora žioplių, o nuo jų nėra apsaugota jokia institucija, sukėlė sumaištį, tai dar nereiškia, jog dėl jų turi būti atstatydintas ministras.

Jei taip drįstų išsireikšti mūsų laiptinės kaimynė, kurią vadinu „sijonuotu kirviu“, aš dar suprasčiau, bet esu įsitikinęs, kad Jos Ekscelencija, nors ir porą kilometrų pražlegsėjusi daniško tanko bokštelyje ar keletą kartų išbandžiusi to paties „kalašnikovo“ atatranką kokiuose nors armijos parodomosiose pratybose, nemano esanti ir šios srities išskirtinė specialistė.

Jei pagal demokratijosprincipus, iškritus sėkmingai politinei kortai, esi įvardijamas aukščiausiu ginkluotų pajėgų vadu ir tau paklūsta pulkininkai su generolais, tai dar nereiškia, kad karo reikaluose jau esi asas. O tuo pačiu tai nereiškia, kad ir vidaus jėgos struktūrose susigaudai taip, kaip politiniuose Briuselio užkaboriuose.

Kaip mėgsta sakyti mano kolega, apgailėtinai gali atrodyti, sakysime, perdėtas „tinko“ sluoksnis ant veido, kuriuo tam tikrą amžiaus ribą pasiekusios moterys stengiasi paslėpti savo gyvenimo vingių išdavikiškas raukšleles, arba politikų vieši pareiškimai, kai šie giriasi atliksią darbus, kurie nuo jų noro ar siekio visiškai nepriklauso. Pavyzdys – tų pačių „Baltijos sesių“ vadovų pareiškimas, kurį paviešino Prezidentė, skelbiantis, jog Baltijos šalys nesijungs į jokias antiteroristines koalicijas, jei jose dalyvaus Rusija.

Pirma, niekas mūsų ten ir neprašo.Tuo labiau Rusija. Antra, ar toks geopolitinis požiūris tikrai atitinka šių dienų realijas, o gal labiau panšėja į užsispyrusio mulo bliovimą ir sukelia daugiau šypseną? Trečia, jei amerikiečiai sumanys (galime nusiraminti, to nebus) kartu su Rusija ir Prancūzija, vadovaujant pastarajai, kurti antiteroristinę koaliciją, tai niekas mūsų net neklaus. Būsime įrašyti ir eisim ten, kur nurodys.Tai kam tokie pareiškimai?

Apgailėtinu aš įvardinčiau ir mūsų vidaus politinį gyvenimą, kai, sakysim, konservatoriai eilinį kartą bando prastumti kažkokį piarinį projektą. Stebiuosi, kaip jie negerbia savo pačių į „aukštumas“ keliamo partijos kūrėjo V.Landsbergio. Jei šis žmogus tikrai tiek nusipelnęs Lietuvos laisvei, tai kodėl tik dabar jis, jų manymu, tampa vertas tos „laisvės premijos“? Ar tie keturi, anksčiau ją gavę, daugiau „laisvei“ nusipelnę? Kandidatas į „laisvės premiją“ turėtų būti priimtinas visiems, o ne tik vienai politinei jėgai. Pagaliau, negi pats profesorius to nesupranta ir jam patinka tokie žaidimai, kuriuose jis galimai atrodo vertas minėto epiteto?

Daugiau apie tai nerašysiu. Išsakiau savo požiūrį. Tuo labiau, kad ministras S.Skvernelis neatrodo savo srities „neįgalus“ profesionalas ir vadovaujasi ne vien įstatymais, bet, matyt, ir sava patirtimi. Jis – ne politikas, jis – talentingas statutinis „darbininkas“. Atvirai sakant, jo leksikone gali būti kiek kitoks žodynas nei tų, kurie įpratę bendrauti pagal protokolą, bet būtent „neprotokoliškais“ ir galima pasitikėti.

Ir dar, mielos moterys – valstybės vadovės, pamirškite jūs to „sijonuoto kirvio“ vaidmenis, pabūkite pačios savimi – protingos, nuoširdžios, besirūpinančios valstybe kaip savo šeima. Lietuvai būtent tokių šiandien reikia. Neatrodykite savo veikimais pačios vertos savo žeriamų epitetų.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą