R.Paciukonis. Unikali šalis…

95
10
- Reklama -

Remigijus Paciukonis. KK nuotr.

Ko verta valstybė, kurioje patriotiškas pilietis prilyginamas fašistuojančiam elementui? Ko verta šalis, kurioje vadinamosios „juvenalinės justicijos“ dėka tėvai nuvertinami iki reproduktorių lygio? Ką reikia kaltinti, jei valstybės teisėsauga pasitiki vos keliolika procentų piliečių? Užsienio slaptąsias tarnybas, „violetinius“, poną Dievą ar patį Liuciferį? Bent jau man stebint pastarųjų dienų įvykius darosi panašu, kad be pragaro valdovo čia tikrai neapsieita…

Ko vertas vien tik akyse bliūkštantis FNTT vadovų „skandaliukas“ ir galimai uodegą šiame reikale giliai įmerkęs VSD šefas. Ar tik neprireiks kurti tarnybą, saugančią valstybę nuo nuosavo saugumo? Tiek jau to – nesu visažinis, todėl bent jau kol kas nekišiu trigrašio į valstybės vyrų „razborkes“. Šią dieną violetinę plunksną privertė paimti straipsnis „dienraščių lyderio“ puslapiuose.

Prisipažinsiu – pašiurpau net straipsnio neįpusėjęs. Buvęs fašistinės Vokietijos propagandos ministras Gebelsas tikriausiai propelerio greičiu grabe iš pavydo vartosi… Kaip nesivartys, jei visa jo propagandos ministerija, mūsų visų iki skausmo mylimos žurnalistės puspadžio neverta. Kad jau trenkė moteriškė, tai trenkė: „Teisėsaugininkai spėja, kad tokiam žingsniui šią Seimo narę paskatino ne rūpinimasis vaiko gerove, o bandymas išgelbėti savo kailį. Venckų sūnus gali tapti svarbiu, motinai ypač neparankiu liudytoju“.

A perkūns jį žino – taptų ar ne berniokėlis tuo „neparankiu“..? Jei man atmintis nešlubuoja, Lietuvoje dar egzistuoja įstatymas, leidžiantis tiesiog atsisakyti liudyti prieš artimą giminaitį. Na, o žinant, kad liudininkas dar ir nepilnametis, kyla nemenka problemėlė. Kokiais gi pyragais reikėtų privilioti Neringos Venckienės sūnų liudyti prieš tikrą motiną? Žinoma, yra kartą jau gegužės 17-ąją išbandytas būdas. Vėl „vardan interesų“ pasitelkus tuos pačius jau praktiką įgijusius du šimtus keturiasdešimt dar kartą driokstelėti su durimis vidun, o vėliau tam tikrų specialistų pagalba pakoregavus „sveikąją“ bernioko atmintį, užgiedotų nabagiukas ne prasčiau už lakštingalą…

Kaip neužgiedos, jei šios dienos straipsnyje vėl „faktas“ šviežias kaip Užgavėnių blynas. Po ilgo ir titaniškai sunkaus psichiatrų komandos darbo atstatant tą pačią „sveikąją atmintį“, ima aiškėti, kad Klonio mergaitė visų šeimos narių buvo naudojama bokso kriaušės vietoje. Ir vėl smarkiausias iš visų pasirodė senelis – Vytautas Kedys. Matyt, nepakankamai „pasportavęs“ lupdamas kandidatę į marčias ir nepasitenkinęs įstatyta pastarajai paakin neįmanomo dydžio mėlyne, nusprendė atsigriebti auklėdamas anūkę. Ir vėl citata iš „dienraščių lyderio“: „Vaikas ne tik nuolat buvo terorizuojamas psichologiškai, bet ir baudžiamas fizinėmis bausmėmis. Mergaitė papasakojo, kad nepaklususią giminaičių reikalavimams ją ne kartą diržu mušė iš pažiūros ramus V. Kedys. Įsismaginęs senelis net nežiūrėdavo, kur trenkia anūkei. Vaiko teigimu, ne kartą diržo kirčiai yra pataikę jai į galvą“.

Taip ir norisi paklausti autorės, iš kokio „gausybės rago“ tamsta tokius faktus semiate? Kokių tarnybų ar specialistų palaiminimu viešinate, kaip spėju, ikiteisminio tyrimo rezultatus? Po teisybei, sunkiai ranka kyla tai pavadinti kažkokio tai tyrimo medžiaga. Kuo toliau, tuo labiau tai darosi panašu į patologinę neapykantą viskam, kas susiję su Kedžių ar Venckų šeimomis.

Abejoju ir tuo, kad sulauksime atsakymų į daug paprastesnius, natūraliai kylančius klausimus. Už ką gi algas po šiai dienai gauna įvairūs vaiko teisių, psichologijos ir dešimtys kitų specialistų, kas antrą dieną mynusių Venckų slenkstį su patikrinimais, perpatikrinimais ir t.t., jei tiek laiko nepastebėjo diržu per galvą lupamo vaiko? Kur buvo mergaitės lankytos mokyklos pedagogai? Negi šimtams klonyje besilankiusių, pasak vieno dažnai televizijoje besireiškiančio „visažinio“, kaimynė Olia bus pritaikiusi masinę hipnozę?

Iki dabar menu apsilankymą Klonyje po garsiojo mergaitės laiško motinai. Kiek triukšmo, kiek versijų ir „faktų“ buvo ištrimituota,. kaip ir kur Neringa mergytei laišką „diktavusi“. Prisimenu ir tai, kaip ištįso „pranašų“ marmūzės, kai buvo paviešintas vaizdo įrašas iš mergaitės kambario.

– Vaikeli, mes per tuos tikrinimus jau į nuosavus namus bijom įeiti, – sunkiai atsidusęs pratarė Vytautas Kedys, su žmona sėdėdamas ant šalia namo pastatyto suoliuko… Nedidukas, lėtų judesių ir tiesiog dievinantis anūkę.

Štai toks mano atmintyje iki dabar išliko ponas Vytautas. Gal todėl tiesiog negeras šiurpas nukratė, kai visai neseniai, vėl ėmus kelti sunkiai protu suvokiamus kaltinimus senukui, jis ištarė tai, ką gali pasakyti tik visiškai moraliai sužlugdytas žmogus:

– Aš nebijau, aš dabar mirti ruošiuosi…

Gyvenkit, ponas Vytautai. Gyvenkit savo priešų pykčiui, gyvenkite viltimi ir žinojimu – dar ne visi Lietuvoje už „judo grašį“ sielas pardavė. Gyvenkite, o mes, kiek kantrybės užteks, dar pasiklausysime „žurnalistikos perlų“, skelbiančių apie ėriuko pėdutėje skęstančius kaltinamuosius, apie juos po laukus besivaikančius aklus snaiperius ir visiškai atsitiktinai ten pat besisukinėjančius teisingumo ministrus… Klausysim ir prisiminsim. Kas žino – gal greitu laiku prireiks?

Remigijus Paciukonis

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą