V.Mikalauskas. „Andrei Kubiliuk“… O kodėl ne?

47
8
- Reklama -
Vytautas Mikalauskas. Asm. nuotr.
Vytautas Mikalauskas. Asm. nuotr.

Ak, jau tu, blusele mieliausioji! Kol aš savaitėmis po kitus kraštus maklinėjau, taip sakant, „revizijas“ šiuose kraštuose atlikinėjau – bambą pirtelėse kaitinau ir vėliau sūrime mirkiau, pasaulyje ir Lietuvoje tiek įvykių nepastebėjau, kad praėjus laikui net nebežinau apie kuriuos kalbėti, o tuo labiau – rašyti. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir tuose kraštuose, kuriuose mūsų „patriotinė“ veika aiškiai matoma.
Sakysim, visų mūsų numylėta Ukraina, kuri jau seniai skelbiasi demokratine tapusi, todėl, matyt, niekaip ir negali su Premjeru Jaceniuk susitvarkyti. Pats tikriausias „ukrainietis“ Saakašvilis – Odesos gubernatorius į kovą prieš šios tautos vietinius skriaudikus stojo ir, ko gero, bent jau mintimis apie Premjero kėdę svajoja. O ką? Jei nacionalistinio blūdo apimtoje Ukrainoje kažkokį gruziną gali paskirti vieno svarbiausių regionų vadu, amerikietę – finansų ministere, o kur dar lietuviai, lenkai…, tai jis gali svajoti. Ir ne tik svajoti, bet ir realiai…..
Ką gi,laukti lyg ir nebe ilgai teks. Sako, pats Porošenko Vašingtone su „dievais“ naujos vyriausybės sudėtį derino, o ją paskelbs balandžio 12-ąją, antradienį. Jei Saakašvilis ko nors viešai neskelbiamo neprisidirbo visagalių akyse, tai ši diena gali būti Jo Triumfo diena. Nors, atvirai sakant, netikiu, nes manau, kad anie „dievai“ dar ne visai dausose klajoja. Ras kokį nors rimtesnį ir solidesnį….
Sakysim, kodėl netiktų garsusis visų krizių mūsuose nugalėtojas, bažnyčios Daukanto aikštėje zakrastijonas Andrius? Kuo jis blogesnis už aną „….vilį“? Kodėl, sakysim, porai mėnesių jo nepaskyrus kokio Charkovo „klebonu“, o po to….? Priimtų jis ukrainietiškąją pilietybę ir šauktųsi kokiu nors Andreiko Kubiliuk arba Andrei Kubilenko. Ne, kaip norite, taip sakykite, bet man pirmoji kur kas labiau priimtinesnė nei Andrei Kubilenko. „Kubiliuk“ skamba ir dar kaip skamba, net daug geriau už kokius „porošenko“ar „juščenko“.
Tas „Andreiko Kubiliuk“ tiek metų lietuviškuosius konservatorius į mūšius vedė, trečioje pagal rangą kėdėje net du kartus sėdėjo, su krizėmis kaip Šv.Jurgis su slibinais kovėsi ir, kaip pats skelbiasi, juos nugalėjo. Toks Premjeras – aukso vertas. Be to, ir maskolių nekenčia. Taip nekenčia, kad pasiruošęs karan prieš juos kilti. O Lietuvoje – tėvynėje perspektyvos – menkos, net jei toks atsitiktinumas jo sapne išsipildytų.
Jis pirmose gretose į kovą nežygiuotų. Nors dar prieš keletą metų demonstravo puikią ištvermę, dviratį ne tik savam krašte, bet net Baltarusijoje stumdė, deja, metai ir jam nėra pavaldūs, o kovos su slibinais jėgų pareikalavo. Pagaliau, jis gi – ne eilinis. Jis – nusipelnęs. Karo atveju generolo antpečiai patys jį susirastų, o generolai, kaip žinia, po pirmąsias fronto linijas nesitrainioja, jie strateguoja, planuoja ir įsako. Tik kaži ar būtų kam realiai kariauti?
Ta trečioji dalis lietuvių – jaunų ir darbingų, kurie dėl demokratinės Lietuvos užsieniuose specialias užduotis vykdo, vargiai suspėtų sugrįžti. Kitas trečdalis – pensininkai, karo tarnybai lyg ir netinka, nebent šovinius padavinėti ir tai, toli – gražu, ne kiekvienas.
Palaukite, galima ir juos į kokį nors mūšį mesti, bet vieni į tolį neįveizi, vadinasi ,taiklumas – pagal principą „aklai vištai ir grūdas…“, todėl iš to tebūtų menkas naudingumo koeficientas. Kiti – trumparegiai. Tiems būtina šalia dar ir ginklo užtaisytoją pastatyti. Nebent į porą juos sustatyti: vienas užtaiso, kitas taikosi?
O kur dėti tuos, kurie neprigirdi, spalvų neskiria ar nesusigaudo, kurioje pusėje rytai, o kur vakarai?
Taigi, lieka tas nepilnas milijonas, kuris vienaip ar kitaip ir šautuvą nulaikytų, ir į šarvuotį įšokti gebėtų. Tiesa, absoliuti jų dauguma ne tik, kad ginklo, bet net plaktuko rankose iki šiol neturėjo. Be to, pusė iš jų – moterys ir vaikai. Negi ir šiuos į mūšį siųsti? „Raselėmis“ daug šios giminės atstovių šaukiamos, bet tik viena, gal dar kokia antra, tėra visa gerkle rėkiančios, o su riksmu toli nenuvažiuosi, tik ugnies pozicijas priešui be laiko išduosi. Kaip vyrai su jomis gyvena? Bet tai jau kita kalba.
Taigi, belieka kokie trys šimtai tūkstančių, save vis dar vyrais laikančių.
Patys suprantate, karas – velniškai brangus veiksmas, todėl dalis jų savo rankomis kažką gaminantys ar auginantys ir toliau turėtų tuo užsiimti. Kitaip be kelnių ir be kąsnio per dvi dienas kariuomenę paliksime. Kiti dalis arba „perka – parduoda“ biznį varinėja, arba tą „sunkų ir svarbų darbą“, kuris anksčiau spekuliacija buvo vadinamas, reklamuoja, arba viešame valstybės sektoriuje triūsia. Ką tu iš jų paimsi? Vien jų pirminis apmokymas kainuos tiek, kiek visa galima karinė operacija.
Kaip beskaičiuotum, bet daugiau dviejų – trijų dešimčių tūkstančių kariuomenės nesurinksime, o generolais norinčių – daug. Negi kokia jau anksčiau minėta „sodininkė“ Raselė tik kapitono laipsniu pasitenkins?
Liūdna, bet kai generolais trokštančių – daugiau nei eilinių, pergalę vargiai pasieksime, todėl ir manau, kad gal geriau tą dalį karo trokštančių pagalbon seniausiai ir labiausiai nusipelniusiai europietiškai tautai – „ukrams“ pasiųsti. Ir problemų mažiau, ir karo namie galbūt išvengsim. Todėl Andreiko paskyrimas Ukrainos Premjeru tikrai būtų naudingas Ukrainai, o svarbiausia – mums patiems.
Palaukit, negi visoje Ukrainos valstybėje neįmanoma surasti nors vieno tikro ukrainiečio, kuris, kaip nuoširdus patriotas, būtų pasiruošęs galvą už tėvynę guldyti? Matyt, galvas guldyti patriotų pakanka, ir kuo tokių daugiau, tuo geriau, bet valstybę valdyti trūksta. Ką ten valstybę, net savo šalies sienų patys apsaugoti jau nebeišgali. Sakysit, nusišneku? O pasidomėkite, kas saugo vakarinę valstybės sieną. Jei jie patys nemeluoja, tai kuris laikas atgal buvo paskelbtas tokiam reikalui tarptautinis konkursas ir jį laimėjo britų privati kompanija. Beje, gal ir nekvailas sumanymas? Gal net mums būtų verta pasimokyti?
Nors mūsuose į tai žiniasklaida lyg ir nekreipia dėmesio ,jei nėra kuo rusų apkaltinti, bet paskutiniu metu Kijevas gauna vis daugiau priekaištų dėl „Minsko -2“ susitarimo nevykdymo. O kaip tu jį įvykdysi, jei Porošenko, ar tai ne visai suprantantis, ar kiek ko nors padauginęs, padėjo parašą ant dokumento, pagal kurį pirmiausia privalai įgyvendinti beveik dvylika jame numatytų punktų ir tik tada gali tikėtis atgauti rytinės sienos kontrolę.
Tada, tik pargrįžus į Kijevą, normaliai išsimiegojus, visiems tapo aišku, kad praktiškai tai neįgyvendinama, o sukeisti pasirašyto susitarimo punktų eilę nesutinka Rusija. Taip ir stumdosi jau keliasdešimtas mėnuo, o tereiktų pritaikyti vakarinės sienos patirtį ir viskas išsispręstų savaime: jei vakarinė siena britams, tai rytinė siena – rusams, o kitas dalis galima pasiūlyti baltarusiams, moldavams ir…. Įsivaizduokite, kiek lėšų būtų galima atlaisvinti ir jas panaudoti savos armijos stiprinimui.
O kadangi armija aprūpinama iš tų pačių vietinių oligarchų nuosavybėje esančių ir šiaip taip vis dar dūsuojančių gamyklų, fabrikų ir sandėlių, pagal tik jų nustatytas kainas, tai ir ta valstybės“ šerdis“ gautų papildomą stimulą, būtų ganėtinai pamaloninta. Tokiu būdu gal jie tada tarpusavyje mažiau pjautųsi, šalyje pagaliau įsigalėtų stabilumas ir taika, o ukrainiečių Prezidentui gal nebereiktų ranką ištiesus po svietą be atilsio landžioti?
Palaukit, palaukit, jei taika, tai kam tai armijai papildomi milijardai? Ne, taip nieko nesigaus. Jei taika ir stabilumas, tai oligarchams jokios naudos. Aišku, galima būtų visus juos paimti „už kalnieriaus“ ir permesti „per balą“, kitaip sakant, pasiųsti ten, kur toks gyvenimo būdas vadinamas demokratija. Tik ar yra šioje šalyje tokia jėga, kuri tai galėtų įvykdyti? Juk pats šalies Prezidentas – vienas iš jų.
Jei kas nors mano, jog Kijeve ar kurioje nors kitoje dalyje įmanomas dar vienas „maidanas“, tai tegu pirmiausia išsiblaivo. Jokio „maidano“ be specialaus leidimo nebus, o leidimai išduodami ne Kijeve, ne Ukrainoje ir net ne Maskvoje.
Bet iš kito kampo žvilgtelėjus, švelniai sakant, visa tai išrodo kažkaip keistai: namus perleidžiu kitam, o pats einu kariauti prieš savo brolį. Visiškai nesvarbu, kad vienas iš brolių šiandien visa gerkle rėkia tai giminei nepriklausantis. Deja, kad ir ką bestūgautum, bet pats gyvenimo būdas, kalba, tradicijos… jų nepaslėpsi ir per keletą metų nepakeisi, nors dabar Ukrainoje tai vadinama patriotizmu.
Tiek to, kaip tie ukrainiečiai pasiklos, taip ir miegos. Bet man, kaip eiliniam lietuviškam runkeliui, vis vien labai žingeidu: kaip, sakysim, tas Odesos gubernatorius dabar vadinasi? Michail Saakašvili? Ukrainoje neskamba. Nacionalistinėje aplinkoje kitatautiškumu smirda, o tai – negerai. Tuo labiau tokiame poste.
Jei tai būtų žydų, sakysim, istorijon nugrimzdusi Chazarija, valstybė ar pačios Valstijos, tai tiktų kiekviena pavardė, nes beveik visuose kraštuose vaikai įvardijami pagal tėvo giminę ,bet žydais tampama ne pagal vyrišką liniją, o pagal motinos ,todėl pavardė ir išvaizda jo kilmės nenusako. Svarbiausia, kad kalbą mokėtum, į judėjų Dievą tikėtum ir … Na, patys suprantate, ką turiu mintyje. O Ukrainoje to nepakanka.
Čia – „seniausios europietiškos tautos palikuonys“. Dar kai prancūzai su anglais, rusai, lietuviai, lenkai ir visi kiti be tautiškų kelnaičių po plačią Europą trūsinėjo, o amerikiečių net žemiškame projekte neegzistavo, „ukrai“ jau valstybę turėjo, vakarietišką civilizaciją kūrė. Netikite? Paskaitykite paskutiniais metais išleistus ukrainietiškos istorijos vadovėlius.
Ne, tokios galingos ir garbios tautos palikuonys niekada nesutiks, kad jiems vadovautų koks nors „…..vilis“.. Va, kaip jau sakiau, Kubiliuk – visai kas kita. Nebent tas „vilis“ naujame Ukrainos piliečio pase įvardintas kaip, sakysim, Michailo Sakašvilenko. O kodėl ne? Juk net tie, kurių tėvai prie tos garsiosios tautos palikuonių net negulėjo ir dabarties garbiesiems ukrainiečiams pagal kraują net nepriklauso, vis vien prisitaikė ir vadinasi: Porošenko, Jeceniuk, Kličko, Kolomoiskyj ir panašiai. Nori valdyti, soste sėdėti, tai ne tik pavardę pakeisi, bet savą tautą, tėvą ir motiną parduosi. Svarbiausia – norėti. Taip norėti, kad net seilė tekėtų ar padurkai šlaptų. O tokių surasime kiekvienoje tautoje.
O Lietuvoje? Deja, šlapiais padurkais ir pas mus priviso tiek, kad…

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą