Jonas Siaurukas
Geriausias paminklas didvyriams tebus – tai vykdymas jų idealo. J. Janonis
Rašoma, kad senovės romėnai taip labai gerbdavo narsius karius, kad net kritusiems priešams kartais pastatydavo paminklą arba savo odėse juos pagerbdavo. Bet jų išnaikintoms ar nutautintoms tautoms nuo to nebūdavo geriau…
Mūsų laikais tiek internacionalistai, tiek nacionalistai irgi agitavo padėti galvą už žmonijos laimę arba tautą.
Tokia moralė tikrai labai tinka didžiosioms organizacijoms ir turtingoms, galingoms tautoms, nes jos yra agresyvios, nori plėstis, o kovoje gero rezultato be pasiaukojimo nepasieksi.
Bet ką daryti, jei karių ir kulkų mažai? Tada padėti gali tik protas.
Užtat mūsų nedraugai ir nori įtikinti mus, kad Lietuvoje ne lietum lyja, kad reikia „šlubo vokiečio“, ar panašiai. Visose tautose, žinoma, pasitaiko ir mišiūginų, ir moralinių išsigimėlių.
Bet mūsų problema ne ta, mes per geri, mus per daug visi myli. Jei žydai nebūtų gyvenę getuose, jei jų nebūtų bijoję ar niekinę kitų tikėjimų žmonės, jie jau seniai būtų išnykę. Gi lietuvius visos kaimyninės tautos labai noriai priimdavo į savo tarpą. Kryžiuočiai net grobdavo mūsų vaikus.
Kodėl elgiamės taip kvailai?
Turime per daug aukštaitiško geraširdiškumo, per mažai žemaitiškumo ir suvalkietiško apdairumo. Gal todėl ir geriame ne ką mažiau, negu rusai.
Diagnozė – nemokam organizuotis, kodėl? Per dideli vakarietiški individualistai esam (per daug „genijų“)? Kartais mus vadina nacionalistais, bet būtent nacionalinio solidarumo, suvokimo, kad tik susiorganizavę į tautinę valstybę galime šio to pasiekti, mums ir stinga.
O juk iškilęs aktualiausias klausimas – išliksime ar išnyksime. Tirpstame bene sparčiausiai Europoje.
Sukurti GERĄ, protingą, efektyvią tautinę valdžią sunku, bet galima. Reikia tik suprasti, kol nevėlu, kad būti lietuviu Lietuvoje (o ne globaliu lietuviu) turi šį tą reikšti.
Tuo tarpu, girdėjau kartą, iš šiek tiek prakutusios lietuvės, kad
„ukrainiečiai dirba geriau“. (Mokėti jiems mažiau reikia, ar stengiasi labiau, nes imigrantai? Bet ar ilgai stengsis?). Gal ir myli užsieniečiai geriau?
Kodėl Lietuvos valdžia per pastaruosius metus tiek prileido imigrantų, net rusakalbių? Rimtai nebėra kam dirbti?
Nesąmonė, taip mąstyti gali mažaprotis tautietis (protingas tautietis taip mąstyti negali, nes supranta, kad šiais laikais ne masė lemia) kapitalistinis išnaudotojas. Jei krašte yra mažiau gyventojų, lieka daugiau erdvės, daugiau resursų, teisingai juos paskirsčius, leidžiant dirbti, kurti, galima gyventi tautiečiams geriau.
Antra, ar reikia pavydėti prakutusiems? Pažvelkite į Vilnių, Kauną, Palangą. Kiek gražių namų. Kiti turi net po kelis namus, sodybas.
Tai gerai, nes tokie žmonės, vidutiniai turtuoliai, pastovesni, vargšai ir didžturčiai – publika kosmopolitinė. Jiems Tėvynė – ne nuo Tėvo, Motinos, o nuo to, kur geriau, kur uždarbis ir pelnas didesni.
Apskritai, savas kapitalistas geriau, negu svetimas, nes jį lengviau savai valdžiai valdyti. Svetimus gina net tarptautiniai teismai. Ir tarp labai turtingų žmonių gali atsirasti vileišių, bet tai reta išimtis.
Keletas labai talentingų žmonių gali paversti šalį klestinčia ir galinga. Valdančiųjų užduotis juos surasti, padėti jiems atsiskleisti. Masinė imigracija gi – didžiausia grėsmė tautiškumui, lietuvybei. Tik labai mažas kiekis imigrantų gali būti naudingas, nes jie tada per ilgus amžius ištirpsta. Tai visos tautinės politikos pagrindas, esmė.
Didelė problema – valdininkija, „tarnautojai“. Nelaimingi žmonės, daugelis jų dirba nereikalingą, net kenksmingą darbą. Elementariausių dalykų žmonėms laiku nepadaro. Jiems neleidžiama dirbti tautos labui? Neleidžiama dirbti kūryboje, moksle tikrus darbus? O juk mokyti žmonės, daugelis jų gabūs, galėtų didelius darbus padaryti.
Visos mūsų valdžios nesugebėjo nieko doro tokio darbo organizavime, didesnio teisingumo kūrime (paskirstant resursus ir t.t.), padaryti. Tik nevykėliai, tiek valdininkai, tiek kapitalistai, sako, kad „nėra kam dirbti“.
Apmokestinti turtą, paveldėjimą, dovanojimą, atimti, padalinti, pasidalinti, tokia jų korumpūvinė svajonė. Arba, kaip šuniui ant šieno gulėti, nei pačiam ėsti, nei kitam duoti… Arba tiesiog ES direktyvų vykdymas…
Bet gal didžiausia – tai tautinių lyderių nesusikalbėjimo problema. Net rinkimų metai, jie sugeba susipykti. O jau partijų – kaip pas šunį blusų.
Padaryta tiek kvailysčių, net nusikaltimų. Paskelbta, kad galimai bus perkamos nuodingos (gyvsidabriu užterštos) trąšos…
Diplomuoti teisiniai beraščiai nesugeba išspręsti elementariausių dalykų. Romėnai sakydavo, kad žmogus neturi įrodinėti savo nekaltumo, o teisėsauga įrodinėti – ar jis kaltas, ar nekaltas. Romėnų teisės nebedėsto tokie kaip S. Norgėla? O kai kurių tiesiog kriminalinių dalykų, bjauru juos minėti, tiesiog nenorima matyti.
Norėjo žmonės mokėti už elektrą savo valstybei valstybei, o ne spekuliantų gaujai… Stiprus visų sričių valstybinis sektorius, valstybei pačiai užsidirbant, įgalintų mokesčius net sumažinti. Bet neleidžia „laisva rinka“. Kuri nelabai nori sukurt pati ką nors gero ir nebrangaus (ar sveiką maistą valgom, ar ne per brangios kai kurios medicinos paslaugos? Ar ne per daug chaoso PC laikais?), tik naudojasi tuo, ką žmonės anksčiau sukūrė.
Rinkimai, daug tuščių kalbų. Jei opozicija nesusitars, konkuruos tarpusavyje, pozicija vėl laimės.
Prezidentą renkam. Referendume dalyvauti tautinių pažiūrų žmonėms nesinori. Kaip tarnauti dviem ponams? Nieko neagituoju, visi turi galvas ir patys gali nuspręsti, už kokią galvą balsuoti.
Bet man pačiam problema, kad, pastebėjau vakar, nuosekliausiai ir logiškiausiai kalba E. Vaitkus. Buvusiam landsbergistui tikrai keistas pastebėjimas.
