Pokyčiai… Kam ir kodėl?

78
4
- Reklama -

Vytautas Mikalauskas (asm. nuotr.)

Trečiadienis Lietuvoje buvo nelauktų atsistatydinimų vakaras. Pirmiausia, matyt, dėl labai rimtų priežasčių atsirado pranešimai apie galimus pokyčius krepšinio federacijoje. A.Sabonio atsistatydinimas iš pareigų turėjo sukelti daug daugiau diskusijų nei vėlesnė informacija apie V.Gedvilo iš Seimo pirmininko posto. Kaip bežiūrėtum, krepšinis – antroji, o gal ir pirmoji, šalies religija. Taip visada skelbia žiniasklaida.

Deja, tikriausiai ta religija – daugiau deklaruojama ir kartkartėmis tampa ypač madinga, nei tikrumoje rūpi save Lietuvoje pristatantiems krepšinio fanatais, nes jokio rimtesnio ažiotažo, jokio rimtesnio susidomėjimo lyg ir nebuvo. Tarstelėjo keletą frazių Marčiulionis, kažkiek prasižiojo Kemzūra ir Kurtinaitis. Viskas tuo ir užsibaigė, nors buvęs rinktinės treneris Kazlauskas gana atvirai pirštą nukreipė į tikruosius kaltininkus – sporto funkcionierius. Štai jums ir religija, štai jums ir patriotizmas.

Visai kitas reikalas – pokyčiai Seime. Kiek jau spėta prakalbinti įvairiausio trumparegiškumo liga sergančių politologų, kiek papilstyta iš tuščio į kiaurą ir kiek dar bus pilstoma, nes visiems žingeidu, ką tai galėtų reikšti. Tuo labiau, kad viskas vyko labai sklandžiai ir supergreitai. Para laiko (net daug mažiau) ir… apsauga namo jau lydi pasikeitusį Antrą valstybės asmenį. Negirdėtas spartuoliškumas.

Dar daugiau – atrodo keistai, kai opozicija pabando viešai vaizduoti demokratiją ir išstato alternatyvą – E.Gentvilą. Kam? Pasipuikuoti ar patikrinti koalicijos jėgų išdėstymą? Gal ir taip, nes konservatoriams ateityje gali prireikti visų pastangų, gali tekti atlikti kažką ypač didvyriško, kad įmuštų kylį tarp šios koalicijos sudedamųjų dalių, nes niekas nežino, kada iškils jiems rimtas pavojus. O kad iškils – abejonių nedaug.

Dar neteko girdėti, jog kokia nors vyriausybė nebūtų savo kadencijos metu ko nors prikrėtusi ir galėtų savo veiklą įvardinti tokia skaidria, kaip geros naminukės lašelis ar vaiko ašara. Konservatoriai neabejotinai turi daug paslapčių ir visiškai nereiktų manyti, kad dabartinė koalicija nieko neiššifravo.Ar bus nors dalis jų paviešinta, priklauso nuo konservatorių elgsenos. O šie kol kas labai rimtai prašosi geros pirties. Oi, prašosi.

Kodėl aš apie konservatorius, nes ir dabartiniai socialdemokratai žavesio nekelia? Sutinku, abu šių partijų lyderiai daugiau panašėja į kokios nors parapijos bažnyčios patarnautojus, nei į rimtus vadovus. Ne, negali sakyti, kad nėra jokio skirtumo. Aišku, kad yra. Jei Kubilius – tikras zakristijonas, tai Butkevičius vis vien labiau panašus į gerą diakoną, kuris dar retsykiais drįsta ir klebonui paprieštarauti. Tiesa, ne visais klausimais ir tik užsispyrimo akimirkomis.

Tiek to, imkime ir rimčiau pasvarstykime, ką toks spartus pasikeitimas vienoje iš valdžios šakos viršūnių galėtų reikšti.

Rokiruotė Seime nedviprasmiškai sustiprina koalicijos užnugarį. Ponia L.Graužinienė nėra lengvas riešutėlis. Nors ji nepasižymi iškalbingumu, bet patirties ir gebėjimų iš jos neatimsi, ko stokojo V.Gedvilas. Dažnas “kaltinimas”- ji pristatoma kaip vienas ištikimiausių Viktoro ginklanešių. Ar tai blogai?

Niekas negali paneigti, kad Viktoras ir yra ta asmenybė, kuri atvedė DP į didžiąją politiką ir tik jo sumanumo dėka ši paskutiniuose rinkimuose vos nelaimėjo pirmą poziciją. Tai, kad naujoji Seimo Pirmininkė išlieka viena ištikimiausių bendražygių partijos įkūrėjui, tik įrodo jos pastovumą.Ar tai bloga savybė? Nemanau. Pridėkime ryžtingumą ir pragmatišką užsispyrimą, gebėjimą bendrauti, nepasiduoti žeminamai ir gausime visiškai neblogą valstybės veikėjo mišinį. Aišku, yra daug ir kitokių dalykų, kurie gali kenkti dabartiniai jos karjerai, bet…

Viešoje erdvėje tie pokyčiai įkyriai bandomi pristatyti kaip prasidėjusios kovos kitais metais vyksiančių Prezidento rinkimų rezultatas. Taip, matyt, tai tikrai įtakojo tokią rokiruotę. Dar daugiau, visa tai išstatoma tik kaip veikiančios Prezidentės puolimo plano dalis. Ypač tai stengiasi pabrėžti konservatoriai ir liberalai.

Visiškai neseniai Seimas nepatvirtino generalinio prokuroro pristatytos veiklos ataskaitos, o tai, padarius pakeitimus kai kuriuose Seimo dokumentuose, leidžia siūlyti Prezidentei atleisti Valį iš pareigų.

Prezidentė netruko pareikšti savo neigiamos nuostatos, kurią pagrindė būtent teisiamų asmenų Seimo vadovybėje įtaka. Įvykę pasikeitimai Seime ir ruošiamas nutarimas šiuo klausimu lyg ir išmuša tokio Prezidentės nusistatymo pamatinį akmenį.

Todėl daug kas mano, jog būtent tai ( nes galimai Valys užsispyrusiai siekia teisingumo “Darbo partijos byloje”, įtakoja Venckienei neigiamus sprendimus ar panašiai) ir yra pagrindinio puolimo ir pokyčių priežastis.

Gal tame ir yra tiesos, bet tikrai ne pagrindinė priežastis. Patys labai gerai pagalvokite, ar Valio pakeitimas kuo nors kitu gali ženkliai įtakoti pokyčius prokuratūroje? Taip, pokyčiai šioje institucijoje, kai “senieji vilkai” stumiami nuo įprasto lovio, tikrai gali būti jėga, kuri šaukiasi keršto, bet generalinio pakeitimas nesugrąžins buvusių, o keršto akcija – primityvus siekis, kad Seime prasidėtų tokio masto pokyčiai. Netikiu, kad Seimas nusirito tiek žemai, ir netikiu tuo, kad teisėsauga turi galybę „kompromato“, jog gali priversti įstatymų leidėjus šokti pagal jų dūdelę. Tuo labiau, kad ta “dūdelė” jau gerokai suaižėjusi ir jos išleidžiamas garsas gerokai per silpnas.

Tai kur čia tas “šuo“? Rinkimai? Gerai, pabandykime eiti toliau. Neabejotinai, veikianti Prezidentė, nepaisant penkerių prezidentavimo metų ir padarytų ar daromų klaidų, išlaiko tvirtas galimybes dar vienai kadencijai. Neabejotinai ir tai, kad pasilpo jos palaikymas eiliniuose rinkėjų sluoksniuose, bet tikrai ne tiek, kad galutinis rezultatas galėtų būti jai nenaudingas.

Yra keletas silpnų vietų. Pirma, didžioji dalis rinkėjų nepasižymi pastovumu. Ji vertina valdžios darbus iš savo kiemo varpinės. Antra, daliai rinkėjų neabejotinai įgriso viešas Prezidentės “kietos rankos” demonstravimas, kuris dažnai svyruoja ant arogantiškumo ribos. Trečia, būkime teisingi patys sau ir pasakykime atvirai, kad nemažą dalį tokios sėkmės pirmuosiuose rinkimuose lėmė konservatorių partijos vieningas palaikymas. Ketvirta…

Gal pakaks išvardintų silpnybių. Apie oligarchų manevrus, kurie tikrai įtakoja dalį politinės kovos, reiktų daug didesnės apimties rašinio, todėl visa tai palikime ateičiai.

Taigi, ar protingas konkurentas imsis tiesiogiai smūgiuoti į Prezidentės asmenybę? Kam? Jos charakterio nepakeisi, o rinkėjas iki paskutinės dienos liks abejojantis.

Norint įgyvendinti “minimum” programą – pasiekti antrą turą, veikiančios Prezidentės konkurentui, jei dabartinė pozicija sugebės iškelti vieningą kandidatą, reikia “lupti” neabejotinai rinkimuose ją palaikysiančią konservatorių partiją. Taip “lupti”, kad net kudlos dulkėtų. Būtent čia yra silpniausia Jos Ekscelencijos vieta, nes ji nelabai gali tikėtis paramos iš kokios nors kitos, apart minėtos ir galimai liberalų ,politinės struktūros. Nepriklausomybė suteikia tam tikrą persvarą, bet vis vien neužtikrina visiškai teigiamo galutinio rezultato.

Būtent toks veikimas leistų priartėti ir ryškiai sumenkintų pačios Prezidentės kadencijos darbus, nes ji nedviprasmiškai palaikė ir tebepaliko konservatorių veikimą politinėje arenoje.

Kubilius stengiasi nukreipti visą dėmesį Prezidentūros link, garsiai šūkaliodamas, kad ruošiamas sąmokslas prieš Jos Ekscelenciją, nes tai klasikinis gynybinis politinės kovos būdas.

Tokios taktikos sėkmė priklausys nuo to, kiek ir kokio lygmens Kubiliaus vyriausybės nusižengimų bus mesta viešumon. Demagogijos nepakaks. Reikia faktų. Rimtų ir galingų faktų. Jei tie faktai yra pakankamai svarūs ir grėsmingi, tokie, kurie galėtų sukelti baudžiamą persekiojimą, tai galima suprasti ir norą pakeisti generalinį prokurorą, nes šis nedrįs imtis tokių veiksmų.

Kad jie gali egzistuoti, liudija ir konservatorių nesibaigiantis spaudimas koalicijai, bei Prezidentės viešas jų palaikymas. Konservatoriai stengiasi panaudoti net nelabai reikšmingas antraeiles pozicijos klaidas ir pasistengti įsukti Seimą į nuolatinį tokių problemų sprendimą, kuo ilgiau blokuojant jiems patiems ruošiamą “pirtį “. Juo arčiau bus rinkimai, tuo sėkmingiau bus galima pasislėpti ir visus kaltinimus pristatyti kaip šių rezultatą ir nukreipti Prezidentūros link.

Politikoje nieko nėra atsitiktinio ir mūsuose šis argumentas taipogi veikia. Vienas pagrindinių tokios kovos kozirių konservatorių rankose, kaip visada, bus grėsmė iš Rytų. Labai jau keisti sutapimai, kai problemos su logistika ir pieno eksportu atsirado būtent dabar, o Prezidentė JT tribūnoje, kartu su baigiančiu savo politine karjerą Gruzijos Saakašviliu ir Ukrainos atstovu visas bėdas mato tik Rytų kaimynės veiksmuose. Konservatoriai, kur reikia ir kur nereikia, visais būdais stengiasi pabrėžti koalicijos, ypač darbiečių, galimą “tarnybą” Rusijos interesams.

Šis baubas visada buvo veiksmingas, ypač jaunimo tarpe. Juk čia – politinis tūzas, kuris šitame žaidime eilinį kartą gali pagelbėti tuo atveju, jei pozicijai pavyktų susitarti su “Gazpromu” ir gerokai sumažinti importuojamų dujų kainą bei pateikti realius faktus, kad konservatorių vyriausybė sąmoningai ėmėsi konfrontacijos su šiuo galingu rusų koncernu, siekdama kažkokios politinės ar finansinės naudos savo rėmėjams ir taip padarė milžinišką žalą valstybės interesams. Galbūt aš perdedu, bet politinėje kovoje ne tokių dalykų būna.

Tai tik vienas galimas epizodas. Abejoju, ar tokių faktų tikrai esama ir ar “diakono” vadovaujama vyriausybė gali ryžtis tokiems ėjimams. Ypač Lietuvos pirmininkavimo ES metu. Nors… ES taipogi yra pakankamai politikų, kurie realiai ir pragmatiškai žiūri į Rusiją ir nepritaria konservatoriškam požiūriui. Tuo labiau, kad ir didžiojoje geopolitikoje kai kas keičiasi ir ne neišvengiamos konfrontacijos link.

Kaip ten bebūtų, bet pokyčiai Seime tiesiogiai tikrai nėra nukreipti Prezidentūros pusėn. Tai būtinumas mažinti koalicijos pažeidžiamumą ir didinti savo galias. Nepamirškime, kad galimai nieko nėra galingesnio, kaip įžeistos moters saldus kerštas kitai už pažeminimą. Šis faktorius tikrai bus. Klausimas tik – kiek protingai ir subtiliai jis bus panaudotas.

O Prezidentė? Nežinau, ką ji mąsto, ir vargiai kada nors sužinosiu. Ji turi dideles manevro galimybes ir turėtų gebėti net sunkiausią politinę situaciją išsukti savo naudai. Ji laimės tuos rinkimus, jei tik pati nemąsto kitaip. Kodėl?

Pirma, ji yra visiškas pragmatikas dabarties politiniame gyvenime ir puikiai supranta geopolitines aplinkybes, kuriose yra priversta veikti. Nežinau, ar kas ryžtųsi paneigti jos siekį, pasinaudojant egzistuojančiomis realijomis, siekti kiek galima didesnės naudos savo šaliai. Jei taip, tada reiktų visiškai atskiro straipsnio, bet, manau, jog žmonės ir taip supranta.

Kažkas rašė, kad šis ruduo bus karštas mūsų politikos padangėje. Abejoju, ar tikrai tą karštį pajusime iki Naujųjų metų, bet po jų – neišvengiamai.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą