Prof. Ona Voverienė
Rinkimų traukinys
jau nubildėjo –
skandalų, liaupsių, pažadų…
Nurimo aistros…
Pūstels nujas vėjas
ir vėl tie pažadai išsisklaidys
arba sklandys… ore ratu.
Gema Galinienė (Gintaro gimtinė, 2016)
Rinkiminių aistrų verpete išlikau rami. Savo gyvenimo paskutinėje atkarpoje išmokau įsiklausyti į išminčių žodžius. Beveik prieš tris tūkstančius metų vienas žymiausių pasaulio išminčių kinietis
Konfucijus savo testamentiniame Žodyje jo amžininkams ir ateities kartoms pasakė: „Nusilenk Dangaus valiai“. Ir aš savo gyvenime, kai paklusdama šiems išminčiaus žodžiams, atėjus permainų metams, joms nesipriešindavau, įsitikinau – kai nusilenki Dangaus valiai, tada, kaip koks stebuklas
atsiveria nauji horizontai su net nesapnuotomis galimybėmis, siūlančiomis dar kartą gyvenime pakilti naujam skrydžiui… ir įveikus visokių abejonių, baimių ir aplinkybių trukdžius… pasiekti naujas tik jau kitos veiklos viršukalnes.
Po rinkimų ir Lietuvoje, ir Amerikoje, spaudoje ir visuomenėje įsitvirtino apokaliptinės nuotaikos. Kai mes džiūgavome po pirmojo rinkimų turo, kad 26-ais Lietuvos nepriklausomybės metais komunistai, valdę Lietuvą jau po nepriklausomybės atgavimo 17 metų, jau pralaimi, žurnalas „Valstybė“ tuo suabejojo ir paskelbė, kad jau pirmajame rinkimų ture „raudonosios gentys“ laimėjo, nes tam laimėjimui lapinas A.Butkevičius seniai pradėjo ruoštis slaptuose derybose su valstiečiais, kuriose buvo sutarta apgauti politiškai tamsią mūsų liaudį versija, neva, valstiečiai yra dešinieji, nes ir „ Ramūnas Karbauskis dešinysis, o ne raudonosios genties agentas, šiuo metu įsijautęs, šiuo metu įsijautęs į romantiško valstiečio milijonieriaus vaidmenį“ (Ten pat) ir todėl bus logiška manyti, kad jis ir jo partija rems jaunąjį Tėvynės Sąjungos vadovą ir jo partiją rinkimuose ir po rinkimų. Apgavystė pasiteisino ir „raudonieji“ pirmajame rinkimų ture laimėjo 42 mandatus, tuo tarpu, kai apgautieji – tik 28 mandatus (Eduardas Eigirdas. Išvargta „raudonųjų“ pergalė //Valstybė. -2016, Nr. 10, p. 10). Paaiškinama, kad ir „Rolandas Paksas, ir Gediminas Vagnorius, ir centristas Artūras Paulauskas, ir net liberalas Viktoras Uspaskichas vaizdavo centro dešinę, bet tai suveikė tik trumpam, nes, kad ir ką darytum, vis tiek raudonųjų kraujas šaukia namo“ (Ten pat).
Tolesni įvykiai: sudaryta koalicija, valdžios postų dalybos ir laimėjusiųjų rinkimus elgesys – visa tai patvirtino. Ir Lietuvai bei doriems žmonėms apgavystę rinkimuose prarijus, kaip nemąstančioms žuvims meškerės kabliuką, dar ketverius metus teks gyventi „raudonųjų rojaus“ realybėje, kurioje, kaip rašo poetė, „ir vėl tie pažadai išsisklaidys arba sklandys… ore ratu“
Iš prigimties esu optimistė. Mokslininkė. Į visus reiškinius beveik visada žiūriu per eksperimento prizmę. Tūkstantis pasitvirtinusių faktų moksle laikomas patikimu, objektyviu moksliniu faktu. Beveik tiek esu parašiusi straipsnių apie žymiuosius mūsų tautos žmones – mokslininkus, Lietuvos partizanus, tremtinius, politikos ir visuomenės veikėjus. Beveik visais atvejais pasitvirtino pirmoje pastraipoje pateikta idėja. Todėl drįstu manyti, kad ta taisyklė gali pasitvirtinti ir visuomenės raidoje, ir politikoje. Mūsų dienų nerimo ir rinkimų Lietuvoje, ir Amerikoje atvejais.
Niekada nelaikiau paslaptimi, už ką balsuoju rinkimuose – visada tik už Tėvynės sąjungą ir jos kandidatus. Ne dėl to, kad tos partijos veikloje, sprendimuose ir elgesyje su žmonėmis man viskas būtų prie širdies. Buvau viena pirmųjų, patikėjusi ta partija ir įstojusi į ją. Bet, pasikeitus situacijai, kai teko pamatyti, kad jos veikloje atsirado man nepriimtinų dalykų, kurių pakeisti aš negalėsiu, palikau tą partiją. Bet už ją balsuoju iš idėjos ir, visų pirma, iš mano didelės pagarbos prof. Vytautui Landsbergiui, tik kurio išminties ir plieninės valios dėka, esu įsitikinusi, mes atgavome ir Nepriklausomybę, ir savo Tautos orumą ir istorinę didybę. Kol jis rems šitą partiją, remsiu ją ir aš.
Džiaugiausi, kai Tėvynės sąjunga laimėjo rinkimus pirmajame ture. Tačiau išlikau visiškai rami, kai situacija pasikeitė. Supratau: reikia nusilenkti Dangaus valiai. Padangė po daugybės eksperimentų – komunistų, liberalų, egocentrikų ir visokių kitokių apgavikų valdymo – pasigedo
Lietuvos valdyme – Teisingo kelio – ir nusprendė jį parodyti.
Visa geopolitika jau akivaizdžiai rodo – kad politinė paradigma: „ airė-dešinė“ – jau išsisėmė, ir kad visame pasaulyje reikia politikos permainų. Valstiečių atėjimas į valdžią Lietuvoje ir Donaldo Trampo atėjimas į valdžią Amerikoje rodo, kad aušta naujas geopolitikos rytas, ir jau pradeda veikti nauja paradigma: „ globalizmas-nacionalizmas“, kaip tarpusavyje konkuruojančios politinės jėgos. Šios naujos geopolitikos paradigmos formavimąsi jau senokai numatė čekų mąstytojas Vaclavas Havelas, mūsų tautietis antikomunistas ir antiglobalistas Vilius Bražėnas, filosofas Romualdas Ozolas ir kiti, prie jos dabar prisijungia mūsų brandžiausi protai – prof. Vytautas Radžvilas, jaunas politikas Laurynas Kasčiūnas, jai simpatizuoja grupė jaunųjų politikų – Vytautas Sinica, Vytautas Keršanskis, Linas Kojala ir kiti.
Šios naujosios paradigmos sėklos Lietuvoje buvo pasėtos 2010 m. lapkričio 17 d. pirmą kartą Seime „valstietės“ Seimo narės Rimos Baškienės kartu su NVO „Lietuvos moterų lyga“ organizuotoje konferencijoje „Tautiškumo problemos globalėjančiame pasaulyje“. Pagrindinį pranešimą toje konferencijoje skaitė šviesaus atminimo filosofas Romualdas Ozolas, nubrėžęs ryškias tautinės valstybės Lietuvoje atkūrimo gaires. Apie tai detaliau rašiau straipsnyje „Mokslininkų prognozės pildosi…“ (llks.lt. – 2016, rugpj. 8).
Dangaus valia (galima manyti, kad ir rinkėjų- O.V.) į Lietuvos valdžią atėję valstiečiai, viena iš savo veiklos svarbiausiųjų krypčių paskelbę tautos dvasinio atgimimo programą per kultūrą ir švietimą, alkoholizmo plėtros užkardimą, monopolizuojant ir protingai valstybiškai valdant alkoholio gamybą, ir ypač prekybą alkoholiu, neužterštos radiacija Lietuvos žemės išsaugojimą jos dabartinėms ir ateinančioms kartoms, tautinių vertybių, tarp kurių – žemės ir darbo -gaivinimą ir kt. rodo, kad ši partija imasi (tik nežinia, kaip jai seksis?) realizuoti naująją, plačiu mastu vykdomą geopolitinę programą, kurios rezultate bus įtvirtinta mūsų teisinga demokratinė tautinė Lietuvos valstybė. Ta valstybė de facto, Prezidentės ir jaunų Lietuvos piliečių – tų 3 000 – vaikinų ir mergaičių, Lietuvos valstybės savanorių, pasiruošusių už Lietuvą, aukoti gyvybę, jeigu prireiks, dėka – jau gyvuoja nuo 2014 metų. Įveikę sunkų – skurdo ir netekčių, fizinių ir dvasinių – pereinamojo iš komunizmo į tikrąją mūsų istorinę Lietuvą, jau gyvename. Klausimas tiktai – kada ji bus įtvirtinta de jure? Iš kur tos abejonės?
Visų pirma, Lietuvos Seime dar pakankamai didelė senųjų komunizmo nomenklatūrininkų frakcija, iki šiol tebegyvenanti komunizmo ideologijos „vertybėmis“ – neapykanta savo artimui: „Surask priešą ir jį sunaikink!“ (ryškiausias tos nuostatos skleidėjas A.Skardžius); „Skaldyk ir valdyk!“ (G.Kirkilas ir I.Šiaulienė) ir „Laikyk liaudį skurde!“ (Visų komunistų, ne vien tik A.Syso, neva, socialdemokratų frakcija, atstovaujanti, deja, ne liaudies, o pralobusių tos liaudies sąskaita komunistų nomenklatūrininkų ir kagėbistų interesus). Kaip ir visais rusiškojo komunizmo laikais, taip ir šiais, šiuo atveju vadovaujasi Stalino „nupeštos vištos“ sindromu, kai vienų naktinių išgertuvių metu Stalino gyva pešama višta, tarybinės liaudies sinonimas, klykianti iš skausmo, paleista, atbėgo ir prisiglaudė ne prie kieno nors kito, o prie Stalino kojų. Šis eksperimentas ir patvirtino Stalino tezę, kurios iki šiol laikosi ir dabartiniai komunistai, kad norint sėkmės ir ramybės valstybėje reikia liaudį laikyti skurde, ir kuo didesnis skurdas, tuo ta „pešama višta“ paklusnesnė – vieningiau ir drausmingiau balsuoja už komunistus.
Dabar jie stengsis išmokyti komunizmo išminties iki šiol buvusius nežinomus, nematomus, nematytus, negirdėtus Seimo naujokus – valstiečius. Kiek jų pasuks į kairę, stiprinti komunistų gretų, o kiek jų – taps Lietuvos patriotais, šiandien dar neaišku. Manau bus ir vienų, ir kitų. Klausimas tik – kokių vienoje ar kitoje pusėje – bus daugiau. Todėl ir kyla abejonės, juolab, kai į Seimą grįžti pakviestas patyręs komunizmo mokytojas auksaburnis Č.Juršėnas. Remdamasi ta logika ir manau, kad valstiečiai – tai deguonies pagalvė jau nuo politikos scenos nueinantiems komunistams. Kas žino? Ateitis parodys.
Akivaizdus tik vienintelis faktas – kad paskutinė garbaus amžiaus komunizmo citadelė, įsitvirtinusi LR Seime, savo pamainos neužaugino, išskyrus vienintelį Palucką ir, susiklosčius palankioms sąlygoms, Gamtos valia, ši citadelė bus Lietuvoje – jau paskutinė, kuri „minkštai“, be pykčio ir aštrių politinių skandalų, iškeliaus į Istoriją, kaip pereinamojo Lietuvos istorijos tarpsnio kūrėjai, ilgai trukdę Lietuvai eiti tiesos ir doros keliu. Teks dar palaukti ketverius metus.
Kuria linkme pasuks liberalai – neaišku. Gentvilas, komunistų kankinto griežtojo režimo Archangelsko lageriuose Lietuvos patrioto Stasio Gentvilo sūnus, kategoriškai ir viešai atsisakęs bendradarbiauti net opozicijoje su Tėvynės Sąjunga, matyt, turi savo planus, kurie šiandien dar nelabai aiškūs ir pačiai partijai – nežinia, kur pasuks.
Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partija iki eilinio suvažiavimo, vyksiančio 2017 m. gegužės mėnesį, išliks opozicija valdančiajai koalicijai, griežtindama retoriką ir paklusnumo reikalavimus, šiuo metu jau mirštančios Europos Sąjungos biurokratams-technokratams. Iki pavasario ši partija bus nuosekliausia ir pareigingiausia ES nurodymų, metodikų ir rekomendacijų vykdytoja, to reikalaus ir iš pozicijos. Pavasarį, jeigu partijos pirmininku nebus išrinktas diplomatas Žygimantas Pavilionis (vienai kariuomenei du generolai vadovauti negali – ir vienam, ir kitam – per ankšta), po partijos suvažiavimo iš jos išeis Krikščionys-demokratai, kurie stengsis užsiauginti Lietuvos patriotų ir tautinės Lietuvos valstybės kūrėjų raumenis ir gaivinti tautinę-katalikišką lietuvių istorinių vertybių tradiciją, atkurs Bobelio veidmainyste sunaikintą LKD partiją ir į kitus Seimo rinkimus jau eis savarankiškai. Prie jos, tikriausiai , prisijungs jau daug metų bevaisiai besiblaškantys tautininkai, šiandien turintys pernelyg daug „generolų“, negalinčių susitarti ir įveikti savo generoliškų siekių (tik aš – tikras generolas) ir susitelkti į vieningą politinį darinį.
Laimėjus JAV Prezidento rinkimus Donaldui Trumpui, ir V.Putinui, jau įkėlus vieną koją į Baltuosius Rūmus, (Ką jau šiandien parodė V.Putino ultimatumas D. Trampui „įtikinti NATO sulėtinti plėtros procesą, arba atitraukti Aljanso pajėgas nuo sienų su Rusija“ (delfi. lt-2016, lapkr.12) geopolitinė situacija iš esmės keičiasi. Amerika, du šimtus metų buvusi visų savo šalyse skriaudžiamų ir persekiojamų žmonių viltis ir išsigelbėjimo iš negandų uostas, dabar naujojo Prezidento rinkiminiu pažadu užsidarys savo egoizme „Amerika tik amerikiečiams!” ir
rūpinsis tik amerikiečių gerove. Ir greičiausiai vykdys… mylimo V.Putino visus keliamus reikalavimus ir ultimatumus. Arba paklus savo sunkiai prognozuojamai vitališkai kovotojo prigimčiai, ir perkandęs V.Putino kėslus, energingai pasipriešins. Tik ar nebus jau per vėlu, išleidus džiną iš butelio?
Iš esmės – tai nėra blogai. Gal prabus Europa iš savo svaigaus miego, tingulio ir amoralaus darkymosi iš dyko buvimo. Pagalvos, kad reikia gyventi ir savo darbu, ir savo protu, ir savo gynybinėmis pajėgomis, jeigu norėsi išlikti pasaulyje. D.Trumpas metė iššūkį visai Europai – skatindamas ją prabusti. Tai pamoka ir Lietuvai. Ir nemenkas rūpestis naujajai valdžiai.
Pasaulio psichologai, tyrinėję Trampo elgesį rinkiminės kampanijos metu, teigia, kad „Trampas tiki tik jėga, tik stipresniojo teise“. (Eglė Gatelytė. Psichologas apie D.Trumpą: jis atskleidžia tamsią amerikiečių psichikos pusę // Delfi. – 2016, lapkr. 10). Taigi , šiuo požiūriu jis papildo dabartinių autoritarinių valstybių vadovų – Sirijos , Rusijos, Baltarusijos, Turkijos diktatorių gretas. Amerikos psichologo D.P. McAdamso, atlikusio šį eksperimentą, teigimu, „ Išryškėjo D. Trumpo pavojingas autoritarizmas. Jis tapo grėsmingas mūsų demokratijai. Pavojingu jį daro“ jo sugebėjimas mobilizuoti milijonus amerikiečių – tų, kurie jaučia neapykantą svetimiems, kurie aiškiai linksta į rasizmą, kurie nori Ameriką atsukti šimtmečius atgal, kurie tiesiog yra labai labai įtūžę…“ (Ten pat). D.Trumpas – „daugiau nei vidutiniška figūra, jis trykšta neįsivaizduojama energija. Tai patraukia daugelį žmonių. Jam nuostabiai pavyksta kanalizuoti įtūžį. Kai tavo situacija netikusi – o tokioje yra atsidūrę nemažai amerikiečių – tai toks asmuo kaip Trumpas tuo pasinaudoja. Daugelis yra sužavėti, kad jis tapo jų įtūžio išraiška, jų balsu. Tačiau esama ir problemiškos pusės: taip jis tapo autoritariška figūra, apeliuojančia į tamsiausius, neigiamus žmonių instinktus“ (Ten pat).
Taigi geopolitinė situacija lapkričio 9 d. iš esmės pasikeitė. Metė iššūkį ne tik politiniam išglebimui, filosofiniams svaičiojimams ir begaliniams ginčams politikoje, bet ir pačiam sparčiai plitusiam globalizmui, skatindama tautas ir valstybes, negyventi išlaikytinių kažkieno sąskaita nuostatomis, o pačioms rūpintis ir savo gyvenimu, ir savo išlikimu. Dar tada, kai daugelis pasaulio valstybių svaiginosi globalizmo euforija ir jo plėtra, Amerikos mąstytojas politologas Zbignievas Brzezinskis rašė, kad „Tik tautinė valstybė dar gana ilgai išliks kaip svarbiausias pilietinio lojalumo židinys, pagrindinis istorinės bei kultūrinės įvairovės šaltinis ir pagrindinė jėga, mobilizuojanti individą vykdyti jo įsipareigojimus visuomenei“ (Zbigniew Brzezinski. Nebevaldomas pasaulis. – 1993 (vertimas į lietuvių k. 1998)- V., 1998. – p. 221).
„Tačiau šiandien visuotinei taikai garantuoti, visuotinei gerovei skatinti, mokslo ir technikos naujovėms skleisti bei globalinėms aplinkosaugos problemoms spręsti pasauliui reikia daugiau nei tautinės valstybės. Visa tai gali būti įgyvendinta efektyviai ir racionaliai, jeigu tautinės valstybės bus skatinamos bendradarbiauti, susitelkusios į platesnę bendruomenę, kuri atspindės, tai, kas vienija, ir prislopins tai, kas skiria,“ – teigia politologas. ( Z.Brzezinki. Ten pap, p. 222)
Siekiant tai įgyvendinti reikėtų grįžti prie pirminės Europos Sąjungos ideologijos ir jos struktūrinės sąrangos, bei… įveikti didžiosiose pasaulio šalyse globalistines nuostatas – valdyti visą pasaulį ir dominuoti jame.
D. Trumpas savo rinkiminiuose pažaduose to atsisakė, prižadėjęs savo rinkėjams rūpintis tik pačia Amerika ir jos žmonėmis. Tuo skatindamas kitas valstybes ir ypač Europos valstybes pradėti mąstyti ir pradėti rūpintis savo valstybės ir savo tautos žmonių materialiais ir dvasiniais interesais, taikiai bendradarbiaujant su kitomis šalimis, sprendžiant globalaus masto problemas.
Lietuvoje pirmieji tą laikmečio balsą išgirdo ir suprato jo esmę valstiečiai. Ir tai yra sveikintina. Tokia buvo Dangaus valia ir lietuviai jai nusilenkė. Tai – nauja paradigma ir, manau, mūsų žmonės ir, žinoma, partiečiai tą supras ir atitinkamai rinksis savo politinės veiklos kryptis, koncentruojantis į problemų sprendimą: su vakariečiais, sprendžiant globalias saugumo, gamtosaugos bei ūkio problemas, ar rūpinantis – savo tautos ir valstybės gerove ir likimu.
