Taip piešiamos Ukrainos nebus

0
12
Vasario 24 d. Rusija užpuolė Ukrainą
- Reklama -

Internete metus sklando straipsnis pavadinimu: „Kokia Ukraina mums nereikalinga“. Timofejaus Sergeicevo (Тимофей Сергейцев) samprotavimai buvo paskelbti RIA (Rusijos Informacijos Agentūra) kanalais 2021 04 10. Juos atradome tik dabar, atsirado komentarų ir citatų mūsų internetinėje aplinkoje. „Genialūs“ autoriaus samprotavimai galėtų reikšti tam tikrų trūkumų smegenyse, tačiau jie buvo paskelbti valstybinės agentūros, vadinasi, tekstas atitinka šalies režimo nuostatas ir planus Ukrainos atžvilgiu. Čia pateikiu pilną ilgą vertimą ir skaitytojas supras, kokiu melu ir šmeižtu jau antrus metus maitinami Rusijos piliečiai, įskaitant kariuomenę.
T.Sergeicevas – politologas, publicistas, komentatorius RIA ir valstybinio radijo laidose, jis turi nemenkos patirties politinėje veikloje: 1995 m. stūmė Pamaskvės gubernatoriaus rinkimus, po metų padėjo laimėti Nvorosijsko merui, 1998 m. rėmė V. Pinčuko kovą už prezidento postą Ukrainoje, 2000 m. stūmė kandidatą į prezidentus Udmurtijoje, 2001 m. – du kandidatus į prezidento postą Jakutijoje, 2004 m. padėjo rinkimuose V.Janukovičiui, 2009 m. vadovavo A. Jaceniuko rinkiminiam štabui… Taigi, jis – ne piemuo, isterikas, psichopatas. Jis pateikia iki šleikštumo bjaurius planus išspręsti Rusijos-Ukrainos karą pastarosios kaltinimu ir nusikaltimais, kuriuos dabar daro rusų kariškiai. Įsiklausę išgirstume ir pritariantį tylų Rusijos prezidento balsą …ir nė vieno gero žodžio Ukrainai.
Linas V.Medelis
Originalas čia: https://ria-ru.turbopages.org/ria.ru/s/20210410/ukraina-1727604795.html Kiti paaiškinimai vertimo pabaigoje – *
T.Sergeicevas. Kokia Ukraina mums nereikalinga
„Didelio masto karinis konfliktas startuojantis ukrainiečių Donbase (Donbasas – anglies baseino teritorija, esanti tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje) vis labiau tikėtinas. Įtrauktų dalyvių veiksmai ir retorika vis labiau liudija prieškarinį situacijos pobūdį. Tokiomis aplinkybėmis būtina teikti kiek įmanoma tikslesnę ataskaitą apie prieštarą Ukrainai (priešinimasis JAV mums atrodo daug aiškesnis) ir įvertinti pobūdį, charakterį bei iš jos kylančio pavojaus laipsnį ir taip pat būtinas santykių ribas pavojui ir būdą veikti su ja.
Ukrainos teritorijos vientisumo išlaikymas kol kas teoriškai galimas ir nustatytas Minsko susitarimais pagal didelio masto Ukrainos karinį pralaimėjimą prie Debalcevo ir Ilovaiske. Ukraina, kurios egzistavimas vis dar galimas, privalo vienareikšmiškai būti neutralia ir federacine (konfederacine), privalo (bus priversta) atsisakyti tiek vidinės, tiek išorinės rusofobijos. Iki žinomo laipsnio ši programa primena pokario Vokietijos likimą, ir neatsitiktinai.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas suformulavo tris draudimus iš Rusijos pusės, kurie nustato, kas Ukrainai neįmanoma:
-Mes neleisime ukrainiečių Donbasą pasmaugti jėga;
-Jeigu bus imtasi bandymo pulti, nominali Ukrainos valstybė bus likviduota;
-Nė viena nuo Rusijos atkritusių valstybių, demontuojant formaliai nepriklausomas TSRS „respublikas“, ne tik Ukraina, negalės naudotis Vakarais, kad Rusijai padarytų žalos.
Šiandien Ukraina nesilaiko Minsko susitarimų, bet ir iš jų pasitraukti (denonsuoti). Suprantama, ukrainiečių puolimas Donbasą reikš negrįžtamą Ukrainos pasitraukimą nuo Minsko susitarimų, vadinasi, reiškia ir faktišką teritorinio vientisumo atsisakymą. Be Ukrainos klausimo šiuo atveju bus sprendžiamas ir klausimas apie Rusijos piliečių gynimą, apie ką jau anksčiau yra pareiškęs Dmitrijus Kozakas*. Pastaroji aplinkybė neturi jokio santykio su Minsko susitarimais, ir tada Rusija veiks savo suvereniteto rėmuose be jokio dairymosi į diplomatiją.
Tačiau mes pagrįstai matome Ukrainos grėsmę ne tik Rusijos piliečiams, esantiems ukrainiečių Donbase, bet ir Ukrainai gretimoms Rusijos teritorijoms. Ši grėsmė visiškai aiškiai išplaukia ne tik iš tiesioginių Ukrainos vadovybės ir jos ideologų pareiškimų, bet iš paties ukrainiečių militarizavimo tipo, pagrįsto specifiškai nacistiniais agresijos mechanizmais. Be to fašistinis būdas įgyvendinti faktinę diktatūrą (valdžios, nesureguliuotos įstatymų ir konstitucijos) Ukrainoje naudojamas mobilizuoti gyventojus ne tik siekiant vidinių permainų (rusų kalbos spaudimo, nacionalistinių kadrų iškėlimo į valdžią, šalies apsunkinimo išorine skola, žemės pardavimo ir taip toliau), bet ir dėl didžiulio agresijos nukreipimo į išorę. Todėl mes privalome aiškiai suprasti skiriamuosius požymius fašizmo, kuris gali ir nesirealizuoti grobikiškame kare, paverčiant gyventojus vergais prieš kitas tautas – kaip tai buvo frankistinės Ispanijos ir salazarinės Portugalijos atveju arba net Musolinio Italijos atveju (pastarasis buvo priverstas prisijungti prie Hitlerio tiktai kaip karinis sąjungininkas, o italų karas Afrikoje ir Graikijoje buvo suregztas imperinės politikos, o ne rasinio karo matais), – nuo nacizmo, kuris iš visų fašistinės diktatūros gyventojų reikalauja kaip moralinį rasinės viršenybės kompleksą priimti ir praktiškai realizuoti jį „tautos“ kare prieš kitas tautas, atsieit „stovinčias ant žemesnės evoliucijos vystymosi pakopos“, tai yra, iš esmės, ir visai ne tautas nacistiniu požiūriu, ne žmones, o zoologines bendrijas.
Tokios nacistinės bendrijos likvidavimas pareikalautų ne tik nupjauti jos vadovybės viršūnėlę, bet ir išvalyti pačią nacifikuotą tautą nuo nacistinės įtakos poveikio ir įtraukimo į nacistinę ideologiją bei praktiką. Kaip tik tokį atvejį savimi pateikia Ukraina, priėmusi masinę nacistinę priesaiką per iš pirmo žvilgsnio padoriai atrodantį politinį „veržimosi į Europą“ vektorių, kurio kontekste „europietiškumas“ vis dėl to vienareikšmiškai vertinamas ne tik ideologų, bet ir didesnės gyventojų dalies kaip rasinės viršenybės požymis. Ryšium su tuo neteisinga ir neįmanoma žvelgti į ukrainiečių masės nuotaikas kaip į vadinamojo Stokholmo sindromo, suponuojančio įkaitų simpatijas juos užgrobusiems teroristams, išraišką. Iš tiesų tai tėra vadinamųjų įkaitų masiškas perėjimas į teroristų stovyklą, kurioje jie liaunasi buvę įkaitais ir patys tampa teroristais.
Tiesą sakant, fašistinis socialinio Ukrainos gyventojų organizavimo pobūdis nekelia abejonių. Valdžia seniai prarado ryšį su įstatymu ir konstitucija. Šiandien Ukrainoje rengiamasi kriminalinėmis nuobaudomis bausti Aukščiausios rados deputatus už balsavimą daugumos sudėtyje praeityje. Aišku, kad bet kuris Ukrainos pilietis ar kitas asmuo, atsidūręs jos teritorijoje, negali tikėtis konstitucinės gynybos. Nevertėjo ir tikėtis nieko kito po 2014 metų antikonstitucinio pučo**. Valdžia įgyvendinama teroru, tai yra nepritariančiųjų įgąsdinimu daugybės ginkluotų banditiškų formuočių ne tik dengiamų, bet ir sistemingai palaikomų Vidaus reikalų ministerijos, vadovaujamos pono Avakovo, kuris faktiškai ir yra vidinis diktatorius. Iš tiesų, vadinamasis Ukrainos prezidentas ponas Zelenskis su valdžia nieko bendro neturi.
Fašistinius ukrainiečių režimo nusikaltimus Rusijos tyrimų komitetas skrupulingai seka ir dokumentuoja numatant neišvengiamus teismo procesus Ukrainos karo nusikaltėliams. Iš pilietinės visuomenės pusės juos tiria žurnalistai – pavyzdžiui, mes rekomenduojame M.S. Grigorjevo ir D.V. Sablino knygą „Paprastas fašizmas. Kariniai ukrainiečių nusikaltimai ir žmogaus teisių pažeidimai (2017-2020)“ bei tų pačių autorių veikalą, apimantį ankstesnį laikotarpį, su analogišku pavadinimu.
Represyvinė Ukrainos valstybė naudoja gausybę „mirties eskadronų“, tokių kaip „Azov“, „Dešinysis sektorius“, „Tornado“ batalionas. Opozicinio žurnalisto Olesiaus Buzinos nužudymas*** buvo įvykdytas apgalvotai žiauriai. Odesoje demonstratyviai buvo sudeginti protestuojantys****. Veikia demonstratyviai represinė Ukrainos teismų sistema, ignoruojanti nacionalistinių teroristų nusikaltimus ir štampuojanti kaltinimus jų priešininkams, standartiškai peršamus žurnalistams. Vykdoma sisteminė nacizmo heroizacija ir praktikuojamas antisemitizmas – ne tik ritualine forma (pavyzdžiui, žinomomis fakelų eisenomis su nacistine simbolika), bet ir kaip būdas įjungti karo laikų nacistinių nusikaltėlių biografijas bei jų istorinių įvykių versijas bendrojo lavinimo programose, kultūrinę politiką, žiniasklaidos turinį. Teroristai daužo redakcijas. Telekanalai uždaromi neteisėtais Ukrainos prezidento nurodymais, „organizuotai palaikomais“ tų pačių teroristinių grupuočių. Sudaromi proskripciniai sąrašai, ką dera nužudyti, žinomame saite „Taikdarys“ („Миротворец“). Žurnalistai suimami ir su išgalvotais kaltinimais laikomi kalėjimuose (manau, abejotinas sąrašas neskelbtinas – LVM).
Ir štai čia mums reikia rimtai atkreipti dėmesį į nacizmo skirtumą nuo fašizmo. Nacizmas tai vystymasis ir aukščiausia fašizmo stadija. Skirtingai nei fašizmas, kaip savimi atstovaujantis politinę technologiją visuomenės vidinei mobilizacijai, naudojamą kaip pagrindinį pykčio ir neapykantos mechanizmą socialiniams ir/arba etninėms mažumoms bei politiniams priešininkams (kai jie tampa socialinio ir fizinio sunaikinimo vietoje besipriešinančio politinės kovos subjekto), nacizmas – tai rasių teorija pagrįsta ir rasinės praktikos pirmenybe pasirūpintos valstybinės mašinos panaudojimas visuomenės militarizacijai ir agresyvaus bei nusikalstamo karo vystymas prieš kitas tautas. Kaip tik tokį nacistinį vystymąsi įgavo ukrainietiškas fašizmas septynmečio karo Donbase būdu ir pasiruošimu su Rusija karui, reikalingam JAV, bet visiškai telpantis į Ukrainą valdančios viršūnėlės ideologiją. Ukrainietiškas nacizmas Donbase kariauja su rusų tauta, gyvenančia Ukrainos teritorijoje. Ukrainietiškos formuotės žudo ne tik kovojančius su ginklais rankose ir karine uniforma, ant kurios kombatantų skiriamieji ženklai, bet žudo ir visus civilius asmenis nesirinkdami, kuriuos tik gali pasiekti, įskaitant senukus, vaikus ir moteris (dar vienas vaikelis žuvo prieš keletą dienų nuo sviedinio, pristatyto ukrainiečių nepilotuojamojo), aiškiai veiksmu žymėdami visišką fizinį teritorijos išvalymą nuo „separų, vatninkų ir koloradų“, kaip nužmoginančia nacistine kalba vadina Donbaso rusus. Tuo tarpu rusams nežmogiams atvirai žodžiais žada koncentracijos stovyklas, filtraciją ir kriminalinį nusikaltimą (skaityk – kankinimus kalėjime).
Rasinė doktrina – nacizmo širdis – lemia fantastinę „teisę“ išskirtiems etninės (tai yra susietos kraujo giminyste ir papročiais) bendrijos atstovams į neribotą prievartą bet kurių kitų bendrijų atžvilgiu, nuo atskirų grupių iki tautų imtinai. Šiuo atveju būtinas gilus sisteminis įtraukimas į nacistinę politiką, sukuriant bendros kaltės efektą (tai – ir „rasės teisumas“) ir taip gaunant galimybę veikti bei kalbėti „tautos vardu“. Šiuo atveju ukrainietiška rasinė doktrina, susigėrusi į politiką, Ukrainos visuomenės teisinę ir švietimo sistemas , niekuo nenusileidžia Gobino-Rozenbergo-Hitlerio***** rasinei doktrinai, numatančiai ne tik žydų ir čigonų, bet ir rusų bei kitų slaviškų tautų genocidą, o išgyvenusius paverčiant amžinais vergais.
Ta aplinkybė, kad realizuotame ukrainietiškame nacifikacijos variante (nacizmui būtinas liaudies masės įtraukimas dalyvauti nacistiniuose nusikaltimuose) nenaudojamas vieningos nacistų partijos mechanizmas ir akivaizdus rasinės praktikos įforminimas rasinių įstatymų sąraše, kaip tai buvo nacistinėje Vokietijoje, neturi klaidinti dėl tikslo ir „amorfinio“ kurso efektyvumo ukrainietiškai nacifikacijai. Po atsisakymo nuo konstitucinio (teisinio) būdo funkcionuoti valstybinei administracijai dėl 2014 metų vasario-kovo pučo ukrainietiška rasinė doktrina yra vienintelis centrinės Kijevo valdžios pagrindas, taip pat panaudojant ginkluotąsias pajėgas ir nukreipiančias, ir pastumiančias ginkluotąsias teroristų formuočių pajėgas prieš gyventojus rusus Donecko ir Luhansko srityse, lydimas masine neginkluotų civilių prievarta, nesančių kovojančia puse.
Ukrainos nacizmas per septynerius jo sukelto karo metus įvykdė praktiškai visą nusikaltimų rinkinį, kvalifikuotą ir pasmerktą tarptautinio Niurnbergo tribunolo ir Niurbergo 1946-1949 metų procesų, bei proceso prieš karo nusikaltėlius Tokijuje. Vokiečių ir japonų nacizmo (pastarasis, kaip ir Ukrainos atveju, apsiėjo be specialios partijos) karo nusikaltėlių pasmerkimo praktika leidžia tuo pačiu dirbti tribunolams ne tarptautinės, o išskirtinai karo nugalėtojo jurisdikcijai. Procesai grindžiami Potsdamo deklaracijos punktu Nr. 10, pagal kurį „visi karo nusikaltėliai, įskaitant žvėriškai elgusiuosius su belaisviais, turi būti griežtai nubausti, ir kurio veikimo niekas neatšaukė – kaip ir visų vėlesnių teisės aktų prieš karo nusikaltimus ir asmenis juos dariusius.
Ukrainietiškas nacizmas ne tik paskelbė Ukrainą Rusijos priešu, bet ir apibrėžė savo teritorinius apetitus Kubanės, rusiškojo Donbaso ir kitų rusiškų regionų atžvilgiu. Tuo pačiu neslepiama, kad Ukrainos kare prieš Rusiją bus pasinaudota jos spėjamu vidinio politinio nestabilumo faktoriumi. Net abejojant tokios politinės situacijos vertinimu Rusijoje, kuris lieka ant ukrainietiškojo agresoriaus sąžinės, pats tokios rūšies strateginio apskaičiavimo faktorius (visiškai atitinkantis ir analogiškas amerikiečių strateginiam planavimui) reiškia ketinimų realumą, į kurį Rusijos vadovybė žvelgia rimtai, ypač atsižvelgiant į Ukrainos režimo atkakliai siekiamo mobilizacinės, organizacinės ir karinės-techninės veiklos didinant karinį potencialą, nutaikytą toli gražu ne tik į „Donbaso klausimo sprendimą“, bet ir į dar gilesnę ir tolimesnę agresijos perspektyvą.
Puolimo Donbase atveju, panaudojant Ukrainai prievartos metodus taikai, analogiškų operacijų prieš Gruzijos ginkluotąsias pajėgas 2008 metais, nepakaks. Bus neįmanoma apsiriboti atskyrimu ir gynimu teritorijų netiesiogiai paveiktų karinės agresijos, teroro ir karo nusikaltimų iš ukrainiečių nacistinių formuočių pusės. Gruzijos bendruomenė 2008 metais, skatinama nacionalistinių motyvų, vis dėl to nepraėjo nacifikavimo proceso, bent kiek lygintino su ukrainietiška praktika. Nacistinės partijos vaidmenį Ukrainoje vaidina išeiviai iš vakarų unijinių provincijų, prasiskverbę į visas politikos, švietimo, kultūros ir ginkluotųjų pajėgų sistemas, ir paskui save suvilioję pagal įvairius konservatyvius vertinimus iki 40 procentų, o gal būt net didesnį kiekį Ukrainos gyventojų. Šiuo atveju nedera turėti jokių iliuzijų.
Nepaisant didelės apimties, iš esmės, politinio darbo nacifikuojant, nuosekliai tęsiamu laikotarpiu po 2014 metų pučo, ukrainietiška nacifikacija buvo rengiama strategiškai, nuosekliai per visą Ukrainos nepriklausomybės ideologinį periodą atitinkamai keičiant švietimo turinį, kultūrinę ir socialinę politiką. Po žinomos „Gongadzės bylos“ prieš prezidentą Leonidą Kučmą 2000 metais ir ypač prezidento pareigas užėmus Viktorui Juščenkai 2004 metais šis ideologinis pasirengimas nacifikacijai įgavo sisteminį ir totalinį pobūdį. Viktoro Janukovičiaus prezidentavimas šiuose reikaluose nieko nepakeitė. Priešingai, jo prezidentavimas tapo efektyvia širma. Šiandien nacifikuotos praktiškai visos Ukrainos politinės partijos, platus visuomeninių organizacijų spektras, masinės informacijos priemonės. Nacistinei viršūnėlei pavyko – ir visų pirma vykstančio karo prieš rusų tautą Donbase sąskaita ir Ukrainos bendrai – sukurti realų nacistinių lyderių ir Ukrainos gyventojų (tautos) bendros kaltės veiksnį. Todėl panaikinti šį kaltės faktorių, kaip ir neleisti ukrainietiško nacizmo atgimimo, bus neįmanomas be adekvačios ir atitinkamos denacifikacijos atsižvelgiant tiek į pozityvią, tiek negatyvią patirtį po Antrojo pasaulinio karo.
Žinia, sunkiausiu Vokietijos denacifikacijos klausimu tapo kadrų klausimas. Galų gale dėl didžiulio į nacistinę veiklą įtraukti didžiausio masto nacistiniai kadrai okupacinėse sąjungininkų zonose grįžo į savo pareigas ne tik gamybos srityse, bet ir į politiką, valstybės valdymą, ginkluotąsias pajėgas, teisėsaugos sistemą, kultūrą, švietimą ir taip toliau. Patiems vokiečiams perduota Vakarų Vokietijos denacifikacija greitai nukrypo į formalius tyrimus konkrečių asmenų atžvilgiu, į nominalią amnestiją ir apsiribojo ideologine cenzūra ir nusikalstamų nacistinių organizacijų uždraudimu. Tarybinės okupacijos zona, suprantama, kadrų atžvilgiu buvo tokioje pat padėtyje, tačiau iš bendro skaičiaus paveiktųjų nacifikacijos didžioji dalis buvo pakankamai griežtai nubaustų. Ne tik tolesnis socialistinio modelio vystymas, bet ir tarybinis Vokietijos denacifikacijos variantas pagrindė tokį gilų skirtumą tarp „ossi“ ir „vessi“ (tarp rytų ir vakarų vokiečių), kurį stebime ir šiandien.
Vokietijos satelitų denacifikacija – Čekoslovakijos (pasidavusiai praryti reichui), Vengrijos, Rumunijos, Bulgarijos (sąlyginai tam galima priskirti ir Lenkiją, planavusią dalyvauti kampanijoje prieš TSRS ir dalyvavusią Čekoslovakijos padalinime) – praktiškai nebuvo vykdoma, šios šalys ir tautos mūsų buvo pateiktos kaip nukentėjusios ir išlaisvintos nuo sisteminės denacifikacijos su sąlyga priimti socialistinio vystymosi modelį ir įsijungimą į karinį TSRS bloką. Kas atvedė į savo esme į fašistinius Vengrijos ir Čekoslovakijos 1956 ir 1968 metų maištus, Vakarų pateikiamus kaip demokratijos siekius. Austrijos deokupacijos modelis ir politika Suomijos atžvilgiu galų gale pasirodė toliaregiškesni, atvedę iki neutralių valstybių atsiradimo. Nėra ko ir kalbėti, kad atsisakymas pilnavertės teisingos bausmės Vakarų Ukrainos nacionalistams, o taip pat atranki ir nelanksti Pabaltijo, Krymo ir Kaukazo kolaboracionistų bausmės politika mums brangiai kainavo.
Šiuolaikiniame ukrainietiškame variante denacifikacijos specifika privalo būti labiau apibrėžiama „amorfiniu“ 1991-2021 metais vykdytu nacifikaciniu pobūdžiu. Nubausti ir nušalinti nuo valstybinių, politinių, juridinių, švietimo funkcijų privalo būti visi, kas savanoriškai dalyvavo vadinamojoje „ATO“, visi, kas viešai palaikė ir teisino jų vykdymą, kalbant iš esmės, karo nusikaltėliai pagal atitinkamas kategorijas (Vokietijoje tai buvo vyriausieji nusikaltėliai, nusikaltėliai, mažiau kalti, pakeleiviai). Iš švietimo programų ir kultūros politikos turi būti išimtos visos medžiagos (koncepcijos, vadovėliai, literatūra, filmai ir taip toliau), kvalifikuojamos kaip rasinės doktrinos elementai pagal numatomos viršenybės požymius, sąmoningas istorinių faktų iškraipymas, neleistini vertinimai nepalankumo dvasia, įžeidimas ir neapykanta. Prireiks uždrausti ir paleisti visas organizacijas, vienaip ar kitaip dalyvavusias karinėje agresijoje, propagandoje ir ukrainietiškojo nacizmo skatinime.
Rusija kaip šalis ir tauta, fatališkai nukentėjusi nuo nacistinės agresijos, gali įvykdyti Ukrainos denacifikaciją jos pačios jurisdikcijos (karinio tribunolo) rėmuose, nesiekiant tarptautinių institucijų teisingumo. Svarbi ir aplinkybė, kad ukrainietiškas nacizmas ne tik kuriamas vokiško nacizmo principais, bet ir tiesiogiai paveldi pastarąjį, atvirai skelbiant jo perimamumą. Smerkiantys raudojimai ir dekoratyviniai „draudimai“ vokiečių hitlerinės patirties atžvilgiu išimtinai naudojami kaip retorinė maskuotė ir liečia tik patį Vokietijos puolimą prieš Ukrainą (taip ukrainiečių ideologine kalba vadinamas TSRS užpuolimas) tuo tarpu kai pati vokiečių realizuota viršenybės idėja ir to, kas iš jos seka, ne tik niekaip nesmerkiama, bet ir imama kaip mėgdžiojimo pavyzdys.
Atsižvelgiant į gyventojų įtraukimą į agresiją (tikrąją tautos kaltę), šiuo atveju taisomasis okupacinis režimas Ukrainos atžvilgiu neturėtų pataikauti gyventojams, tai pat naudojantis „broliškos tautos“ retorika, kokiu nors būdu „vilioti“ į „savąją pusę“ pagal papročius ir elektorato papirkimo prasme, tai yra, kai dar tas vadinama „maitinti „, – visiškai pakaks išlaisvinti ukrainiečių tautą iš nacistinio režimo, nustatyti Ukrainos karinio neutraliteto garantijas ir, galimas dalykas, šalies pertvarkymą regionų konfederacijoje su ne mažiau galimu tiek vakarų, tiek ir rytų regionų pasitraukimu iš jos sudėties (jei Ukraina apskritai išliks kokioje nors būsenoje). Visa tai, be kita ko, seka iš pokario Vokietijos patirties. Be to ukrainiečių karo nusikaltėlių ir jų padėjėjų baudimo apimtimi jų atžvilgiu bus būtina pristabdyti moratoriumą mirties bausmei“.
Paaiškinimai:
*Dmitrijus Kozakas – Rusijos prezidento administracijos vadovo pavaduotojas.
**Taip pavadinta 2014 m. vasario revoliucija Ukrainoje.
*** Olesius Buzina – nužudymo priežastys neaiškios, Rusijos spaudoje – žudikai yra ukrainiečiai nacistai, du asmenys buvo suimti ir paleisti; tai, kad Putinas iš televizoriaus ekrano incidentą labai greitai pasmerkė, sukėlė įtarimų, kad tai Rusijos slaptųjų tarnybų darbas, siekiant padidinti įtampą tarp valstybių.
**** Iš BBC: Valstybinis telekanalas „Vesti“ pranešė, kad pastate žuvo Ukrainos federalizacijos aktyvistai; priešingai šiai informacijai – tuose rūmuose žuvo žmonės su rusiškais pasais ir tik nedaugelis buvo ukrainiečiai.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą