V. Mazuronis. Paskyrimai po studijų arba Atgal į sovietmetį

11
4
- Reklama -
Valentinas Mazuronis, Darbo partijos pirmininkas, Europos Parlamento narys. KK nuotr.
Valentinas Mazuronis, Europos Parlamento narys. KK nuotr.

Valentinas Mazuronis

Naujosios Vyriausybės iniciatyva po studijų studentus paskirti dirbti savivaldybėse savaime nėra bloga, bet visiems studentams pritaikyti tokį dalyką demokratinėje valstybėje – sunkiai įsivaizduojama praktika, prasilenkianti su mūsų Konstitucija.

Švietimo ministrė ir premjeras kalba, kad nemokamas studijas iš valstybės „gavę“ studentai turėtų už tai atidirbti. Neva valstybė investavo į jo švietimą, todėl logiška iš jo reikalauti „grąžinti“ skolą. Konstitucijos 41 straipsnis skelbia, kad „Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“. Nemanau, kad tam reiktų Konstitucinio Teismo išaiškinimo, jog terminas „nemokamas“ tą ir reiškia – nemokamą, bet jokių žvaigždučių ir papildomų sąlygų.

Ir ar iš tiesų valstybė šiuo atveju kažką duoda? Iš kur toje valstybėje pinigai? Tai tų studentų tėvų sumokėti mokesčiai: jie juos tam ir moka, kad valstybė už tuos pinigus galėtų organizuoti jų vaikų mokymą.

Puikiai suprantu keliamą problemą, kad regionams trūksta jaunų žmonių, kai kurių sričių specialistų, bet kaip turėtų būti organizuojami paskyrimai greičiausiai neįsivaizduoja net patys idėjos autoriai. Dar suprasčiau jog kalba eitų apie, pavyzdžiui, medikus ar mokytojus: ligoninės ir mokyklos priklauso valstybei, todėl ji gali sudaryti sąlygas ten priimti žmones, iš karto numatyti koks bus atlyginimas ir t.t. Tačiau kaip Vyriausybė ketina įdarbinti teisininkus, vadybininkus, inžinierius, programuotojus, aktorius ir kitų profesijų žmones? Paskirti dirbti į privačias įstaigas valdžia negali, toli gražu ne kiekvienoje savivaldybėje atsiras darbo visoms profesijoms, o ir patys žinom koks bus darbo efektyvumas jeigu motyvacijos pas žmogų – nulis. Ir kas bus, jeigu būsimo specialisto darbas netenkins ligoninės, mokyklos ar savivaldybės? Vis tiek turės jį išlaikyti 3-4 metus, nes atleisti bus neįmanoma?

Toli gražu nepaskutinis būtų ir atlyginimo klausimas: kiek bus mokama paskirtiesiems į regionus? Konkurencingas atlyginimas pagal jo profesiją? Kaip numatyti tą atlyginimą keliems metams? Juk susitarimas dėl paskyrimo turės būti pasirašytas prieš studijas, o jos trunka bent 4 metus, kaip numatyti koks atlyginimas bus konkurencingas po 7 metų nuo šiandien – net geriausi ekonomistai nepasakytų. Jeigu į nemokamas studijas patekę studentai bus „viliojami“ minimaliu ar sąlyginai mažu atlyginimu – tai būtų absoliučiai neteisinga jų gabumų atžvilgiu. Juk į nemokamas vietas įstoja gabiausi ir geriausi mokiniai, jie turi didesnes galimybes po studijų įsidarbinti, gauti geresnį atlyginimą ir mokėti daugiau mokesčių. Nejaugi norime iš jų tai atimti?

Jei vis tik ir būtų nueita paskyrimų keliu, galbūt būtų galima kalbėti apie specialius pasiūlymus tiems, kurie negavo nemokamos vietos. Vyriausybė gali pasiūlyti apmokėti studijas, tačiau po jų teks vykti dirbti į regioną. Teoriškai toks susitarimas galėtų būti sudaromas, bet tik laisva būsimo studento valia, o ne per prievartą.

Jaunų žmonių ir specialistų trūkumas privalo būti sprendžiamas kitais būdais: vietoj to, kad Vyriausybė ir Švietimo ministerija švaistytų energiją, laiką ir pinigus paskyrimų sistemai kurti, geriau tuos išteklius  nukreiptų kitų formų paskatoms: siūlytų garantuotą darbą ką tik baigusiems regionuose, jeigu reikia, prie pasiūlymo pridėtų ne tik darbo vietos aprašymą ir siūlomą atlyginimą, bet ir pagalbą įsigyjant ar nuomojant būstą, bet jokiu būdu netaikytų prievartos, nes – dar kartą – nemokamą mokslą geriausiai besimokantiems garantuoja mūsų Konstitucija.

Kaip veikė paskyrimų sistema daugelis puikiai žinome ir atsimename, tačiau skirtumas tarp sovietmečio tas, kad anuomet visos įmonės priklausė valstybei, todėl ji turėjo visas galimybes ir įrankius steigti papildomas darbo vietas, mokėti atlyginimus, aprūpinti būstu ir t.t. O kuo baigėsi tokie SSRS socialiniai eksperimentai mes irgi žinome – visiškai neefektyviu darbu ir ekonomikos subyrėjimu.

Gerbiami S. Skverneli ir J. Petrauskiene nejaugi dar kartą norite pamėginti įsitikinti tuo, kad motyvuotas žmogus Lietuvos regionams ir ateičiai yra daug reikalingesnis nei dirbantis per prievartą? Ieškokite kitų būdų paskatinti tai motyvacijai atsirasti, o kol ieškosite – palikite Konstituciją ir Lietuvos jaunų žmonių ateitį ramybėje.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą