- Reklama -

Vytautas Gapšys. KK nuotr.

Tad kiek kainavo jūsų apatiniai? Klausimas gal kiek įžūlokas, o gal ir bevertis, bet vieną dieną jis gali nuskambėti iš mokesčių inspektoriaus lūpų. Ir jis bus užduotas ne juokais, o tiriant jūsų pajamas ir išlaidas.

Daugelis šiandien numos ranka ir artimiausiu metu negrįš prie asmens duomenų privatumo temos, nebent staiga koks neapdairus STT pareigūnas ar mokesčių inspektorius nuspręs patikrinti vienu kartu kokį 20 vienos Lietuvos naujienų agentūros darbuotojų. O tada prasidės pataisų ir pasiūlymų lietus Seime, ir mes visi karštligiškai aiškinsimės, kas drįso priimti visus tuos įstatymus, kurie leidžia sekti masiškai ir be jokių sankcijų ar teismo įsikišimo! Patirties jau turime, kai dėl telefoninių pasiklausymų ir kratų į diskusiją įsitraukė tiek Seimo politikai, tiek prezidentūros patarėjai, ir prasidėjo pataisų registravimai.

Šiandien esu išprovokuotas tai pakomentuoti kiek plačiau, nes žurnalistai puolę rašyti, kad „Dėl „darbiečių“ Seime stringa kovai su šešėliu skirti projektai” net pamiršo paskambinti ir paklausti, kodėl mes paprašėme vos (ar net) 2 darbo dienoms atidėti minimų projektų svarstymą bei priėmimą ir kitam posėdžiui pateikti pagrindinių verslo organizacijas vienijančių ir žmogaus teises ginančių asociacijų vertinimus.

Daugelis greičiausiai patingės atsiversti įstatymo projektą, todėl aš pacituosiu nuostatą, kuri man kelia daug klausimų ir abejonių: „Prižiūrimi finansų rinkos dalyviai, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatyme, privalo pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai informaciją apie asmenų atidarytas ir uždarytas visų rūšių sąskaitas, jų apyvartas ir likučius, palūkanas, skolinius įsipareigojimus, vertybinius popierius, draudimo įmokas, pensijų draudimo įmokas, taip pat kitą informaciją, reikalingą mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti“ (paryškinimai mano). Įstatymo projekto autoriai net nesivargino pateikti baigtinio informacijos, kurios jiems reikės, sąrašo ir ši informacija bus renkama apie kiekvieną iš mūsų, nesvarbu, ar Jūs daktaras, ar mokytojas, ar jūs gyvenate mieste, ar kaime – apie visus, kurie turi sąskaitą banke!

Jūs pasakysite, kad gal čia mus taip nuo teroristų saugos ar ketina kokius stambius sukčius pagauti? Bet tam yra pakankamai griežtas „Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas“, kuriame aiškiai išdėstyta, kokia informacija turi būti renkama ir perduodama specialiosioms tarnyboms.

O dabar šiek tiek apie tai, kas nutinka, kai informacija pradedama rinkti labai plačiai ir menkai kontroliuojant. Antai JAV tarnybos, kaip žinome iš Edwardo Snowdeno paviešintos informacijos, plačiai rinko duomenis apie viso pasaulio gyventojus. O štai ką tarp tos informacijos rado ir ką apie tai mano „The Washinghton Post“ žurnalistai: „Daugybėje nuotraukų užfiksuoti vonioje maudomi, ant sūpynių besisupantys, motinų nešiojami ir bučiuojami kūdikiai ir maži vaikai. Kai kuriose nuotraukose vyrai demonstruoja savo raumenis, kitose – moterys pasipuošusios apatiniu trikotažu, provokuojančiai pasilenkusios prie kompiuterio kameros ar besimaivančios su šortais ir bikiniais. Daugelis nuotraukose užfiksuotų žmonių toli gražu nėra tyrimo objektai ir teisiškai net negalėtų būti tokiais laikomi. Trečiųjų asmenų „atsitiktinė kolekcija“ yra neišvengiama stebėjimo dalis, tačiau kitose srityse JAV Vyriausybė labiau stengiasi riboti ir „išmesti“ nereikalingą, su tyrimu nesusijusią informaciją. Pavyzdžiui, vykdant telefoninių pokalbių pasiklausymą, Federalinių Tyrimų Tarnyba privalo nutraukti pasiklausymą, jeigu telefonu naudojasi įtariamojo žmona ar vaikai“ (http://www.washingtonpost.com/world/national-security/in-nsa-intercepted-data-those-not-targeted-far-outnumber-the-foreigners-who-are/2014/07/05/8139adf8-045a-11e4-8572-4b1b969b6322_story.html).

Tai labai aiškiai parodo, kad institucija, kuri lyg ir vedina ypač svarbių tikslų pradeda rinkti informaciją, tampa besotė ir užuot naikinusi nereikalingus duomenis, juos kaupia, prisidengdama principu – o gal kada nors prireiks…

O kai tie duomenys jau surinkti, atsiranda ir norinčių juos pavogti. Štai „The New York Times“ neseniai paviešino, jog šių metų kovą kinų programišiai įsilaužė į JAV Vyriausybės įstaigą, kuri saugojo visus privačius valstybės tarnautojų duomenis. Panašu, jog programišius labiausiai domino tūkstančiai tarnautojų, kurie siekė gauti žymą suteikiančią teisę dirbti su slapta informacija (http://www.nytimes.com/2014/07/10/world/asia/chinese-hackers-pursue-key-data-on-us-workers.html). Taigi, kas gali užtikrinti, kad taip neatsitiks ir mūsų šalyje?

Čia vėl daugelis pažiūrės pro pirštus, suabejodami, ar tie duomenys bus kam nors įdomūs, bet šiandien neabejotinai atsakysiu, kad tiek duomenų ir praktiškai apie visus gyventojus tikrai atsiras kur panaudoti.

Grįždamas į pradžią, paklausiu, o ar jūs norėtumėte, kad jūsų kaimynas ar prekybos agentas žinotų, kiek kainuoja jūsų apatiniai?

Ir pabaigai mintis tiems, kurie, sako, jog ši įstatymo pataisa – geras būdas kovoti su šešėliu. Tai gal įstatymu įpareigokime visus mobiliojo ryšio operatorius perduoti kiekvieną Lietuvos gyventojo pokalbį telefonu mokesčių inspekcijai ar kitoms institucijoms? Juk tai padės ne tik kovojant su šešėliu, bet ir su visais kitais nusikaltimais. Ir teismams nebereikės sankcijų duoti bei laikas nuo laiko dėl to pasiaiškinti visuomenei.

Vytautas Gapšys

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!