Neapykantos nuošliaužos, sveiko proto oazės ir beribės absurdo dykumos

0
10
Krescencijus Stoškus. Asmeninė nuotr.
- Reklama -

II DALIS.  NEAPYKANTOS VIRŠŪNĖS IR TRAGIŠKOS NUOŠLIAUŽOS

Krescencijus Stoškus

1. Pritvinkę neapykantos. Pirmoji šio teksto dalis buvo užbaigta poskyriu „Pykčio pritvinkęs pasaulis“. Ką čia reiškia „pritvinkęs“? Pirma tai, kad neapykanta nebūna stabili: ji gali kilti ir atslūgti kaip jūros vanduo. Antra, didėjant neapykantos slėgimui, ji gali susprogdinti žmonių santykius ir tarytum ugnikalnio išsiveržimas palikti tik bevertes to sprogimo nuošliaužas. Trečia, kiek yra pasaulis pritvinkęs neapykantos, lengviausia spręsti iš įvairių tos neapykantos susitvenkimo simptomų: iš destruktyviojo meno gimimo (absurdo meno, susinaikinančio meno, žiaurumų ir šlykštybių meno), iš politinio ir buitinio nihilizmo bei cinizmo plitimo, iš nesusikalbėjimo ir neapykantos kalbų (patyčių) įsitvirtinimo viešuose tinkluose bei politikų ginčuose, iš vis dažnėjančių masinio protesto formų (iš nuolatinių mitingų, demonstracijų, maištavimų ir kitų pikto pasipriešinimo formų), iš teroristinių aktų dažnumo, ginklavimosi varžybų, iš tarptautinių konfliktų, karinių pasirengimų bei karinių operacijų ir pan. Ketvirta, apie neapykantos laipsnį galima spręsti vis iš agresyvesnių, žiauresnių ir įžūlesnių prievartavimų (sadizmo, mazochizmo, kanibalizmo), masiškesnių žudymų ir kitų iškrypimų plitimo pasaulyje, kuris vadina save civilizuotu. Kad neapykanta nesusprogdintų pasaulio, jį būtina reguliuoti kaip didžiulį garo katilą: mažinti neapykantą arba dažninti jos iškrovas.
Pirmojoje dalyje neapykantos pritvinkimu pasaulyje buvo pamėginta apibendrinti nerimą, kilusį iš trijų viena po kitos atsiradusių pasaulinių krizių susijungimo į visą žmoniją gniuždantį rezginį. Kartu buvo užsiminta, kad šių krizių gimdoma neapykanta yra tik dalis tų pasaulinių procesų, su kuriais susiduria šiuolaikinis žmogus. Be jų, šiam žmogui tenka sužadinti ir daugybę kitų neapykantos šaltinių. Vieni iš jų bendražmogiški. Kitus daugiausia lemia socialinių grupių ir sluoksnių santykiai. Treti priklauso nuo to, kokių įpročių žmonės laikosi santykiaudami šeimose ir laisvai kurdami ryšius tarp „aš“ ir „tu“. Kad visus šiuos santykius pamatytume pro tą pačią neapykantos prizmę, matyt, pravestų susipažinti su pacifistine A. Gliuksmano (Andre Glucksmann) „Neapykantos filosofija“.

2. „Neapykantos filosofija“. Nors autorius miręs jau 2015 metais, tačiau jo knyga tokia aktuali, kad, atrodo, lyg būtų šiandien parašyta, remiantis pačiomis naujausiomis žiniomis iš Rusijos karo Ukrainoje. Tuo labiau, kad čia atpažįstama tai, kas grėsmingiausia ir žmoguje nežmoniškiausia. Ir jausenos tos pačios: absurdas, baimė, neapykanta, chaosas. Stebiesi, kaip tai gali išlikti ir kartotis. Pretekstas vienas ir tas pats – neapykanta žydams ir kai kurioms kitoms žmonių grupėms. Bet neapykantos aptarimą jis pradeda ne nuo socialinių, o nuo tarpasmeninių santykių, išpasakotų daugiausia antikiniuose mituose ir literatūriniuose tekstuose. Tai, ką jis vadina neapykanta, nėra tik jausmas, bet veikiau ištisas skirtingų poelgių kompleksas, prasidedąs herojų tarpusavio santykių krize ir užsibaigiąs tragiškais nusikaltimais. Kitaip sakant, pirmiausia čia kalbama apie tokias išdavystes (įžeidimus), kurios, sukeldamos žmonių neapykantą, galutinai suardo normalius tarpusavio santykius ir pačiais žiauriausiais būdais atsikeršija. Čia kažkas laukiniška, beprotiška, patologiška, kažkas už dorovės ir iki kultūros.
Įmantrokais Gliuksmano žodžiais tariant, „neapykanta nėra nelaimingas atsitikimas, ne pasirinkto kelio klaida. Tai pagrindinė griovimo aistra, ji rodo prarają prie paties žemės paviršiaus, po pačia oda, praraja, kuri ne už mūsų, bet mumyse, apie mus. Tai sprogdinamasis, radikalusis neigimas, jis – pačioje pradžioje, ir jis įrodo savo veiksmingumą, kai atkakliai pašaukia pirminis chaosas“ („Kalba apie neapykantą“, sk. 2). Patį charakteringiausią šitokio elgesio pavyzdį jis suranda L. A. Senekos „Medėjoje“. Legendinė burtininkė Medėja, įsimylėjusi graikų herojų Jasoną ir siekdama jam įtikti, gelbsti jį pačiose sunkiausiose jo gyvenimo situacijose. Atlikdama šiuos darbus, ji net užmuša savo brolį, sudrasko jį į gabalus ir sumeta į jūrą. Panašiai pasielgia ir su Kolchidės sosto užgrobėju. O kai Jasonas ją palieka, kad vestų karaliaus Kreonto dukterį, ji nunuodija ne tik savo konkurentę, bet ir, keršydama savo vyrui, galų gale dar šaltakraujiškai perpjauna gerkles savo vaikams. Žodžiu, jos neapykantai būdinga tai, kad ji peržengia visas įmanomas ribas. Baisesnių ir ekstremalesnių keršto priemonių net ši burtininkė jau nebegali surasti. „Medėja ruošiasi perpjauti gerklę savo antrajam berniukui su nuodingu pasitenkinimu pridėdama, įgeldama suakmenėjusiam Jasonui-vyreliui, kad jeigu ji savo įsčiose nešiotų trečią, tai savo kardu panaršytų po savo žarnas, kad išplėštų jį iš ten. Pabaisa nesirenka tarp žmogžudystės ir savižudybės. Tik tas, kas žino, kaip užmušti save taip pat gerai, kaip užmušti kitus, pasiekia spindinčio ir siaubingo žmogiškos bombos narsumo.“ (Ten pat).
Nuo mitologinių ir literatūrinių antikos personažų (Medėjos, Atrėjos ir kt.) Gliuksmanas lengvai peršoka prie Vakarų klasikinės literatūros (Montenio, Šekspyro, Kornelio, Rasino) tragiškų scenų, o nuo jų – prie realių istorinių asmenybių, pačių žiauriausių romėnų imperatorių, didžiausiais nusikaltimais ir keistybėmis išgarsėjusių tironų – Kaligulos, Nerono, Komodo, Heliogabalo. Skirtumai tarp žmonių fantazijos ir realybės filosofuojančio publicisto nedomina. Jam tikriausiai pakanka vien to, kad jie buvo žiaurūs ir nė vienas iš jų nėra iš gyvenimo pasitraukęs sava mirtimi. Kai jų valdymas ir beprotiškos keistenybės Romos gyventojams pasidarė nepakeliamas, visi buvo maištininkų nužudyti. Dar šuoliukas – ir mes atsiduriame tarp šių dienų tironų.

3. Naujasis terorizmas. Šių dienų tironai išsiskiria bene tik tuo, kad turi po ranka propagandai skirtas masinės komunikacijos priemones, leidžiančias nepaliaujamai grasinti visam civilizuotam pasauliui, galingą prievartos aparatą, iš viršaus kontroliuojantį žmonių gyvenimą, ir patogias masinio naikinimo priemones. „Didžiausia tirono privilegija – priversti savo liaudį, kad ji šlovintų jo piktadarybes. Apgaulės, grasinimai ir rimbas taip lengvai paverčia nepritarimą pritarimu.“ Su jų agresyvumu Gliuksmanas tiesiogiai sieja kiekvieną teroristą, pasirengusį niekinti ir naikinti viską, kas kliudo jo agresyviausiems interesams, norams ir užgaidoms. Jam svarbu ne įtikinti, o tik nugalėti. „Be tabu. Be taisyklių, Be gėdos ir sąžinės. <…>Jokie geografiniai, doroviniai ar ideologiniai apribojimai negali sukelti jam gailesčio. Jis skerdžia savus ne mažiau, kaip svetimtaučius, dykūnus ir kariškius, mažylius, mergaites ir senukus. Šiuo nuolatiniu laužymu bet kokios savitvardos, diktuojamos papročių ir prigimties, jis teigia baisų šėlsmą, graikišką ῢις [įžūlumą], lotynišką furor, kuriame antikos žmonės regėjo tragedijos spyruoklę ir katastrofų dinamiką. Tuo metu, kai tradicinis karys galuojasi, stengdamasis pažaboti savyje ir sulaikyti kituose laukinį šėlsmą, kurio šeimininku, o ne vergu jis nori tapti, šiandieninis apsėstasis susitapatina su savo šėlsmu – be distancijos, be sąžinės graužimo, be kelio atgal.“
Iš šios būsenos Gliuksmanas išveda ir teroristinę veiklą. „Terorizmu vadinu iš anksto sugalvotą ginkluotų žmonių išpuolį prieš beginklius gyventojus“. Paskui pridedama, kad tie gyventojai dar turi būti užklumpami netikėtai ir būtų neapsaugoti. Dar toliau nurodytas teroristų siekimas, kad gyventojų žūtų kuo daugiau. Visais tais atvejais, kai imamasi masinių žudynių, numatomas ir pačių teroristų susinaikinimas. Vadinasi, tokiems išpuoliams labiausiai tinka į savinaiką linkę arba turintys kuo nors pateisinti žmonės.
Kai žudomi pavieniai asmenys, stengiamasi, kad pasmerktieji labiau kentėtų ir tas procesas ilgiau užsitęstų: „Terorizmas rafinuotas, ilgina savo pasitenkinimą, jis priverčia mirtį tęstis, gerklę pjauna lėtai, kankina gyvybę už jos ribų.“
Terorizmas jam atrodo žymiai baisesnis ir pavojingesnis už tradicinius karus, net jeigu jais vykdomi užkariavimai. Jėgos demonstravimą kare terorizmas pakeičiąs neapykantos demonstravimu. Kad ir kokie būtų karai, jie laikosi kokių nors taisyklių. Be to, karas turi pabaigą, o terorizmas nežino susitaikymo. O visų tų jėgų veikimo variklis esąs tas pats odio (pyktis)“.
Pyktį Gliuksmanas nusako tokiais Senekos žodžiais: „Jis visas – sujaudinimas, visas – nuosavos nuoskaudos išsiveržimas; jis dega nežmoniškos kovos, kraujo, mirtinų bausmių troškimu, abejingas sau pačiam, kad tik būtų pakenkiama kitam, jis griebiasi nuosavo ginklo, godus kerštui, kuris su savimi nusitempia ir keršytoją.“ (Traktatas „Apie pyktį“). Tai nesibaigiantis siautėjimas, verčiantis pragaru visą žmogaus gyvenamąjį pasaulį. Analogišką pyktį jis priskiria ir tai kerštingai teroristų bei valdžios neapykantai, kuri jį sukrėtė Beslano tragedijoje.

4. Beslano tragedija. Teroristinių aktų šiandien pasaulyje vyksta be galo daug. Beveik kasdien. Daugumai žmonių atrodo, kad pats didžiausias ir baisiausias iš jų buvo 2001 m. rugsėjo 11-osios teroristų išpuolis Niujorke prieš Pasaulio prekybos centro 7 pastatų kompleksą. Šia juk pasikėsinta į pačią šiuolaikinio vartotojų pasaulio širdį. Bet Gliuksmaną ne jis labiausiai sukrėtė, o Beslano įvykių grandinė: „Nuo šiol aš žinau, kaip gali pasibaigti mūsų pasaulis. 2004-ji metai rugsėjo 3-oji, visose pasaulio televizijose prasiveržia nusivylimas, iškyla pragaro vaizdas Jeronimo Boscho dvasia. Mokykla – paimta įkaitais, atsiimta, paimta iš naujo. Koks žvėriškumas! Kiek jų, belaisvių, mokyklos darbuotojų, tėvų, mokinių? Koks procentas aukų? Išmetami skaičiai. Visi melagingi. Išprotėjusi minia blaškosi po ekraną, nieko nesuprasdama; sutrikę tėvai nežino, ar gyvi jų vaikai, vaikai nieko nežino apie tėvus, oficialūs asmenys įžūliai meluoja, kareiviai šaudo iš liepsnosvaidžių, iš rankinių kulkosvaidžių… į sausakimšai prisikimšusią gimnaziją. Čia gi ir reporteriai, nespėjantys ką nors suprasti ir ką nors pranešti. <…>Visi šie pragarmės liudijimai persekios mane iki kapo. Jau prieš dešimt metų aš numačiau blogiausias nelaimes, jeigu nešvarus karas Čečėnijoje tęsis, aš pergąsdintas, beginklis, kaip visi, kas įkaito išplėstomis akimis pamatė, kad negalimybė yra galima.“ (1 sk.).
Akivaizdu, Stalino laikų trėmimai ir penktadalis kare išnaikintos tautos pagimdė čečėnų neapykantą ir kerštingą teroristinį išpuolį prieš Putino valdomą valstybę. O šis Basajevo išpuolis sukėlė dar beprotiškesnę valdžios neapykantą, kuri privertė kariuomenę aklai atakuoti Beslano miesto mokyklą. Nors ši neapykanta nukreipta prieš teroristus, bet ji, užuot sutelkusi pastangas, kaip išgelbėti įkaitus, pati ima naikinti visus iš eilės mokykloje esančius žmones. Žodžiu, ji elgiasi taip pat, kaip ir kare su čečėnais, afganistaniečiais, sirais… Jai ne tiek svarbu išgelbėti, kiek pademonstruoti valdžios galią ir kartu išlieti jos barbarišką įniršį. Kitaip sakant, čia buvo ne tik čečėnų neapykanta, o ištisa kerštavimų grandinė. Jų tarpe ir bejėgių įkaitų nuoskauda, nukreipta prieš visus prievartautojus ir kankintojus. Pirmiausia prieš „čečėnus“, kurie 3 dienas juos laikė įkalinę mokyklos sporto salėje. O po to buvo patirtas pragariškas siaubas, kai prasidėjo vadinamasis „karinis išvadavimas“, kainavęs 350 žmonių gyvybių, kurių pusę sudarė vaikai. Pagaliau visi šie susipynę agresijos aktai sukėlė neapykantą (nuoskaudą) ne tik išpuolių aukų artimiesiems, bet ir visiems padoriems šių įvykių stebėtojams, kurių tarpe tikriausiai buvo ir pats Andre Gliuksmanas.

5. Neapykantos stadijos. Vos tik pradėjęs nagrinėti mitologinius ir literatūrinius neapykantos pavyzdžius, Gliuksmanas išskiria tris jos veikimo etapus: pirmasis dolor (nuoskauda), antras furor (įniršis, šėlsmas) ir trečias nefas (nusikaltimas). Pirmajame etape Medėja susitelkianti į savo skausmą, paskęstanti savo kentėjime, antrajame – skausmas išliejamas į išorę, prieš aplinkinius, o trečiajame – įvykstąs nusikaltimas, kuris nepalieka akmens ant akmens. Žodžiu, tarp šių neapykantos etapų jis mato tam tikrą priklausomybę (sąryšį): „<…>Sąmoningai nuo dolor – iki kraštutinumo išpūstos neapykantos sau, prie furor – sisteminio aplinkinių naikinimo, ir triumfuojančio nefas – baigiamosios griovimo aistros stadijos.“
Pagal tuos pačius individualios neapykantos etapus jis skirsto ir į šių dienų terorizmą linkusių žmonių grupes. Pasiremdamas paties ryškiausio pasaulio atstumtojo, prancūzų rašytojo, „šventojo Žene (J. Genet), komedianto ir kankinio“ (Ž.-P. Sartras) samprotavimais apie palestiniečių būklę, dolor grupei priskiria visus bedalius, atsidūrusius už pasaulio tvarkos ribų: praradusius savo tapatybę arabų fedajus, apiplėštuosius, išvarytuosius iš namų ir savo krašto, žmones be žemės, karius be uniformų, „basakojus chuliganus“, kekšes, vagis, hipius, paauglius be priežiūros ir pan. Tokie esą šių dienų proletarai, tik be Markso grandinių, o svarbiausia, jie jau pritvinkę neapykantos, kuri skatina juos bet kokiems naikinimo veiksmams. Žymiai anksčiau naujasis kairysis H. Markūzė su šių marginalų neapykanta buvo susiejęs pasaulio revoliucinių permainų viltis. Gliuksmanui jie visi jie potencialūs teroristai, net tada, kai jie jungiasi su revoliucionieriais.
