Įsivaizduokime hipotetinę situaciją: į Europos Sąjungą plūstantys pabėgėliai staiga atranda kitą kelią: per Rusiją į Lietuvą. Kaip manote, ar mūsų pareigūnai sugebėtų atlaikyti dešimčių ar net šimtų tūkstančių kolonų šturmą?
Bepigu šaipytis, juoktis ar smerkti Graikiją bei Italiją per kurias driekiasi pagrindiniai pabėgėlių keliai į ES. Šios valstybės tiesiog neturi reikiamų pajėgumų tam, kad sustabdytų nelegalus. ES žadėjo padėti ir prisidėti, taip ir padarė: skyrė kelis laivus, lėktuvus, sraigtasparnius, dar kažką.
Lašas jūroje. Reikalinga kur kas daugiau, tačiau to „daugiau“ nėra iki šiol. Ir neaišku, kada bus. Tai reiškia tik viena: pabėgėliai ir toliau plūs. Na, o jei Graikija ir Italija gautų tiek pajėgumų, kiek reikia? Pabėgėliai, natūralu, ieškotų kitų kelių. Kuo ne variantas per Rusiją į Lietuvą? Ir toliau link Vokietijos arba likti mūsų šalyje, jei tik taip „susišvies“?
Prielaida, aišku, teorinė. Be to, tai tikriausiai vienas iš tų retų atvejų, kuomet galime džiaugtis, kad mūsų kaimynė – Rusija. Kažkodėl, manau, kad ji į savo teritoriją pabėgėlių taip lengvai neįsileistų. Na, nebent su sąlyga, kad juos tvarkingai sustato ir gražiai palydi iki Lietuvos-Rusijos sienos, kuri yra ir išorinė ES siena. Tada palinki gero kelio ir su šypsenomis stebi, kaip minios žengia mūsų šalies laukais.
Taip, yra mūsų pasieniečiai. Prireikus jiems padėtų policija, gal net ir kariuomenė. Tačiau, žinant skaičius, mažai tikėtina, kad net ir žaibo greičiu atskubėję į pasienį jie ką nors realaus galėtų padaryti.
O dabar atskleisiu jums paslaptį, kuri iš tikrųjų jokia paslaptis: mūsų siena su Rusija tinkamai apsaugota, jei neklystu, tik kažkur 40-čia procentų. Tinkamai – tai ir šiuolaikinės technologijos, stebėjimas, budėjimas, pajėgos, kiti elementai. Likusioji dalis, aišku, irgi saugoma, tačiau iki pavyzdinės apsaugos dar toli gražu.
Tad ar situacija, kad kitų kelių ieškantys pabėgėliai Lietuvą ir toliau aplenks dideliu lankstu jums vis dar atrodo išimtinai hipotetinė? Įtariu, jog net nepataisomi optimistai tylomis turėtų pripažinti, jog egzistuoja ir praktinė galimybė. O realistai turėtų aiškiai pasakyti, jog visko taip palikti nevalia ir būtina imtis veiksmų. Save priskirčiau pastariesiems. Ir pakartočiau lygiai tą patį. Matant, ką patiria Graikija, Italija, kitos ES šalys, negalime sau leisti prabangos manyti, kad mūsų, kaip visada, tai nepalies. Ypač, kai turime labai draugišką rytinę kaimynę, kuri, sako, nevengia provokacijų, piktybiškumo ir kitų dalykų, kad tik paerzintų ar pablogintų tiek JAV, tiek ir ES padėtį.
Sakytum, tai nerealu, tai visiška fantastika, tačiau kiek buvo taip sakančių anksčiau? Kas įsivaizdavo, ką Rusija padarys Ukrainoje? Sirijoje?
Privalome kuo greičiau stiprinti pasienio apsaugą – faktas. Privalome turėti pajėgas, kurios būtų pasirengusios kaip galima greičiau reaguoti iškilus grėsmei, apie kurią kalbame. Dėmesys tam turi būti ne ką mažesnis už tą, kurį šiandien skiriame krašto apsaugai. Juk, pagaliau, tai ir yra ne kas kita, o mūsų krašto apsauga. Tebūnie ne nuo karo veiksmų, tačiau vis tiek potencialiai grėsmingų ir pavojingų.
Gaila, kad šių metų biudžeto formuotojai apie tai nepagalvojo. Tačiau dar bus galimybė pagalvoti ir priimti teisingus sprendimus tuomet, kai biudžetas bus peržiūrimas. Ir, galbūt, tikrai vietoje kelių pabūklų ar šarvuočių verčiau skirti pinigus modernioms sienos apsaugos priemonėms.
Vydas Gedvilas, Seimo Darbo partijos frakcijos narys, Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas
