- Reklama -
Anatolijus Lapinskas. Asmeninė nuotr.
Anatolijus Lapinskas. Asmeninė nuotr.

Anatolijus Lapinskas

Daugelyje mano rašytų koncertų recenzijų nagrinėdavau muzikos kūrinių formas ir žanrus, interpretacijos subtilybes, atlikėjų individualybes. Šį kartą apie tai nekalbėsiu, nes apžvelgiamame koncerte viską užgožė kūrinio tekstas, kuris, manau, siekė ne jo muzikinio įprasminimo, bet tik politinio skambesio, o jei dar tiksliau, lietuvių-lenkų santykių aštrinimo, keikiant pirmuosius ir garbinant antruosius.
Kalbu apie Lenkijoje gyvenančio kompozitoriaus Maxo Fedorovo ir to nelemto teksto autoriaus Lietuvos lenkų sąjungos sekretoriaus Eduardo Trusevičiaus kūrinį „Panerių oratorija“, atliktą Vilniaus Filharmonijoje sausio 25 vakarą.
Pristatydami šį kūrinį jo autoriai rašo: „Kūrinio muzikos charakteris atspindės kelerius metus vykdytas beginklių žmonių žudynes Antrojo pasaulinio karo metu. Bus perteikta istorija ir įvykių chronologija. Pristatomo kūrinio motyvas – išpažintis. Ją atliks asmuo, kuris daugybę kartų paspausdavo gaiduką, žudydamas žmones…”
Tasai „asmuo“, pasirodo, buvo lietuvis policininkas, Ypatingojo būrio narys, anksčiau priklausęs Lietuvos šaulių sąjungai, o karo metu dar gavęs „Panerių šaulio“ vardą, oratorijoje dar vadinamas budeliu, „egzekutoriumi“. Po daugelio metų jis prisipažįsta, kad dalyvavo Panerių egzekucijose ir prašo atleidimo.
Kartu su šio asmens asmeninės tragedijos aprašymu, librete gausu jo autoriaus išgalvotų istorinių įvykių ir vaizdų, parodančių to asmens, o per jį ir visos Lietuvos neva antisemitizmą ir antilenkiškumą. Štai kas kalbama toje išpažintyje.
„Išpažinties pradžia“: „Lietuvos valdžia sudarė sąmokslą su naciais… Lietuvos aktyvistų frontas siekė įgyvendinti Berlyno propaguojamą „naująją europietišką tvarką“… Vokietijos propaganda aiškino, kad žydiškumas įsisiautėjo ir mes turime įvesti tvarką, žengdami per šių niekšų lavonus… Jautėmės pakylėti… Nedaug trūksta ir bus laisvė… Šios „laisvės“ dalimi tapo etninis valymas“.
Greta tinkamo Vokietijos propagandos ir naivuolių tikėjimo apibūdinimo, kad kelias „į laisvę“ gali būti kartu su Vokietija, paminėjimas, kad Lietuvos valdžia su naciais sudarė kažkokį sąmokslą, visiškai nepagrįstas. Jokios Lietuvos valdžios tuo metu jau nebuvo.
„Lukiškės“ – čia jau apie lenkus: „Pirmieji politiniai kaliniai po Raudonosios armijos invazijos – lenkų inteligentija… Po tardymų lenkai būdavo tremiami į Sibirą… Sovietų košmaras neapsiribojo įsiskverbimu į lenkų pogrindį, netrukus prasidėjo masinis gyventojų deportavimas… Įžengus vokiečiams masiniai trėmimai liovėsi, bet Lukiškės vėl buvo perpildytos… Tardymai buvo ypač žiaurūs, nes kaliniai neišdavė lenkų pogrindžio… Iš Kauno į Vilnių organizuotai vyko jauni žmonės, kurie trukdė lenkams melstis, kėlė muštynes, po kurių lenkai būdavo suimami…“
Vargšai lenkai (bet ne lietuviai!), kiek jie prisikentėjo (nuo lietuvių?) – ir pirmieji politiniai kaliniai, ir Sibiras, ir pogrindinė veikla (visa tai dar iki karo)… Žodžiu, lenkų (tik) kančių vaizdelis, švelniai tariant, labai tendencingas. To lyg dar būtų maža, dar pridėta, kad lietuviai mušė lenkus, tarytum nebūtų buvę ir atvirkščiai, ar kad lietuvių į Sibirą nevežė.
„Paneriai“ – apie egzekucijas ir apie save – „asmenį“: „Panerių miške gyvybės neteko žydai, lenkai ir kitokių tautybių žmonės, jie buvo vertinami kaip „šiukšlės“… Priklausiau „Ypatingajam būriui“, jame buvo daug nacionalistų, daugiau nei 100 narių, aktyvių narių – beveik pusė… Didesnėse egzekucijoje dalyvaudavo vokiečiai… Apimdavo siaubas – su kokia neapykanta galima žudyti… Tapome Berlyno vergais, buvome įsukti į apgailėtiną nacių planą… Vadai sakydavo, kad žydų žudynės tėra formalumas, nes morališkai jie jau buvo sunaikinti, įvyko visuotinis jų atstūmimas“.
Panerių pragare vokiečiai iš esmės vadovaudavo, tik pagal jų komandas lietuviai spausdavo gaiduką, jie iš tikrųjų tapo Berlyno vergais. Lenkai Paneriuose atsidurdavo ne dėl to, kad buvo lenkai, bet už politinę ir karinę lenkų pogrindžio veiklą.
„Laisvųjų lenkų sąjunga“– „prieš akis regiu jaunų žmonių grupę, tikrus lenkų patriotus iš Vilniaus. Jie kovojo už Tėvynės laisvę… Jų gyvenimas užgeso man paspaudus gaiduką. Jų veikla mane ypač erzino – vidurinių mokyklų moksleiviai tryško lenkiško patriotizmo idėja. Tik po kiek laiko supratau jų minčių svarumą ir prasmę. Jei grupė nebūtų buvusi sugauta, ji būtų galėjusi surengti ginkluotą pasipriešinimą “vienintelei ir teisėtai Vilniaus valdžiai“. Norėjome užgniaužti patriotinę idėją ir galimai vėlesnes jos pasekmes“
Ši organizacija buvo įkurta Vilnių grąžinus Lietuvai (tokiu būdu nukreipta prieš Lietuvą) dar gerokai prieš karą ir buvo pavaldi Armijai Krajovai. Ji vykdė propagandines akcijas per lenkų tautines šventes, taip pat ruošėsi ginkluotai kovai. 90 jos narių sušaudyti Paneriuose 1942 m., dauguma buvo nepilnamečiai.
„Smūgis mokslui“ – „reikėjo išnaikinti lenkų inteligentiją, kurios atstovai dar nebuvo ištremti į Sibirą… Turėjome palaužti lenkų bendruomenę… Vienas tikslų buvo sugniuždyti lenkišką dvasią, ji buvo sunkiai įveikiama… Mūsų manymu, beginklių žmonių šaudymas turėjo patvirtinti mūsų tautos, kaip Vokietijos sąjungininkės patikimumą. Nušoviau talentingą mokslininką Kazimierzą Pelczarą, tyrinėjusį vėžio ligą, jeigu jis nebūtų buvęs likviduotas, vėžys šiandien būtų pagydomas“.
Labai abejotina, ar lietuvių tikslas buvo kova prieš lenkišką dvasią (Paneriuose lenkų buvo labai menka dalis palyginti su žydais), kaip ir šaudymas mokslo žmonių vien tam, kad prilygtų vokiečiams. Čia jau libreto autoriaus fantazijos.
„Kodėl sutikai žudyti?“ – „Jei nebūčiau nuspaudęs gaiduko, tai būtų padaręs kitas, o taikiklyje būčiau atsiradęs aš. Ypatingajame būryje buvo žmonės, bijoję dėl savo ateities, nes anksčiau tarnavo sovietiniam režimui ir bijojo Stalino žmonių keršto… Kita grupė – buvę Lietuvos kariuomenės kariai, sovietų savotiškai pažeminti, jie veikė iš keršto… Dar viena grupė – ėję į batalionus užsidirbti, pasigrobti nužudytųjų drabužių ar auksinių dantų… Dar kiti – patriotai ir ultrapatriotai… Visi jie tikėjo, kad Reicho politika veda į laisvą šalį ir neabejojo, kad atsikračius kitų tautybių žmonių atsivers kelias į „istorinę teisybę“: „Lietuva – lietuviams“.
Tai buvo išties labai marga kompanija: šaudę iš baimės, kad patys bus nušauti, bijodami keršto dėl savo praeities ir patys kerštaudami, ėjusieji užsidirbti pinigų ir pasigrobti nužudytųjų daiktų. Labai keista, kad greta šių išgamų paminėti ir patriotai (žodis rašytas be kabučių), o šūkio „Lietuva – lietuviams“ karo metais niekas nė negirdėjo, čia vėlgi autoriaus fantazija.
„Išrišimas“. „Mane prabilti paskatino baimė, taip pat ir prieš paskutinįjį teismą… Tačiau gėdingi įvykiai tautiniu pagrindu gali pasikartoti… Prielaidų tam yra… Fašistines idėjas keliantys žmonės mikliai prisidengia patriotizmo apsiaustu, o pvz., šūkis „Lietuva – lietuviams!“ atvirai skanduojamas… Tik laiko klausimas, kada jis pavirs į „Juden raus!“… Yra žmonių, kurie ir skustagalvius vadina patriotais… Net ir senojoje Europoje pastebimos tarpkultūrinio dialogo stabdymo ir nacionalizmo stiprinimo intencijos… Tai kelias į XXI amžiaus Panerius. Negaliu to stebėti pasyviai… Todėl ir atgailauju, gailiuosi dėl savo nuodėmių, prašau atleidimo“.
Čia jau dabarties vaizdai. Tačiau vienpusiški. Kažkodėl fašistines idėjas skelbiantieji ir šūkį „Lietuva – lietuviams“ skanduojantieji yra minimi tame pačiame sakinyje. Bet juk ir Lenkijoje atvirai skanduojama „Polska dla Polakow“, o Varšuvos gatvėse vyksta gausios demonstracijos prieš migrantus. Kažkodėl apie tai „asmuo“ nepasakoja, o juk „Panerių oratorija“ pirmiausia skirta lenkakalbei publikai. Belieka tikėtis kad kitas oratorijos autorių kūrinys užgriebs ir šią temą, įskaitant karo metų žudynes Lenkijoje, jų mastai buvo dešimtis kartų didesni nei Lietuvoje. Norėtųsi, kad oratorijos autoriai lenkai, gabūs kūrėjai nebūtų pasyvūs.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!