Furoro grupei priskirtos bene visos už įstatymų ribų gimstančios deklasuotų elementų grupės, kurių nuoskauda jau yra pavirtusi sprogdinančios mirties troškimu. Tai mirtininkų (herojų, kamikadzių) džiugesys, svajonės apie laisvą Palestinos valstybę, šūkiai „Palestinos pergalė!“ Vokietijos teroristinių grupių („R.A.F.“, A. Badero) šlovinimas, neapykanta Vakarams. Nefas prasidedąs ten, kur baigiasi „kova už pavogtą žemę“ ir mobilizuojamas „teologinis fanatizmas“ mirtinai kovai prieš Vakarų civilizaciją ir jos fizinį bei moralinį sugedimą.

6. Naujienos apie pasaulio pabaigą. Iki šios vietos Gliuksmanas žengia kartu su Žene ir net jį paskelbia pranašu, numačiusiu pradžią tokių įvykių, kaip palestiniečių grupės „Juodasis rugsėjis“ teroristinė akcija prieš Izraelio atletus Miuncheno olimpinėse žaidynėse: „Žene ima džiūgauti, šlovina žudynes, paskelbia jas istoriniu posūkio momentu. Pasaulis susvyravo. Žmonija sukrėsta savo pamatais. Nuojauta? Miunchene terorizmo armija paženklino išėjimą į pasaulinius mastelius.“ Toliau filosofuojantis rašytojas prabyla apie Al-Kaidos teroristinės organizacijos vadovo bin Ladeno, garsiausio pasaulyje teroristo, pasirodymą. Bet jis jį mažiausiai domina. Negąsdina nei jo organizacijos sužvėrėjimas, nei aukų skaičiai. Su tuo jis susitaikęs. Labiausiai jį jaudina medijų spektakliai, kurie po visą pasaulį platina maištingą palestiniečių „poeziją“: „Dešimtmečius pasaulio žiūrovą užliūliuoja grauduliu ir skausmu, nenumaldomu šėlsmu, kadre staugiančiu neišmatuojamu nusivylimu.<…>Moterys, seserys, sutuoktiniai nusiplėšia savo apdangalus ir tiesia rankas į dangų, šaukdami Dievo keršto, minios trapių paauglių su pritrenkiančiu įžūlumu mėto grindinio akmenis ir šturmuoja šarvuotus monstrus. Ištuštinti namai, sirenos, kaukimas, riksmas, naktį mirgančios šviesos… bombardavimai ir elektros pertrūkiai, viskas be nutylėjimų, detalus mirčių skaičius suvedamas kiekvieną vakarą. Palestina televizijoje siūloma kaip šeimos [poilsiui skirtas] visuotinės prievartos serialas<…>.Vietoje daugybė reporterių traukia paskui save daugybę reportažų, ir įvykis pavirsta komfortabiliu įpročiu. <…> Ir kiekvieną vakarą nustatytu laiku telenaujienos perduoda paskutines pasaulio pabaigos naujienas.“
7. Terorizmo gynėjo pasiteisinimas. Štai kur tikrieji nuomonių formuotojai. O Žanas, ir jo užtariamieji čia esą nieko dėti. Jie patys yra kankiniai. Pagrindiniai teroristų gynėjo Ž. Ženė kūrybos herojai juk irgi buvo vagys, kontrabandistai, žmogžudžiai, prostitutės, suteneriai ir kiti padugnių gyventojai: „Mano Ženė perskaitymas šiuolaikiškumo [turbūt teisingiau būtų sakyti postmodernumo] šviesoje nėra kaltinamasis, jis pilnas susižavėjimo. Žanas Ženė greičiau aiškiaregis, negu reporteris. Jis iš tikrųjų nepadarė jokios <…>įtakos MKP [masinės komunikacijos priemonėms], kurios jo visiškai nežino. Jo tekstai – atsižvelgiant į jų konfidencialų plitimą – turi galios išryškinti tą slaptumą, kurį fotoromanu valdo MKP. Skausmo scenos, įtūžio, triumfo scenos, dievobaimingų paveikslų ir atvaizdų savigyra eina ratu, kartą ir visiems laikams įformintu bendram naudojimui. Ženė žinojo, kad jis daro montažą, o ne reportažą. Jis sumaniai išsprendė savo meninį uždavinį“.
Šiuo netikėtu advokatavimu publicistas Gliuksmanas parodo, kad žymiausių autoritetų akivaizdoje jam visai nesunku persimesti nuo pasipiktinimo terorizmu – į kraštutinę užuojautą terorizmo gynėjui ir įkvėpėjui.
Čia mums svarbiausia, kad šis persimetimas turi moralinį pateisinimą: nuo ankstyvos kūdikystės normalių gyvenimo sąlygų neturėjęs, melagingai apkaltintas, o paskui kišenvagiu tapęs bei didelę gyvenimo dalį kalėjimuose praleidęs rašytojas yra nekaltas dėl savo neapykantos prieš visą normalų (?) pasaulį. Tokiam žmogui visai pagrįsta atjauta ir gailestingumas, bet kas tada neša atsakomybę už terorizmą ir jo platinamą chaosą?

8. Kaip plinta chaosas. Norėdamas suartinti senovinius nusikaltimus su dabartimi, Gliuksmanas nuolat peršokinėja prie šių laikų tironų – Hitlerio, Stalino, Pinočeto, Basajevo, Ben Ladeno, o ypač dažnai prie Putino. Jam rūpi parodyti, kad šiais laikais yra ypač daug šio charakterio (tipo) žmonių, kurie nė kiek nesivaržydami ir niekieno nesustabdomi gali daryti pačius baisiausius nusikaltimus ne tik savo šalies žmonėms. Dabartiniai teroro aktai esą savaip pranašingi: „Apokaliptinis mechanizmas, išjudintas mūsų akyse, kupinas ateities. Ir ta ateitis šlykšti. Kaip trijų pakopų raketa, nukreipta ne tik į Kaukazą ir Rusiją, bet ir į visą Europą.“
Įdomiausia, kad visas tas tris raketų pakopas neapykantos filosofas mato Putino Rusijoje. Ir iš tiesų nors jau šešeri metai, kai autoriaus nėra gyvųjų tarpe, jos visos šiandien atrodo nukreiptos į karą Ukrainoje, kurioje pašiurpęs pasaulis stebi visą valstybinio terorizmo siaubą. Pirmąja pakopa jis laiko teroristinę ataką prieš Beslano mokyklą. Ir pagal aukų skaičių, ir pagal žiaurumą tai buvęs pats beprotiškiausias įkaitų užgrobimas istorijoje. „<…>Tai vaikų žudikai, blogiausi iš žudikų, žmonijos priešai, padugnės, svaiginančios save „gyvo ir pasigėrėtinai iškrypusio pojūčio“ praliejamu krauju, kaip sako Varlamas Šalamovas („Dvidešimt metų GULAG‘e“). Jie – pirmoji chaoso figūra.“
Prie antrosios pakopos jis priskiria „nihilistų bandas“. Jas sudarančios „rusų „teisėtvarkos apsaugos“ jėgos, kurios nužudymais „išlaisvina“ žmones. „Iki dantų ginkluotas specialios paskirties dalinys užgriūva [Beslano teroristų] išlaužą, smogdamas į dešinę ir kairę. Panaši panieka „žmogiškajai medžiagai“ – šiandien vaikams, vakar dujomis troškinantiems žiūrovams Dubrovkoje, – šiurkšti konstanta, paveldėta iš carų ir Stalino. Jėga turi priklausyti Valdžiai.“
Toliau pateikiami faktai apie Putino įsiveržimą į Čečėniją, karinį Grozno nušlavimą nuo žemės paviršiaus. Apskritai to karo metu čečėnai prarado ketvirtadalį savo gyventojų. Jei tai yra kova su terorizmu, kodėl to nedarę anglai prieš Belfastą, ispanai – prieš Bilbao, prancūzai – prieš Alžyrą? Su trečiąja pakopa susietas demokratinių šalių („aklų Vakarų“) vyriausybių vengimas imtis žygių, kad būtų sustabdytas Afganistano, Čečėnijos ir kitų tokių karų sukeltas terorizmas. Paskelbtas net, rodos, šiai dienai pritaikytas raginimas: „Reikia labiau negu nedelsiant nutverti už rankovės Putiną ir paaiškinti jam kaip iš Paryžiaus pusės, taip ir iš Vašingtono pusės, kad teroras pagimdo nihilizmo chaosą.“ Bet vis dėlto tai bene pati naiviausia išvada, kurią savo knygoje yra padaręs neapykantos filosofas ir iki šiol daro jo pasekėjai. Jie nėra supratę Putino paranojos. Net po to, kai Gliuksmanas prisiminė Putino citatą: „Derybos – silpnumo pripažinimas“.

9. Ar neapykantos filosofas tikrai nepyksta? Knygos pradžioje Gliuksmanas išskiria tris nihilizmo rūšis. Pirma, absoliutusis nihilizmas, kai žudikai, naikindami kitus, sunaikina ir pačius save. Užgrobdami savo įkaitus, jie patys tampa to užgrobimo įkaitais. Čia nesunkiai atpažįstamas naujasis terorizmas. Antra, aktyvusis nihilizmas, kai žmogus elgiasi taip, lyg nebūtų jokio skirtumo tarp tiesos ir melo ir įsivaizduojama, jog jam galima viskas, ko jis nori. Jis esąs būdingas Putino stiliui. Trečia, pasyvusis nihilizmas. Šiai kategorijai jis priskiria pats save. Jo siekimas – pasislėpti nuo realybės principo, kad būtų galima užmerkti akis prieš tuos, kurie atsikrato visų draudimų. Tik pirmosios dvi nihilizmo rūšys gimdo neapykantą ir veda į chaosą.
Knygos pabaigoje jis suregistruoja septynis tos neapykantos „žiedus“ (požymius): 1) neapykanta egzistuoja, 2) neapykanta dangstosi švelnumu, 3) neapykanta nepasotinama, 4) neapykanta žada rojų, 5) neapykanta nori būti Dievu-Kūrėju, 6) neapykanta myli iki mirties, 7) neapykanta minta savo niokojimu.
Pasyvusis nihilizmas čia aiškiausiai atsiriboja nuo tų „žiedų“. Štai tas atsiribojimas: „garbingiems žmonėms – nuoširdžiai tikintiems ir realistams be iliuzijų, tai yra turintiems supratimą apie savo galimybių ribotumą, – nereikia neapykantos neapykantai, kad kovotų su jos žudančia beprotybe ir šypsotųsi iš jos juokingumo.“ (sk. 6). Taip beviltiškai Gliuksmanas mėgina išsaugoti savo pacifistinį neutralumą.
Keistokai atrodo neapykantos filosofas, neigiantis savo paties „neapykantą neapykantai“. Šioje padėtyje jis negalėtų atsakyti net į tokį naivų klausimą: iš kur jis žino, kas yra neapykanta, jeigu jos pats negali patirti. Skaitant knygą, nekyla jokių abejonių, kad jis ją gerai žino. Tik be reikalo ją redukuoja į absoliutų ir aktyvųjį nihilizmą, o savo neapykantos visai nepastebi.
Gliuksmano neapykanta neapykantai trykšta beveik iš kiekvieno knygos puslapio, o šypsosi palyginti gana retai. Neapykanta nėra koks nusikaltimas ar yda, kad ją reikėtų kaip nors slėpti. Svarbu tik ją valdyti. Jeigu filosofas būtų buvęs toks tolerantiškas, skeptiškas ar abejingas neapykantai, jis nebūtų net pacifistas, o pati „Neapykantos filosofija“ iš viso nebūtų parašyta. Net ir ši knyga yra reikalinga pirmiausia tiems, kurie rūpinasi taika, sutarimu ir nekenčia nei karų, nei pačios konstruktyvų bendravimą bei bendradarbiavimą žlugdančios tarpusavio neapykantos. Jeigu čia nėra neapykantos, tai kas čia mus sukrečia ir priverčia solidarizuotis?

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą